Sugrįžimas. Keliautojai-8

Tlekapas prisiminė dar vieną savo kelionę. Jam buvo pikta, kad nesuspėjo pas orakulę Sętiką. Ir ši apgavo jį kaip kokį nesubrendėlį. Taigi… O kelionė pas orakulą Tytoją buvo bjauri.
Tlekapas piktai susiraukė.
Tada, nužudęs Sętiką, apsistojo miške. Įsirengė stovyklą. Tarnams liepė saugoti, o pats ėmėsi medituoti, kad iššifruotų gautą informaciją. Deja, ten buvo tik nuotrupos. Kad būtų paprasčiau viską užrašė. Tada skaitė ir skaitė. Dėliojo žodžius. Kol suvokė, kad paskutiniai žodžiai ne taip jau iškraipyti.
- Trys Pašauktieji nusileis iš dangaus ir mirs. Tu esi Pašauktasis. Tavo likimas nuspręstas. Grįžk į savo namus. Tu nelaimėsi. Tavo dievas – blogio dievas, - perskaitė galiausiai.
- Tai ragana! – suirzo jis. – Tyčia neištrynė visko. Bet tai nepadės. Tegul nemano, kad išsigąsiu ir atsitrauksiu.
Tlekapas vėl įniko į tą žodžių kratinį. Tačiau jokios prasmės daugiau nerado. Žodžiai biro į šalis, bėgo, kaip žiurkės slėpėsi kampuose. Nebuvo rišlios minties, nuorodos.
- Ne! – metė bevaisį užsiėmimą. – Nieko nebus. Pranašystės neperskaitysiu. Ką daryti?
Magistras tą vakarą padaugino vyno. Buvo piktas. Gulti nuėjo anksti. Ir išsyk užmigo. O vidurnakty pabudo išpiltas šalto prakaito ir griebė popieriaus lapą bei pieštuką.
- Aš siunčiu savo bičiulę pas savo sielos brolį. Ji nuneš mano broliui mano sielos skausmą, ir mano sielos šauksmą išgirs visi. Tu esi kaltas dėl viso pasaulio blogio. Tu atpirksi savo kaltę. Atpirksi tik savo mirtimi. Tu esi kaltas…
Magistras, rodos, rado sistemą. Tačiau greitai turėjo nusivilti. Sistema tiko tik šiems keliems sakiniams. Ir jau nebeužmigo. O ryte, išvargęs nuo įtampos, staiga įpuolė į transą. Ir išvydo…
Jis kopia stačiu takeliu link orakulės olos. Priartėjus olos angoje pasirodo jauna moteris. Magistras niekaip negali įžvelgti jos veido. Tik akis – dideles, rudas ir skausmingai liūdnas. O apsirengusi moteris. magistras tai suprato tik dabar, tokia pačia kaip orakulės suknele.
- Ponia žino, kad čia tu, - sako ji bekraujėmis lūpomis. – Ir kas tu esi. Ponia liepė eiti sau. Ji sakė, kad tavo valdovui ir tau nepasiseks. Ponia sakė, kad geriau būtų, jog nedarytum to, ką dabar ruošiesi padaryti. Tai neatneš tau sėkmės. Nieko nepakeis net mano ponios mirtis. Taigi, eik iš čia.
Moteris buvo… Ne. Ji buvo ne tokia, kokia buvo iš tikro. Šiame sapne ar vizijoje moteris liūdnomis akimis ir bekraujėmis lūpomis pamaži virto skeletu tuščiomis akiduobėmis ir kraupia šypsena.
- Ji dar nė karto nesuklydo! Cha-cha-cha! Ji nesuklydo… Cha! Ji neklysta. Niekada. Ji-nie-ka-da-ne-klys-ta! Cha-cha-cha! – kraupiai kaleno skeletas.
Ji prabarškėjo pro šalį ir ėmė tolti takeliu žemyn. Su kiekvienu žingsniu vis labiau panašėjo į moterį liūdnomis akimis ir bekraujėmis lūpomis, vilkinčia paprastos baltos drobės suknele. Ji tolo ir tolo, kol virto mažu baltu taškeliu.
