Sugrįžimas. Keliautojai-9

Pokylis praėjo smagiai. Pirmą kartą po daugelio metų aplink Sapą Gražiąją susibūrė dvariškiai.  Maloniai čiauškėjo damos, komplimentus žarstė ponai. Nuo to valdovė spinduliuote spinduliavo. Ją tarsi kas pakeitė. Ji buvo sąmojinga. Netgi sušoko kelis jos padėčiai tinkančius lėtus šokius.
Apie vidurnaktį Vytkus Ilgasis švelniai paėmė žmoną už rankos:
- Mieloji, turbūt esi pavargusi. Gal norėtum grįžti namo?
- Jaučiuosi gerai. Tačiau bus taip, kaip pasakys panelė Eiša.
Vytkus Ilgasis atkakliai vengė Eišos. Jis nejaukiai jautėsi jos draugijoje. Tačiau dabar jau nebegalėjo jos ignoruoti.
- Ką pasakysi, panele Eiša?
- Manau, kad valdovė jaučiasi puikiai. Nieko neatsitiks, jei pasilinksmins dar kiek. Tačiau netrukus, tavo didenybe, turėtum ją palydėti namo.
Eiša viską pasakė meiliai ir nuolankiai šypsodamasi. Tačiau jų žvilgsniai susitiko. Ir Vytkus Ilgasis suprato, jog tai… įsakymas.


Bėdų buvo. Daug. Ir visos jos prasidėjo po taip gerai pavykusios puotos. Ankstyvą rytmetį į duris kažkas pabeldė. Eiša jau nemiegojo, tačiau dar voliojosi lovoje ir su malonumu prisiminė vakarykštę puotą. Ji tingiai atsisėdo lovoje ir šūktelėjo:
- Užeik!
Vidun įžengė Ūnius, vienas iš Šarėliui pavaldžių karių.
- Atleisk, panele Eiša, kad taip anksti. Bet ponas Šarėlis kviečia ateiti.
- Dabar? Taip anksti?
- Taip.
- Ar pats negalėjo ateiti?
- Ne, panele.
- Tai kas nutiko? – vos ne isteriškai riktelėjo Eiša.
- Ten… burtininkas… Jis nori pas valdovę.
- Ką? – pašoko iš lovos. – Kokio galo?
Ji skubiai užsimetė chalatą ir išlėkė į koridorių.
Prie Sapos Gražiosios durų stovėjo Šarėlis ir dar vienas karys. O priešais stovėjo Tiekas ir pakeltu tonu reikalavo:
- Įleisk mane, avigalvi! Ar žinai, ką galiu tau pa?..
- Ir ką tu gali padaryti? – piktai sušnypštė Eiša. – Nekelk čia triukšmo. Valdovė dar miega. Ji vakar vėlai atgulė. O ji, kaip žinai, laukiasi. Jai ramybės reikia.
Tiekas staigiai atsisuko.
- A... a…. a… Panelė Eiša. Labutis, - pasisveikino lyg ji būtų jaunutė kambarinė.
“Gerai dar, kad į žanduką nežnybtelėjo…” - suirzo Eiša.
- Gerbiamasis burtininke Tiekai, - pasakė sausai, - prašau nešdintis iš čia. Ir iš rūmų taip pat.
Burtininko veidas paliko toks pat šleikščiai saldus.
- Brangute, nemanau, kad turi teisę…
- Aš čia turiu visas teises! Be mano žinios pas valdovę įeiti negali net Vytkus Ilgasis. O apie tave nėra ko nė kalbėti…
- Nori pasakyti, - nusivaipė Tiekas, - kad gali mane sulaikyti.
- Labai galiu. Labai lengvai. Paprastai, - nusišypsojo Eiša.
Jai staiga pasidarė linksma. Ji įsivaizdavo kaip pakelia ranką. Ir burtininkas suklykia apimtas liepsnų. Ne! čia to daryti negalima. Gaila…
- Klausyk tu, kvaila mergiščia! Nė nemanyk, kad gali mane sulaikyti. Jei man reikia pas valdovę, tai aš ir įeisiu. Man nusispjaut ne tik į tave, šituos karius, bet ir į Vytkų Ilgąjį. Ir…
Eiša nervingai sugniaužė kumščius.
