Sugrįžimas. Keliautojai-6

Tlekapas tikrai galėjo būti patenkintas savo gyvenimu.
Jaunas – įsirito viso labo į trečiąjį šimtą. O jau tapo Juodosios magijos magistru. Gyveno toli šiaurėje: Jėdisaro karalystės sostinėje Leksape. Tlekapo rūmai buvo didesni ir turtingesni nei karaliaus. Magistro žinios buvo visapusiškos. Jo gebėjimai – tobuli. Jo bijojo. Iš jo mokėsi. Kiekvienas, kurį jis pavadindavo draugu, galėjo tikėtis neribotos jo pagalbos.
Tos žinios bei gebėjimai ir pražudė magistrą Tlekapą. Jis manė, kad žino viską, ką tik įmanoma žinoti. Bendravo su dievais ir demonais. Nei vieni, nei kiti nesugebėjo jo pavergti. Jis buvo šventai įsitikinęs savo visagalybe. Laikė save lygiu dievams. Ir štai tada, jo galybės viršūnėje, pašaukė magistrą Jotoub Radas. Kvietimas buvo silpnas. Ir Tlekapas panoro sužinoti, kas ir kodėl šaukiasi pagalbos.
Magistras ėmė eksperimentuoti, kad galėtų išgirsti. Jam ilgai nekaip sekėsi. Tas, kuris šaukė, buvo labai toli. Taip toli, kad Tlekapas net negalėjo įsivaizduoti. Ir tada nusprendė išbandyti paskutinę priemonę. Jis nutarė išeiti iš savo kūno ir keliauti ten, kur šaukė balsas. Tlekapas puikiai suvokė, jog tai gali būti paskutinė jo kelionė. Tačiau pergalė būtų neįtikėtina. Ir magas apsisprendė. Jo paties gyvybė jam buvo nieko verta. Paaukoti save tam, kad sužinotum ką nors nauja, atrodė visiškai normalu. Ir Tlekapas ryžosi nedvejodamas.
Kelionei magas pasirinko pirmą mėnulio pilnaties dieną. Jis buvo pedantiškas. Rūmus, visus savo dokumentus ir reikalus sutvarkė taip, tarytum nė nežadėtų sugrįžti. Jis netgi testamentą parašė, visą turtą palikdamas karaliaus iždui.
Naktis buvo vėsi, giedra ir žvaigždėta, kaip kad dažnai būna šiaurėje. Mėnulio pilnatis plieskė į mago laboratorijos langus. Tlekapas įsitaisė krėsle kuo patogiau, pakurstė ugnį židinyje, užsimerkė ir ėmė medituoti. Po kurio laiko pajuto, kad jo astralinis kūnas atsiplėšė nuo fizinio, išsiveržė iš rūmų, atitrūko nuo Žemės ir sustojo begalinio Kosmoso akivaizdoje, laukdamas kvietimo.
Tą akimirką jis aiškiai išgirdo šauksmą:
- Ateik. Tave šaukia tavo valdovas Jotoub Radas. Aš, jotubų vienatinis dievas, įsakau tau ateiti. Įsakau tau, nes turiu teisę įsakyti. Įsakau tau, nes tu esi jotubų palikuonis. Tu valdai materiją ir savo sielą. Ateik pas mane. Tarnauk man. Aš, valdovas Jotoub Radas, apdovanoju savo tarnus. Tai ne auksas ir sidabras, brangieji akmenys ar trumpalaikė garbė. Savo tarną aš apdovanosiu tobulu žinojimu ir tobula galia. Ateik. Ateik, magistre Tlekapai, pas mane. Ir tu būsi vienas iš trijų pašauktųjų, kurie valdys pasaulius su manimi…
Ir Tlekapas nulėkė svaiginančiu greičiu. Nulėkė ten, kur šaukė balsas. Balsas jam nepažįstamo ir nežinomo dievo Jotoub Rado, kuris žadėjo tokius neišsemiamus lobius. Magas lėkė tenai, nes ten buvo nežinomybė. O Tlekapas labiausiai nemėgo nežinojimo. Jis tiesiog privalėjo viską žinoti.
Magas sugrįžo į savo kūną gana greitai. Naktis dar nebuvo pasibaigusi. Net židinys neužgeso. Tlekapas įkūrė jį stipriau ir susimąstė, žvelgdamas į besiblaškančius ugnies liežuvius. Jo naujasis šeimininkas dar baugino šiek tiek. Magas matė daugybę dievų ir demonų, jo niekada netrikdė ir nebaugino jų išvaizda. Bet šį kartą buvo kiek nejauku.
