Sugrįžimas. Keliautojai-2

Pono Ruko namai stovėjo centrinės aikštės gale. Didelis trijų aukštų pastatas vadinosi “Žydroji paukštė”. Lyg patvirtindamas tą pavadinimą, namas buvo nudažytas žydrai, o langinės – baltos.
- Ach, ačiū, ponai kareiviai… Labai dėkojame… - džiaugsmingai sušnabždėjo Eiša.
- Tikrai. Labai dėkui, ponai, - linktelėjo Šarėlis. – Šitai paimkite kaip atlyginimą.
Vaikinas ištraukė iš kišenės ir padavė abiems po auksiną, Tai buvo beveik paskutiniai jo pinigai.
Kareiviai atsisveikino labai mandagiai. Ir nujojo. Galų gale.
- Na, tu ir artistas, - prunkštelėjo Eiša risdamasi iš vežimaičio. – Gal galėtum su cirkininkais mugėse vaidinti?
- Ką, patiko? – šyptelėjo ir Šarėlis. – Gal kitą kartą mažiau slapukausi. Jau maniau, kad galutinai įkliuvau.
- Aš irgi.
Abu išlipo iš vežimaičio, ir Eiša tyliai pasakė:
- Kol kas noriu duoti tau tris patarimus. Pirma – niekuo nepasitikėk. Antra – jei nieko neklausia, tai nieko ir nepasakok. Trečia – jei klausia, tai atsakyk kaip galima trumpiau ir… nekonkrečiau. Ir…
- Ponai, ar norite pas mus apsistoti?
Link jų ritosi mielas pusamžis vyriškis. Buvo žemo ūgio, storas, apvalaus veido. Ant galvos lyg varnos lizdas į visas puses stirksojo žili plaukai. Mūvėjo plačias raudonas kelnes, vilkėjo ryškiai mėlynus marškinius, beveik siekiančius kelius, ir žalią zomšos liemenę.
- Taip, pone. Norime apsistoti pas tave. Aš ir mano sesuo norėtume dviejų gretimų kambarių.
- Gerbiamas pone e-e-e…
- Šarėlis. Šarėlis iš Palsų. O mano sesuo Eiša.
- Gerbiamas pone Šarėli, mano nakvynės namai – geriausi sostinėje. Tačiau tie patogumai brangiai kainuoja…
- Ar aš, gerbiamasis, panašus į valkatą?! – pasišiaušė Šarėlis ir griebėsi kalavijo rankenos.
- Ach, pone Šarėli! Nenorėjau įžeisti tavęs ir tavo garbiosios sesers. Tik norėjau perspėti, kad paskui… ir jums, ir man nemalonumų nebūtų.
- Gerai jau… - vis dar piktai purkštelėjo vaikinas. – Rodyk kambarius. Ir paliepk, kad paruoštų sočius pietus.
Žemai nusilenkęs garbusis įleido juos pro paradines duris ir pamojo vienam iš pasiuntinukų:
- Ei, Tuni! Palydėk ponus į rožinius kambarius. Ir parodyk, kur jie galės papietauti.
- Atleiskite, ponai, - nusilenkė svečiams. – Šiandien teks pietauti valgomajame. O vėliau, jei pageidausite, galėsite valgyti savo kambariuose.
Šarėlis linktelėjo, paėmė Eišą už parankės ir nusekė paskui berniokėlį.
Kambariai tikrai buvo erdvūs ir turtingi. Rožiniais juos vadino, turbūt, dėl sienų apmušalų. Apstatyta prabangiai: sidabro žvakės, aksomo užuolaidos, raudonmedžio baldai. O ant sienų kabojo keletas visai padorių paveikslų.
Eiša kukliai sėdosi į krėslą ir maloniai kreipėsi į pasiuntinuką:
- Sakyk, vaikeli, ar žinai, kur čia yra pono Suapo… Ach, broli, pamiršau, kaip ta įstaiga vadinama…
Šarėlis dar nespėjo susivokti, o berniokėlis žvitriai išskiemenavo:
- Pono Su-a-po ban-kas!
- Ach! Būtent taip tėvelis sakė. Ačiū.
- Pono Suapo bankas yra gretimoje gatvėje.
- Ar galėtum, Tuni, po pietų palydėti mus ten?
- Taip, panele. Manimi visada galite pasikliauti.
- Gerai, - pasakė Šarėlis ir ištiesė paskutinį auksiną. – Štai tau už pastangas. Jei mums pagelbėsi nuolat, skolingi neliksim.
Auksinas buvo tikrai pernelyg didelė suma pasiuntinukui. Todėl dabar Tunis taps ištikimu pagalbininku. Jis, žinia, niekam nesakys, kad gavo tokius riebius arbatpinigius. Ko gero, iš jo tuos pinigus atimtų.