- Šarėli, - pagaliau tarė ryžtingai, - palikit mus vienus.
- Bet… - pradėjo Šarėlis.
- Lauk… - sušnypštė.
Šarėlis mostelėjo ranka, ir abu su kareiviu nukaukšėjo koridoriumi. Kai jie dingo už kampo, Eiša išsitiesė visu ūgiu ir įbedė degantį žvilgsnį į burtininką.
- Dabar pasakysiu tau, burtininke Tiekai tiesiai. Tu apsisuksi ir ramiai išeisi iš rūmų. Suprantu, jog ne pats sugalvojai čia ateiti. Ir atėjai ne šiaip aplankyti. Tu turi tikslą. Aiškų ir konkretų. Tau kai ką liepė sužinoti. Esu tikra, kad nesupranti į ką įsivėlei. Todėl labai gražiai prašau išeiti. Patikėk manimi: už to slypi daug galingesnės jėgos negu tu gali suvaldyti.
Burtininkas norėjo prieštarauti, tačiau Eiša numojo ranka:
- Patylėk! Aš nenoriu tavęs sumenkinti. Aš labai gerai žinau…
- Labai gerai žinau, - pakartojo po akimirkos, pabrėždama kiekvieną žodį, - kad esi puikus gydytojas. Bet ne daugiau…
- Nori pasakyti, kad jei esu tik gydytojas…
- Burtininke! – nekantriai nutraukė Eiša. – Aš tenoriu pasakyti, kad ne tik tu turi užnugarį.
- Kaip paprasta auksakalio duktė tu per daug žinai ir per daug sau leidi.
- Dabar aš esu vienintelė valdovės ir būsimo sosto įpėdinio apsauga. Negi manai, kad tie, kurie mane siuntė, nepasirūpino valdovės ir mano saugumu?
Burtininkas kurį laiką tylėjo, įdėmiai žiūrėjo į Eišą ir mąstė.
- Gerai. Aš išeinu. Bet tik todėl, kad rūmai ne vieta kovai. Tik nemanyk, kad laimėjai…
Ragana gūžtelėjo pečiais.
Burtininkas lėtai apsigręžė ir nuėjo.
Eiša palaukė, kol šis dingo už kampo. Tada skubiai nubėgo į Šarėlio kambarį. Įlėkė nė nepasibeldusi.
- Didink apsaugą! Ligi begalybės! Kad nė pelė neprasprūstų! Susirask kapitoną Syvrį ir paprašyk daugiau karių. Sakyk, kad aš liepiau. Aš išjoju. Būsiu Akademijoje.
Šarėlis nesuspėjo nė prasižioti. Eiša išlėkė į savo kambarį, pakeliui stipriai pabeldusi Tuniui į duris:
- Tuni, greitai pas mane!
Ji jau baigė apsirengti kariūnės kostiumą, kai, tyliai pabeldęs ir nelaukęs atsakymo, vidun įsmuko Tunis.
- Kvietei, panele?
- Taip. Aš išjoju į Akademiją. Tu dabar bėk ir liepk pabalnoti mano žirgą. Ir kitą žirgą sau. Tada visą laiką sukiokis aplink Šarėlį. Jei kas atsitiks, ir jis lieps perduoti žinią, lėk pas mane. Viskas.
Berniūkštis tik tyliai linktelėjo ir iškurnėjo lauk.
Eiša baigė rengtis. Prisisegė kalaviją ir žvilgtelėjo į veidrodį. Atrodė rūsčiai. Niekada rūmuose nebuvo taip apsirengusi viešai. Tačiau dabar jau nebeturėjo laiko slapstytis.
“O gal, - pagalvojo, - geriau, kad visi supras, jog su manimi juokauti neverta…”


Burtininkas Tlekapas išsikapstė tik po trijų dienų. Nes jis turėjo bėdą. Tą bėdą kruopščiai slėpė. Ir jam sekėsi. Beveik visada.