Dievas Jotoub Radas neturėjo kūno, kaip turėjo visi, kuriuos pažinojo. Tai tebuvo pradėjęs irti astralinis kūnas. Tokio dalyko nebuvo matęs netgi Tlekapas. Jis net negalėjo įsivaizduoti, kad taip gali būti. Astralinis senojo dievo kūnas jau niekuo nebepriminė to fizinio kūno, kurį kažkada turėjo Jotoub Radas. Tai tebuvo blyški skylėta dėmė, kuri visgi skleidė neapsakomą pykčio ir neapykantos dvoką. Senasis dievas kurį laiką tylėjo stebėdamas Tlekapą.
- Tu man patinki, - krioktelėjo pagaliau. – Man patinka, kad tu nori viską žinoti. Man reikalingi… tokie draugai. Tu tikrai esi jotubų palikuonis. Aš nesuklydau.
- Atleisk, kad drįstu abejoti. Jeigu tu esi toks senas, tai tavo tauta jau turi būti išmirusi. Galbūt ji gyveno netgi ne mano pasaulyje.
Senasis dievas irzliai sukikeno:
- Griebi jautį už ragų, mage. Betgi tu žinai, kad niekas niekur neišnyksta. Kad ir kaip supūtų, suirtų, išsisklaidytų kokia nors materija, vis tiek ji išlieka pavirsdama kuo nors kitu. Štai tu, pavyzdžiui, esi sulipintas iš smulkių dalelių, kurių dauguma yra jotoubų genties palikuonių.
Tlekapas pamąstė ir nusprendė, kad senasis dievas, ko gero, teisus. Todėl jie kalbėjosi toliau. Jei tai galima būtų pavadinti pokalbiu. Kalbėjo tik dievas Jotoub Radas.
- Aš miegu jau seniai. Tačiau dabar pabudau. Ir noriu sugrįžti. Noriu su kai kuo atsiskaityti. Aš šaukiau. Ir tu atsiliepei. Dabar aš keliausiu arčiau Žemės. Ir tu mane girdėsi geriau. Turėsi daryti tai, ką paliepsiu. Tačiau aš tik nurodysiu tikslą. Priemones tikslui pasiekti pasirinksi pats.
Ilgai pasakojo senasis dievas apie skriaudas, kurias patyrė. Tiesą pasakius, Tlekapas nelabai suprato, kas čia jį taip skriaudžia. Tačiau klausėsi įdėmiai, nes į jį plūste plūdo žinios, kurių niekas niekados daugiau nesužinos, nes jos neužrašytos net pačiose seniausiose knygose. Magui buvo visai svetimi senojo dievo norai ir tikslai. Tačiau už žinias ir gebėjimus jis galėjo padaryti bet ką.
Ir dabar, ilsėdamasis savo krėsle prie židinio, magistras Tlekapas apmąstė gautas žinias. Ir tik tada ėmė galvoti apie užduotį.
Užduotis buvo kažkokia nereali. Neturėjo konkretumo. Jotoub Radas pasakojo keistą istoriją. Istoriją be pradžios ir be pabaigos. Istoriją, kurioje buvo keletas veikėjų, apie kuriuos Tlekapas nė girdėt negirdėjęs.
- Pabudau ne tik aš, - pasakojo senasis dievas. – Pabudo senoji deivė Šark Kiala, kuri dar senesnė už mane. Tačiau buvo atgimusi jau kelis kartus. Gyvybinga moteriškė! Ji negali man sutrukdyti. Tačiau ir nepadės. Ji žino, kad į Žemę grįšiu dar negreit, todėl kurį laiką turėsiu veikti per tarpininkus. Ji surado būdą kaip mane nugalėti. Nugalėti amžiams. Palaidoti mane šioje skylėje taip giliai, kad negalėčiau sugrįžti. Kad nieko nebeprisišaukčiau…
Kuriam laikui dievas nutilo. Paskui tęsė:
- Mane nori numarinti. Mane nori nužudyti. Mane nori palaidoti. Ir nori tai padaryti, pasinaudodami paprastais žmonėmis! Tu privalai sužinoti. Turi surasti orakulą. Jo vardas Sętikas. Ieškok…
Ir magistras Tlekapas ieškojo. Tačiau pėdsakai pasirodė besą klaidingi. Senasis dievas suklydo. Reikėjo ieškoti ne orakulo, bet orakulės Sętikos. Prabėgo nemažai laiko, kol magistras viską išsiaiškino.