- Dėkui, garbingieji ponai, - žemai nusilenkė Tunis. – Jei tik ko reikės…
- Gali eiti, - atsainiai mostelėjo Šarėlis.
Ir vaikinukas spindinčiomis iš laimės akimis iškurnėjo lauk.
- Uf! Galų gale nors minutėlė ramybės, - išpūtė Eiša. – O tu – dosnus…
- Kurgi ne! Tai buvo paskutiniai mano pinigai. Labai tikiuosi, kad tu, sesule, jų turi.
- Na, - Eiša pasigraibė po kišenes ir ištraukė kapšelį. – Štai… h-m-m… keturi, septyni, devyni… trys… penki… Taip. Devyni auksinai ir penki grašiai.
Ji pakėlė akis ir vos nesprogo iš juoko, pamačiusi vaikino veido išraišką. Kurį laiką ji sadistiškai mėgavosi tuo reginiu. Paskui prapliupo juoktis.
- Na ir kvailys tu! Cha-cha-cha! Negaliu patikėti! Oi! Mirsiu iš juoko! Aš… cha-cha-cha!
Ji užduso ir nebegalėjo pro juoką žodžio ištarti. Šarėlis žvelgė į ją nustebęs ir suglumęs.
- Uf! – pagaliau atgavo žadą ragana. – Tu vis dar laikai mane kvaile. Negi aš kapšely visus savo pinigus nešiosiuos.
- Na… taip… - išmikčiojo Šarėlis. - Tai kur tavo pinigai?
- Banke.
- Ach, žinoma… Atleisk man. Juk žinai, kad aš niekada daugiau dešimties auksinų neturėjau.
- Gerai. Dabar turim kiek laiko. Papasakosiu tau šį tą. Karaliaus Vytkaus Ilgojo žmona Sapa Gražioji laukiasi. Jai liko penki mėnesiai. Kas ją praminė Gražiąja, aš nežinau. Tačiau tas vardas jai visai netinka. Yra negraži ir dar žvaira. Ir dar nekilminga. Girdėjau visokių istorijų, kodėl Vytkus Ilgasis ją vedė. Tikriausia, matyt, bus ta, kurioje pasakojama, kad tada dar visai jauno valdovo (bene aštuoniolika teturėjo) širdį pavergti padėjo kažkoks burtininkas. Manau, kad tą padarė ne iš geros širdies. Ir ne dėl pinigų.
- Tai kodėl? Ir kuo tai susiję su mumis?
- Tiesiogiai, brangus broli. Aš esu pakviesta Sapos Gražiosios pribuvėja ir kūdikio aukle. O štai tu būsi mano ir kūdikio asmens sargybiniu.
- Aš? Ar… ar nemanai, kad man tai pernelyg atsakingas ir… Nežinau nė kaip pasakyti. Tačiau, mano galva, aš esu pernelyg žemos kilmės, kad galėčiau tokį darbą dirbti. Ir šiaip…
Eiša pažvelgė į jaunuolį kažkokiu keistu žvilgsniu:
- Tu, broli, dar pamatysi, kad gimti kokio kunigaikščio ar bajoro kilmingu sūneliu nėra svarbiausia. Tai tik pačių kilmingųjų išmislas. O didžiuotis ir džiaugtis tokiomis pareigomis nėra ko. Anokia čia garbė galvą palydėti dėl kokio karaliaus ar kunigaikščio atžalėlės. Man atr…
Į duris pabeldė:
- Ponai, pietūs jau paruošti. Maloniai kviečiame.


Regos valdovas Monižas lydėjo savo sūnų Satį į kelionę. Senasis Monižas ėjo septyniasdešimt trečiuosius. Turėjo tris žmonas, penkiolika dukterų ir vieną vienintelį sūnų Satį, kuriam neseniai sukako penkiolika.
Monižas, žiūrėdamas į besilinksminančią aukštuomenę, staiga prisiminė tą dieną, kai pas jį nekviestas atėjo rūmų astrologas Mugnimškiras.
- Tavo didenybe, garbusis Monižai, leisk kreiptis į tave…
Monižas tada pamanė, kad bus senis vėl pranašingą sapną susapnavęs. Ir vėl kvaršins galvą. Tačiau kalbėti leido.
- Tavo didenybe, tavo žmona Kitė laukiasi.
- Na? Aš žinau.
- Jos didenybė Kitė pagimdys sūnų.
Šie žodžiai pradžiugino valdovą. Jis jau turėjo dvylika dukterų. Tačiau dievai, matyt, buvo užsirūstinę ir neatsiuntė jam sūnaus – sosto paveldėtojo.
