Sugrįžimas. Keliautojai-4

Ieškodamas buto Tunis gerai pasidarbavo. Jis surado vienišą aklą moterį, kuri gyveno labai skurdžiai. Pinigai, kuriuos Eišos vardu pasiūlė jai Tunis, buvo tikras lobis moteriai. Vaikinukas kiek galėdamas aptvarkė jos būstą, pripirko maisto.
- Telaimina tave dievai, vaikeli, - vis kartojo Revita. – Tu išgelbėjai man gyvybę…
- Nedėkok man. Padėkosi tai poniai. Tik pasistenk nepliurpti kaimynams. Nes ponia nori ramybės. Jei išgirs tokias kalbas, tai tavo laimė tuoj baigsis.
- Aš, sūneli, tylėsiu tarsi nebylė būčiau. Turiu gi poniai atsidėkoti už tai, kiek gero man padarė.
- Ir dar padarys, - pažadėjo Tunis.
Taigi, Eiša, apsitaisiusi tarnaitės drabužiais, patraukė pas Revitą. Ten ji pernakvojo, apsivilko kariūnės drabužį, paslėpė ilgus plaukus po karišku šalmu. Tada iš gretimos smuklės arklidžių pasiėmė žirgą ir išjojo.
Kelionė nebuvo tolima ir varginanti. Visgi, pavojinga. Eiša nenorėjo būti atpažinta. Be to, norėjo neįsivelti į peštynes. Sostinės priemiesčiuose ir už miesto siautėjo plėšikai. Jie puldinėjo pirklių karavanus, miestiečius ir valstiečius, netgi karaliaus gvardiją. Ką jau kalbėti apie vienišą turtingai atrodantį raitelį. Tačiau Eiša privalėjo joti.
Priemiestį prajojo sėkmingai. Tesutiko keletą miestiečių, valkatų ir valstiečių. Tačiau išjojusi iš miesto suprato, kad nujoti ramiai tikrai nepavyks. Kelias nėrė į tamsų eglyną. Tinkamiausia vieta pasalai.
“Na, Didžioji Rage, rodos, ligi šiol mane globojai. Padėk ir šį kartą…”
Jei nebūtų bijojusi, kad ją kas pamatys, Eiša būtų sudėjusi ir apsauginį ženklą. Tačiau nežinia kieno akys stebėjo ją iš tankmės. Eišos minčių nieks neišdavė. Ji tingiai lingavo balne. Skubėjo, tačiau puikiai suprato, kad lėkdama šuoliais gali ko svarbaus ir nepastebėti. Kai jau buvo netoli eglyno, už nugaros išgirdo šuoliuojantį žirgą.
- Ei, garbingasis pone! Gal galėtum manęs palaukti?
Išgirdusi šį balsą, Eiša išsyk suprato du dalykus. Pirma, pavojus iš tos pusės tikrai negrėsė. Antra, balsas buvo pažįstamas. Jis buvo… „Tai juk gvardijos kapitonas Syvris! ” – vos neriktelėjo garsiai. Nežinia, ar džiaugtis, ar susirūpinti. Žinoma, kapitonas galėjo būti patikimas draugas kovoje. Tačiau… jis tikrai pažins Eišą. Jei būtų galėjusi, būtų pabėgusi. Tik nebuvo kur. Ir ji pasielgė priešingai. Staiga apgręžė žirgą ir nujojo pasitikti Syvrio.
- Malonu tave sutikti, kapitone.
Šis staiga sustabdė žirgą. Kurį laiką žiūrėjo į Eišą lyg į vaiduoklį.
- Kapitone, - tyliai, bet įtaigiai kreipėsi, - labai malonu tave sutikti. Manau, kad miške mūsų laukia bėda. Jei įsivelsime į mūšį, tai gali paaiškėti, jog esu moteris. Tačiau mano vardo prašau neminėti.
- Panele Eiša… - galiausiai atgavo žadą Syvris. – Ko jau ko, bet tavęs sutikti nesitikėjau.
- Aš tavęs irgi. Jojam.
Ir jie patraukė link eglyno.
- Ar, panele… moki ginklu naudotis?
- Girtis nenorėčiau. Tačiau manau, kad tau nenusileidžiu.
- Tai gal, - blankiai šyptelėjo Syvris, - ir tavo brolis ne toks jau ligonis?
Eiša linksmai blykstelėjo akimis:
- Ne viskas auksas kas auksu žiba. Ir atvirkščiai…
- Supratau. Klausinėti, matyt, neverta.
- Būčiau dėkinga.
Jie jau įjojo eglynan. Aplinkui viešpatavo tyla ir ramybė. Švietė blausi, tačiau vis dar pakankamai kaitri rudens saulė. Tačiau eglyne, žinoma, buvo tamsu ir vėsu. Ir nejauku. Staiga ragana visu savo kūnu pajuto pavojų.
- Mus greitai puls, - pasakė tyliai. – Ar plėšikai gerai ginkluoti būna?
- Įvairiai. Jei pasiseks, tai bus tik eiliniai valkatos. Pamatę kalavijus išsibėgios. Jei ne…
- Jei ne?
Tačiau kapitonas atsakyti nesuspėjo. Staiga ant kelio lyg iš po žemių išdygo tvirtas vyrukas ir riktelėjo:
- Stot! Atiduokit viską, ką turit, geruoju. Ir galėsit joti toliau.
Eiša apsižvalgė. Už nugaros jau stovėjo trys nemalonios išvaizdos galvažudžiai. Medžiuose, matyt, sėdėjo lankininkai. Kapitonas žiojosi ką sakyti, tačiau ragana sugriebė jį už rankos:
- Palauk, kapitone…
- Ar aš galiu pabandyti savo bičiulį įkalbėti? Jis, matote, nelabai sukalbamas…- kreipėsi į plėšiką.
- Chi! Pasirodo, čia poniutė… - nusišaipė plėšikas. – Gali. Tik neilgai.
- Dėkui, - maloniai nusišypsojo ragana.
- Ar išprotėjai? – pasipiktino Syvris.
- Paklausyk, kapitone. Mes turim tris išeitis…
- Dvi aš žinau. O trečioji?
- Jei būčiau jojusi viena, tai iškart pasinaudojusi būčiau. Tačiau dabar…
- Ei! Greičiau! Nestypsosim ant kelio visą dieną.
- Mes jau beveik…
- Klausyk, panele, aš nesuprantu…
- Aš, mielasis, dabar neturiu teisės mirti ar būti sužeista. Todėl… Tai, ką dabar pamatysi, privalėsi tuoj pat pamiršti. Ir niekam nė menkiausiu žodeliu neužsiminti. Prisiek.