Kai Tlekapas nuvyko prie Sętikos olos, jį pasitiko tarnaitė:
- Ponia žino, kad tu esi čia. Ir kas tu esi. Ponia liepė eiti sau. Ji sakė, kad tau ir tavo valdovui nepasiseks. Ponia sakė, kad geriau nedarytum to, ką dabar ruošiesi daryti. Tai neatneš tau sėkmės. Nieko nepakeis net mano ponios mirtis. Taigi, eik iš čia.
Tarnaitė pažiūrėjo į magistrą ilgu liūdnu žvilgsniu. Ir nuėjo į kaimą. Magas palydėjo jauną merginą nustebusiu žvilgsniu. Šioji sustojo, atsigręžė ir pridūrė:
- Prašau, magistre Tlekapai, nežudyk orakulės. Tai nepadės. Ji dar nė karto nesuklydo.
Mergina kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į Tlekapą. Tada papurtė galvą:
- Gyvenimas, magistre, daug sudėtingesnis. Daug…
Tlekapas gūžtelėjo pečiais ir pasuko vidun. Jis jautėsi kiek nejaukiai, nes teks susidurti akis į akį su žmogum, iš anksto žinančiu apie ką kalbėsis.
- Užeik, Tlekapai, sėskis, - išgirdo melodingą balsą.
Įėjęs vidun kurį laiką nieko nematė, nes viduje tvyrojo prieblanda. Paskui įžiūrėjo šalia židinio sėdinčią moterį, kuri šyptelėjo ir pamojo ranka:
- Ateik, sėsk šalia…
Šypsenos magistras, žinoma, neįžiūrėjo, tačiau juste juto visu kūnu. Jis nelabai ryžtingai patraukė prie židinio ir atsisėdo į tuščią krėslą. Tada šiek tiek atidžiau įsižiūrėjo į orakulę. Niekada nebuvo matęs šios ypatingos moters iš arti.
Orakulė Sętika buvo neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo, nenusakomo amžiaus moteris. Jos veidas spinduliavo išmintį ir liūdesį. Orakulė vilkėjo paprastą baltos drobės suknelę.
- Stebiesi? – paklausė ir vėl liūdnai šyptelėjo Sętika. – Manei, kad orakulas turi būti kažkoks ypatingas? Patikėk manim, sielos tvirtybė, protas, įžvalga ir galios nė kiek nepriklauso nuo fizinio kūno. O apsirengusi aš taip todėl, kad pasiruošiau mirčiai.
Tlekapas norėjo prabilti, tačiau orakulė nutildė jį valdingu rankos mostu.
- Tylėk! – pasakė. – Žinau ką dabar pasakysi. Taip. Tu mane nugalėsi. Nužudysi. Aš tą žinau. Galėčiau išgelbėti savo gyvybę, jei atskleisčiau tau vieną pranašystę ir pasakyčiau kam ją įteikiau.
Šį kartą magistras linktelėjo, bet nieko nepasakė.
Orakulė atsilošė krėsle ir užsimerkė. Ji kurį laiką tylėjo.
Tlekapas sėdėjo nė nekrusteldamas ir stengdamasis nieko negalvoti.
- Matai, magistre Tlekapai, - vėl prabilo orakulė, - yra dvi pranašysčių rūšys. Vienos yra skirtos visiems. Jas, kaip žinia, skelbia mano šauklys, keliaudamas po pasaulį. Kitos yra asmeniškos. Jas įteikiu užrašytas tam asmeniui, kuriam yra skirta.
Magistras vėl linktelėjo, nors orakulė į jį nė nežiūrėjo.
- Ta pranašystė, kurios tu nori, yra skirta keliems asmenims. Perskaityti ją gali tik trys žmonės. Galbūt sugebėtum ir tu… Nors tektų ilgai prakaituoti.
Sętika vėl nutilo. Magistras kantriai tylėjo toliau. Nors buvo drąsus, gyvenime matęs šilto ir šalto, tačiau jo nugara bėgiojo šiurpuliukai. Jis kalbėjosi su… žmogumi, kuris žinojo visas jo mintis, visus klausimus ir visus atsakymus. Vieną trumpą akimirką net panoro atsistoti, atsiprašyti ir išeiti. Tačiau tuojau pat nuginė šią mintį. Ne. Jis atliks tai, ko atėjo. Ir tada pareikalaus iš Jotoub Rado atlygio. Jis nori būti orakulu!