Ir magistras Tlekapas išsigando. Štai ji dings už paskutinio posūkio. Ir jis niekada nesužinos kur ji eina. O jam reikėjo. Būtinai reikėjo sužinoti, kur eina ši moteris-giltinė. Tą akimirką, kai magistras suprato, kad moteris tuoj dings, jis… pakėlė sparnus ir nuskrido. Sklendė lengvai. Kilo aukštyn ir aukštyn. Kol pamatė moterį balta drobine suknele. Ji ėjo ir ėjo ir ėjo. Buvo pavargusi. Tačiau skubėjo kaip įmanydama. Tlekapo galvoje taip ir liko baltas tarsi pieno upė kelias.
Prieš pabusdamas iš transo jis dar išgirdo savo dievo Jotoub Rado balsą:
- Aš gi pažadėjau pagalbą. Pasitikėk manimi. Ir visada laimėsi…


Initemua sėdėjo kapitono kajutėje ir nervingai pašė sario kampą.
- Ar pasakysi galų gale ką nors? – irzliai paklausė Odisu.
- Ne. Kol čia nebus Moniros ir Sumilio. Geriau eisiu persirengti. Gana čia vaidinti…
Odisu tik pečiais gūžtelėjo, o magė susimąsčiusi linktelėjo ir išėjo paskui kapitonę.
Monira ir Sumilis su dviem jūreiviais pasirodė vakarop. Abu laivai iškėlę bures visu greičiu plaukė į šiaurę.
Visi susirinko kapitono Tūbio kajutėje.
- Ponios ir ponai, - iškilmingai pradėjo Initemua, - susirinkome čia susipažinti ir aptarti kai kuriuos svarbius reikalus. Ir bėdas…
Po akimirkos pridūrė:
- Garbingoji Monira, prisistatyk. Ir papasakok savo istoriją.
- Dėkui, sesute Initemua. Aš esu Uačiugo karalystės valdovo Vadeto astrologė ir burtininkė. O šalia manęs sėdi valdovo asmeninės sargybos kapitonas Sumilis. Mes keliaujame ten… kur ir jūs. Lydime princesę Nami Irą. Į šią kelionę mane pakvietė žvaigždės ir pranašystė, kurią gavau iš orakulo Tytojo. Susitikome Dako saloje. Ir, kaip supratau, tai nebuvo atsitiktinumas. Ko gero ten turėjo būti visų mūsų kelionės pabaiga. Tik mums pasisekė…
- Labai pasisekė, - pritarė Initemua.
- Sesule, - kreipėsi Monira, - dabar papasakok apie tą burtininką.
- Taip – laikas. Be to, aš dar nepapasakojau kaip atsidūriau šiame laive.
Ji atsilošė krėsle ir pradėjo lėtai pasakoti:
- Toli pietuose yra didelė valstybė Ugieja. Skirtingai nei kitos piečiau esančios valstybės tai – ne karalystė. Mūsų valstybę valdo Taryba. Jai paeiliui vadovauja trys išminčiai. Taryba vadovauja valstybei neseniai. Dar tik dvidešimt dveji metai. Anksčiau valstybę valdė karalius Uanikitisis. Prieš dvidešimt septynerius metus jo žmona karalienė Onama pagimdė dvynius: mergaitę Josnevą ir berniuką Jyvą. Kai vaikams buvo po aštuonerius metus, jie dingo be pėdsakų. Po kurio laiko karalienė Onama susirgo ir mirė. Karalius Uanikitisis išprotėjo. Pasakoju jums viską taip smulkiai, nes tai turi tiesioginį ryšį su visa šia kelione. Tada mane pašaukė sena ir galinga mūsų tautos deivė Šark Kiala. Tai seniausias vaisingumo deivės vardas. Deivė man pasakė, kad dievas Jotoub Radas panoro grįžti. Kad jis įtūžęs ir nori sukelti sumaištį. Aš gavau labai aiškius nurodymus vykti pas orakulą Jėtą. Jis įteikė man tokią pranašystę.

Šiaurė grąžins Pietums valdovą.
Laiko upė jau patvino nekaltųjų krauju.
Motina išgelbės sūnų.
Tėvas nepažins sūnaus.
