Perkūno kardas

Prologas
Tai buvo seni laikai.  Laikai, kai tarpusavyje kovojo pagonybė ir krikščionybė. Tais sunkiais laikais, kai pagonybė buvo stumiama krikščionybės, iškilo karvedys Mindaugas, kuris suvienijo pagonys. Pagonys, vadovaujami karaliaus Mindaugo, išvijo krikščionys iš baltų žemių. Kaip galybės ir išmintingumo simbolį, Vyriausiasis baltų dievas Perkūnas, įteikė Mindaugui kardą. Karalius, dievų akivaizdoje, pažadėjo ginti ir saugoti baltų žemes. Ilgus amžius Perkūno kardas buvo perduodamas iš karto į kartą. Kiekvienas naujas valdovas prisiekdavo šalia kardo, bet vieną kartą kardas ėmė ir dingo. Kardo niekas nepasigedo, nes buvo manoma, kad kardą susigrąžino Perkūnas.
****
Temo. Gnomas tupėjo ant šaltos, drėgnos žemės ir stebėjo šokančias laumes. Viena iš laumių buvo jo mylimoji. Gnomas nedrįso išeiti į laukymę ir prisijungti prie šokančiųjų. „ Kada gi jos baigti šokti, - pagalvojo gnomas. Aš čia šąlu jau dvi valandas, o jos nesustodamos šoka“. Gnomo jautri ausis išgirdo šakų traškesį. Paskutinį sykį žvilgtelėjo į šokančias laumes, jis nupėdino pažiūrėti, kas taip garsiai miške triukšmauja. Jis paspartino žingsnį ir sustojo kaip įbestas. Akis akin susidūrė su žmogumi. Žmogus ištraukė kardą ir puolė gnomą. Miško gyventojas pabandė išsisukti nuo smūgio, bet buvo per vėlu. Ant žemės gulėjo negyvas gnomas. Pjeras ironiškai šyptelėjo. „ Tos bestijos man lenda pačios į rankas. Su Dievo pagalba išnaikinsiu jas. “ Šakų traškesys pažadino Pjerą iš apmąstymų. Jis pasislėpė krūmuose. Taku pralėkė raiteliai. „ Fu, - pagalvojo Pjeras braukdamas prakaitą. Ačiū Dievui jie manęs nepastebėjo. Išlindo iš krūmų ir išgirdo pokalbį:
- Pinigai ryte – paslaugos vakare, - suulbėjo auksaplaukė elfė vietoje trypčiojančiam nykštukui.
- 0, jei pinigai vakare, tai...
„ Aš jiems parodysiu bedieviai, - galvojo Pjeras kapodamas miško gyventojus. - išrausiu šią bedievystę su šaknimis. “
Pjeras įsmeigė kardą į žemę ir pradėjo melstis. Jis, kaip ir daugelis kitų, neapkentė pagonių. Koks kvailas mūsų popiežius nutraukęs kryžiaus žygius prieš bedievius. Būtų mano valia, jau seniai viešpatautų krikščionybė. Bet dabar turiu klaidžioti miškais. Turiu surasti niekam nereikalinga Perkūno kardą.  Keistą užduotį davė popiežius, bet ką neparysi dėl jo“- galvojo Pjeras kramtydamas žolės stiebelį.
****
Krivių krivaičio būstinė. Tiksliau ąžuolas, kurio viduje gyveno Vyriausiasis krivis. Lizdeika sėdėjo prie savo užrašų ir įdėmiai skaitė. Vyriausiasis krivis išgirdo nedrąsų beldimą. „ Ką ten atnešė vėlyvą naktį“- stodamas ir eidamas prie durų galvojo Lizdeika. Tarpduryje stovėjo sutrikęs elfas.
- Jeigu atėjai – tai užeik.
Elfas, dairydamasis į šalis, užėjo į Vyriausiojo krivio buveinę. Nežinodamas, ir visas drebėdamas, ką toliau daryti, jis mindžikavo ant vienos kojos at kitos.
- Matau, kad tave atvedė didžiulė nelaimę. Pasakok, kas atsitiko?
- Tėveli, miške siautėja žudikas. Porą naktų jį sekiau. Jis negailestingas. Žudo visus miško gyventojus. Šią naktį nužudė mano draugę. Nežinojau pas ką kreiptis ir todėl atskubėjau pas jus, tėveli.
