Skirgaila

Aukštojoj pily pasiilgęs
Nuaidinčių liaudies dainų,
Stebėjai tu vienišą vilnį
Paviršiuj nakties vandenų.

Neliko Perkūno didybės,
Kai Jėzus užtemdė akis,
Kai kryžium virš tavo valstybės
Palinko nustėrus mirtis.

Ar čia atsiguls tavo kūnas,
Nevengęs garbingos kovos,
Ar vokiečių duotą karūną
Uždėsi ant savo galvos?

Ar broliui galiausiai paklusi,
Pamiršęs skriaudas ir viltis,
Ar darkart piktai atsidusi
Ir žvelgsi niūrus kaip naktis?

Ak, ne! Paprasčiau pasiduoti,
Vienam pasilikt minioje,
Ir kunigą, lenką, kryžiuotį —
Visus paskandint miduje.