Motinos širdis atpažins priešą.
Demonas yra šalia.
Eik ir apsaugok motiną nuo demono.
Motina turi surasti sūnų.
Ji nėra Amazonė.
Tačiau Amazonė bus jos priešė.
Priešas nevisada yra priešas.
Draugo širdis sušąla nuo aukso.
Trys demonai nusileis iš dangaus ir mirs.
Tu jį pažįsti.
Tas demonas bus tavo valioje.
Tu jį pražudysi.
Tu pažinsi tikrąjį jo veidą.
Jo vardas - Juodasis Mėnulis.
Jis bus nugalėtas kai Žemė uždengs Mėnulį.
Tavo rankose visa Karalystė.
Tu kovosi su Kalaviju.
Tu laimėsi prieš Kalaviją nepakėlusi ginklo.
Keliauk į Šiaurę.
Tu ištirpdysi ledą.
Tyras vanduo išvalys upės vandenį.
Krantai susiglaus.
Keliauk į Šiaurę…

Kajutėje įsiviešpatavo tyla.
- Įdomi pranašystė… - nutęsė Jisimokas. – Kaip suprantu, tu išvykai ieškoti savo karaliaus vaikų.
Initemua linktelėjo.
- Ar radai kokių pėdsakų?
- Pėdsakai, Jisimokai, nevisada būna aiškūs. Kartais jie veda ne į tą pusę kaip atrodo. Be to, pėdsakai kartais dingsta laiko upėje.
- H... m... m... m… Kažkokio panašaus atsakymo ir tikėjausi… - burbtelėjo Odisu.
- Nepyk, kapitone, - liūdnai nusišypsojo magė. – Aš negaliu kalbėti aiškiai, kai mano tikslas dar tik blankus siluetas rūke.
- Ar aš, Initemua, esu… tame tavo rūke?
- Aš dar nematau per tą rūką, Odisu. Kai tik sužinosiu, būtinai tau pasakysiu.
Kapitonės veido išraiška buvo tokia tarytum sakytų: “Netikiu tavimi nė per nago juodymą. ”
- Ponios, gal tai galėtumėt aptart vėliau? – įsiterpė Jisimokas.
Odisu nutylėjo, o magė tęsė:
- Pradžioje man reikėjo išsiaiškinti, kas tas pirmas Pašauktasis. Man padėjo deivė Šark Kiala. Aš sapnavau. Mačiau žmogų. Burtininką iš tolimos šiaurės. Jis išgirdo Jotoub Rado šauksmą. Ir išskrido pas jį. Lyg vėjo dvelksmas ar lietaus šnarėjimas iš toli toli atsklido jo vardas. Tlekapas. Ir štai šiandien Dako saloje pamačiau jį. Žinau apie Tlekapą viską, nors niekada nebuvau šiaurėje. Man padėjo šiaurinių karalysčių Burtininkų gildija. Pietinių karalysčių burtininkai išvis neturi gildijos. Tačiau šiauriečiai su mumis visada draugiški. Tiesa, Tlekapas jau prieš pusšimtį metų paliko Gildiją. Jis pareiškė, kad tai vaikų žaidimai. Norėjo užgrobti valdžią, tačiau jam nepavyko. Tokiais atvejais burtininkai būna vieningi. Tik, regis, pernelyg atlaidūs. Tlekapui pateikė sąlygą išvykti. Ir jis pasitraukė toli į šiaurę – į Jėdisarą. Ten gyveno ramiai ir turtingai. Jis yra Juodosios magijos Magistras. Labai galingas. Tačiau turi vieną keistą silpnybę: siekia tobulo žinojimo. Ir dievui Jotoub Radui pakluso už žinias ir galias.
- Na, viskas daugmaž aišku, - pasakė Jisimokas, kai magė baigė.
- Taip. Aiškiau nebūna. Mes plaukiam nežinia kur ir nežinia ko. Mus, nežinia už ką, vaikosi kuoktelėjęs Juodosios magijos magistras. Ne kelionė, o dievų dovana, - suirzo Odisu.