Syvris atrodė gerokai nustebęs, tačiau linktelėjo:
- Prisiekiu savo garbe!
- Na, teks pasitenkinti ir tuo…
Eiša išsitiesė balne, nusiėmė šalmą ir švelniai nusišypsojo:
- Ką gi, ponai, metas atsisveikinti.
Už nugaros pasigirdo garsus žvengimas. O priekyje stovėjęs vyrukas piktai šūktelėjo:
- Gal liausitės kvailioti?
Jis, matyt, norėjo duoti ženklą savo vyrams, nes pakėlė ranką. Daugiau niekas nieko nesuspėjo. Ragana irgi pakėlė ranką, šūktelėjo kažką nesuprantamo ir nubrėžė ore apskritimą. Aplinkui pliūptelėjo ugnies ratas.
- Paskui mane! – riktelėjo ir pavarė žirgą.
Ugnies liežuviai priešais ją prasiskyrė. Kapitonas irgi supliekė žirgui, pavarydamas jį paskui Eišą. Už jo nugaros liepsnos susiglaudė.
- Panele Eiša, - pagaliau prakalbo, - nieko nesuprantu.
- O ką čia suprasti? – gūžtelėjo pečiais. – Ragana esu.
- Betgi…
- Neaiškinsiu nieko. Teks tiesiog priimti realybę.
Galelį jojo tylėdami.
- Atleisk, panele Eiša, ar neturėtum dabar šalia karalienės būti?
- Ten liko mano brolis.
- Brolis?
Eiša nutylėjo.
- Kur joji, kapitone? – paklausė po akimirkos.
- Tiesą sakant, reikalas visiškai asmeniškas. Gavau žinią, kad mano bičiulis dalyvavo mūšiuose už mūsų valdovą ir buvo sužeistas. Tai ir joju aplankyti.
- Sužeistas? Mūšyje? Tu jau man atleisk, bet pirmą kartą girdžiu, kad Vytkus Ilgasis kariauja.
- Tai to nė karu nepavadinsi. Trunka jau dešimt metų. Vakarinė mūsų karalystės siena ribojasi su Slabų karalyste. Ten gyvena keisti žmonės. Mes su jais nekariaujame, bet ir taikos nėra. Nežinia, kodėl tame pasienyje vis kartojasi neramumai. Kartais pamanau, kad nė valdovai nebežino. Kartais tai viena pusė, tai kita daro išpuolius. Kartais siena pasistūmėja per dešimt dvidešimt varstų. Tai ir viskas.
- Įdomu… - burbtelėjo Eiša. – Tai negi siena taip arti?
- Ne. Kodėl taip klausi?
- Juk joji pas sužeistą draugą. O sužeidė jį pasieny…
- Ne, panele Eiša. Mes su Datu kilę iš to pačio kaimo. Čia netoli. Ten ir joju. Jį paleido išsyk po sužeidimo.
- Ar tavo draugas labai rimtai sužeistas?
- Ne, panele. Jam ietimi koją perdūrė. Iš ten paleidžia ir dėl guzo kaktoj.
Eiša vėl susimąstė. Siūlai taip susiraizgę, kad ji niekaip negalėjo rasti galiuko, už kurio patraukus, ta raizgalynė išsipainiotų. Štai ir dabar Eiša prisiminė senus įvykius. Tada ji grįžo į pilį. Miške išgirdo pagalbos šauksmą. Nedvejodama puolė šauksmo link. Visai netoli kelio pamatė keistą vaizdą. Vidury miško stovėjo pagyvenusi mėlynplaukė moteris glausdama prie krūtinės vaiką. Aplink sukosi trys kariai. Sprendžiant iš visko, norėjo tą vaiką atimti.
- Ei! – šūktelėjo ragana. – Palikit ją ramybėje!
Kariai atsigręžė nustebę. Matyt, jie buvo svetimšaliai, todėl raganos apsiaustas ir ginklas įspūdžio nepadarė.
- Nešdinkis! – atšovė vienas. – Tai ne tavo reikalas! Nori gyventi – dink!
Ragana gal ir būtų nujojusi šalin. Tačiau ji buvo pavargusi ir pikta. Ir kalavijas pats įslydo į delną.
- Ačiū, ponia… - su ašaromis akyse dėkojo moteris. – Ačiū… Jie tikrai būtų atėmę berniuką.
Ragana apžiūrėjo karius. Jie buvo negyvi. Sugaudė žirgus, pririšo prie medžių. Tada surinko ginklus. Ir galiausiai kreipėsi į moterį:
- Kas tu? Iš kur? Kas šis berniukas? Ir kodėl tie vyrai norėjo jį atimti? Aha! Ir dar… Kodėl jie paprasčiausiai tavęs nenužudė?
Moteris nervingai šniurkštelėjo nosimi. Tada atsisėdo ant žemės, o vaiką paleido pasivaikščioti. O vėliau papasakojo visiškai neįtikėtiną istoriją...
- O kur tu joji, leisk paklausti, - pažadino iš prisiminimų Syvrio balsas.
- Aš? Į Sesantus. Čia kažkur gyvena sena ragana. Va, pas ją man ir reikia.
- Bene pas Obrą trauki?
- Tikrai taip. O tu iš kur žinai?
- Kad šiose apylinkėse daugiau raganų nėra. Visi į ją kreipiasi. Sena ji. Kartais susišnekėt sunku. Bet gydo puikiai. Ar susirgai?
- Och, mielasis kapitone. Pati ragana esu. Šiaip. Reikalai.
Eišai į galvą staiga šovė mintis:
- Gal galėtum draugą kitąsyk aplankyti? Juk nemiršta…
- Bene nori, kad palydėčiau?
- Noriu. Tiesą sakant, pas raganą aš nujočiau viena. Ir per mišką, žinoma, sugrįžčiau. Bet man reikia patekti į rūmus neatkreipiant dėmesio.
- Aišku. Teks tau padėti. Šiaip ar taip tu saugai karalienę ir jos būsimą kūdikį.
Jie paragino žirgus. Ir toliau jojo tylėdami.
- Dabar, regis, reikia joti į kairę, - pagaliau prabilo Syvris.
- Rodos…
Joti teko visai netoli. Už posūkio pamatė nedidelę labai tvarkingą sodybėlę.
- Kapitone, gal palauk kieme.
Šis tik linktelėjo. Eiša ryžtingai žengė vidun. Ją pasitiko sena senučiukė. Nedidelio ūgio, laiba, tvarkingai apsitaisiusi. O jau trobelėje viskas blizgėte blizgėjo.
- Telaimina tave tavo dievai, sese, - pasveikino Žaižara.