- Ar nori žinoti savo likimą, magistre Tlekapai? – tyliai paklausė orakulė.
- Ne! – šūktelėjo beveik išgąstingai.
- Gerai. Taip ir maniau. Taigi, aš dabar galėčiau tau duoti tą pranašystę. Tada tu norėtum, kad pasakyčiau, kam dar ją daviau. Tada tu paliktum mane gyvą…
Tlekapas šiek tiek suirzo. Orakulė antrą ar trečią kartą pasakojo tą patį.
- Nepyk, magistre, - atsakė šioji. – Mėgaujuosi paskutinėmis gyvenimo akimirkomis…
Ji dar dar kiek patylėjo.
- Mano galvoje yra visos pranašystės, kurias aš kada nors paskelbiau. Mano galvoje yra viskas, ką aš žinau. Viskas, ką man pasakė dievai. Ten yra ir tai, ko manęs niekas neklausė. Tu nenori žinoti savo ateities. Ką gi. Aš ją pamiršiu. Kad tu… kai knaisiosies po mano smegenis… nerastum…
- Pamirši?! – pašoko magistras. – Pamirši?! Ar nori pasakyti?!
- Taip, - nusišypsojo orakulė. – Viską. Po truputį. Tau beliko tik nuotrupos…
Sętika pašaipiai žvilgtelėjo į Tlekapą, užsimerkė, atsilošė krėsle ir atsipalaidavo.
Tlekapas netilpo savo kailyje. Jį apmovė! Apgavo kaip paskutinį kvailį! Jį, Juodosios magijos Magistrą Tlekapą, Dievo Jotoub Rado draugą!
Magistras atsistojo priešais Sętiką, iškėlė rankas tartum paukščio sparnus ir susikaupė. Po kelių akimirkų į jo sąmonę ėmė plūsti vaizdai ir žodžiai. Per keletą akimirkų jis išsunkė orakulės sąmonę. Tada nurimo, atsipalaidavo ir pažvelgė į Sętiką.
Ji žiūrėjo į magistrą tyliu bereikšmiu žvilgsniu.
Nuo to žvilgsnio magistrą vėl nukrėtė šiurpas. Jis apsigręžė ir išėjo iš orakulės olos, nuversdamas žvakidę su degančiomis žvakėmis.


Eiša varė žirgą šuoliais. Ir Syvris turėjo gerokai pasistengti, kad neatsiliktų. Eglyną, kuriame dar smilko plėšikų lavonai ir keletas medžių, jie prajojo be jokių nuotykių. Tik tada Eiša pristabdė žirgą ir vėl užsidėjo kario šalmą.
- Kapitone Syvri, dar kartą tavęs prašau pamiršti viską, ką matei. Be to, noriu paprašyti paslaugos. Man reikia nepastebėtai patekti į rūmus.
- Šitą aš sutvarkysiu, - ramiai patvirtino kapitonas. – Įvesiu tave kaip karį. Niekas nepažįsta visų eilinių. Taigi…
- Nemanau, kad atrodau kaip eilinis karys.
- Oi, panele Eiša, nežinai kokie vėplos tarnauja rūmuose. Man kartais verkti norisi. Turtingų tėvelių turtingi sūneliai. Tačiau proto nė per nago juodymą. Taigi, tenka eiliniais būti. O pabandyk su jais susitvarkyti… Aš, panele, iš prasčiokų. O kapitono laipsnį gavau tik todėl, kad buvau labai geras karys. Tačiau tie avigalviai iš turtingų šeimų nevertina šito. Jiems atrodo, kad juodnugaris, kokiu jie mane laiko, negali būti…
Syvris nutilo, ir kurį laiką abu risnojo vienas šalia kito tylomis.
- Kai tik reikės, panele Eiša, visada padėsiu. Galėsi išeiti ir įeiti kada panorėjus.
- Ačiū, kapitone. Užtikrinu tave, tai labai svarbu. Aš žinau tiek nedaug palyginus su tuo ką turėčiau žinoti. Viskas, ką papasakojo Obra, išgąsdino dar labiau. Nebežinau kuo galiu pasitikėti. Yra kažkas, ką man privalu žinoti. O aš nežinau. Ir net neįsivaizduoju, kas man galėtų padėti.
