Sugrįžimas. Keliautojai-3

Namo grįžo tylėdami, paskendę savo mintyse. Tik įėjusi į kambarį Eiša išsidrėbė ant sofutės ir pasakė:
- Dabar, mano mielas broli, persirengsi ir trauksi į kokią gerą parduotuvę. Kadangi esi panašaus ūgio ir sudėjimo kaip aš, tai nupirksi man kario kostiumą su visais priedais, durklą, kalaviją ir arbaletą. Tada dar nupirksi žirgą…
- Taigi turi! – nustebo Šarėlis.
- Ne tavo reikalas! Jei sakau, kad man reikia, tai reikia. Žirgą pirk gerą, bet… Na, tokį, kuris iš minios neišsiskirtų. Ir gerą balną. Vyrišką, žinoma. Viską palik pirkliui saugoti. Kol kas tiek. Aha! Išeidamas atsiųsk Tunį.
Šarėlis gūžtelėjo pečiais ir išėjo. Jis jau įprato prie keistų Eišos įgeidžių. Tačiau jį vis labiau erzino tai, kad ragana nieko ligi paskutinės minutės neaiškina. Jis buvo tikras, kad vieną dieną per tą slapukavimą jie tikrai įklius. Betgi prieštarauti nedrįso, nors kasdien save įkalbinėjo, kad reikia apie tai pasikalbėti.
Tunis šmurkštelėjo į Eišos kambarį ir atsiprašė:
- Nepyk, panele, kad nebeldžiu. Nenoriu, kad kas mane matytų dažnai čia landžiojant.
- O tu – nekvailas, - šyptelėjo Eiša. – Nesuklydau tave pasirinkdama.
- Tai jau tikrai nesigailėsi, panele. Ar turi man ką paliepti?
- Taip. Man reikia… Nežinau nė kaip tiksliau paaiškinti.
- Sakyk, panele, ko nori. Jei bus neaišku, paklausiu.
- Tai va. Man reikalingas butas. Tiksliau – kambarėlis. Kur nors priemiestyje. Ir kad šeimininkai būtų visai visai nesmalsūs ir nekalbūs.
- Aišku, panele. Net labai. Ką man tiems šeimininkams, kai surasiu, pasakyti?
- Sakyk, kad viena ponia norėtų priebėgos. Aš jiems tikrai netrukdysiu. Gali būti taip, kad nepasirodysiu visą mėnulį ar ilgiau. Tačiau mokėsiu aš daugiau negu mokėtų kiti, nepriklausomai nuo to, ar būsiu ten, ar ne. Iš šeimininkų reikėtų tik tiek: nieko nematyti, nieko negirdėti ir nieko nekalbėti.
- Supratau, panele. Kiek turiu laiko?
- Kuo greičiau, tuo geriau. Ryt su broliu išsikraustom iš čia. Tačiau mano brolis užeis retkarčiais. Kai savo užduotį atliksi, pasiimsiu tave pas save. Turi šeimą?
- Ne, panele. Tiesą pasakius, ponas Rukas yra mano mirusios motinėlės dėdė. Ponas Rukas manęs nemėgsta. Ir laiko tik todėl, kad gerai dirbu, o mokėt nereikia. Ir niekam apie giminystę nepasakoju.
- Man papasakojai.
- Kad, panele, esi man labai gera. O be to… Jeigu paimsi mane iš čia, tai turi apie mane viską žinoti.
- Oi, gudrus tu, Tuni.
- O ką, panele, - žybtelėjo akimis. – Taip gyvendamas išmoksti suktis.


Vėjas buvo palankus. Ir vakarop krantas buvo vos įžiūrimas.
Jaunasis princas Satis įsikūrė prašmatnioje kajutėje, kur greta apsigyveno ir jo mokytojas. Kapitonė Odisu pasiliko laivo triume drauge su kareiviais, nors jai buvo pasiūlyta puiki kajutė.
- Aš privalau būti su savo kariais. Manau, Jisimokai, jog niekas nenorėtų, kad mano galvažudžiai susikibtų su jūreiviais arba tarpusavy.
Jisimokas, kuris buvo atėjęs jos į kajutę kviesti, pritariamai linktelėjo:
- Kapitone Odisu, esi visiškai teisi. Tačiau tikiuosi, kad suteiksi man ir valdovo sūnui garbę ir valgysi drauge su mumis.