„Kas per nevidonas, kuris drumsčia miško ramybę. Turbūt vėl krikščionys ėmėsi senų darbų. “- galvojo Vyriausiasis krivis eidamas prie spintelės ir pildamas į stiklinę raudoną skystį.
- Mano mielasis, imk ir išgerk. Miegok ramiai, o aš truputėli pavaikščiosiu po mišką.
Elfas akimirksniu užmigo, o Lizdeika, užsidėjęs apsiaustą ir pasiramščiuodamas  lazdele, išėjo į gaivią naktį.
Lizdeika greit surado Pjerą, nes miško gyventojai parodė kur apsistojo žudikas.
- Seni, - prabilo Pjeras, - ką darai vidury nakties miške?
- Pirmiausia, sūneli, labas vakaras, o antra, galiu paklausti kodėl žudai miško gyventojus?
- Kas tu toks?
- Esu Krivių krivaitis. Vyriausiasis krivis- pagonių šventikas.
„ Ačiū Dievui, man ir sekasi. Garbė Dievui, kad atsiuntė besielę sielą“. - galvojo Pjeras traukdamas iš švarko kišenes svaidomąjį ginklą. Pjeras sviedė lasą, kuris turėjo surišti Lizdeiką. Vyriausiais krivis pasalos nesitikėjo. Laiku nepasitraukė ir buvo surištas
- Balandėli, tu mano. Mes vykstame į Vatikaną. Popiežius žinos ką su tavimi daryti.
Gelbėti Vyriausiąjį krivį atskubėjo miško gyventojai. Nors jų buvo daug, bet jie nesugebėjo išgelbėti Lizdeiką. Pirmą kartą Vyriausiais krivis buvo pagrobtas. Žinia apie Lizdeikos pagrobimą pasiekė ir karaliaus ausis. Pasivyti ir sugrąžinti Vyriausiąjį krivį buvo pasiųsti geriausi kariai.
Pjeras skubėjo. Kelias link artimiausios krikščioniškos valstybės buvo tolimas ir sunkus. Jis žinojo, kad be poilsio ir maisto reikės keliauti bent savaitę. Ir jie keliavo. Kelią pastodavo miško gyventojai, bet jis nesunkiai juos nugalabydavo. Pjeras bijojo tik žmonių. Žinojo, kad vos pamatę jį nužudytų. Jis nenorėjo mirti. Todėl keliavo miškais, upėmis. Pjeras baiminosi, kad Vyriausiasis krivis priešinsis, bet tas nevidonas neišleido ne garso. Jis bandė jį kamantinėti apie Perkūno kardą, tačiau besielis tylėjo. „ Nieko, - galvojo Pjeras, - brisdamas per upę. “-  popiežius jį prakalbins.  Tolumoje pamatė kryžių. Jam nepasivaideno. Tuoj pamatys draugus, tėvus, žmoną bei vaikus. Pjeras paspartino žingsnį. Miško gyventojų puldinėjimas liovėsi. Norėdamas kuo greičiau pasiekti išsvajotą šalį, jie pasuko iš miško ant kelio. Dabar  ėjo nesislapstydami. Kelio viduriu. Pasuko link posūkio ir... sustojo kaip įbesti. Kelią jiems pastojo kariai, ginkluoti kardais, šautuvais. Pjeras instinktyviai priešais save pastatė Vyriausiąjį krivį. Tačiau karių – tai nesujaudino. Grėsmingai jie artėjo prie krikščionio. Pjeras ištraukė kardą, tačiau tuoj pat jį nuleido. Priešintis buvo beprasmiška. Į  nugarą jau rėmėsi kardų smaigaliai.
„Nespėjau, bet tiek mažai truko. “- galvojo Pjeras stovėdamas priešais karius.
Vyriausiasis krivis buvo išlaisvintas. Kariai norėjo tuoj pat nulinčiuoti Pjerą. Kariams pritarė ir miško gyventojai. Tačiau Pjerą užstojo Vyriausiasis krivis.
- Mano vaikai, aš žinau kaip Jūs nekenčiate šio žmogaus. Tačiau jis bus teismas ir teismas nuspręs kokią bausmę jam bus paskirta.