Burtininkai, kaip žinia, yra ne tik baltieji ir juodieji. Ir skiriasi ne tik moksliniais laipsniais. Jie dar yra pašauktieji ir šiaip… Pašauktieji visuomet buvo galingiausi ir išmintingiausi. Gimdami jie atsineša savo talentus. Juos tereikia lavinti.
Tlekapas gi gimė skurdžių šeimoje. Jo tėvas buvo vedęs tris kartus. Paskutiniuosius du todėl, kad pirmoji žmona mirė gimdydama šeštąjį vaiką, o antroji – trečiąjį. Tlekapas buvo trečiosios žmonos pirmagimis. Augo žvalus ir sveikas. Buvo guvus, greitai viską suvokdavo ir puikiai atlikdavo visus pavestus darbus. Bet jo, kaip ir visų kaimo vaikų, ateityje laukė tik sunkus darbas ir skurdas. Ir ankstyva mirtis. Žiūrėdamas į tėvą, kuriam tada buvo apie keturiasdešimt, ir motiną, kuri teturėjo dvidešimt, bet atrodė ne ką geriau už tėvą, Tlekapas trokšte troško ištrūkti iš to užburto rato. Ištrūkti, kiek atsiminė, niekam nebuvo pasisekę. Tiesa, seniai pasakojo, kad kažkada kažkokiam Teopui pavyko parsisamdyti mieste pas batsiuvį. Tačiau pasakojimai buvo tokie nerišlūs ir neaiškūs, kad Tlekapas įtarė, jog tai tik graži pasaka. Užtat vieną dieną jam į galvą šovė puiki mintis.
Mažas kaimelis, kuriame gimė ir augo Neištas, ir visos žemės aplinkui priklausė burtininkui Avitui. Jo pilis stovėjo ant kalvos šiek tiek atokiau. Burtininkas retai pasirodydavo kaime. Jis išvis tik vakarais išjodavo pajodinėti po apylinkes.
Taigi, vieną dieną, kai Tlekapui buvo septyneri, jis nusprendė, kad nori tapti burtininku. Ir ilgai nedelsdamas ėmėsi vykdyti savo planą. Visą dieną sukiojęsis kieme, vakarop pastebėjo, kad Avitas išjojo. Tada, niekam nieko nesakęs, nubėgo prie rūmų vartų, atsisėdo ir ėmė laukti.
Burtininkas grįžo jau pritemus. Berniukas niekada nebuvo matęs jo iš arti. Tai buvo aukštas tvirtas vyras plikai skusta galva. Užtat panosėje puikavosi vešlūs rudi ūsai. Tamsios akys žiūrėjo rūsčiai, gręžte gręžė. Vaikis susigūžė nuo to žvilgsnio. Jam parūpo kuo greičiau dumti namo. Tačiau trauktis jau buvo vėlu – burtininkas jį pastebėjo.
- Na? Kas tu toks? Ir ko nori?
- Aš… Garbusis Avitai, esu Kyklo sūnus Neištas. Norėjau… norėjau…
Staiga berniukas sutriko. Jo drąsa ir pasiryžimas baigė išblėsti. O burtininkas žiūrėjo į jį iš viršaus ir nieko nesakė. Sunkiai suvaldęs norą pabėgti, Neištas paskubom išbėrė:
- Garbusis, malonėk atleisti už įkyrumą… Kreipiuosi į tave su prašymu…
Burtininkas piktai susiraukė. Jo dažnai ko nors prašydavo. Ir tai jam nė kiek nepatiko. Tačiau berniukas, pamatęs Avito veido išraišką, paskubom išbėrė:
- Garbusis, priimk mane mokiniu.
Burtininko veido išraiška tapo kiek kvailoka. Jis jokiu būdu nesitikėjo tokio prašymo. Jeigu berniukas nebūtų buvęs toks išsigandęs, būtų pratrūkęs juoktis, matydamas tarsi vyšnia išraudusį veidą, pasišiaušusius ūsus ir ant kaktos iššokusias akis. Deja, dabar tokia veido išraiška įvarė jam tik dar daugiau baimės. O burtininkas, kurį laiką patylėjęs, mestelėjo:
- Kvailys!
Ir įjojo pro vartus.