Eiša nervingai prikando lūpą. Jie jau traukė Marapo priemiesčiu.
- Syvri, ar gali mane rytoj palydėti į priemiestį? Man reikia surasti vieną žmogų. Ir kuo greičiau.
- Taip, panele.
- Ir dar. Valdovei ir sosto įpėdiniui gresia pavojus. Didelis pavojus. O be to…
Eiša vėl nutilo.
- Syvri, reikia padidinti valdovės apsaugą. Tačiau taip, kad niekas šito nepastebėtų. Pasitarkite su Šarėliu. Kariai turi būti ypač patikimi.
- Gerai, panele Eiša. Aš viską sutvarkysiu.


Rytojaus dieną Eiša nuo pat ryto šokinėjo aplink Sapą Gražiąją.
Tarnaitės prausė, šukavo plaukus, pudravo ponią. O Eiša vadovavo viskam tarsi generolas. Ji šiam svarbiam reikalui parinko drabužius, papuošalus, kvepalus ir visa kita. Ji mokė karalienę, kaip elgtis, ką kalbėti, o ką nutylėti.
Pokylis turėjo prasidėti saulei nusileidus. Todėl po pietų Eiša nusprendė sutvarkyti dar vieną reikalą. Ji pasikvietė Šarėlį, liepė surasti Syvrį ir priminti, kad žadėjo jai padėti.
Kapitonas atėjo tuoj pat, ir abu išjojo. Niekas neatkreipė dėmesio į kapitoną ir jauną karį. Kas žino, kokią užduotį jie gavo.
Rytiniai priemiesčiai ne pati maloniausia vieta. Jie buvo laikomi skurdžiausiais mieste. Ir, žinoma, pavojingiausiais. Tačiau, nors ir sunkiai, Kasmą surasti jiems pavyko. Tai buvo vidutinio amžiaus plokščia moteriškė. Buvo tokia suvargusi ir alkana, jog Eiša nusprendė, kad mokėti jai reikėtų ne pinigais. Kol ji šnekučiavosi su Kasma, kapitonas nujojo ligi turgaus ir grįžo su dviem didžiuliais krepšiais maisto.
Padėjusi gautą lobį lūšnoje ir pristačiusi vyresnėlį saugoti, Kasma palydėjo Eišą ir kapitoną į tolimiausią miesto užkampį, kur neįtikėtinai skurdžioje lūšnoje gyveno Emėris. Moteris, parodžiusi, kur gyvena Emėris, skubiai grįžo namo.
- Nenoriu su juo susitikti, - pasakė. – Jis kiek… Na, jam nevisi namie. Kartais iššoka iš lūšnos kaip kokia pikta dvasia ir ima tvatinti lazda į kairę ir į dešinę. Tai aš geriau eisiu. Jei dar ko reikės, tai žinote kur mane rasti, garbingieji ponai.
Eiša pažiūrėjo moteriškei įkandin, gūžtelėjo pečiais ir pabeldė į lentą šalia skuduru uždengtos landos į lūšną:
- Ei! Emėri! Išeik!
Viduje nė krepšt.
- Ei! Ei! Emėri!
Viduje kažkas sukrebždėjo. Tyla. Vėl kažkas sukrebždėjo. Ir pagaliau ant slenksčio išdygo keista žmogysta. Išsyk nė negalėjai suprasti vyras tai ar moteris. Nuo jo dvokė. Tikriausiai buvo nesiprausęs visus metus. Drabužiai praradę spalvą ir formą. Galva apžėlusi neaiškios spalvos šeriais.
- Uf… - išpūtė Eiša. – Ir ką mes su juo darysim?
- Nežinau…
- Gal žinai kokią vietą, kur…
- Ar tu Amazonė? – staiga aiškiu blaiviu balsu paklausė žmogysta.
- Kas? Aš? – nustebo Eiša.
- Ar tu Amazonė?
Eiša pažvelgė į Syvrį. Tas tik galvą papurtė. Ir Eiša vėl įsmeigė žvilgsnį į Emėrį.
- Ne… tu ne Amazonė… - burbėjo žmogysta. – Tu neturi kalavijo… neturi… neturi… neturi… tavo rūbai… Amazonė… Amazonė ant juodo žirgo… Amazonė… kalavijas… ji ateis… ji ateis… Amazonė dar nerado… trys… tiktai trys… Amazonės kalavijas…
Toliau Emėrio kalba tapo visai nesuprantamu murmėjimu. Ir galiausiai jis vėl pranyko lūšnoje.