- Nezysk, - purkštelėjo Initemua. – Kol kas nėra kuo skųstis. Tačiau aš manau, kad tas pranašystes mums su Monira reikėtų gerokai pastudijuoti. Gal kas paaiškėtų. Ir šiaip… Manau, kad dabar mums teks skirtis.
- Skirtis? – pirmą kartą į pokalbį įsiterpė Sumilis. – Bet gi…
- Ne ne! – sumojavo rankomis Initemua. – Ne taip mane supratai. Tačiau apie tai pakalbėsim vėliau. O dabar, sesute Monira, atsiprašykim ponų ir eikim į mano kajutę pasikalbėti.
- Taip, sesute Initemua. Mums reikia pasitarti. O tada jau nuspręsim…
Burtininkės išėjo.
- Jau tie burtininkai… - burbėjo Odisu. – Dabar jos slapukaus. Pasakys mums tik kruopelę tiesos. Per tokį slapukavimą imsim ir įkliūsim.
- Pritariu tau, kapitone Odisu, - sutiko Sumilis. – Tačiau be jų irgi nieko gera. Jei ne burtininkė Monira, laivas būtų nuskendęs.
Odisu mostelėjo ranka kažkaip neapibrėžtai ir pasiūlė:
- Kapitone Sumili, gal eime ant denio. Laukti teks ilgai. O mes, manau, turime apie ką pasišnekėti. Jisimokai, eisi su mumis?
- Ne, vaikučiai. Aš eisiu prigulti. Mano amžiuje tai pati geriausia laisvalaikio praleidimo forma. O jūs eikite, prisiminkite kovas, kuriose dalyvavote, aptarkite bendro veikimo planus. Eikite…
Kapitonas Tūbis snaudė savo krėsle. Per visą pokalbį jis neištarė nė žodžio, tik gėrė. Ir dabar jau buvo gerokai įkaušęs.


Magistras Tlekapas iškeliavo paskui orakulės tarnaitę. Į Tytojo olą.
Istorija pasikartojo beveik identiškai. Tarnas laukė prie olos angos. Jis mandagiai, beveik tokiais pačiais žodžiais kaip Sętikos tarnaitė, kreipėsi į magistrą.
Tiesa, šį kartą Tlekapas ilgai nesiklausė. Jis nustūmė tarną ir įėjo vidun.
Čia jį pasitiko tokia pati prieblanda, židinys ir žvakės. O krėsle sėdėjo aukštas tvirto sudėjimo vyras, apsirengęs paprastu nebalintos drobės drabužiu.
- Atėjai… - kiek pašaipiai pasakė orakulas. – Sėskis. Nors ir nelaukiamas, netgi nepageidaujamas svečias esi…
- Dėkui. Tačiau šį kartą dantų man neužkalbėsi. Aš…
Orakulas blyškiai nusišypsojo:
- Nemėgstu mėtytis tokiais žodžiais. Tačiau tu, magistre, esi kvailys. Ar manai, kad Sętika viską ištrynė per tą laiką kol kalbėjotės. Ji pradėjo, kai tik sužinojo, kad ateini. Aš irgi…
Tlekapas nebesiklausė. Jis puolė. Ir turėjo eilinį kartą nusivilti, kai užrašė tai, ką ištraukė iš Tytojo. Išėjo nepakenčiama makalynė. Blogiau nei su Sętika.
Tlekapas visaip klijavo tuos žodžius, sakinius, mintis. Tik nieko negalėjo suvokti. Lyg ir susidėliodavo rišlūs sakiniai. Tačiau esmė slėpėsi kažkur giliai. Jam verkiant reikėjo visos pranašystės. Bet kur? Kur ją gauti?
Ir tada, gūdų vidurnaktį, jam į galvą šovė mintis. Geniali mintis. Tarnas! Orakulas Tytojas irgi turėjo tarną. Tačiau orakulo tarnas… Koks ten jo vardas? Taip. Em…er…ar… Emė…ris… Štai! Tarnas dingo greičiau nei Sętikos tarnaitė. Ir dabar, bandydamas viską prisiminti, Tlekapas buvo beveik visiškai tikras, kad jis keliavo ne pėsčias ar pakeleivingu vežimu. Jis jojo. Taip! Magistras girdėjo arklio kanopų caksėjimą.