Pjeras tyliai ir abejingai stovėjo, kol kariai jam rišo rankas. Jo širdį suspaudė neišsipildžiusių svajonių ir nežinios skausmas. Jis buvo surištas ir įmestas į vežimą. Šalia jo atsisėdo Vyriausiasis krivis.
- Sūneli, kam tau reikalingas Perkūno kardas? Tu žudei miško gyventojus tik dėl jo?  Jeigu viską papasakosi – galbūt būsi išgelbėtas.
Pjeras paniekinamai pažiūrėjo į Lizdeiką ir pradėjo juoktis:
- Tu sakai, kad būsiu išgelbėtas. CHA, CHA, CHA. Kas mane išgelbės? CHA, CHA, CHA. Turbūt tavo Perkūnas. CHA, CHA, CHA. Tuoj mirsiu iš juoko. CHA, CHA, CHA. Žinok ateis kiti, kurie tęs pradėtą mano darbą. Mes vis tiek surasime Perkūno kardą. Mes nugalėsime.
Lizdeika nusivylęs pokalbiu, nušoko iš vežimo ir pasuko link miško. Vyriausiąjį krivį, link ąžuolo, lydėjo troliai ginkluoti kuokomis. Troliai vieninteliai, kurie tarnavo žmonių kariuomenėje ir turėjo karinės patirties. Vyriausiasis krivis net nepastebėjo jų buvimą. Jis buvo susimąstęs.
Pjeras buvo teisiamas. Porą sykių jį aplankė Vyriausiasis krivis, bet Pjeras neištarė ne vieno žodžio. Neištarė ne žodžio stovėdamas ant ešafoto. Pjeras meldė Dievą, kad priimtų jo sielą į dangų. Krivis nusileido it žaibas. Jo galva nukrito ant žemės.
*****
Temo. Juodi debesys pranašavo baisią liūtį. Pirmieji lietaus lašai pabiro ant pavienių miško gyventojų, kurie nebespėjo pasislėpti nuo liūties. Dangų perskrodė žaibų blyksniai. Vyriausiais krivis nekreipė dėmesio į liūtį. Jis jautė artėjančią nelaimę. Jo žiniomis popiežius kaupa jėgas lemiamai kovai su pagonimis. Popiežius nutarė jėga pakrikštyti pagonis. Prie baltų žemių telkiama grėsminga kariuomenė. Žūtbūt reikalingas Perkūno kardas, kad vėl suvienytų baltus, kadangi valdant Baltosksadijos karaliui Jogailai, baltai tarpusavyje pradėjo vaidytis. Tuo pasinaudojo priešai, kurie papirko latgalius. Latgaliai savo žemėse leido statyti krikščioniškas bažnyčias. Jogaila nesikišo. Jis vykdė nuosaikią politiką. Į Baltoskandijos karalystę vyko vis nauji misionieriai, kurie kartais prievarta, o kartais įkalbinėjimais krikštijo pasienio gyventojus. Prie pasienių žemių augo vis naujos ir naujos tvirtovės. Krikščionys vis artėjo prie Baltoskandijos sienų. Valdovas nesiėmė jokių priemonių. Į karalystę popiežius siuntė šnipus- žudikus, kurie ir toliau ieškojo Perkūno kardo.  Nesuprantu, kam krikščionims reikalingas Perkūno kardas. Jis neturi jokios vertės. Mindaugas suvienijo baltų žemes turėdamas Perkūno kardą. Pagonims- galybės ir valdžios simbolis. Krikščionims yra bevertis daiktas.
Griaustinis pažadino Lizdeiką iš apmąstymų. Jau gerą valandą jis sėdėjo tamsoje. Jis nužvelgė savo būstą. Taip, reikia kažką daryti, keldamasis nuo kėdės ir eidamas prie durų, galvojo Krivių krivaitis.
Lauke pliaupė kaip iš kibiro. Troliai, kurie saugojo Vyriausiąjį krivį, įsitempė.
- Mano vaikai, mes vykstame pas Jogailą.
Vilnius – Baltoskandijos karalystės sostinė. Pats aukščiausias pastatas –  Perkūno šventykla. Visas permirkęs, lydimas permirkusių trolių, Lizdeika įėjo į šventyklą. Vyriausiąjį krivį pasitiko žynys.
- Tėve, gavau jūsų žinutę. Prie pasienių buvo išsiųsti sustiprinti kariniai daliniai. Ilgai įkalbinėjau karalių, kol gali gale sutiko. Jogaila davė įsakymą pasieniuose nugriauti bažnyčias, o vietoj jų pastatyti šventyklas.