- Tai ko gi tu, seni, tokią žinią praneši man surūgusia mina? Pagaliau! Pagaliau aš turėsiu paveldėtoją. Ir neteks man valstybės palikti žentui. Ačiū dievams!
Tačiau senasis astrologas kažkodėl neprisidėjo prie valdovo linksmybės. Jis susimąstęs kedeno savo ilgą žilą barzdą.
Kurį laiką džiaugsmingai žingsniavęs po menę, valdovas staiga sustojo, pažvelgė į rūmų astrologą ir paklausė:
- Betgi tu ne to pasakyt man atėjai, seni?
- Teisybę sakai, garbusis valdove. Yra kitas reikalas…
- Na, klok, kad jau atėjai… - atsiduso Monižas ir sudribo į sostą. Blogas naujienas mėgo išklausyti sėdėdamas. O kad naujienos bus blogos, tai jau savaime aišku. Senis Mognimškiras su gerom naujienom neateis. Ir kaip jis galėjo apsigauti?
- Valdove… Karaliau… - pradėjo astrologas, pešiodamas barzdą. – Aš tik šį rytą grįžau iš kelionės.
Jis nutilo, tarsi nežinotų ką sakyti. Valdovas irgi tylėjo. Jis nežinojo ko klausti.
- Valdove, aš buvau pas orakulę Sętiką.
Monižas palinko į priekį.
- Ko tu pas ją buvai? – paklausė pabrėždamas kiekvieną žodį.
- Atleisk, valdove, - tyliai, bet ramiai pasakė. – Nenorėjau tavęs be reikalo jaudinti ir trukdyti.
Abu patylėjo. Galų gale senasis Mognimškiras ėmė pasakoti:
- Dar prieš pilną mėnulį ėmė rodytis negeri ženklai, valdove. Visų pirma, staiga nulūžo šventyklos kieme augantis beržas. Žinai, valdove, nebūtų nieko keisto. Senas jau tas beržas. Tačiau diena buvo saulėta ir bevėjė. O beržas tik triokšt! ir nuvirto. Viena laimė, kad kieme tuo metu nieko nebuvo. Ir tą pačią naktį griuvo pietinis Saulės dievo šventyklos bokštas. O šito tikėtis tikrai niekas negalėjo. Bokštą pastatė viso labo prieš dešimt metų. Gerai pastatė. O jis ėmė ir griuvo. Ir vėl gerai: aukų nebuvo. Tik rytojaus dieną atsitiko tai, kas sukėlė man nerimą. Vakarinės aukos metu staiga mirė Meilės deivės šventyklos vyriausioji žynė Enemė. Tiesiog susmuko prie aukuro ir nebesikėlė. Juk pameni, valdove, ją? Teturėjo dvidešimt metų. Ir tas dar būtų nieko. Tačiau jaunesniosios vaidilutės išsyk apkaltino Karo dievo šventyklos vyriausiąjį žynį Jotyšą. Esą jis nunuodijo. Tos furijos patraukė į karo dievo šventyklą. Jotyšą, žinoma, kažkas įspėjo. Taigi, pusiaukelėje, Kurpių aikštėje, išsirikiavo dvi kariuomenės. Nebūčiau lažinęsis, kad laimės tie, kurie turi kalavijus… Kitų šventyklų žyniai, astrologai ir šiaip galingi žmonės puolė į tarpą. Supranti gi, valdove, kad nebūtų baigęsi tik žynių muštynėmis. Įtikinom abi puses, kad reikia išsiaiškinti. Deja… Tikros Emenės mirties priežasties taip ir nenustatėm. O kai nėra tikrumo… Prasidėjo neramumai, kurie nevirto pilietiniu karu tik todėl, kad pasodinom į šaltąją Karo dievo šventyklos vyriausiąjį žynį Jotyšą ir Meilės deivės šventyklos vyresniąją Iregą. Taigi…
- Ką tu čia man pasakoji? – suirzo valdovas. – Aš viską žinau!
- Dovanok, valdove, kad pasakoju, ką jau žinai. Bet noriu, kad suprastum kas vyksta…
Monižas numojo ranka:
- Pasakok.