Eiša žiūrėjo į save veidrodyje. Vilkėjo ji kraujo spalvos atlasinę suknelę, gausiai puoštą kaspinėliais, raukinukais ir brangiaisiais akmenimis, siuvinėtą auksu ir sidabru. Segėjo ilgus perlų auskarus. Aplink kaklą vingiavo ilgiausias perlų vėrinys.
- Taip, - burbtelėjo savo atvaizdui. – Neskoninga. Bet taip ir pritinka mano luomo panelei.
Ji graudžiai atsiduso prisiminusi lengvą ir patogų kariūnės kostiumą.
Tuo metu pabeldė į duris.
- Užeik! – šūktelėjo Eiša ir atsisėdo į krėslą.
Įėjo Šarėlis.
- Kvietei?
- Taip. Kaip sekasi ruoštis pokyliui?
- Rodos, gerai. Rūmuose tylu, lyg išmirę visi būtų…
- Manau… Valdovas jau išvyko?
- Žinoma! Išlėkė iš pat ryto. Prieš puotą dar bus kažkoks turnyras. Vytkus Ilgasis staiposi prieš Obyrą, tarytum povas plunksneles kedena. Ji, girdėjau, turėtų būti puotos karalienė.
- Och, pakedensiu aš kada tas plunksneles… - sušnypštė Eiša.
Šarėlis susimąstęs pažvelgė į raganą:
- Kodėl taip myli Sapą Gražiąją?
- Aš? – nustebo Eiša.
- Ne, nemyliu, - truktelėjo pečiais po akimirkos. – Tiesiog… nežinau dar kas čia vyksta. Tik jaučiu, kad privalau saugoti tą, kuris dar negimęs. Tuo pačiu, žinoma, ir jo motiną.
- Gerai. Bet aš atėjau ne to…
- Žinau. Kviečiau tave… Ar valdovę kas saugo?
- Taip. Palikau du patikimus karius iš tų, kuriuos skyrė kapitonas Syvris.
- Dabar grįžk ir pasiųsk ką nors, kad man surastų kapitoną Syvrį.
- Gerai. Tik manau, kad kapitonas dabar taip užsiėmęs, kad…
- Man nesvarbu! – pakėlė balsą Eiša. – Surask ir liepk ateiti!
Paskui, tarsi susigėdusi, kad be reikalo šūkauja, tyliai pridūrė:
- Mano širdis nerami. Kažkas visame tame negerai. Ta puota, turnyras, Obyra… Visko tiek daug.
- Rodos, tu tikrai esi labai susirūpinusi. Ar manai, kad būtent šiandien Sapai Gražiajai kas nors gresia?
- Nesu tikra. Čia niekuo negali pasitikėti. Gal ir gresia, o gal ir ne. Betgi tikri niekai, kad tokiu metu rengiama puota. Jei valdovė nedalyvautų, būtų blogai. Jeigu ji dalyvaus… Iki gimdymo jai liko dešimt penkiolika dienų. O jei ko užvalgys? Išsigąs? Susijaudins?
- Man atrodo, kad tu jaudinies dėl tokių dalykų, kurių negalima nuspėti ar išvengti…
- Kodėl negalima? Ar tau nekyla mintis, kad kas nors gali tyčia pasistengti?
- Nesuprantu… - liūdnai atsiduso Šarėlis. – Tu rūpiniesi, nerimauji, nors nieko tiksliai nežinai.
Eiša tik ranka numojo, o Šarėlis išėjo pavedimo vykdyti.
Kapitoną Syvrį sutiko daug greičiau nei tikėjosi. Tiksliau, susidūrė su juo kaktomuša koridoriuje. Kai pasakė, kad jį pageidauja matyti Eiša, tik galva linktelėjo:
- Gerai. Ir pats norėjau ją pamatyti.
Kapitonas pabeldė ir, išgirdęs kvietimą, užėjo vidun.
- Sveika, - pasisveikino ir staiga prunkštelėjo. – Na ir atrodai…
- Žinau… - irzliai iškvėpė.
Ji vėl priėjo prie veidrodžio.