- Nieko nebus, - irzliai tarė Eiša. – Reikia jį iš čia ištraukti. Tik kur man jį dėti? Čia palikti negaliu.
Abu stovėjo, žiūrėjo į lūšnos landą ir nežinojo ką daryti.
- Žinai, panele Eiša, yra čia vieni tokie namai. Nenoriu įžeisti tavo padorumo…
Eiša pažiūrėjo į sumišusį karininką ir skambiai nusijuokė:
- Viešnamis, ar ką?
Syvris tylom linktelėjo.
- Klausyk, - kreipėsi tylom, - tu juk žinai, kad esu ragana. Taigi, mano padorumas kiek kitoks. Todėl bendrauju su įvairiais žmonėm: ir vargetom, ir karaliais, ir padoruoliais, ir kekšėm… Man visi žmonės yra žmonės ir tiek.
- Na, aš nemėgstu pasakoti, kad ten lankausi. Ten…
Staiga kapitonas nutilo ir ėmė glostyti žirgo galvą.
- Panele Eiša, gal gali man padėti?
- Žiūrint ko reikia. Į dideles aferas veltis aš negaliu.
- Nežinau ar tai didelė afera. Bet apie tai gal vėliau pakalbėsim. Dabar svarbiausia, kad aš galiu susitarti su tomis moterimis. Jos priglaus Emėrį. Ir jeigu mes neprasitarsim, tai jos tikrai tylės.
- Gal… Dabar jau nebežinau, kas ką gali, o kas ne. Kur tie namai yra?
- Tai “Žydrosios svajonės namai”. Jie yra netoli rūmų. Ir tau būtų patogu.
- Patogu. Tik kaip jį ten nugabenti? Negaliu gi jo persimetusi per žirgą tempti. Dar reikėtų ir jo daiktuose pasirausti. O to darbo patikėti niekam negaliu.
- Gal ligi vakaro jis niekur nedings. Tai aš…
- Gal… Man taip netinka. Radau jį. Tai dabar neketinu prarasti.
- Och, koks aš kvailys! – šūktelėjo Syvris. – Taigi netoliese yra viena iš gvardijos būstinių. Jie ten turi keletą vežimų suimtiesiems vežioti. Paliksiu žirgą ir paimsiu vežimą be vežiko.
- Puiku! Aš čia pabūsiu. Paskubėk.
- Aš greitai…
Kapitonas šoko į balną ir pavarė žirgą garsiai šūkaudamas:
- Iš kelio! Karaliaus vardu! Traukitės iš kelio!
Eiša prisėdo ant slenksčio ir ėmė laukti. Ji mintijo apie tai, kad vis giliau grimzta į kažkokius nesuvokiamus dalykus. Rūmų intrigos. Ordino intrigos. Orakulai. Pranašystės. O manė, kad turi vienintelę užduotį. Tikėjosi, kad viskas vyks beveik sklandžiai. Manė, kad tai tik vienos aukštos personos jaunystės klaida. Ir kad tą klaidą ištaisyti nebus sunku. Dabar… dabar ją apėmė abejonės. Jai pradėjo atrodyti, kad sužinojo tokį didelį kąsnį, jog niekaip nenuris. Tačiau ir išspjauti jau nebegalėjo.
- Ar tu Amazonė? – nutraukė jos mintis pamišėliškas šnabždesys. – Ar tu radai tris princus ir rožę? Rubinas… rubinas… rubinas… auksas… lelijos… Ar lelijos būna juodos? Chi – chi - chi!
Eiša sėdėjo nejudėdama. Tas pusprotis kalbėjo vis apie tą patį. Vadinasi, tai kažką reiškė. Tačiau kaip iš tų kliedesių pamatyti tikrą vaizdą?
- Upė! – vėl prabilo pamišėlis. – Matau upę… Plati upė. Vanduo… juodas vanduo… O kraujas raudonas. Ar žinai, kodėl kraujas raudonas? Ar tu Amazonė? Amazonė žino viską. Bet tu… ne… Ne! Tu nesi Amazonė! Tu neturi! Tu neturi kraujo! Eik! Eik iš čia, apsimetėle!
Ir Emėris vėl dingo savo lūšnoje.
- O Didžioji Rage… - atsiduso Eiša. – Kas ta Amazonė? Ir iš kur man žinoti, kur ją rasti? Matyt orakulo pranašystėje ji buvo labai svarbi… O dievai nemirtingieji, ką gi man dabar daryti?