- Taigi, valdove… Rytojaus dieną atsitiko jau visai neįtikėtinas dalykas. Namų šeimininkių deivės šventyklos vyriausioji žynė Ūta apkaltino jo kilnybę Ažameną Jaunesnįjį išprievartavimu. Tai buvo visai negirdėtas dalykas. Centrinėje miesto aikštėje ji spjovė jaunuoliui į veidą. O anas (tesaugo mus dievai nuo kitų panašių nutikimų!) griebė durklą ir suvarė jai į širdį. Jaunąjį grafą minia sudraskė į skutelius. Senajam grafui neliko ko nė laidoti… Mėnulio dievo šventyklos žyniai staiga paskelbė, jog artinasi pasaulio pabaiga, ir užsibarikadavo šventykloje. Dvidešimt trys jų pasekėjai susidegino miesto centre. Artojų globėjo šventyklos vyriausias žynys Sorukas staiga pareiškė, kad visi javai yra piktosios dvasios užnuodyti. Piktosios dvasios! Nė jos vardo nepasakė. Nei kaip tie javai užnuodyti. Ir staiga visi patikėjo! Tie juodnugariai artojai, žemės kurmiai, kurie, jei įsikala ką į galvą, tai niekaip neišmuši. O šį kartą patikėjo! Ėmė deginti javų laukus. Neprabėgo nė septynios dienos, o visur jau tvyrojo chaosas. Staiga susivienijo karo dievo pasekėjai ir meilės deivės pasekėjos. Naujieji žyniai, Derfla ir Raas, paskelbė, kad tu, valdove, neteisėtai užėmei sostą ir todėl tave reikia nuversti. Prieš tave, valdove, staiga susivienijo tie, kurie netgi ta pačia gatve nevaikščiojo…
- Klausyk, Magnimškirai, man jau pabodo! Viską aš žinau. Ir tie prisiminimai man nėra malonūs.
- Kad jau baigiu, valdove. Gerai, kad turi tuos tris būrius svetimšalių, kuriems tavo pinigai terūpi. Tai tavo kailį ir sostą išgelbėjo. Viskas kiek aprimo. Aš ir išvykau…
- Puiku! Dabar jau grįžai. Tiesą sakant, pas mus dabar ramu.
- Nevisai, valdove…
- Na, tai smulkmė…
- Bijau, valdove, kad labai nerūpestingai žiūri į tai, kas vyksta.
- Nemokyk manęs! Geriau sakyk, ko ten tau pripliauškė ta Sętika.
- Nekalbėjo su manim. Prie vartų pasitiko jos tarnaitė ir pasakė, kad ponia žinanti, kad aš čia ir ko man reikia. Dar sakė, jog ponia liepusi man palaukti kaime. Viską, ką man reikia žinoti, ji surašysianti ir atsiųsianti per tarnaitę.
Senis nutilo.
- Na! – paragino valdovas. – Ar už liežuvio reikės traukti?
- Laukiau septynias dienas. Septintosios dienos pavakare tarnaitė atnešė Sętikos laišką. Liepė pačiam perskaityti, o tada tau, valdove, nuvežti. Aš taip ir padariau, - ištiesė ritinėlį valdovui.

Laikas niekada nesustoja. Jis neprasideda ir nesibaigia.
Laiko upė srovena nesustodama. Ji neša ir gėrį, ir blogį.
Šiandien laiko upę užteršė mūsų nuodėmės, pyktis, vargai ir skausmas.
Laiko upę išvalys kraujo auka.
Amazonė ves į kovą tris princus.
Princus lydės Rytų Saulė, Šiaurės Pašvaistė ir Aušrinė Žvaigždė.
Upę nuskaidrins karališkas kraujas.
Pražys trys rubino žiedai.
Trys demonai ir rubinas aukso apkaustais.
Rubiną neš aukso apkaustuose. Jį lydės Juodoji Lelija.
Upės krantai susiglaus.
Vandenys mirs po žeme.
Šiaurės Pašvaistė jau sušvito.
Rubinas jau įdėtas į aukso apsodą.
Žydi Juodoji Lelija.
Kraujas upeliais liejasi į laiko upę, kuri dar labiau drumsčiasi ir dejuoja.
Kyla Rytų Saulė.
Kai ji patekės, žiūrės į pasaulį kūdikio akimis.
Paskui, kūdikio mirties dieną, Rytų Saulė keliaus į pietus.
Kas žino, ar jai bus lemta nusileisti vakaruose?
O Aušrinė Žvaigždė dar miega.
Ji ateis, kai kūdikis mirs.
Ji žiūrės kūdikio akimis.
Kai zenite susitiks Rytų Saulė, Aušrinė Žvaigždė ir Šiaurės Pašvaistė, žmonės akli to nematys.
Svetimi dievai atvers akis Amazonei.
Ji vėl valdys kalaviją ir karalystę.
Jos valdžia bus neribota.
Trys demonai ateis ir mirs.
Laiko upė suglaus krantus.
Ir visi žvaigždynai užges.
Kraujas išvalys kraują.
Kraujas užnuodys kraują.
Kraujas atleis kaltę.
Pabaiga ateis.
Ir tai bus pradžia.
Tavo kraujas, valdove, irgi bus auka,
kai kūdikis mirs...

Valdovas ir jo astrologas visą naktį gilinosi į tą pranašystę. Bet taip nieko ir nesuprato.