- Visą šitą šlamštą, - patampė už raukinukų, - mielu noru nuplėšyčiau. Bet negaliu – toks įvaizdis. Esu nekilminga, neišauklėta, bet turtinga sena pana. Tačiau pamatysi valdovę – žagtelsi…
- Norėjai mane matyti?
- Taip. Padvigubink sargybą.
- Jau.
- Tai dar padvigubink.
- Lauki ko nors?
- Nežinau. Man neramu.
- Betgi kareivių bus daugiau nei svečių.
- Nesvarbu. Tegu nieko neleidžia be kvietimų. Net jei užtartų ir labai kilmingas asmuo.
- Ir valdovas?
- Ir jis. Sakyk, valdovės įsakymas. Šiaip ar taip, šiandien tu pavaldus Šarėliui. O jis – valdovės sargybos viršininkas.
- Na, jei jau taip sakai. Atsakyti reikės ne man.
- O aš nebijau! Pažiūrėčiau, kaip drįstų man kas prieštarauti, - bjauriai išsiviepė Eiša.
Kapitonui nugara perbėgo šiurpuliukai. Jis buvo patyręs karys ir puikiai žinojo, ką gali Ordino kariūnai. Jis nurijo seiles ir tyliai paklausė:
- Tu galėtum pasipriešinti net Vytkui Ilgajam?
- Taip, - ryžtingai linktelėjo. - Bet kam.
- O… o burtininkui?
- Burtininkui? Taip, ir burtininkui.
- Tada… - Syvris akimirkai nutilo. – Tai gal tau ir teks…
Eiša staigiai atsigręžė:
- Pasakok!
- Svečių sąrašą gavau prieš mėnulį. Ten nebuvo jokio burtininko. Visi svečiai įprasti ir patikrinti. Staiga vakar gaunu papildomą sąrašą. Ir ką matau? Trys didikai. Na, nežinia kodėl jie nebuvo anksčiau pakviesti. Gal koks nesusipratimas. Tačiau kiti du svečiai mane gerokai sutrikdė…
- Na?! – paragino ragana.
- Ten įrašyti du burtininkai.
Eiša paraudo nuo tramdomo įsiūčio ir noro nusukti kapitonui sprandą.
- Ir tu sakai man tai tik dabar… - sušnypštė.
- Aš… - Syvriui staiga išdžiūvo burna. – Atsiprašau, bet… neturėjau laiko padaryti tai išsyk, o…
Kapitonas nutilo nervingai spausdamas kalavijo rankeną.
- Kas dar?! Kas?! – riktelėjo Eiša. – Kad tave mėšlungis sutrauktų! Sakyk!
Syvris giliai įkvėpė:
- Vakar, man nežinant, pakeitė rūmų sargybą. Budėjo nepažįstami kariai. Ir jie neįleido manęs į rūmus…
Eiša griebė po ranka pasipainiojusią vazą ir tėškė į sieną.
- O Didžioji Rage! – riktelėjo ji. – Kodėl? Kodėl tada, kai manau jau viską aptvarkius?..
- Ša! – sudraudė kapitonas. – Nerėk taip – bėdą prisišauksi…
Eiša atsigręžė į kapitoną įsiutusi. Rankoje ji jau laikė kitą vazą, kurią ir paleido į kapitoną. Tačiau šis vikriai išsisuko. O ragana beveik tą pat akimirką susitvardė.
- Atleisk, - iškvėpė. – Nebeturiu jėgų. Prieš valdovę tūpčiok. Prieš dvariškius maivykis. Miestiečių kvailybei nusilenk. Matyt, pernelyg sunkią užduotį vykdyti ėmiausi.
- Tu puikiai susidoroji… - neužtikrintai pagyrė kapitonas.
Eiša nieko neatsakė. Ji vėl priėjo prie veidrodžio ir ėmė taisyti šukuoseną. O po kelių akimirkų jau ir visai ramiai paklausė:
- Tai kas ten per burtininkai?