Tuo metu pasigirdo ratinio vežimo barškėjimas, grįžo Syvris.
Ragana atsistojo ir įėjo lūšnon. Užkeikimu užmigdė pamišėlį, griebė jį glėbin ir išnešė į vežimą.
- Palauk kiek, - pasakė. – Aš surinksiu jo daiktus. Negali žinoti, ką jis ten turi…
Netrukus ji jau jojo paskui kapitono važnyčiojamą vežimą.


“Žydrosios svajonės namai” buvo dailus trijų aukštų pastatas, aptvertas aukšta tvora. Metaliniai vartai uždaryti ir užrakinti.
Prostitucija lyg ir nebuvo legalus verslas, tačiau klestėjo. Viešųjų namų savininkai – turtingi žmonės. Tad galėjo susitarti su bet kuo. Todėl įsivyravo pusiausvyra. Gatvės prostitutės buvo gaudomos, sodinamos į kalėjimą, tremiamos iš sostinės. Užtat šitos, sėdinčios už turtingų rūmų sienų, vilkinčios šilkais, geriančios brangų vyną, buvo saugios. Čia lankydavosi grafai ir kunigaikščiai, karininkai ir turtingi miestiečiai, miesto svečiai ir šventikai.
Kapitonas Syvris paskambino prie šoninių vartelių pakabintu varpeliu. Kažkur iš kiemo gilumos išlindo kuprius. Jis prišleivojo prie vartų, pažvelgė į skambinantį ir staiga maloniai nusišypsojo:
- Ach, kapitone Syvri, malonu tave matyti. Tik panelė dar…
- Aš noriu pasikalbėti su ponia Data.
Kuprius pažiūrėjo į kapitoną, į vežimą. Paskui pažvelgė į Eišą.
- Ar tas ponaitis eis drauge?
- Taip.
- Aš gal geriau nueisiu paklausti… Ar ir vežimą norite čia įvairuoti?
- Taip.
Kuprius dar kartą peržvelgė stovinčius už vartų ir nuraišavo.
- Ponia Data yra šio viešnamio savininkė. Geriau būtų, jeigu jai pasakytum tiesą. Kiek galima daugiau…
- Aš pasistengsiu, tačiau ponia, kaip suprantu, bendrauja su tokiais žmonėmis, kurie…
- Tada, - Syvris akimirkai susimąstė, - gal sakykim, kad tai tavo išprotėjęs brolis, kurio ieškojai. Sakyk, jog nenori, kad rūmuose kas sužinotų.
- Tu teisus. Taip ir pasakysiu…
Ji norėjo dar ką sakyti, bet nutilo, nes prie vartų atėjo orus liokajus.
- Ponai, - pasakė jis, rakindamas vartus, - prašau užeiti. Ponia Data jūsų laukia…
Juos įleido pro paradines duris. Čia pateko į jaukią svetainę, kur stovėjo mažas apvalus staliukas ir keletas minkštų krėslų. Ir viskas. Iš svetainės vedė ketverios durys, užleistos storomis brokato portjeromis. Ant sienų kabojo keletas peizažų. Ant stalelio prašmatnioje sidabrinėje žvakidėje degė žvakės. Jos skleidė paslaptingą mirguliuojančią šviesą.
- Sėskitės, ponai, - maloniai linktelėjo liokajus ir dingo už vienų durų.
Po akimirkos liokajus vėl pasirodė:
- Ponai, jus kviečia į asmeninius ponios Datos kambarius.
Jie nusekė paskui. Paėjėjo menkai apšviestu koridoriumi. Liokajus atidarė duris. Tai buvo nedidelė jauki svetainė. Čia stovėjo stalelis, nukrautas vazomis su vaisiais ir saldumynais. Keleto rūšių vynai. Taurės ir puodeliai kavai. Aplink stalelį – keletas minkštų krėslų. Svetainė be langų, tačiau šviesi, nes degė daugybė žvakių. Kabėjo keletas įgudusia ranka tapytų peizažų. Sienos dažytos šviesiai žalia spalva, o durys užleistos tamsiai žaliomis portjeromis. Prie vienos sienos dar stovėjo sofutė ir stalelis su keliomis knygomis.