Odisu atsistojo į poziciją “laisvai”.
- Ar… ta… burtininkė irgi bus?
- Ji ne burtininkė. Ji magė, Odisu. Ir…
- Neapsimetinėk, Jisimokai. Aš ne to klausiau.
- Taip. Ją pakvietė. Tik… Tu – kariūnė, Odisu. Tu sakai “taip”, “ne”, “nežinau”. Magai turi galybę žodžių.
- Aš ateisiu.
Jisimokas pažvelgė į kapitonę kažkaip keistai, linktelėjo, lyg sutikdamas, lyg atsisveikindamas, ir nuėjo.
Prieš saulėlydį Odisu užkopė ant denio ir patraukė link vakarienei paruoštų staliukų. Kadangi oras buvo puikus, tai vakarieniauti nusprendė denyje. Kapitonė iš įpročio apžvelgė kovos lauką. Ir pamatė mėlynplaukę magę. Šįkart buvo apsirengusi žalią sarį, išpuoštą vis tomis pačiomis auksinėmis žvaigždėmis. Stovėjo tiesi lyg styga ir žvelgė kažkur į tolį. Ilgi mėlyni plaukai palaidi. Ir vėjas kedeno juos lyg vėliavą.
Odisu staiga pasuko link magės. Ji sustojo Initemuai už nugaros. Toji net nekrustelėjo.
- Iš kur tu? – stačiokiškai paklausė.
- Norėjai paklausti, iš kur esi tu?
Odisu šiek tiek patylėjo.
- Gerai. Taip. Aš norėjau paklausti būtent to.
- Kodėl manęs?
- Na… tu juk plaukų nedažai?
- Ne.
- Tačiau mane trikdo tai, kad esi juodaodė.
- Aha, - Initemua lėtai atsigręžė. – Ar tau nepatinka juodaodžiai?
- Ne. Man tas pat.
- Gerai. Paaiškinsiu tau šį tą. Mūsų tautos skiriamasis bruožas – ne odos spalva, ne akys ar kūno sudėjimas. Mūsų tautos skiriamasis bruožas – plaukų spalva.
- Kokia tai tauta? Ir kur ji gyvena?
- Tu pernelyg daug klausinėji, kapitone. O mūsų jau laukia prie stalo.
Ir magė nuėjo, plevendama savo žydrais plaukais. Kapitonė liko stovėti, žvelgdama jai įkandin. Paskui gūžtelėjo pečiais ir nuėjo iš paskos.
Prie stalo jau sėdėjo princas Satis, mokytojas Jisimokas, laivo kapitonas Tūbis ir jo padėjėjas Sojis. Princas valgė kažkokį skaniai atrodantį kepsnį, Jisimokas – žuvį, kapitono padėjėjas graužė kurapkos kulšį. O Tūbis, rodos, prie valgio nė nebuvo prisilietęs. Jis gėrė vyną. Išgerdavo daug. Tačiau Jisimokas pasiūlė jį vadovauti laivui, Odisu pritarė.
- Valdove, - pasakė ji, - Tūbis girtas laivą valdo geriau už daugumą blaivių.
Po akimirkos žiauriai šyptelėjusi pridūrė:
- Manau, kad mes su Jisimoku sugebėsime jam neleisti nusigerti.
Moterys atsisėdo viena priešais kitą. Odisu paėmė paukštienos gabalą, tačiau nepradėjo valgyti. Nelabai norėjo. Todėl ėmė gurkšnoti vyną. Gi Initemua paėmė vynuogių kekę. Pešiojo uogas po vieną, dėjo į burną ir susimąsčiusi kramtė su visais kauliukais.
Tuo tarpu kapitonas tęsė laikinai nutrūkusį pokalbį:
- Tai aš jus išlaipinsiu Lagapos uoste ir turėsiu grįžti atgal?
Jisimokas sutikdamas linktelėjo ir išspjovė ašaką ant denio.
- Ir kuo gi jūs, leiskite paklausti, grįšite atgal?
Initemua nustojo pešiojusi vynuoges, gurkštelėjo vyno ir įdėmiai nužvelgė bendrakeleivių veidus. O kadangi visi tylėjo, pasakė:
- Mes nežinome, kada grįšime. Tai gali užtrukti netgi… kelerius metus. Manau, kad grįžimui laivą gausime.
- Oho… - burbtelėjo Sojis, pilna burna žiaumodamas paukštieną. – Niekaip nesuprantu, kur gi jūs keliaujate.