- Ir tave, ir tave, dukrele, - tyliu švelniu balsu atsiliepė senutė. – Užeik, dukrele. Pasakok, kokios bėdos atvijo.
Žaižara prisėdo virtuvėje už stalo.
- Garbingoji Obra, - pradėjo ragana, - esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė.
- Atleisk, mieloji, tačiau tu neturi nieko, kas rodytų, jog esi Ordino narė. Pati nesu jo narė, bet žinau, kaip jie turėtų atrodyti.
- Ach, taip, - Eiša nutraukė nuo kairiosios rankos pirštinę, nusimovė žiedą ir padavė Obrai.
Šioji atidžiai apžiūrėjo žiedą nusinešusi prie lango.
- Tikras, - pareiškė grąžindama. – Tačiau tu nevilki Ordino uniformos ir…
- Mano apsiaustas atkreiptų dėmesį, - neleido baigti. – Žiedas vienintelis daiktas, kurį galiu laikyti prie savęs. Aš slapstausi.
- Slapstaisi, dukrele? Nuo ko?
- Nuo žmonių, nuo Ordino, nuo burtininkų, nuo… visų. Noriu, kad niekas manęs nepažintų ir nė neįtartų, kad esu ragana.
- Kodėl?
Senučiukė atrodė visai nukvakusi. Kaip sakė Syvris, su ja kartais nė susišnekėt žmoniškai negalima. Tačiau klausimai buvo aiškūs, tikslūs ir į temą. Tas Eišos nė kiek nenustebino, nes ji žinojo, kad raganos protas nesensta. Didžioji Ragė globojo savo pasekėjus.
Ji trumpai ir aiškiai išdėstė savo istoriją.
Kol pasakojo, Obra ramiai sau tupinėjo po virtuvę. Atnešė vyno, šio to užkąsti. Tada prisėdo šalia ir paragino:
- Valgyk, gerk, dukrele. Ir tavo palydovui išnešiu. Negi stypsos alkanas.
- Na ir įklimpai, brangioji… - atsiduso. – Kiek žinau, Ordinas tokių žaidimų nedovanoja. Ech! O ko gi tu iš manęs tikiesi?
- Žinių, gerbiamoji Obra. Tik žinių.
- Kad ne kažin ką žinau. Gyvenu čia užsidariusi… - kažkaip suplonėjusiu balsu pareiškė senoji.
Eiša vyptelėjo pašaipiai ir pasakė:
- Na, sesule, prieš mane neapsimetinėk. Puikiai žinau, kad raganos tas žinias renka ir stropiai saugo. Taigi…
Senoji Obra patylėjo. Paskui pasakė ramiai ir dalykiškai:
- Klausyk, mieloji. Niekada nepriklausiau Ordinui, kaip sakiau. Tačiau blogos naujienos sklinda greitai. Ordino buveinė toli, kitiems raganiams jie valdžios neturi. Bet jei sužinos, kur tu esi ir kad aš tau pagelbėjau, man geruoju nesibaigs.
- Obra, juk žinai, kad niekas nesiaiškins, ar pagelbėjai man, ar išvijai. Jeigu Ordinas suuos, kad pas tave buvau, tau vis tiek blogai baigsis.
Senoji ragana palingavo galva:
- Tiesą kalbi, bet… Na gerai, pagelbėsiu tau. Klausk.
- Pirmiausia noriu sužinoti apie burtininką Gyleną.
- Apie tą, kuris padėjo Sapai Gražiajai karalių suvilioti?
Žaižara linktelėjo.
- Na…a… Jis yra visai vietinis. Tiksliau – buvo. Neypatingai gabus, neypatingai žinomas. Dažniausiai užsiimdavo žmonių ir gyvulių gydymu. Kartais krėsdavo kiaulystes. Daugiau savo malonumui. Ir nelabai sėkmingai. Gerai prisimenu, kad likus vienam mėnuliui ligi to, kai Vytkus Ilgasis turėjo į Marapą atvykti, Gylenas visur šniukštinėjo ir klausinėjo apie jį. Klausinėjo tokių dalykų, kuriuos žinojo ir pats. Domėjosi įvairiom smulkmenom: kada gimė, kur gimė. Iškapstė genealoginį medį, kažkokias ten sutartis, laiškus ir panašiai. Paskui kaip maitėda į dvėselieną įsikibo į Sapą. Teturėjo ji tada šešiolika. Ir buvo jauniausia kurpiaus Tebo dukra. Nebuvo graži. Ir, kaip žinai, žvaira. Tačiau šiaip miela mergina. Trejus metus net mokyklą lankė. Mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Ir šiaip protinga mergaitė. Tiktai kai Gylenas prisvilo prie jos, tapo irzli, liūdna ir lyg nesusivokianti. O tada staiga mirė tėvas. Garantuoti negaliu, tačiau atrodo, kad prie to prikišo nagus burtininkas. Taigi, nors visiems atrodė, kad čia Sapa buvo tokia kvaila ar tokia gudri, jog, burtininko padedama, tapo karaliene, man atrodo, jog visa tai suorganizavo Gylenas. Kieno įsakymu ar sava valia, aš nežinau.
Kol senoji ragana pasakojo šią istoriją, Eiša susimąsčiusi gurkšnojo vyną. Kai Obra baigė, paklausė:
- O kur dingo burtininkas Gylenas?
- Na… seniai apie jį negirdėjau. Tik prieš porą mėnulių iš vieno vietinio kareivio išgirdau, kad jis dabar gyvena pasienyje su Slabais.
- Keista, - burbtelėjo.
- Kas keista?
- Keista, kad Gylenas atsirado maždaug tuo pačiu metu kaip ir aš. Ir kai karalienė po tiekos metų pastojo.
- Gal ir keistoka, - sutiko senė. – Ar jau patenkinau tavo smalsumą?
- Taip, šiek tiek. Dabar dar papasakok apie burtininkę Išdožą.
Senoji Obra keistai pažvelgė į Eišą ir krenkštelėjo.
- Ar… h-m-m… tą, kuri padėjo karalienei pastoti?
- Apie tą pačią. O sakei, kad nieko nežinai, - nusivaipė.
- Tai kad… - vėl krenkštelėjo. – Tai kad nėra tokios burtininkės.
Eiša nesusivokdama žiūrėjo į raganą. Paskui paklausė:
- Kaip nėra? Juk ne aš ją sugalvojau. Sapa Gražioji sakė… ir tu.
- Sakė… sakė… - pamėgdžiojo Obra. – Ar ta… Iždoža turėjo kokį įrodymą, kad yra burtininkė ir kad jos vardas toks?