- Vieną kiek pažįstu. Ne asmeniškai, žinoma. Tačiau jis dažnokai trainiojasi Vytkaus Ilgojo dvare. Jo vardas Tiekas. Nėra labai galingas burtininkas. Man rodos, jis tik gydo žmones ir gyvulius. Dažniausiai karo žaizdas. Jis gal atvyko dėl turnyro. O štai antrasis… tiksliau, burtininkė. Jos vardas Vosa. Juodosios magijos Magistrė. Apie ją nieko nesu girdėjęs. Bandžiau pasiklausinėti. Tačiau nenorėjau išsiduoti, kad man labai įdomu. Todėl nieko ir nesužinojau. Bet blogiausia, kad nežinau kas ją pakvietė.
- Taip. Įdomu. Atrodo, kad dabar jau nieko pakeisti nebeįmanoma. Ką gi, laikas nelaukia. Eik ir daryk kaip sakiau. Greitai ir mes su valdove atvyksim.


Vytkus Ilgasis žirgliojo po jam skirtą kambarį ir neramiai kramtė ūso galiuką. Jis buvo suirzęs. Labai labai suirzęs. Valdovas laukė atvykstant Sapos Gražiosios ir vis vylėsi, kad jai kas nors atsitiks. Ir valdovė neatvyks.
Vytkus Ilgasis jau kurį laiką savęs klausė, kaip galėjo vesti Sapą. Ji nebuvo nei kilminga, nei turtinga, nei graži. Kas tada šovė į galvą jaunuoliui? Kodėl jis vedė prieš viso dvaro valią? Ir kodėl dar iki šiol jis nenudaigojo tos kvailės prasčiokės? Niekas už tai jo nebūtų pasmerkęs. Tereikėjo sumokėti kokiam nors burtininkui ar netgi raganiui. Dabar kurį laiką teks taikstytis su padėtimi. Valdovė nėščia. Ir Vytkus Ilgasis nedrįso kelti rankos prieš ją. Laukti tačiau liko neilgai. Kai tik Sapa pagimdys… O tada jis galės vesti Obyrą. Kas kad ana daug jaunesnė? Būti valdovo žmona sutiktų bet kuri. O jam kas? Svarbu, kad galės pasipuikuoti savo žmona. Be to, jaunoji Obyra jį myli. Tai jau tikrai. Tiek kartų jam įrodė…
Vytkaus Ilgojo veidą nutvieskė palaiminga šypsena. Jis mėgavosi prisiminimais. Šiandien turnyro metu jis laimėjo visas dvikovas. Ir pergales skyrė savo žaviajai mylimajai…
Staiga valdovo veidu vėl nuslinko susirūpinimo šešėlis. Jis kaži kodėl prisiminė panelę Eišą ir jos brolį. Toji prasčiokė… Ji kažkodėl kėlė Vytkui Ilgajam baimę. Jos žvilgsnis…
- Tavo didenybe, jos didenybė Sapa Gražioji jau kieme, - tyliai pranešė liokajus.
- Einu, - burbtelėjo šis.
Ką gi, etiketas reikalavo eiti į salę, kur jau buvo susirinkę visi svečiai, ir pasitikti žmoną ir Valdovę.
- Žvaira ožka… - sušnypštė Vytkus Ilgasis ir, nutaisęs tinkamą veido išraišką, patraukė laiptais žemyn.
Salėje maloniai atsakinėjo į susirinkusiųjų pasveikinimus. Jam dar nepasiekus pusiaukelės, atsivėrė durys. Ir sargybinis griausmingai paskelbė:
- Jos didenybė valdovo Vytkaus Ilgojo žmona – mūsų šviesiausioji valdovė Sapa Gražioji!
Visi pasisuko į duris.
Pirmasis įėjo Šarėlis su savo kariais. Po jo daug išdidžiau nei derėjo jos rangui įplaukė Eiša. O tada… Nebus pernelyg pasakyta, kad akys visiems iššoko ant kaktos.
Eiša didžiavosi efektu, kurį padarė Sapa Gražioji. Tas, kas valdovo žmoną taip pavadino, norėjo ją pažeminti ir įžeisti. Tačiau tas kažkas buvo pakankamai kvailas ir nematė to kas akivaizdu. Valdovė – graži moteris. Tik ji – prasčiokė. Ir neturi draugų rūmuose. Todėl nemokėjo savo grožio atskleisti. O žvairumas… Tereikėjo gero burtininko-gydytojo, kurį Eiša sugebėjo rasti. Burtininkas Aunis nepastebėtas prasmuko į rūmus ir gyveno ten dvi dienas gydydamas valdovę. Tai kainavo didelius pinigus. Bet šie nebuvo problema. Vytkus Ilgasis nekontroliavo žmonos išlaidų, kad tik ši nuo jo atstotų.