Tačiau Tlekapas ir vaikystėje buvo labai atkaklus. Jis eidavo prie vartų kiekvieną vakarą ir laukdavo burtininko dėmesio. Tėvai sužinoję bandė jį “atvesti į protą”. Kelis sykius tėvas gerokai prilupo. Keletą kartų jis buvo užrakintas sandėliuke. Tačiau berniūkštis sugebėdavo pabėgti. Ir vakare vėl sėdėdavo prie Avito vartų. Sunku pasakyti, kiek laiko tai truko. Tačiau vieną vakarą burtininkas vėl sustabdė žirgą ir, nežiūrėdamas į vaikigalį, išspaudė:
- Na ir atkaklus berniūkštis… Gal kas ir išeis iš tavęs. Kuo vardu sakeisi esąs?
- Neištas, Kyklo sūnus, garbusis, - atsakė.
Burtininkas kurį laiką tylėjo, apžiūrinėdamas berniūkštį ir kažką sau mintydamas.
- Štai ką pasakysiu, - pagaliau nusprendė. – Dabar eik namo. Ryt pavakary atjosiu pas tavo tėvus. Tada ir matysim.
- Ačiū, garbusis, - iškvėpė Neištas. – Labos tau nakties…
Burtininkas nieko neatsakė. Jis jau jojo pro vartus.
Parbėgęs namo berniukas tėvams nieko nesakė. Kam? Jie tik išsigąs. Nemiegos visą naktį. Ir drebės visą dieną. Juk tai neeilinis įvykis. Burtininkas Avitas, kiek atminė berniukas, kaime nė karto nebuvo. Jei ko reikėdavo, atsiųsdavo savo keistuolį tarną Igerą. Tai buvo be galo aukštas ir liesas nenusakomo amžiaus vyras. Kalbėjo mažai. Su niekuo nesibičiuliavo, nors buvo kilęs iš gretimo kaimo.
O dabar burtininkas Avitas į kaimą atvyks pats! Neištas nemiegojo visą naktį. O dieną netvėrė savo kailyje. Nors ir buvo labai kantrus, tačiau šįkart nerimo, buvo išsiblaškęs ir nervingas. Net motina pastebėjo.
- Neištai, kas tau? – šūktelėjo irzliai, kai tas sudaužė dar visai naują ąsotį. – Tapai atgrubnagis ir nepaklusnus. Teks vėl iškaršti kailį.
Berniukas vos susivaldė piktai neatrėžęs motinai. Tačiau iki vakaro derėjo pakentėti.
Kai saulė pakrypo vakarop, kaime kilo sujudimas. Neištas tuo metu padėjo motinai. Jis malė grūdus rankinėmis girnomis svirne ir negalėjo matyti gatvės. Buvo taip įsitraukęs į darbą, kad akimirkai net pamiršo burtininko pažadą. Ir prisiminė tik išgirdęs nerimastingą motinos šūktelėjimą:
- O dievai nemirtingieji!
Jis metė darbą ir puolė trobon. Įėjo kaip tik tą akimirką, kai burtininkas pro kitas duris žengė vidun. Motina ir tėvas stovėjo vidurasly lyg stabo ištikti.
Burtininkas peržvelgė visus pašaipiu žvilgsniu ir nekviestas išsidrėbė ant suolo.
- Telaimina jus dievai, - burbtelėjo.
Nelaukdamas jokio atsako tęsė:
- Varykit vaikus lauk. Išskyrus Neištą…
Tėvas tylomis mostelėjo ranka. Jaunesnieji Neišto brolis ir sesuo spruko laukan.
- Kiek turi vaikų, Kyklai?
- Dvylika, - sušvokštė tėvas.
- Ta... a…. a... ip… - nutęsė. – Nelengva tau…
- Ačiū, garbusis… Gyvename gerai. Visko užtenka…
Avitas tik vyptelėjo kažkaip neaiškiai. Jis, aišku, nepatikėjo: gerai žinojo kaip gyvena kaimiečiai. Tačiau jam tas nerūpėjo.
- Ar turi karvę?
- Ne, garbusis. Bet…
- Atsakinėk tik taip arba ne, - suirzo burtininkas. – Kiek turi žemės?