- Na…
- Matai, neįprasta yra meluoti tokius dalykus kaip vardas ir padėtis visuomenėje. Tačiau kartais kai kas ima ir pasinaudoja tokiu visuotiniu patiklumu.
- Pasakoji čia. Pasakoji. Paaiškink, ką tai reiškia, kad tokios burtininkės nėra.
Senoji ragana vėl nutilo. Buvo akivaizdu, kad dvejoja, ar sakyti ką Žaižarai ar nutylėti.
- Klausyk, sene, man jau pabodo! Maivaisi kaip mergelė nekaltą vaidindama…
- Na, - Obra dar kartą giliai atsiduso, - kad jau taip nori… Tai buvo Didžiosios Ragės ordino vyresnioji Purkšna.
Gerą laiko tarpą Eiša tylėjo. Jos protas niekaip negalėjo suvirškinti naujienos.
- Nieko nesuprantu… - išspaudė galų gale.
- Ko nesupranti?
- Purkšna čia buvo prieš kokius keturis mėnulius. Taip?
- Na?
- Sapa Gražioji jau septintą pilnatį baigia. Apie tai aš išmanau. Ir… Taip. Kai aš atvykau, ji jau buvo į šeštą įkopusi. O karalienė sakė, kad dar tik trys…
Senė įdėmiai žiūrėjo į ją, lyg svarstydama, ar verta ką sakyti. Gi jaunoji pašoko ir ėmė žingsniu matuoti virtuvę.
- Obra, - sustojo priešais senę. – Ar žinai dar ką?
Senė pakreipė galvą kaip višta, pažiūrėjo į akis, krenkštelėjo ir pasakė:
- Kad jau įsivėliau į tokį reikalą… Visi manė, kad karalienė nevaisinga. Pati supranti, kad tokios ligos nė vienas burtininkas ar raganius išgydyti negali. Vytkaus Ilgojo tuo įtarti negalėjai, nes daugybė jo nesantuokinių vaikų gyvena sostinėje. Kai kurie vargsta, kai kuriems pasisekė, nes valdovas juos pripažino. Šiaip jau jis nemėgsta savo palikuoniais rūpintis.
- Gal galėtum trumpiau?
- Vienu žodžiu, ima staiga karalienė ir pastoja. Padėjo jai, matote, ragana, burtininkės vardu pasivadinusi. Neseniai Marape lankėsi burtininkė Litera. Nežinau, ar esi apie ją girdėjusi. Taigi, išgirdusi kas čia dedasi, pečiais gūžtelėjo: “Pildosi pranašystė. Greitai čia užvirs tokia košė… Aš nešdinuosi. ” Ir išvyko.
- Įdomybės… Gal žinai, apie kokią pranašystę ji kalbėjo?
- Ne. Ir niekas nežino. Aš atsargučiai atsargučiai klausinėjau. Tačiau arba nieks nežino, arba dėl kažkokios priežasties nenori pasakoti. Bet…
Staiga vėl nutilo.
“O Didžioji Rage… - mintyse sudejavo Eiša. – Ir vėl… Ir vėl ji kažko išsigando ar panašiai…” Garsiai jaunoji ragana pasakė:
- Klausyk, Obra: šitiek pasakiusi galėtum jau nebedvejoti. Aš dabar žinau daug daugiau nei prieš atjodama čia. Taigi…
- Yra, dukrele, vienas žmogus, kuris galėtų tau pagelbėti. Jei būčiau jaunesnė, pati jį papurtyčiau.
- Sakydama “žmogus” ir kalbi apie paprastą žmogų?
- Taip. Ir ne.
Ragana nervingai prikando lūpą. Jai jau įgriso visi tie žmogus – nežmogus, ragana – neragana, burtininkas – neburtininkas…
- Pyksti? Matau, kad pyksti. Tačiau ką aš galiu padaryti? – ramiai paklausė Obra. – Viskas taip… įdomiai susidėjo. Aš jau kurį laiką mastau, kad man, kaip ir Literai, reikėtų iš čia dingti. Per sena jau aš…
- Gana! Užteks! – lyg pasiduodama pakėlė rankas. – Sakyk, kas tas žmogus-nežmogus. Ir aš joju į rūmus. Ten dar turiu darbo. O nuo tų visų kalbų man ima atrodyti, kad karalienę reikia saugoti kaip savo akį. Ir vieno asmens sargybinio tikrai neužteks.
Senė tik pečiais gūžtelėjo.
- Tai pasakysi vardą?
- Jo vardas – Emėris. Gyvena rytiniuose Marapo lūšnynuose. Man apie jį pasakojo viena moteris iš lūšnynų. Tas vyras turi apie trisdešimt vasarų. Yra vėtytas ir mėtytas. Ir kiek pamišęs… Bent jau taip supratau iš Kasmos kalbų. Kasma – tai toji moteriškė. Rasi tą vyruką. Jis vis plepa apie visokias baisybes, kurios greitai ištiks. Ir dar kartais, kai protelis prašviesėja, sako, kad tarnavo orakului Tytojui. Nežinia, ar tai tiesa. Bet pasikalbėti su juo vertėtų.
Eiša tylomis gurkšnojo vyną. Paskui ryžtingai atsistojo.
- Dėkui tau, Obra. O man metas joti. Baigsiu aiškintis, kas čia vyksta. Tas Sapos vaikas – ypatingas. Pajutau, nors jis dar negimęs. Oi, negerai čia kažkas…
- Sėkmės tau. O aš, ko gero, keliausiu iš čia. Dėl viso pikto…


Ulakiros uostan laivas įplaukė iškėlęs laisvųjų pirklių gildijos vėliavą. Odisu galvažudžiai išsiskirstė po denį ir uostą, akylai stebėdami aplinką. Jūreiviai liko laive. Išlipo tik Initemua ir Jisimokas. Nė vienas jų Dako saloje nebuvo buvęs. Initemua pasirausė savo skrynioje ir iš dviejų žvaigždėmis puoštų baltų sarių sukurpė mokytojui keistą drabužį. Dar apkarstė visokiais papuošalais, prikabino lenktą kardą. Tikras egzotiškos šalies pirklys. Iš kažkur. Iš toli. Initemua gi susisuko į aukso spalvos sarį be jokių ženklų. Apsimuturiavo taip, kad nė nosies galiuko nebuvo matyti. Odisu liko laive. Jos išvaizda buvo įsimintina. Persirengti, tai yra susisukti į sarį, ji griežtai atsisakė.