Kodėl Eišai parūpo šeimyniniai Vienos valdovų reikalai, ji nebūtų galėjusi paaiškinti. Pastaruoju metu darė daug dalykų, kurių… Na, rodos, ją kažkas tikslingai vedė tuo keliu. Nors iš to, ką ji darė, sunku buvo išspausti kokią logiką.
Taigi, Eiša stovėjo ir žiūrėjo pro primerktas blakstienas į dvariškių veidus. Vytkaus Ilgojo veide švietė nuostaba ir susižavėjimas. Dalis susirinkusių nuoširdžiai žavėjosi valdovės pasikeitimu. Tie, be to, visai nenorėjo soste matyti Obyros. Dar kitų veidai buvo neįskaitomi. Užtat Obyra spinduliavo tiesiog deginantį įsiūtį. Lygiai taip atrodė ir jos dėdė, ir visi tie, kurie jau buvo įtikėję, kad Sapos Gražiosios era eina į pabaigą. Todėl jie jau spėjo įsiteikti Obyrai ir sukosi aplink ją tarsi musės aplink medaus statinę.
Akimirkai stabtelėjusi tarpdury, valdovė pagaliau žengė į vidų. Ji, Eišos patarta, spjovė į visas madas ir rūmų taisykles. Vilkėjo balto atlaso suknelę ir aukso spalvos apsiaustą. Suknelė buvo tik kukliai siuvinėta auksu, o apsiaustas papuoštas valdovės monograma iš smulkių perliukų. Sapa Gražioji beveik nedėvėjo papuošalų. Tik valdovo dovanotas vestuvinis žiedas, plona auksinė grandinėlė su nuo piktos akies saugančiu amuletu. Ir auksinė diadema su deimantais.
Tarp visų tų damų valdovė spindėjo. Pagal paskutinę madą visos vilkėjo ryškiaspalviais apdarais ir linkte linko nuo aukso, sidabro ir brangiųjų akmenų. Ir dar: nė viena neprilygo valdovei savo laikysena. Beje, tas kainavo daug pastangų. Eiša mokė ją visą mėnesį. Užtat rezultatas buvo pritrenkiantis.
Pagaliau Vytkus Ilgasis atitoko iš sąstingio ir vos ne klupinėdamas puolė prie žmonos.
- Tavo didenybe, - išspaudė. – Matau, kad nėštumas tau išėjo į naudą.
- Dėkui, - maloningai šyptelėjo ši.
Karališkoji pora patraukė per salę sveikindamasi su svečiais. Eiša ėjo iš paskos. Šarėlis sekė atsilikęs per žingsnį.
Pagaliau Sapa Gražioji sustojo prie vyriausiojo kariuomenės vado Ijo ir jo dukterėčios Obyros.
- Dėkoju, panele Obyra, kad turnyre pavadavai mane. Mano padėtis neleido dalyvauti. Žinai gi, kad privalau rūpintis sosto įpėdinio sveikata…
Obyra išblyško ir prikando lūpą iš pykčio.
- Malonu tau pasitarnauti, valdove… - išspaudė po akimirkos.
- Tikrai miela panelė, tavo didenybe, - švytinčiu veidu pasisuko į vyrą Sapa Gražioji.
- Taip, tavo didenybe. Kaip visada, esi teisi… - burbtelėjo Vytkus Ilgasis. Rodos, jis jau pamiršo, kad neseniai suko ratus aplink tą mergužėlę.
Karališkoji pora patraukė toliau. Eiša stabtelėjo priešais Obyrą ir sušnypštė:
- Nedrįsk krėsti kvailysčių, kale…
Ir nuėjo. Akies krašteliu ji dar spėjo pastebėti išblyškusią Obyrą. Ją išgąsdino ne žodžiai. Ji pamatė raganos akis.