- Dešimt dešimtinių, gar…
- Sakiau: tik į klausimus atsakinėk! – krioktelėjo burtininkas.
Tėvas susigūžė tartum gavęs smūgį. O motina atbulom pasitraukė prie krosnies.
- Arklį turi? – po akimirkos paklausė jau lygiu balsu.
- Ne.
- Gerai. Aš tau duosiu arklį, karvę ir dar dešimt dešimtinių žemės. Penkios iš jų – pievos.
Motina iš netikėtumo užsidengė rankomis burną, o tėvas išpūtė akis.
- Už tai man atiduosite savo sūnų Neištą, - pridėjo pasigėrėjęs jų reakcija.
- Ne! – klyktelėjo motina ir, pripuolusi prie sūnaus, apglėbė rankomis.
Burtininkas vyptelėjo ir nieko nepasakė. Berniukas pabandė išsivaduoti iš kibaus motinos glėbio. Tačiau jam nepavyko. Tuo tarpu Kyklas susimąstęs žiūrėjo sau po kojomis. Vaikų jis turėjo daugiau negu pakankamai. Tuo tarpu maitinti juos nelabai buvo kuo. Žemės mažai. Arklio nėra. Karvės taip pat. Ir dabar pasitaikė proga atsikratyti viena burna. O tuo pačiu praturtėti. Taigi…
- Oi ne… - tuo metu rypavo Inikiva. – Kaip gi taip galima… Už viso pasaulio turtus savo sūnelio neatiduočiau…
Burtininkas vis dar tylėjo. Motinos ašaros jo nė kiek nejaudino. O tėvo tylėjimas beveik reiškė sutikimą. Avitas puikiai žinojo lėtapėdišką kaimiečių mąstymą. Todėl ir leido Kyklui kurį laiką pamintyti. Jis, žinoma, galėjo berniūkštį tiesiog išsivesti. Galėjo išvis tėvams nieko nesakyti. Ir šuo nebūtų sulojęs. Bet… Žemių ir gyvulių turėjo pakankamai. Kam gailėti? O ir geru pasirodyti neprošal. Pagaliau burtininkui pabodo moters rypavimas. Ir jis jau žiojosi ką sakyti. Bet jį aplenkė Kyklas.
- Ša, kvaiša! – riktelėjo jis. – Tavęs, tiesą sakant, niekas neklausia…
Moteris kiek pritilo, tačiau ir toliau tyliai verkšleno.
- Aš manau, - pradėjo Avitas, - kad reikėtų vaikio paklausti…
Inikiva ir Kyklas įbedė į burtininką nieko nesuprantančias akis. Tai jau buvo nei šis, nei tas. Iki dvidešimt vienerių vaikų nuomonės niekas neklausdavo. Vesdavo ir tekėdavo pagal tėvų valią. Ir tik sukūrę šeimas galėdavo išsakyti savo nuomonę. O čia…
- Garbusis… - išstenėjo tėvas. – Kad… jo nuomonė kaip ir nesvarbi…
- Bet aš taip noriu, - ramiai atrėmė burtininkas.
Kurį laiką buvo tylu. Paskui tėvas griežtai pažvelgė į Neištą ir grėsmingai paklausė:
- Tai ką pasakysi, sūnau?
Jis akivaizdžiai tikėjosi, jog šis pasakys, kad pasitiki tėvo sprendimu. Tačiau berniūkštis jau suprato: jeigu burtininkas čia, tai sutinka jį mokiniu paimti. Ir jis privalo parodyti, kad yra vertas.
- Aš labai noriu, - pasakė ir susigūžė nuo pikto tėvo žvilgsnio.
- Tai viskas nuspręsta, - atsistojo Avitas. - Einam, vaike. O tu, Kyklai, ateik rytoj. Gausi viską ką pažadėjau.


Eiša varė žirgą šuoliais, nekreipdama dėmesio į po žirgo kojom besipainiojančius miestiečius. Ji buvo tokia įsiutusi, kad visai nesivaldė; vis plakė ir plakė žirgą. Tik pasiekusi Karalių aikštę staiga pristabdė žirgą ir apsižvalgė.