- Jūs ką?! – išpūtė akis. – Norite, kad nugriūčiau ir apsijuokčiau? O kur ginklą dėsiu? Ne. Susitvarkysite dviese. Duosiu du karius, atsidanginusius iš tolimų kraštų. Jų drabužiai į jūsiškį maskaradą panašūs.
Taigi, dabar visi keturi traukė siaura uosto gatvele į centrinę miesto aikštę, kuri taip ir vadinosi – Pirklių. Pirmas išdidžiai žirgliojo Jisimokas. Iš paskos smulkiais žingsneliais nuleidusi akis tepeno Initemua. O paskui ją žemę drebino Monesas ir Usumas. Abu ligi pusės nuogi. Mūvėjo vienas ryškiai geltonas, kitas ryškiai žalias kelnes. Abu buvo aukšti juodaodžiai. Veidai – tikrai galvažudiški. Niekam iš praeivių nė mintis negalėjo kilti tuos keturis užkabinti. Todėl iniciatyvos teko imtis Jisimokui. Jis griebė už pakarpos pro šalį bėgantį berniūkštį:
- Stok! Koks tavo vardas?
- Ilnis, garbingasis pone.
- Aš esu pirklys Nipsa. Man baigėsi maistas, nes pakliuvau į audrą ir išsimušiau iš kelio. Sakyk, pas ką geriausi produktai šiame uoste?
- Dauguma eina į “Baltojo erelio” užeigą, pone. Ji priklauso broliams Reviui ir Asui.
- Vesk! Aš atsilyginsiu, - burbtelėjo Jisimokas, nepaleisdamas vaikigalio.
Ilnis ėjo nenoriai. Baukščiai žvairavo į kareivius. Prie užeigos durų mokytojas jam sumokėjo ir paleido. Vaikis nė nežvilgtelėjo į užmokestį. Nulėkė gatve. Tik kulnai švytavo.
Užeiga niekuo nesiskyrė nuo šimtų užeigų visuose pasaulio uostuose. Prie jų pripuolė žvitrus jaunuolis ir mandagiai nusilenkė:
- Ponai, leiskite palydėti į kitą salę. Ši skirta jūreiviams.
Jisimokas išdidžiai linktelėjo ir nusekė iš paskos.
Kita salė buvo mažesnė, jaukesnė ir tvarkingesnė. Be to čia buvo tylu. Prie vieno stalelio kampe sėdėjo pagyvenęs vyras. Buvo panašus į po pasaulį besiblaškantį keliautoją. Apsivilkęs buvo paprastai ir patogiai. Galva nuskusta plikai. Jokių papuošalų. Vienintelis prabangos ženklas – prie juosmens kabantis durklas, akivaizdžiai gero meistro nukaltas. Šalia jo tupėjo didelis juodas šuo, kuris nė ausimi nekrustelėjo įėjus ketveriukei. Prie kito stalelio sėdėjo pagyvenusių ponų pora. Jie vilkėjo kelioninius drabužius. Matyt, buvo iš kito uoste stovinčio laivo. Greta sėdėjo trys jūrų karininkai. Gi pačiame tamsiausiame kampe kiūtojo kaži kokia žmogysta, apie kurią sunku buvo spręsti vyras tai ar moteris. Žvakė ant to staliuko nedegė.
Akimirką padvejojęs Jisimokas pasirinko kitą tamsų kampą ir neleido degti žvakės.
- Mano žmona, - burbtelėjo, - negali rodyti veido svetimtaučiams. Negalės valgyti prie šviesos.
- Ach, mielasis, - vyptelėjo Initemua, - tu toks malonus…
- Šaipykis šaipykis… - nusišiepė ir Jisimokas.
- Nesišaipau. Pasielgei teisingai. Ta žmogysta aname kampe man visai nepatinka. Būtų gerai ją iš ten iškrapščius ir veidelį pamačius.
- Galiu pasiųsti Usumą ir Monesą…
- Tu ką?! Nežinia kas ten toks. Galime nemalonumų sulaukti…
- Kaži kodėl man atrodo, kad ir šiaip nemalonumų turėsim. O nuojauta manęs dar nė karto neapgavo.
- Geriau jau apgautų… - irzliai mestelėjo magė. – Dar vieni nemalonumai būtų pernelyg greitai.
- Man atrodo, kad…
- Ką valgysite, garbingieji ponai? – priėjo padavėjas.
- Mes valgyti nelabai norime. Štai mano žmona suvalgytų kokių nors jūsų vietinių saldumynų ir vaisių. Aš išgersiu vyno. Mano kariai visai nevalgys. Tačiau mes… Ach, taip: mano vardas Nipsa. Esu pirklys. Mano laivas dėl audros išklydo iš kelio. Tai mums baigėsi maistas ir vynas.
- Suprantu, pone garbingasis pirkly Nipsa, - linktelėjo padavėjas. – Atnešiu viską, ko prašėte. Ir pakviesiu šeimininką.
- Dėkui, mielasis.
Padavėjas nuėjo, o magė burbtelėjo:
- Tuoj vemsiu nuo tų mandagybių…
Jisimokas nieko neatsakė. Jis vis dar atidžiai stebėjo lankytojus. Plikis jau baigė valgyti ir dabar gurkšnojo vyną. Karininkai šiek tiek įsilinksmino ir tapo triukšmingi. Tik žmogysta kampe kiūtojo tyliai.
- Gerbiamasis pirkly Nipsa, - išgirdo Jisimokas ir pakėlė galvą.
Priešais stovėjo džiūsna vyriškis. Galva plikai skusta, o veidą puošė smaila barzdikė. Mažos gudrios akutės meilikaujančiai žvelgė į mokytoją.
- Aš esu pirklys Asas. Padavėjas sakė, kad norite apsipirkti.
- Taip. Ar turėsi? Man daug reikia.
- Ach, gerbiamasis. Kiek reikės, tiek ir gausite.
- Bet man reikia greitai. Aš jau pavargau šioje ilgoje kelionėje. Namo noriu.
- Gerai, pone. Gausi visko, kiek nori ir kada pageidausi. Tačiau tau teks nueiti į sandėlius.
Kol jie šnekučiavosi, padavėjas sudėjo ant stalo viską kas užsakyta. Plikis jau išėjo. Ir karininkai, rodos, rengėsi eiti. Initemua lėtai valgė ir atidžiai stebėjo žmogystą kampe.
- Ką gi, - atsiduso Jisimokas. – Aš pirklys. Ir noriu viską, ką perku, pats pačiupinėti. Tik va… Brangioji, ar eisi kartu?
- Ne, mielasis. Aš pasėdėsiu čia.
- Ar tau palikti sargybinius?
- Ne, mano valdove. Nemanau, kad man čia kas nors blogo nutiktų. Juk jūreiviai čia neužeis?