- Valdove, - niuktelejo į šoną vyriausias ministras Temas. – Laikas…
Monižas grįžo lyg iš sapno. Kurį laiką nesusivokdamas žvalgėsi po menę. Jaunimas šoko ir dainavo, plojo jaunajam princui Sačiui per petį, linkėdami jam geros kelionės. Tiesą sakant, niekas nežinojo tvirtai, kur keliauja jaunasis valdovas. Sklido gandai, tačiau nieko tikro. Nieko konkretaus. Todėl jaunieji pavydėjo Sačiui, kad jis iškeliauja, kad pamatys pasaulį, esantį už Pietų jūros, kad patirs daugybę nors ir pavojingų nuotykių. Seniai gi lingavo galvomis, dūsavo ir tylomis smerkė valdovą už tai, kad vienintelį savo sūnų, tokį jauną ir nepatyrusį, išleidžia už jūrų marių, rizikuodamas jo gyvybe.
Tačiau, nors ir skaudančia širdimi, Monižas siuntė sūnų į kelią. Senasis astrologas Mugnimškiras prieš mirtį prisaikdino valdovą, kad anas savo sūnų, kai jam sukaks penkiolika – “kai kūdikis mirs” – išsiųs į pietus, kur turėtų gimti Aušrinė Žvaigždė. Kur tuo metu bus Šiaurės pašvaistė ir Amazonė, jie taip ir nesugebėjo įskaityti. Tačiau tai nebebuvo svarbu.
Sūnų kelionėje turėjo lydėti svetimšalių būrys su mėlynplauke kapitone Odisu priešaky. Ir, žinoma, jaunojo Sačio mokytojas ir globėjas Jisimokas. Keliavo ir dar viena moteris. Niekas nežinojo kas ji tokia.
Moteris atvyko iš rytų, Keliavo viena ant kupranugario. Jos veido nematė niekas. Moteris vilkėjo tamsiai mėlyną sarį, išsiuvinėtą aukso žvaigždėmis. Atrodė tartum tamsi, bet rami vidurvasario naktis. Jos rankų ir kojų riešus puošė daugybė auksinių apyrankių. Pirštus puošė aukso žiedai brangiųjų akmenų akimis. Avėjo lengvus sandalus. Veidą dengė sario kampas, ant kurio buvo išsiuvinėta auksinė mėnulio pilnatis.
Moteris atvyko vakar. Tylomis nusilenkė valdovui ir kažkur dingo. Atsirado rūmuose tik palydų pokylyje. Sėdėjo atokiai. Su niekuo nebendravo, nevalgė, tik retkarčiais sriubčiojo vyną.
Ir  štai išmušė atsisveikinimo valanda. Tėvas su sūnumi atsisveikino jau vakar. Dabar turėjo atsisveikinti karalius su princu.
Senasis Monižas atsistojo ir pakėlė ranką. Triukšmas salėje pamažu nurimo.
- Prince Sati, prieik čia!
- Klausau tavęs, valdove… - jaunasis princas priklaupė priešais sostą.
- Stokis, prince. Šiandien tu išvyksti į kelionę. Niekas nežino, kur jos pradžia, kur pabaiga. Nes visas mūsų gyvenimas – nuolatinė kelionė. Telydi tave šioje kelionėje mūsų dievų palaiminimas ir globa. Niekada neišsižadėk savo dievų, bet nepamiršk gerbti svetimus. Tada ir jie tave gerbs. Nepadės, tai nors netrukdys. Į kelionę tu gauni gerus palydovus.
Valdovui pritrūko kvapo. Jis patylėjo kiek, o po akimirkos tęsė:
- Jisimokai, prieik čia.
Mokytojas priklaupė priešais sostą:
- Klausau, valdove.
- Aš patikiu tau savo sūnų. Jo kūną ir sielą. Neapvilk manęs, seni…
- Valdove, tu gi žinai, kad princas man yra kaip sūnus. Aš prižiūrėsiu jį, saugosiu, mokysiu ir ginsiu jo gyvybę.
- Žinau, seni… - atsiduso valdovas.
Jis jau kurį laiką Jisimoką vadino seniu. Nors anas turėjo šešiasdešimt metų, bet į senį visai nebuvo panašus. Ūgio gerų dviejų metrų. Dabar, kai vilkėjo tik odinę liemenę, buvo matyti jo raumenys. Tokie dideli, kad, rodės, tuoj susprogdins odą, suplėšys ją į skutelius. Senojo kario veidas buvo giedras ir ramus, o žydros akys tokios vaikiškai tyros, kad į jas pažvelgęs gali pamanyti jį tik aštuonioliktą gimtadienį sutikus. Tikrą amžių rodė tik žilų plaukų kasa, tvarkingai supinta ir ryškiai kontrastuojanti su trumpa ruda barzdele. Ir dar senojo kario amžių išduodavo jo išmintis.