“Na, ir kur tu leki, brangioji? Laikas, žinoma, spaudžia. Tačiau ar maža bėdų pridarei beskubėdama. Ar ne laikas sustoti, atsipūsti ir apgalvoti, ką darysi toliau?.. ”
Eiša vėl niuktelėjo žirgą. Tačiau dabar jojo lėtai, žvalgydamasi aplinkui, kol pamatė tai, ko ieškojo. Tai buvo visai padoriai atrodanti smuklė. Ir ragana patraukė tenai.
Kieme prišoko žvitrus berniūkštis ir pagriebė žirgo pavadį.
- Nuvalyk ir pagirdyk, pašerk! – mestelėjo auksiną.
Berniūkštis išpūtė akis. Niekada nebuvo gavęs tokio užmokesčio. Auksinas greitai dingo užantyje.
- Dėkui, ponia, - nusilenkė.
Eiša nesiklausė. Ji lengvu spyruokliuojančiu žingsniu patraukė į smuklę. Viduje buvo tylu. Ankstoka. Kampe kiurksojo keletas nuolatinių lankytojų. Ji paprašė stipraus alaus ir žirnių su spirgais. Atsisėdo prie stalo ir ėmė mintyti.
Sveikas protas sakė, kad ji dar gali dingti iš čia. Sėstų dabar ant žirgo, grįžtų į rūmus, atliktų dėl ko atvyko ir grįžtų į Ordino pilį. Savo ilgą išvykimą būtų nesunku paaiškinti.
“O Didžioji Rage! Ko gi meluoji sau? Niekur tu iš čia neišvyksi. Įkritai į tą košę. Tai dabar ir srėbsi. Geriau, brangioji, suskaičiuok ir surūšiuok savo klaidas. Ir pabandyk kaip nors sušvelninti pasekmes.
Taigi, atvykai čia ir skubiai įsikūrei pačiuose rūmuose. Pirma klaida. Tai nebuvo būtina. Tačiau įsiveržei ten, nes norėjai patenkinti savo puikybę. Įrodyti sau, kad sugebi. Patenkinta? Kurgi ne! Geriau akyse tų rūmų nebūčiau mačiusi!
Toliau. Aplink valdovę vyksta kažkoks sujudimas. Ir ligi šiol tu neišsiaiškinai kodėl. Kažkaip tai susiję su kūdikiu. Sapa Gražioji ilgai negalėjo pastoti. O paskui… Jai padėjo burtininkė Iždoža, kuri pasirodė besanti Didžiosios Ragės ordino vyresnioji Purkšna. Na? Tai antroji tavo klaida. Net nebandei išsiaiškinti, kuo čia dėta Purkšna.
Nekalbant apie smulkmenas. Dar neiškvotei to bepročio Emėrio. Nesuradai valdovei geresnės apsaugos, nes Šarėlis su savo kareiviais tegali apginti nuo kareivių. O nuo magijos…
Magija! Žinoma! Kaip ji nesuprato? Nors rūmuose buvo tik vienas burtininkas-gydytojas, tačiau visur tvyrojo magijos dvokas. Kažkas tenai buvo galingesnis už nupiepėlį Aslupų. Kas? Vai, vargšele, kur buvo tavo akys? Kodėl nesusipratai anksčiau?
Bėgti! Dingti iš rūmų! Ir išsivežti valdovę… Kuo greičiau! ”
- Ei, smuklininke! – pamojo.
- Klausau, ponia…
- Nešk čia popieriaus ir rašalo.
Smuklininkas tik nusilenkė ir po akimirkos atnešė ko paprašytas.
Eiša skubiai parašė du laiškus, apmokėjo už viską ir išėjo laukan. Didžioji Ragė, matyt, vis dar globojo ją. Tarpdury kaktomuša susidūrė su vienu kapitono Syvrio karių.
- Kareivi, pažįsti mane? – ji nusiėmė šalmą.
- Panele Eiša… telaimina tave dievai, - nustebo šis.
- Koks tavo vardas?
- Papuolis, panele.
- Gerai. Aš suprantu, Papuoli, kad tau šiandien laisvadienis.