- Ach, geriamoji ponia… - šeimininkas nutilo, laukdamas kol kas nors pasakys ponios vardą.
Tačiau visi apsimetė nieko nesupratę, todėl šeimininkas tęsė toliau:
- Tikrai gali būti rami, ponia. Čia prasčiokų neįleidžiame. O garbingi žmonės, kuriuos čia įleidžiame, tikrai bus mandagūs.
- Puiku. Aš tik baigsiu gerti vyną, - pasakė Jisimokas.
- Ką gi, garbingasis pone, - nusilenkė Asus. – Užeisiu po minutėlės.
- Ką tu čia sugalvojai, Initemua? – tyliai paklausė Jisimokas. – Kaip liksi viena su… tuo šešėliu?
- Na, aš visada galėsiu apsiginti. Eik.
Kai grįžo pirklys Asus ir išėjo paskutiniai lankytojai, magė pro sario kraštelį apžvelgė salę. Ji tikrai liko viena su šešėliu. Štai tada atsistojo, nusimetė nuo galvos sario kampą ir patraukė tiesiai prie žmogystos kampe. Priėjo, spragtelėjo kairiosios rankos pirštais. Ir žvakė ant stalelio užsidegė. Tuo pačiu metu dešine ranka nutraukė žmogystai gobtuvą.
Nepažįstamasis, o tai tikrai buvo vyras, pašoko ir įsmeigė į magę piktą žvilgsnį.
- Ko nori, Initemua?
- Cha! Ko noriu aš? Man rodos, tai aš tavęs turėčiau klausti, Ykasapi. Ką tu čia veiki?
- Keliauju…
- Įdomu. Keliauji ten pat kur ir aš?
- O ką? Šia kryptimi uždrausta keliauti kitiems?
- Ne, - abejingai burbtelėjo Initemua ir atsisėdo. – Pasikalbėkim.
- Neturiu ką tau pasakyti, sesule.
- Gal neturi. O gal…
Abu kurį laiką tylėjo stebėdami žvakės liepsną tarytum tai būtų didžiausias stebuklas.
- Klausyk, - pagaliau prabilo Initemua, - mes – ne maži vaikai. Ir, kiek pamenu, nesame draugai, bet nesame ir priešai.
- Tai jau tikrai… - kažkaip neapibrėžtai burbtelėjo Ykasapis.
Initemua mąsliai pažvelgė į priešais sėdintį vyriškį. Tai buvo kresnas nedidelio ūgio baltaodis. Žalios akys – gilios tartum ežerai. Ilgi banguoti plaukai žydromis garbanomis krito ant pečių.
- Ir ką pasakysi, Ykasapi?
- Jau sakiau: keliauju.
Initemua dar patylėjo. Jai kažkas nepatiko. Dar negalėjo suprasti kas negerai. Ykasapio veide buvo kažkas neįprasta. Magė pro taurės kraštą pažvelgė į burtininką.
- Kaip laikosi tavo sūnus, Ykasapi?
- Kas?! – krūptelėjo šis. – Aš neturiu sūnaus. Juk žinai…
- Taip. Neturi-i-i-i… - susimąsčiusi nutęsė Initemua. – Turėjau omeny tą berniuką… Rabadą. Burtininkai juokais vadina jį tavo sūnumi. Nežinojai?
- Ne. Prisigalvoja visko…
- Taigi…
Initemua baigė gerti vyną. Tada ji staiga atsistojo, ištiesė ranką ir išbėrė greitakalbe Didįjį Užkeikimą. Ykasapį apglėbė jėgos kupolas, šnypščiantis žaliais ugnies liežuviais. Tada dar pridėjo keletą paprastų užkeikimų. Ir kupolas tapo skaidrus. Atsisėdo į savo vietą ir dar įsipylė vyno. Gurkštelėjo, pakėlė akis į kupolo viduje nervingai besikuičiantį vyrą.
- Nesistenk! – pagaliau šūktelėjo. – Ištrūkti nepavyks.
Vyriškis, pasivadinęs Ykasapiu, nereagavo į jos žodžius. Initemua dėl to nė kiek nesijaudino. Tas burtininkas negalėjo būti galingesnis už ją. Kitaip nebūtų taip kvailai įkliuvęs. Be to, atrodo, jis net nežinojo, jog burtininkė puikiai pažinojo Ykasapį. Apgauti būtų galėjęs tik labai gerai pažindamas jį. Tačiau akivaizdu, jog taip nebuvo.
- Na ką? – vėl kreipėsi į jį magė. – Gal jau pasikalbam galiausiai…
Tuo metu virstelėjo durys – grįžo Jisimokas. Jis sustojo ant slenksčio ir nustebęs tarstelėjo:
- Ir kas čia per cirkas?
- O ką? – naiviai paklausė Initemua. – Kas nors negerai? Nepatinka? Apsipirkai?
- Likite už durų, - paliepė kariams. – Nieko neįleiskit.
Pats įėjo vidun, uždarė duris ir susidomėjęs pažvelgė į kupolą.
- Kas čia?
- Čia? Čia yra kvailys, kuris manė, kad aš esu kvailesnė už jį.
- Na, šitiek supratau ir pats.
- Aš dar nežinau tiksliai, kas jis toks. Tačiau užtrukti mes čia negalime. Todėl jis keliaus drauge.
- Įdomu, - burbtelėjo Jisimokas. – Jį reiks nešti, vesti ar pats eis?
Initemua susimąstė:
- Pats neis. Tai jau tikrai. Nešti, žinoma, būtų gerai. Tik… Vienu žodžiu, jei mes sugebėsime surišti jam rankas ir kojas, tai jis kol kas nieko padaryti negalės.
- Gerai. Ar gali įšokti į tą burbulą ir surišti jį.
- Ne.
- Tai ką gali?
Initemua vėl patylėjo.
- Teks tą daryti bendrom jėgom. Ir… gali būti, kad kas nors truputėlį… nukentės.
- Paguodei…
Magė tik pečiais gūžtelėjo:
- Jis, šiaip ar taip, burtininkas, nors ir ne tas, kuriuo apsimeta.
- Ar negalėjai pirma pagalvoti, o paskui jau… - mokytojas neapibrėžtai mostelėjo ranka.
- Taip, tu teisus. Buvau kiek suirzusi.
- Gerai jau. Šaukštai popiet. Ką darysim?
Magė sugriebė Jisimoką už rankos ir nusitempė prie durų.
- Žinai, - sušnabždėjo, - aš nuimsiu Didįjį Užkeikimą.
Mokytojas nieko nesuprasdamas žvelgė į magę.