- Kapitone Odisu, - pakvietė valdovas.
- Aš čia, valdove, - skambiu balsu atsiliepė ir nepriklaupė, tik nežymiai linktelėjo.
Jai vienintelei rūmuose tas būdavo leidžiama. Mėlynplaukė kapitonė prieš septynerius metus atvedė savo penkiasdešimties karių būrį ir pasakė:
- Karaliau Monižai, tu mums moki – mes tau tarnaujame.
Iš kur ji atėjo ir kodėl, niekas nežinojo. O ir paklausti nedrįso. Atėjūnai nebuvo kalbūs. Monižas pasamdė juos kažkokio keisto impulso pagautas. Tačiau gailėtis dėl to jam niekada neteko. Prieš trejus metus karalius Monižas pasiūlė Odisu vadovauti visai kariuomenei. Tačiau šioji atsisakė.
- Valdove, - pasakė, - esu dėkinga už tokį pasitikėjimą, tačiau priimti tavo pasiūlymo negaliu. Esu samdinė ir noriu ja likti. Atsivedžiau pas tave penkiasdešimt karių. Kai dešimt iš jų žuvo, pakeičiau juos vietiniais galvažudžiais. Tais, kurie neturi nei šeimos, nei sentimentų. Taip, valdove, jie – tikri galvažudžiai. Kova ir kraujas jų negąsdina. Tik įkvepia. Ir mane, valdove… Todėl jie mane gerbia, kiek tokie žmonės gali gerbti. Kad pasiekčiau tokį rezultatą, turėjo nulėkti neviena galva. Daug kraujo mačiau, valdove Monižai. Tačiau niekur negalėjau dingti nuo to, kad esu moteris. Aš turėjau tris vaikus, valdove. Nemanau, kad norėtum žinoti, kur jie dabar. Aš – irgi.
- Aš nežinau, valdove, - tęsė po akimirkos, - kiek man metų ir iš kur esu kilusi. Nežinau, kas ir kodėl ištrynė mano atmintį. Mane dažnai, kai būnu geros nuotaikos, klausia, ar aš dažau plaukus. Ne. Nedažau. Ir nežinau, kodėl niekada daugiau tokių žmonių nesutikau. Gal aš nežmogus…
Kapitonė vėl nutilo, įsmeigusi žvilgsnį kažkur virš Monižo galvos. Paskui krestelėjo savo mėlynus trumpai kirptus plaukus ir ryžtingai tarė:
- Todėl, valdove, toks kandidatas netinka. Mano praeitis – pernelyg paslaptinga. Aš gerbiu tave, valdove. Ir visada sąžiningai tau tarnavau. Ir toliau tarnausiu. Bet, atsižvelgiant į tai, ką papasakojau, nežinau, ar visada galėsiu…
Karalius Monižas nemanė, kad viskas, ką pasakė Odisu, galėtų trukdyti vadovauti kariuomenei. Tačiau jis buvo išmintingas valdovas.
O štai lydėti princą Satį kapitonė pasisiūlė pati. Ir karalius buvo tikras, jog tai geriausia palyda, kurios jis galėjo tikėtis.
- Aš dėkingas tau, kapitone, kad lydėsi mano sūnų.
- Nedėkok, valdove, - žiūrėdama į akis pasakė. – Tavo geriausia ir patikimiausia padėka, o mano įsipareigojimas – tavo pinigai. Atlygis geras, darbas bus atliktas.
Kapitonė kalbėjo taip, kaip kalba visi samdiniai visuose pasaulio kampeliuose. Tačiau valdovo neapleido nuojauta, kad Odisu turi savo tikslų.
Pagaliau valdovas pažvelgė į menės gilumą, kur sėdėjo paslaptingoji viešnia, ir pagarbiai paklausė:
- Ar, garbingoji ponia, pasakysi savo vardą?
Moteris atsistojo ir plaukte nuplaukė link sosto. Ji nusimetė galvą ir veidą dengusį sario kraštą. Ir per menę nuvilnijo nuostabos šurmulys. Moteris buvo juodaodė, kaip visi ir spėjo. Tačiau veido bruožų grožis buvo tobulas. Į Monižą žvelgė didelės rudos akys. O moters plaukai buvo… mėlyni. Sudėti įmantrion šukuosenon ir papuošti aukso gijomis bei brangiaisiais akmenimis.