Į šį klausimą irgi niekas neatsakė. Odisu piktai pažvairavo į abu jūreivius. Jisimokas apsimetė negirdėjęs. Princas Satis, rodos, pokalbiu nesidomėjo. O magė nervingai numetė likusias uogas į lėkštę ir jau norėjo kažką sakyti. Tačiau nesuspėjo.
Jaunasis princas staiga griebė vyno taurę, išgėrė vienu mauku, žiobtelėjo lyg norėdamas ką pasakyti ir griuvo ant denio nutempdamas su savimi staltiesę.
Sėdinčiųjų reakcija buvo įvairi. Odisu ir Jisimokas reagavo taip, kaip ir visada: kapitonė išsitraukė kalaviją, šoko šalin ir, erelio žvilgsniu naršydama denį, tris kartus šaižiai švilptelėjo; mokytojas išsitraukė durklą ir puolė kiton pusėn. Magė puolė prie princo. Abu jūreiviai liko savo vietose, išplėstomis akimis stebeilydami į princą. Tuo metu iš triumo pasipylė Odisu galvažudžiai.
- Žiedas! – šūktelėjo kapitonė.
Ir kariai glaudžiu ratu apsupo keleivių grupelę.
Tuo tarpu princas ėmė gargaliuoti ir trūkčioti. Ant lūpų pasirodė putos.
- Nuodai… - tyliai pasakė magė. – Man reikia į kajutę. Turiu priešnuodžių.
- Nuakai! Ru! Palydėkite ponią!
Iš rato išėjo milžinas ir smulkutė juodaodė moteris. Jie nusekė paskui Initemua.
Magė grįžo greitai, tačiau visiems tas laikas prailgo. Mokytojas priėjo prie princo. Jo akyse buvo neviltis. Jisimokas nepakentė, kad niekuo negali padėti. Initemua atsinešė mažą buteliuką ir taurę su vynu. Ji įlašino tris lašus iš buteliuko, pateliūskavo, kad susimaišytų, ir kreipėsi į mokytoją:
- Turime padaryti taip, kad jis visa tai nurytų.
Jisimokas priklaupė, pakėlė princo galvą ir kreipėsi į arčiausiai stovintį karį:
- Vuba, užspausk princui nosį.
Karys padarė ką lieptas, o mokytojas tvirtai suėmė Sačio galvą savo dideliais delnais. Magė pamažu supylė vyną princui į burną. Tas springo, kosėjo, tačiau didžiąją dalį vaistų nurijo.
- Reikia nunešti jį į kajutę, - Jisimokas paėmė princą ant rankų.
- Ėdna, paimk tris karius: du kajutėje, du prie durų, - sukomandavo Odisu.
Initemua norėjo sekti paskui, tačiau kapitono padėjėjas sušvogždė kažką ir lygiai kaip princas griuvo ant denio.
- O dievai nemirtingieji… - sudejavo magė.
Netrukus Sojui buvo atlikta tokia pati procedūra. Ir jis buvo palydėtas į savo kajutę. Sargyba išstatyta visuose laivo užkaboriuose. Tik tada Odisu paklausė:
- Ar jūreiviai ir kareiviai jau valgė?
- Ne, kapitone, - atsakė seržantas Iniras. – Mums žadėjo vakarienę po saulėlydžio.
- Kokas! – pašoko iš vietos Jisimokas ir lyg strėlė šovė į kambuzą.
Paskui jį nukurnėjo ir magė. Grįžo greit. Koką rado negyvą.
- Na, reikia aptarti viską, - pasakė Odisu.
- Junga! – riktelėjo kapitonas.
Ant denio pasirodė kokių trylikos metų berniokėlis.
- Surink, sušluok čia viską. Ir viską. Girdi?! Viską! Išmesk už borto. Ir maistą, ir indus, ir staltieses. Ir, jei nori gyventi, nieko nedėk į burną.
- Klausau, kapitone!
- O mes, ponai, eime į mano kajutę.
Visi nusekė paskui kapitoną. Kajutėje įsitaisė kaip kam patogiau. Kapitonė Odisu atsistojo “laisvai”. Jai visada buvo patogiau taip stovėti, kai aptarinėjami kariniai klausimai. Jisimokas atsisėdo ant kilimo, sukryžiavęs kojas po savimi. Kapitonas Tūbis išsidrėbė savo krėsle. O žavioji magė įsitaisė pusiau gulom ant sofutės.