- Ach! Na, tą kupolą… Tačiau paliksiu kitą užkeikimą, dėl kurio tas smirdalius bus kurį laiką apsvaigęs. Tuo metu galėsite jį surišti. Tačiau privalėsite suvystyti kaip kūdikį, kad neištrūktų.
- Ar jis nebus pavojingas?
Initemua suraukė nosį.
- Kur matei nepavojingą burtininką?
Jisimokas neryžtingai pakraipė galvą:
- Gal gali pasakyti tiksliau?
- Na, jis… gali suspėti kokį užkeikimą išrėkti pirštus judindamas. Tačiau visiems užkeikimams reikia laisvų rankų. Be to, kaip sakiau, bus kiek apsvaigęs.
- Ką dabar darysi… - atsiduso mokytojas. – Turim skubėti.
Jis atidarė duris ir pašaukė:
- Monesai, eik šen.
Kareivis įžengė vidun ir sustojo akis išpūtęs spoksodamas į kupolą.
- Nekreipk dėmesio, - nerūpestingai mostelėjo ranka Initemua. – Tai tik burtai. Juk ne pirmą kartą su jais susiduri?
- Tai jau ne… - išsiviepė milžinas. – Ko tik neteko matyti…
- Tai ir gerai. Tada Jisimokas paaiškins ką daryti.
Vyrai pašnibždom ėmė tartis. O Initemua nervingai žingsniavo iš kampo į kampą.
- Mes jau, - pagaliau pasakė mokytojas.
- Pirmyn! – ryžtingai šūktelėjo magė.
Vyras kupolo viduje vis dar kuitėsi ir bandė išsivaduoti. Initemua pašaipiai vyptelėjo ir akimirką stebėjo jo veiksmus.
- Vadinasi, taip: aš skaičiuoju iki trijų. Kai pasakysiu “trys”, pulkite ant jo ir kuo stipriau suriškite.
Vyrai tylomis linktelėjo. Jie atsistojo priešinguose kupolo šonuose, paruošę virves, kurias Monesas gavo nutraukęs visas sunkias portjeras.
Akimirką Initemua kažką burbėjo po nosim. Tada pakėlė rankas ir garsiai suskaičiavo:
- Viens… du… trys!
Tuo metu atsitiko keletas dalykų.
Pirmiausia dingo apsauginis kupolas.
Tuo pačiu metu vyriškis, kuris sakėsi Ykasapis esąs, sudribo ant žemės. Ir ėmė keistis. Tiesą pasakius, keistis jis pradėjo dar kupolui nedingus. Tiesiog per kelias akimirkas žemo ūgio kresnas vyriškis ilgais žydrais plaukais tapo liekna aukšta tamsiaplauke moterimi.
Nors Jisimokas ir Monesas buvo užgrūdinti vyrai, matę šilto ir šalto, tačiau tokie pokyčiai juos sutrikdė. Monesas, žinia, buvo pratęs ne tik raišioti moteris, bet ir prievartauti, kankinti, žudyti jas. Tačiau karys dar nebuvo matęs, kad vyras virstų moterimi. Mokytojas irgi tokių monų nebuvo matęs.
Taigi, akimirką abu vyrai uždelsė.
To pakako. Juodaplaukė pakėlė rankas, ir į abu vyrus pliūptelėjo žalios liepsnos liežuviai. Laimė, kariai šoko į šalis. Nudegimų pavyko išvengti. Tačiau Jisimokas susitrenkė kairįjį kelį.
Kadangi po šito akimirkai viskas nurimo, tai visi išgirdo triukšmą už durų. Vidun įsiveržė keturi kariai. Paskui juos įpuolė Usumas. Jis buvo gerokai aptalžytas, bet rimtai nesužeistas.
Initemua ir ta kita burtininkė stovėjo viena priešais kitą ir aršiai žvelgė viena kitai į akis.
- Na? – pagaliau prabilo mėlynplaukė magė. – Gal paaiškinsi, kas čia vyksta?
- Tiesą sakant, kvailai pasielgiau. Reikėjo tiesiog prisistatyti.
- Tai jau tikrai.
- Supranti, Initemua, aš… noriu keliauti su tavimi.
Initemua keistai suraukė nosį ir burbtelėjo:
- Gerai būtų, kad nors tavo vardą žinočiau…
- Aš…
Tuo metu abi išgirdo ginklų žvangėjimą, staigiai atsisuko ir vienu balsu riktelėjo:
- Stot!
Viskas vyko greitai. Kol burtininkės bandė viena kitos kantrybę, kariai nebuvo tokie kantrūs.
- Liaukitės! – šūktelėjo juodaplaukė. – Jei jau teks kautis, tai apsieisim be jūsų pagalbos.
- Na na… - nuramino Initemua. – Nebūk tokia tikra, kad tave įveikti gali tik burtininkas.
- Tiek to, - numojo ranka juodaplaukė. – Metas susėsti ir išsiaiškinti.
- Sumili! – pašaukė ji.
- Taip, mano ponia.
Priešais stojo kokių dvidešimt penkerių karys. Jis vilkėjo puošnią karinę aprangą. Tai leido manyti, kad yra kilmingas.
- Sumili, nueik pas šeimininką. Tegul sutvarko čia viską ir atneša visiems valgyti. Moku aš.
- Puiku! Dėkui! – metė Initemua.
Kol aplinkui bruzdėjo tarnai, abi grupės stovėjo atskirai.
- Kas ji tokia? – tyliai paklausė Jisimokas.
- Nežinau... - susimąsčiusi atsakė Initemua. – Man dabar verkiant reikėtų orakulės Sętikos pranašystės. Galbūt tada ką nors suprasčiau.
- Kas parašyta toje pranašystėje? Jau kelis kartus girdėjau apie ją. Tačiau žinau tik tiek, kad senasis Mugnimškiras ir valdovas Monižas teįskaitė tiek, kad valdovo sūnus turi iškeliauti.
- Na, dar nežinia, ar jie teisingai perskaitė… - numykė magė.
- Na jau, - suirzo Jisimokas. – Nori pasakyti, kad mes į šitą kelionę be reikalo išsiruošėm? Aš…
- Ša… - sušnypštė Initemua.
Link jų ėjo nepažįstamoji burtininkė.
- Stalas paruoštas, brangioji…
- Puiku. Užkąsim ir pasikalbėsim.
Visi susėdo prie stalo. Vienoje pusėje – Initemua, Jisimokas, Monesas ir Usumas, kitoje – nepažįstamoji burtininkė, Sumilis ir trys kariai.
- Gal, - prabilo Initemua, - pradėsime nuo to, kad prisistatysite.