- Mūsų priešai stiprėjo. Naujasis popiežius nenurims kol mus nenugalės.
- Tėve, nusiraminkite. Karalystė atsilaikys.
- Ką žinai apie Perkūno kardą?
- Sklando gandai, kad Perkūno  kardas atsiras tada, kai pradės byrėti Baltoskandijos karalystė.
- Kas skleidžia gandus?
- Miško gyventojai. Ji bijo neteikti savo namų. Neseniai žuvo visa laumių šeima. Žudikai siautėja mūsų miškuose, o mes nieko negalime padaryti. Tiems šunims prireikė Perkūno kardo.
- Padėtis man daug maš aiški. Reikia susitikit su valdovu. Valdovą reikės įvesti į protą.
Lizdeika išėjo iš šventyklos, lydimas trolių, patraukė į rūmus.
****
Po 5 metų. Baltoskandijos karalystės karys tupėjo apkasuose ir stebėjo priešo pozicijas. Buvo šaltas, žvarbus rytas. Turėjo pasirodyti saulę ir sušildyti karį, tačiau saulė nepasirodė. Dangus buvo apsiniaukęs. Dangų aptraukė juodi debesys. Oras nieko gero nežadėjo. Karys dar labiau įsisupo į apsiaustą    ir susimąstė.
Kada gi pasibaigs šis karas?. - pagalvojo Tomas. Karas prasidėjo prieš penkis metus, o pabaigos nesimato. Karą pradėjo Vatikanas, kuris paskelbė Kryžiaus žygį prieš pagonis. Prisiminė vakarykštį mūšį. Jeigu ne laumių kerai- mes būtume sumušti. Laumės mus išgelbėjo. Mūsų pulkas pateko į pasalą. Jėgos buvo nelygios – krikščionių buvo dvigubai daigiau negu mūsų. Tiesa mūsų pusėje kovėsi troliai. Jie sugebėjo pakviesti pagalbon laumes, kurios užleido savo kerus ant krikščionių. Padrąsinti laumių žvilgsnių mes puolėme priešą. Užvirė įnirtingos kautynės. Aplink švytavo kardai, kardai, kuokos. Buvo sunku atskirti kur savas, o kur svetimas. Įtariu, kad troliai, įsikarščiavę ir pajutę kraujo kvapą, nukovė ne tiks svetimus, bet ir savus. Skerdynės truko gal porą valandų.
Vadas davė įsakymą sustoti ir mes sustojome. Mes stovėjome vidury mūšio ir netikėjome savo akimis. Kiek akys užmato, gulėjo krūvos negyvėlių. Daugiausia buvo krikščionių. Pasitaikė ir mūsiškių. Šen bei ten dejavo sužeistieji, kuriuos pribaiginėdavo troliai. Mūšyje žuvo visi krikščionys.
Vyriausiasis žynys liepė surinkti visus lavonus sumesti į vieną krūvą ir padegti. Nėra reikalo, kad pagonių žemė prisigertų krikščioniško  kraujo. Į dangų pakilo ugnies stulpas. Prie ugnies stulpo stovėjo baltai apsirengę žyniai. Žyniai aukojo krikščionis Perkūnui ir prašė pagalbos.
Tomas ironiškai šyptelėjo, kaip gali žyniai nesuprasti, kad Dievai nuo mūsų nusigręžė. Šiame kare krito tiek krikščionys, tiek pagonys, tačiau  krikščionys daug  sėkmingiau kovojo su pagonimis. Atsitiktinumas buvo, kai mes laimėjome šį mūšį. Mums padėjo laumių kerai. Būkime realistais jeigu nebūtų trolių, mūsų dienos būtų suskaičiuotos. Krikščionys sėkmingai kariavo. Jų rankose buvo prūsų, kuršių, žiemgalių, latgalių žemės.
- Nemiegok poste, - išgirdo vado balsą, - stebėk pozicijas. Vadovybė praneša, kad...
Vadas krito pakirstas kulkos. Po velnių, - pagalvojo Tomas tempdamas vadą. Štai dar viena beprasmė auka. Nėra reikalo stypsoti,  reikia dingti ir kuo greičiau. Tomas spruko. Po galais nematau prasmės šiame kare. Aš neprašiau....