Kurį laiką visi tylėjo.
- Na, kas turi kokių minčių? – tingiai paklausė Initemua.
- Turime išsiaiškinti, kas ką valgė, - prabilo Jisimokas. – Aš, pavyzdžiui, valgiau žuvį ir gėriau vyną. Princas valgė veršieną ir gėrė vyną. Kapitono padėjėjas valgė paukštieną ir gėrė vyną. Kapitonas…
- Aš, brolau, tiktai gėriau vyną, - burbtelėjo Tūbis.
- Aš irgi, - trumpai paaiškino Odisu.
- Aš valgiau vaisius. Tiksliau, vynuoges. Ir gėriau vyną, - pranešė magė.
- Tada viskas aišku. Paukštiena ir veršiena buvo užnuodytos…
- Įdomu, ką valgė kokas… - vėl burbtelėjo kapitonas.
- Aha, jis galėjo valgyti bet ką, - pareiškė Odisu.
Visi nutilo.
- Klausyk, Initemua, - vėl prakalbo kapitonė. – Ar galiu vadinti tave vardu? Be visų tų titulų…
- Žinoma! Aš manau, kad visi, išskyrus princą, esame lygūs. Visi esame tam, kad saugotume jo didenybės sveikatą ir gyvybę.
- Gerai… Ar tu gali nustatyti… kaip čia pasakius?..
- Nori paklausti, ar galiu numatyti, kad maistas užnuodytas? Ne. Tokių galių neturiu.
- Tai ką darysim? – įsiterpė Tūbis. – Kaip žinosim, kuris maistas užnuodytas, kuris ne?
- Geras klausimas, - pritarė Odisu.
- Na, nežinau. Man dabar svarbiausia, ar princas išgyvens, ar ne..
- Taip, - atsakė magė.
- Kaip gali taip užtikrintai kalbėti? Juk nežinai kokie tai nuodai, - suirzo Odisu.
- Aš turiu labai gerų priešnuodžių. Jie – nuo visų nuodų. Ryte matysim...
- Taip ir maniau! – šūktelėjo kapitonė. – Niekada nepasitikėjau visokiais burtininkais, raganiais ir kitokiais apgavikais. Ligi ryto! Nieko sau! Ligi ryto princas Satis kojas pakratys!
- Ir mano pavaduotojas… - vėl burbtelėjo Tūbis.
Tuo tarpu Odisu vis dar keikė burtininkus, raganius, žynius ir kitus apgavikus. Ji priėjo prie Initemua. Atrodė, kad tuoj tuoj mažų mažiausiai skels jai antausį. Magė pašoko nuo sofutės ir sušnypštė kaip katė:
- Tu čia man nenurodinėk… Aš savo darbą išmanau… Ir jis daug sudėtingesnis negu kalaviju mojuoti… O jeigu kabinėsies, paversiu mėlyna varle… Ir…
- Ei! Ei! Ei! Damos! – šoko į tarpą Jisimokas, viena ranka nustumdamas kapitonę, kita sulaikydamas pakeltą magės ranką. – Ar iš proto išsikraustėt? Tik to dar betrūko, kad tarpusavy susipjautume! O kelionė dar tik prasidėjo…
Kapitonė piktai trūktelėjo petimi ir nulindo į toliausią kajutės kampą, kažką po nosim burbėdama. Initemua ištraukė ranką, piktai dėbtelėjo į mokytoją ir vėl įsitaisė ant sofutės. O Jisimokas grįžo į savo vietą ir pasakė:
- Teks apsiprasti su mintimi, kad dirbame drauge. Kiekvienas iš mūsų esame savo srities specialistas. Tai ir leiskime vieni kitiems dirbti. Ir tada viskas bus gerai.
Kajutę vėl užliejo tyla. Galiausiai prabilo Tūbis:
- Aš, ponai, esu tik jūreivis. Žinau, kaip valdyti laivą ir suvaldyti maištaujančią įgulą. Esu neblogas karys. O apie magiją visai nieko neišmanau. Taigi, tas sritis ir užleidžiu jums. Tačiau kaip laivo kapitonas privalau rūpintis, kad įgula ir keleiviai nebadautų ir nemirtų iš troškulio. Kaip man tai padaryti susidariusiomis aplinkybėmis?