- Kodėl mes? – papūtė lūpas juodaplaukė.
- Todėl kad, kaip suprantu, žinai, kas mes tokie. Bent jau mane pažįsti…
- Gerai. Aš esu burtininkė Monira iš Nerikėjo Uačiugo karalystėje. Esu ne tik burtininkė, bet ir valdovo Vadeto astrologė. Šalia manęs sėdi Sumilis. Jis yra valdovo asmeninės apsaugos kapitonas. O toliau trys kariai: Sobis, Mydas, Šrimas.
- Malonu. Aš esu magė Initemua. Šalia manęs sėdi Regos valdovo Monižo sūnaus mokytojas Jisimokas. O toliau du kariai: Monisas ir Usumas. Dabar norėčiau sužinoti, kur jūs keliaujate, kodėl. Ir kodėl norite prisidėti prie mūsų?
- Nepasakyčiau, kad aš labai noriu prisidėti prie jūsų. Tiesiog… Prieš penkerius metus žvaigždės man ėmė rodyti keistus dalykus. Mačiau karūną ir ilgą kelią. Tas kelias visus penkerius metus ilgėjo ir ilgėjo. Paskui atsirado antroji karūna ir kelias. Karūnos taip ir liko vietoje, o keliai galiausia suartėjo ir ėmė eiti kartu. Galiausiai paskui kelią ėmė slinkti karūnos. Aš nežinojau, ką tai reiškia. Tada nuvykau pas orakulą Tytoją. Jis man ir davė šitą…
Monira ištiesė Initemua ritinėlį. Magė paėmė, išvyniojo, greitosiomis permetė akimis ir grąžindama pasakė:
- Šitą esu mačiusi. Tiksliau, pati tokį turiu. Žinoma, kai kas skiriasi. Tačiau iš esmės…
- Taigi. Prie šitos pranašystės gavau ir žodinį pranešimą. Man liepė susisiekti su Regos valdovo astrologu Mognimškiru. Aš tuoj pat pabandžiau tai padaryti. Tačiau sužinojau, kad šis mirė. Nežinojau ką daryti. Todėl pati ėmiausi studijuoti pranašystę. Galų gale supratau kai ką. Man padėjo ir žvaigždės. Mūsų valdovas turi tris dukteris. Jaunėlės vardas Nami Ira. Išvertus iš senosios mūsų protėvių kalbos jis reiškia raudoną akmenį arba rubiną. Karūna, matyt, ir turėjo reikšti rubino apsodą. O mano vardas, išvertus iš tos pačios senosios kalbos, reiškia juodąją leliją.
Kurį laiką visi tylėjo. Paskui Monira vėl išvyniojo ritinėlį ir perskaitė pabaigą:

Šis laiškas skirtas Amazonei, trims princams ir rubinui aukso apsode.
Juodoji Lelija, paimk rubiną.
Nebūk akla ir kurčia.
Nebūk gobši.
Privalai pasiaukoti.
Tu eisi.
Keliausi jūra, dykuma ir dangumi.
Žmonės akli nemato.
Žmonės kurti negirdi.
Nešk rubiną.
Nuplauk upėje.
Eik.

Tada suvyniojo ritinėlį, įsikišo į rankovę ir pridūrė:
- Princesė Nami Ira ir mes atkeliavome čia prieš pilną mėnulį. Nežinojau kaip, ką ir kada daryti. Ilgai svarsčiau, kur privalom keliauti. Kadangi orakulas man nurodė karaliaus Monižo karūną, o žvaigždės parodė bendrą kelią…
- Vis tiek nesuprantu, - gūžtelėjo pečiais Initemua. – Kodėl neatvykai į Regą? Iš kur žinojai, kad mes čia užsuksim?
- Aš nežinojau! – pyktelėjo Monira. – Mes čia užsukom netikėtai…
- Taip? – pakėlė akis nuo kepsnio Jisimokas. – Ko?
- Labai… hm-m-m… įdomi istorija, - įsiterpė Sumilis. – Kažkas prakiurdė mūsų laivą. Ir mes turėjom čia sustoti remontui.
Prie stalo stojo tyla.
- Bet kam tu surengei tą spektaklį, Monira? – grįžo prie temos magė.
- Aš visą laiką, kol čia buvom, apsimetinėjau Ykasapiu. Ir, patikėk manimi, visai neblogai sekėsi. Galų gale tu irgi neparodei kas esanti. Va, net pirklio žmona apsimetei. A?
Pokalbis vėl įklimpo nepasitikėjimo klampynėje. Visi sėdėjo, valgė, gėrė, persimesdami vienu kitu nereikšmingu žodžiu. Salėje vėl prisirinko svečių. Magė ir burtininkė įtariai nužvelgdavo kiekvieną įeinantį. Tačiau nieko ypatingo.
- Initemua, aš žinau, kad…
- Ššš… - sušnypštė ši. – Pažiūrėk, Tik atsargiai…
Pati įsmeigė žvilgsnį į lėkštę. O Monira atsargiai pažvelgė pro taurės kraštą.
Salėn ką tik įžengė augalotas vyriškis. Vilkėjo ryškiaspalvius drabužius. Jį sekė du tokie pat spalvingi ir įspūdingi kariai. Vyras abejingai peržvelgė salę. Iki to laiko Initemua spėjo ant galvos ir veido užsimesti sario kampą.
- Aš jo nepažįstu, - sušnabždėjo Monira.
- Užtat aš pažįstu… - sušnypštė Initemua. – Ir jis mane. Dabar tikiu tavim, Monira. Turim nešdintis iš čia…
Karius burtininkės išsiuntė išsyk.
- Sumili, eik sumokėsi šeimininkui.
Burtininkės ir Jisimokas dar kurį laiką pasėdėjo prie stalo. Paskui visi trys pakilo ir pamaži patraukė prie durų. Vos peržengusios slenkstį, jos stumtelėjo Jisimoką pirmyn ir išbėrė Didįjį Užkeikimą.
- Greičiau! – šūktelėjo Initemua ir bėgte pasileido uosto pusėn.
Kiti puolė paskui. Monira bėgo šalia magės. Jos neatrodė uždususios ir dar sugebėjo kalbėtis.
- Kas jis toks?
- Tai Juodosios magijos magistras Tlekapas iš Leksapo.
- Kodėl jo išsigandai?
- Tai pirmas Pašauktasis iš pranašystės, Monira.
- Iš kur žinai?
- Paaiškinsiu vėliau! Jūsų laivas jau suremontuotas?
- Taip. Mes ketinome išplaukti rytoj.
- Teks plaukti tuoj pat. Sekite mus.
Jie jau buvo uoste.