Ribos

Pykstu ant visko,
Kas rimuojasi su manimi.

Visko,
Kas gali taip giliai mane paliesti
Ir palikti

Tarsi pakelės medį,
Arba našlaitį prieglaudoje,
Kuriam gera teta paglosto galvą,
Duoda saldainį
Ir niekada nebesugrįžta.

Ačiū, ne.

Prašome pateikti pasą
Arba asmens tapatybės kortelę.

Vizos vidun išduodamos tik tiems, kurie neišduoda.

Žodžiai atsimuša nuo akių rainelės,
Tarsi veidrodžio:
- „Kaip gražu“,
Ir sugrįžta atgal.

Daugiau jokių sugertukų.

Jokių rentgeno nuotraukų.

Statau apsauginę sieną savo širdžiai
Ir jaučiu,
Kaip ji
Labai
Lėtai
Akmenėja.

-“Kokia tu rimta“, -
Šaiposi vakar grįžusios kredždės.

Ir vaikiškai lengvai
Perlipdo tą akmeniu virtusią
Į molinį puodelį
Ant šulinio krašto
Praeiviams atsigerti.

....

Dabar ji tuščia.
Dabar ji lengvai viską priima
Ir viską atiduoda.