- Ar toli, kapitone, koks nors uostas? – pagaliau paklausė Initemua.
- Na, arčiausia, žinoma, būtų grįžti…
- Ne, ne! – šūktelėjo Odisu. – Negi valdovui Monižui pasakosim kas čia nutiko?
- Sutinku. Grįžti negalime, - linktelėjo Jisimokas.
- Tada, ponai, artimiausias uostas yra Ulakira Dako saloje. Jei oras bus palankus, mes pasieksime uostą po poros dienų.
- Taip ir padarysim, - ramiai nusprendė Odisu. – Tačiau dabar reikia skubiai išmesti už borto viską, kas, kaip nustatėme, gali būti užnuodyta.
- Taip ir padaryk, kapitone. Imk savo karius ir sutvarkykit šį reikalą, - pasiūlė mokytojas.
Kapitonė linktelėjo ir išėjo, o mokytojas tęsė:
- Tačiau mes negalime būti tikri, kad neužnuodytas ir kitas maistas. Arba… nuodytojas yra čia.
- Nemanau, - atsiliepė magė. – Užnuodyta buvo uoste arba dar pas pirklį. Kapitone, pas kurį pirklį produktus pirkai?
- Pas Vanratą, kaip visada. Lyg nepanašus į nuodytoją…
- Na, dideli pinigai arba baimė gali priversti daryti baisius dalykus. Gaila, kad negaliu jo papurtyti. Sužinočiau visą tiesą.
- Aš manau, - vėl prabilo Jisimokas, - kad teks tenkintis žuvimi ir vynu, kuris neužnuodytas.
- Keista… - burbtelėjo Initemua. – Jei tai būčiau dariusi aš, pirmiausiai būčiau užnuodijusi vyną.
- Gal tu, Initemua, ir būtum galėjus tai padaryti. Tačiau, jeigu tai ne burtininko darbas, tai prie vyno daugiau niekas negalėjo prieiti. Jis stovėjo mano rūsiuose. Ir į laivą buvo atgabentas šiandien ryte su mano vyrų palyda.
- Įdomu… Turėjau vieną kandidatą, tačiau jis burtininkas. Ir tokios nesąmonės nebūtų daręs. Nebent…
Magė kurį laiką susimąsčiusi pešiojo sario kraštą. Paskui pasakė nei šį, nei tą:
- Man reikia persirengti.
Ir išėjo.


Ligi pokylio Eiša pastatė karalienę ant kojų, jei taip galima pasakyti. Jos oda tapo lygi ir švelni. Sapa Gražioji jautėsi puikiai – tiesiog pražydo.
Pokylio išvakarėse prie vakarienės stalo Vytkus Ilgasis staiga paklausė:
- Turbūt, Tavo didenybe, pokylyje nedalyvausi? Rūmų gydytojai sako, tavo sveikata silpna.
Tai nebuvo klausimas. Greičiau teiginys. Tačiau karalienė atsiliepė ramiai:
- Aš būtinai dalyvausiu, valdove. Aslupus mane labai nuvylė. Sakyčiau, jį reikia vyt iš rūmų. Apie nėščios moters sveikatą ir jos priežiūrą nieko neišmano. Štai panelė Eiša mane tiesiog iš patalo prikėlė. Ir viso labo per kelias dienas.
Karalius liko akivaizdžiai nepatenkintas, tačiau nieko nepasakė. Eiša, stovėdama karalienei už nugaros, puikiai matė nepatenkintą jo miną. Ir nusistebėjo netikėta karalienės drąsa. Buvo tiesiog neįtikėtina, kad prasčiokė gali taip tvardytis.
Taip ir pasakė. Per kelias dienas įpratino Sapą Gražiąją išklausyti tiesą, kai nieks daugiau negirdi.
- Manai man buvo lengva?! – staiga isteriškai sušuko karalienė. – Manai, nesuprantu, kad esu negraži prasčiokė? O dar tai, kad ilgai neturėjau vaikų… Mano vyras… Et!
Valdovė kuriam laikui nutilo. O paskui pravirko:
- Aš juk žinau… Tai ta Obyra! Ji jau seniai rėžia sparną aplink mano vyrą. Tikra kalė! Jeigu nebūčiau pastojusi, tai… tai jau nebebūčiau karalienė. Gal nė gyvos nebebūtų…
Eiša prisėdo šalia ir ėmė kaip mokėdama guosti. Viena sau mąstė, kad šitai kvaišelei jaunystėje, matyt, atrodė (o kam neatrodo?), jog būti karaliene – tai jau visų troškimų išsipildymas. Na na… Vytkus Ilgasis dar ir dabar dailus. Turėjo viso labo keturiasdešimt metų. Taigi, pačiame jėgų žydėjime…
- O kas ta Obyra? – staiga paklausė.