- Sėskitės, ponai…
Pagaliau atsivėrė durys. Ant slenksčio pasirodė pusamžė moteris. Vilkėjo ji… hmm… gana nekukliai, kaip pastebėjo Eiša. Jos rožinė suknelė atidengė visą nugarą ir vos vos dengė krūtis. Datai einant suknelė atidengdavo dailias moters kojas.
- Laba diena, ponai, - maloniai pasisveikino. – Jūs labai ankstyvi.
- Atleisk, ponia Data. Taip jau išėjo – reikalai.
Ponia ištiesė ranką kapitonui. Šis atsistojo ir pagarbiai pabučiavo.
- O tu, jaunuoli, esi… nelabai mandagus.
Eiša sėdėjo vis dar su šalmu. Dabar ji pašaipiai šyptelėjo ir nusiėmė šalmą.
- Sveika gyva, ponia. Aš labai mandagi, nors galėčiau tokia ir nebūti…
- O! – šūktelėjo Data. – O man sakė, kad manęs laukia du vyrai.
- Suklydo, - trumpai paaiškino.
- Kapitone Syvri, privalėsi man viską paaiškinti.
- Žinoma, ponia. Noriu tau pristatyti panelę Eišą, mūsų karalienės, jos didenybės Sapos Gražiosios kompanionę, būsimojo sosto įpėdinio pribuvėją ir auklę.
Datos veide sustingo nuostaba, sumišusi su kažkokiu keistu… pasišlykštėjimu. Tačiau ji mandagiai tūptelėjo priešais Eišą.
- Atleiskite, panele. Aš nežinojau. Nesitikėjau… Kuo galėčiau padėti?
- Taip. Pagalba būtų ne pro šalį…
Eiša švelniai nusišypsojo, tačiau ponios Datos ta šypsena neapgavo. Ji per savo gyvenimą sutiko daug žmonių. Pažinojo aukštuomenę, burtininkus, žynius, kariškius. Žinojo, kokia grėsminga gali būti ir pati maloniausia šypsena. Kažkokiu šeštuoju jausmu Data pajuto, kad šitai moteriai niekas nesvarbu išskyrus ją pačią. Jeigu jos interesai sutaps su tavaisiais – puiku. Jei ne – lauk nemalonumų.
- Klausau, panele Eiša.
- Aš turiu brolį. Jis labai seniai išėjo iš namų. Visada buvo keistokas. Tačiau neseniai sužinojau, kad mano broliui Emėriui pasimaišė protas. Jis metė darbą ir apsigyveno lūšnyne. Šiaip taip suradau jį. Tačiau dabar nežinau kur dėti. Į rūmus, kaip supranti, pasiimti negaliu. Palikti jos didenybės dabar irgi negaliu. Todėl paprašiau kapitono Syvrio pagalbos. Jis patarė kreiptis į tave. Ar padėsi?
Data susinervino. Ji visai nenorėjo prasidėti su šita panele. Ji nepatikėjo nė vienu jos žodžiu. Tačiau pasakyti “ne”…
- Panele Eiša, aš mielai tau padėčiau. Tačiau… Kuo galėčiau? Aš ne gydytoja. Tiesa, pažįstu…
Eiša pažvelgė į Datą tokiu žvilgsniu, kad ši susigūžė lyg botagu perlieta.
- Ką siūlai, panele Eiša?
- Tu priimsi mano brolį, nuprausi, perrengsi, maitinsi ir prižiūrėsi kurį laiką. Jis šiek tiek beprotis. Tačiau ligi rytojaus bus ramus. O šiandien pavakary atlėks toks berniukas Tunis. Atneš vaistų buteliuką. Lašinsi tų vaistų po tris lašus į vyną ir duosi tris kartus per dieną. Jei kas bus netaip, atsakysi.
Eiša kiek patylėjo, o paskui žiauriai šyptelėjo:
- Bent pusė tavo merginų, brangioji, čia yra ne savo valia. Man į tai nusispjaut, tiesą pasakius. Tačiau Burtininkų gildijai gali ir nepatikti.
Ponia Data krūptelėjo ir išplėtė akis.
- Aš daug žinau, brangioji. Labai daug.
- Aš… padėsiu tau, panele Eiša.
- Dėkui.
Įkurdinę Emėrį kapitonas ir ragana išėjo pro vartus.
- Iš kur tu žinojai apie merginas?
- Nežinojau, - vyptelėjo Eiša. – Tačiau visuose viešnamiuose tas pat. Sumoka kokiam nusmurgusiam burtininkui. Ir merginų – į valias.