- Taip, panele. Jau visą mėnesį neturėjau…
- Ar dešimt auksinų kompensuos sutrukdymą?
- Žinoma, panele! – blizgančios akys išdavė susijaudinimą.
Žinant kokia kareivių alga…
- Štai du laiškai. Juos įteiksi kapitonui Syvriui ir ponaičiu Šarėliui.


Burtininkų įsakymu abu laivai dar kartą išsuko iš pasirinkto kelio ir išmetė inkarus šalia nedidelės salelės Nišumo. Joje gyveno maža tautelė, kuri save vadino ritikais. Tautai vadovavo senas burtininkas Kitis. Turėjo mokinį Anavą. Senasis burtininkas iš tolo dar nesirengė mirti. Tačiau jam jau pabodo vadovauti tautai, spręsti visokius buitinius konfliktus, gydyti žmones ir gyvulius. Todėl, kai tik Anavas išmoko tiek, kad galėjo dirbti savarankiškai, senis nusprendė palepinti save ir užsiimti moksliniais tyrimais.
Sėdusios į valtelę ir išlipusios krante, Initemua su Monira patraukė pas Kitį.
- Telaimina tave tavo dievai, Kiti, – pradėjo Monira vos peržengusi slenkstį.
- Telaimina ir jus jūsų dievai, mielos seserys... - nusišypsojo šis. – Užeikite, sėskitės... Kokiais vėjais pas mane tokios garbingos viešnios?..
- Ach, - nusišypsojo Initemua, - nemeilikauk, Kiti. Visi mes vienodai garbingi ir negarbingi…
- Nė nepažįsti mūsų... - pridėjo Monira.
- Taigi visi mes burtininkai…
- Aha... - nusivaipė Monira. – Broliai ir seserys... Kur gi ne?! Nuo vieno tokio broliuko vos sveiką kailį išnešėm…
- Ką bedarysi, sesule: toks gyvenimas…
- Tiek to! – nutraukė tuščiažodžiavimą Initemua. – Ne dėl to pas tave atvykom. Mums tik reikia gėlo vandens. Jei turite, vyno. Ir, žinoma, mėsos, duonos, vaisių…
- Visko turime, sesule. Bet... ką pasiūlysite mainais? Pinigų, kaip žinot, mums nereikia.
- Žinau. Ir ginklų jums nereikia. Tai ko reikia?
- Kad nieko... Tiktai imti ir duoti už dyka aš negaliu.
- Tai ko nori?
- Tiesą pasakius, norėčiau vykti su jumis…
- Ne! – vienu balsu paprieštaravo burtininkės.
Kitis nustebęs pažvelgė pirma į Monirą, paskui į Initemuą.
- Kas jums, sesulės? Ar aš toks... nemielas?
- Tu čia niekuo dėtas, - paaiškino Monira. – Tik mūsų kelionė per daug pavojinga. Ir tavęs velti nenorime. Mes net nežinom, kur baigsim savo kelionę. Gali būti, kad kuri nors iš mūsų, o gal ir abi liksim gulėti kokioj skylėj negyvos.
- Įdomu. Tai kas gi tai per kelionė ir koks tat turi būti tikslas, kad dvi galingos burtininkės leistųsi į kelią, net nežinodamos, ar liks gyvos? Ir kas tas priešininkas, kuris toks galingas?
- Daug klausinėji, brolau... - atsiduso Initemua. – Negaliu tau atsakyti nė į vieną klausimą.
- O! Čia dar ir paslapčių esama! – sužibo senuko akys. – Tada būtinai privalote mane pasiimti drauge. Nesu labai galingas. Tačiau esu geras gydytojas. Ir diplomatas. Tuo galite neabejoti. Kitaip šią salą seniai būtų kas pasisavinęs. Ir mano tauta būtų pavergta. Norinčių – nors vežimu vežk.
Monira pažvelgė į Initemua. Ši tik pečiais gūžtelėjo:
- Jei manai, kad tau jau metas mirti…
- Nemanau. Tačiau tikrai esu arčiau nebūties nei jūs. Nebijau to. Kiek galima vienoje vietoje pūti?