- Na, ji yra vyriausiojo kariuomenės vado Ijo dukterėčia. Prieš porą metų tapo našlaite. Tada ją ėmėsi globoti dėdė. Taip Obyra pateko į rūmus. Ir iškart prilipo prie valdovo. Akeles varto, šypsosi… Ir vis pataikauja. Štai Vytkus Ilgasis ir užkibo. Ar daug jam reikia? Ne pirma juk. Dabar manęs niekur drauge nebeima. Štai ir šiandien norėjo, kad į pokylį neičiau…
- Išgrauš! – staiga riktelėjo piktai. – Mirdama nušliaužčiau, kad tik mano ponui vyrui būtų nemalonu.
Sapa Gražioji atsistojo ir priėjo prie veidrodžio. Kurį laiką tyrinėjo savo atvaizdą.
- Žinai, Eiša… aš nesu tokia kvaila kaip atrodo. Žinoma, iš pradžių tokia ir buvau. Man atrodė, kad ištekėsiu – tapsiu karaliene. Ir viskas: laimė garantuota. Deja… Nors ir negreit, bet ėmiau suvokti, kad…
Karalienė vėl kuriam laikui nutilo.
- Klausyk, karaliene, - atsargiai pradėjo Eiša, - tai, žinoma, ne mano reikalas… bet… Kaip susipažinai su valdovu?
Sapa Gražioji pažvelgė įdėmiai į Eišą ir staiga nusijuokė:
- Ką? Ir tave pasiekė gandai?
Eiša išmintingai nutylėjo.
- Žinai, pastaruoju metu jaučiuosi taip, tarytum… kažkas mane tampo už virvučių…
Eiša klausiamai įsmeigė akis į karalienę.
- Nežinau, brangioji, kodėl, - karalienė grįžo ir atsisėdo prie Eišos, - aš pasitikiu tavimi. Neseniai tave pažįstu, bet… per tuos dvidešimt metų išmokau pažinti žmones. Tu ir tavo brolis esate pirmieji, kurie su manim elgiasi kaip su žmogum. Nedrįstu tikėtis, kad taip elgiatės neturėdami jokių užkulisinių minčių. Tačiau tikiuosi, kad peilio į nugarą neįsmeigsite…
Eiša paėmė karalienę už rankos ir pažvelgė jai į akis.
- Valdove, - tarė ji tyliu įtaigiu balsu, - aš negaliu tau pasakyti kodėl, tačiau turiu tave užtikrinti, kad mes su Šarėliu esame čia tam, kad gintume tave ir tavo sūnų. Teks pasitikėti mumis.
- Ar man ir mano sūnui gresia pavojus?
- Taip. Norėjau tai nuslėpti nuo tavęs. Tačiau atvykusi čia pamačiau, kad padėtis prastesnė nei tikėjausi. Kol kas nežinau, kas vyksta. Tačiau mano nuojauta…
Eiša nutilo.
- Žinai, valdove, kol mes su Šarėliu čia, tol gali būti visiškai rami. Dabar, aš manau, svarbiausia pokylis. Todėl turiu kuriam laikui pasišalinti. Valdove, ar galėčiau iš rūmų išeiti ir grįžti taip, kad nieks nepastebėtų?
Sapa Gražioji akimirką susimąstė, tada paskambino varpeliu. Įėjo kambarinė.
- Brangute, panelė Eiša nori išeiti į pasimatymą, bet… Na, ji nenorėtų, kad kas nors apie tai sužinotų. Mes turime jai padėti.
Ugra pagalvojo ir pasakė:
- Valdove, šiandien moterys eina į turgų. Aš atnešiu panelei tarnaitės drabužį. Ji galės išeiti, bet grįžti…
- Dėl to nesirūpink, aš jau kaip nors…
Kambarinė tūptelėjo ir išėjo, o Eiša pasakė:
- Ačiū. O dabar – iki pasimatymo, valdove. Ir nesijaudink. Pokylyje būsi pati gražiausia ir gerbiamiausia dama.