Moteris pagarbiai, tačiau vos vos nusilenkė valdovui. O jos balsas skambėjo kaip sidabro varpelis:
- Aš esu juodoji magė Initemua. Niekas manęs nekvietė į šią kelionę. Joks žmogus nei jėga, nei gudrumu, nei pinigais nebūtų paskatinęs manęs vykti. Tačiau aš vykstu, nes ji man buvo išpranašauta. Tai yra mano gyvenimo tikslas ir prasmė. Aš duodu tau, valdove Monižai, žodį, kad saugosiu tavo sūnų Satį kaip savo akį. Ir dar, valdove, manau, kad turi man patikėti orakulės Sętikos pranašystę. Mano rankose ji bus saugiausia.
Monižas krūptelėjo. Apie tą dokumentą žinojo tik jis ir jau miręs Mugnimškiras.
- Nesistebėk, valdove. Aš žinau tai, ką noriu žinoti…
Ir magė nusišypsojo. Jos šypsena buvo graži, tačiau… bauginanti. Ji priminė kapitonės Odisu šypseną prieš mūšį.
Tuo atsisveikinimas ir baigėsi. Visi pakilo nuo stalų. Ir didelė dvariškių, kareivių bei miestelėnų minia patraukė į uostą, kur stovėjo geriausias karalystės laivas, paruoštas ilgai kelionei į nežinią.


Kai asmeniniai ir piniginiai reikalai buvo sutvarkyti, Eiša su Šarėliu patraukė į rūmus.
Šarėliui buvo prisakyta apsirengti bajoro kostiumą, su kuriuo jis jautėsi nejaukiai. Tačiau Eiša nesileido į kalbas. Tiesiog liepė apsirengti. Pati gi šiai progai pirko prabangią žalio aksomo suknelę, gausiai puoštą raukiniais ir perlais. Suknelė kainavo daugiau nei visas Šarėlio kostiumas, puikus žirgas ir prašmatnus balnas drauge sudėjus. Tačiau Eiša sumokėjo nė nemirktelėjusi.
Dėl kažkokio keisto ir vaikinui visai nesuprantamo įgeidžio abu į rūmus jojoŠarėlis stebėjosi kaip vikriai Eiša, vilkėdama tokią nepatogią suknelę, sėdo į balną. Jam trukdė ir neįtikėtinai siauros bajoriškos kelnės, ir platus juodo brokato apsiaustas, ir milžiniška, jo nuomone, ilgiausiomis plunksnomis puošta skrybėlė.
Prie rūmų vartų juos sustabdė sargyba.
- Stot! Leidimą turite?
- Taip, seržante, - maloniai nusišypsojo Eiša ir tarytum burtininkė iš rankovės ištraukė pergamento ritinėlį su karališku antspaudu.
Seržantas atidžiai, tylomis krutindamas lūpas, perskaitė pergamentą. Tada pagarbiai nusilenkė Eišai ir Šarėliu bei šūktelėjo sargybiniams:
- Atvert vartus ir palydėt pas jos didenybę Sapą Gražiąją!
Rūmų kieme prišoko du kariai ir pažas. Kariai nusivedė žirgus, o pažas, maloniai šypsodamasis, palydėjo pas karalienę.
Sapa Gražioji priėmė lankytojus nedidelėje svetainėje šalia miegamojo. Ir šiaip jau negraži karalienė dėl nėštumo buvo dar negražesnė.
- Galite sėsti… - po visų mandagybių leido. – Man dabar taip sunku stovėti, aš taip prastai jaučiuosi, kad negaliu žiūrėt į stovinčius. Man atrodo, kad ir jiems sunku ir jie tuoj tuoj nugrius… Negaliu į juos žiūrėti. Man nuo to darosi dar blogiau.
Karalienė nutaisė kankinės išraišką ir kurį laiką dūsaudama tylėjo. Rodės net pamiršo lankytojus. Galiausiai dar kartą atsiduso ir pasakė:
- Aš pakviečiau tave Eiša ir tavo brolį, nes abu turite labai geras rekomendacijas. Ilgai neturėjau vaikų. Aš ir jo didenybė karalius jau buvome praradę viltį. Ačiū dievams, jie mūsų pasigailėjo ir atsiuntė gerąją burtininkę Iždožą…
Šarėlis pastebėjo, kad, išgirdusi šį vardą, ragana išblyško. Ji nervingai suspaudė rankoje laikomą nosinaitę ir prikando lūpą. Tai tetruko akimirką. Po to išsyk pražydo malonia šypsena:
- Tavo didenybe, girdėjau apie burtininkę Iždožą. Ji tikrai… gera gydytoja.
Karalienė atsiduso su palengvėjimu ir blankiai šyptelėjo:
- Tai gerai. Visi man taip sakė. Malonu, kad ir tu taip manai…
- Taigi, noriu žinoti, ko galiu iš tavęs tikėtis, panele Eiša, - paklausė po kurio laiko.