Jis krito nuo atsitiktinės kulkos. Tomas net nustebo, kai suprato, kad į jį pataikė kulka. Po velnių, vis dėl to Dievai mane nubaudė. Tai buvo paskutinės mintys prieš paneriant į nebūtį.
*****
Žemę palietė pirmieji saulės spinduliai. Iš neramaus miego pabudo Jogaila. Į kambarį įėjo asmeninis tarnas
- Vyk, - prabilo valdovas, pas Vyriausiąjį krivį. Jis turi nedelsiant atvykti pas mane. Paskubėk.
Po kelių valandų į Karūnos salę įėjo Lizdeika.
- Tėve, - prabilo valdovas stodamas, - aš sapnavau košmarą.
- Nusiramink, valdove. Pasakok.
Valdovas užsimerkė ir pradėjo pasakoti.
- Aš buvau pririštas prie stulpo. Šalia manęs stovėjo vyras. Jo drabužiai buvo juodi, galvą puošė kaukolę. Už nugaros pasigirdo klyksmas. Man plaukai stojosi piestu, nes taip rėkė skerdžiamas žmogus. Aš praradau sąmonę. Atsipeikėjau lovoje. Aš buvau pririštas. Prie mano lovos stovėjo vyras. Jis buvo apsirengęs baltais drabužiais. Vyro akyse mačiau žiaurumą bei neapykantą. Jis tarsi juokėsi iš mano bejėgiškumo.  Mane pakėlė. Aš praradau sąmonę. Atsipeikėjau salėje. Stovėjau nuogut nuogutėlis prie sosto. Soste sėdėjo žynys. Jo drabužiai spindėjo auksu. Jis atsistojo. Salėje tapo tamsu. Pajutau šaltą prisilietimą. Mes atsidūrėme lauke. Švietė raudonas mėnulis. Pūtė šaltas šiaurės vėjas. Pamačiau altorių. Aš gulėjau ant altoriaus . Mano kūnas buvo išdažytas baltomis juostomis. Atrodžiau tarsi ne šio pasaulio būtybė. Sustingusios akys žvelgė į tuštumą, iš burnos bėgo kraujas. Prie manęs stovėjo žynys. Jo rankose buvo aukojimo peilis.
- Aukoju šią auką, - prabilo žynys.
- Pabudau visas išpiltas šalto prakaito. Šis košmaras ir dabar stovi akyse. Tėve, padėk.
- Sūnau, privalai suvienyti baltus. Privalai laimėti karą, kurį pradėjo Vatikanas.
- Tėve, man reikalingas Perkūno kardas. Turėdamas Perkūno kardą suvienysiu karalystę, nugalėsiu priešas. Tėve, prašau tavo pagalbos. Man padėk ir mano tautai.
- Valdove, aš pasistengsiu.
Po kelių dienų. Naktis. Mėnulis apšviečia šventyklą. Šventykloje skamba muzika. Vidury šventyklos stovi paauksuotas altorius. Ant altoriaus guli moteris. Šalia stovi baltai apsirengęs Lizdeika. Rankoje laiko aukojimo peilį. Jo veidas paslėptas po aukojimo kauke. Ši šventykla priklauso Perkūnui. Šalia Vyriausiojo krivio stovi Jogaila.
- Perkūne, ateik į mūsų pasaulį. Priimk šia auką. Mes kviečiame tave į mūsų pasaulį.
Vyriausiasis krivis smogė peilį į širdį. Šventykla sudrebėjo. Papūtęs vėjas užgesino visas žvakes. Lizdeika ir Vytautas nulenkė galvas. Nuo altoriaus pakilo akinanti būtybė. Ji pasuko akis į žmones
- Krivi, - prabilo Perkūnas, - tavo maldos išklausytos. Prieik arčiau, valdove. Tu gausi kardą, bet turi pažadėti, kad pagonybė neišnyks iš pasaulio, o tiks augs ir užkariaus naujas žemes. Pažadėk savo kraujo.
- Pažadu, prabilo valdovas, kad mano vaikai, vaikų vaikai ir jų vaikai. Laikysis duotos priesaikos.
Perkūnas dingo. Šventykla sudrebėjo. Ant grindų gulėjo Perkūno kardas. Jogaila paėmė kardą ir lydimas Vyriausiojo krivio paliko šventyklą.