- Tavo didenybe, - tyliai ir mandagiai kreipėsi ši. – Aš esu gydytoja, pribuvėja ir auklė. Ir visus tuos darbus atlieku labai gerai. Žinau, kad tai atrodo gana keistai, o gal ir neįtikėtinai. Tačiau tavo didenybei, turbūt, buvo pranešta, kad mano giminėje yra trys raganos ir net vienas burtininkas. Jokių stebuklingų galių dievai man nesuteikė. Tačiau daugybės dalykų, kuriuos daro burtininkai ir raganiai, galima išmokti. O vaikus prižiūrėti išmokau tada, kai pati dar vaikas buvau.
- Gerai, tikiu tavim. Man… - karalienė nutilo, bet greitai prabilo vėl. – Aš labai gerbiu raganas ir burtininkus, tačiau… nenorėčiau, kad visą laiką kol lauksiuosi ir vaikas paaugs, čia po rūmus šlaistytųsi magiją valdantis asmuo. Man maloniau, kai šalia – paprasta moteris.
Ragana mintyse garsiai nusikvatojo ir dar pagalvojo, kad iš tokio požiūrio aiškiai matyti karalienės prasčiokiška kilmė. Tačiau garsiai pasakė:
- Suprantu tave, karaliene. Aš prie burtininkų ir raganų įpratusi, tačiau ir man nuo jų kartais norisi… pailsėti. Todėl ir išvykau iš gimtinės. Pernelyg dažnai mane lankydavo giminės.
Sapa Gražioji pritariamai pažvelgė į Eišą. O Šarėlis pagalvojo, kad jie gerokai įklimpo. Jei išaiškėtų tiesa…
- Dabar pakalbėkime apie tavo brolį. Jūs tokie nepanašūs…
Šarėlis nervingai sugniaužė rankoje laikomą skrybėlę. Toks posūkis jam buvo nemalonus. Tačiau ragana turėjo atsakymus į visus klausimus.
- Jis yra mano pusbrolis. Tačiau mes augome kartu, tai įpratome vienas kitą vadinti broliu ir seserimi. Mano brolis turėjo geriausius mokytojus, kokius tik įmanoma pasamdyti už pinigus. Tokiam reikalui pinigų aš negailėjau. Jis yra narsus karys. Pasirinkau jį asmens sargybiniu, nes gerai pažįstu ir pasitikiu. Šarėlis manęs tikrai neišduos. Vadinasi, neišduos ir tavo didenybės.
- Gerai… - atsiduso karalienė. – Dabar norėčiau, kad apžiūrėtum mane ir duotum patarimų ar vaistų. O paskui… Įsakau nuo rytdienos abiems persikelti į rūmus. Kambariai jau beveik įrengti. Jie yra šalia mano miegamojo.
- Kaip įsakysi, valdove, - nuolankiai sutiko Eiša.
Ir Šarėlis staiga pagalvojo, ar ilgai tvers tokia nepriklausoma, išdidi ir nepratusi įsakymų klausyti ragana. Ar nepadarys ko nors, kas juos išduos.
Tuo metu karalienė paskambino, ir vidun įėjo jaunutė mergina.
- Tai mano kambarinė Ugra. O čia mano ir karaliaus įpėdinio prižiūrėtoja Eiša bei jos brolis Šarėlis. Nuo rytdienos jie gyvens rūmuose. Paskubink tarnaites, kad greičiau baigtų tvarkyti kambarius.
- Klausau, ponia, - tūptelėjo.
- O dabar padėk man nueiti į miegamąjį. Aš taip pavargau… Panelė Eiša apžiūrės mane. O tu, Šarėli, palauk čia. Neįleisk nieko. Net… valdovo.
- Klausau, ponia, - pašoko ant kojų vaikinas ir žemai nusilenkė.
Tą įmantrų nusilenkimą repetavo keletą dienų. Eiša ėjo iš proto, nervinosi, šaukė. Tačiau galų gale Šarėliui pavyko. Pavyko jam ir dabar, ir buvo apdovanotas pritariančiu Eišos žvilgsniu.
Visos trys moterys įėjo į prabangiai, tačiau neskoningai įrengtą miegamąjį. Reikia pasakyti, kad visur, kur ranką pridėjo karalienė, vyravo prasčiokiškas skonis. O gal reikėtų sakyti beskonybė.
- Tavo didenybe, ar tos dėmės ant veido atsirado kai pastojai?
- Taip, brangioji… - jau visai familiariai atsiduso Sapa Gražioji. – Nepadeda niekas. Mano gydytojas sako, kad kentėti turėsiu iki pagimdysiu.
- Niekai, - numojo ranka Eiša. – Pagaminsiu tepalą. Ir atrodysi geriau nei prieš nėštumą.
- Būtų labai puiku, Eiša! – džiaugsmingai šūktelėjo karalienė, pamiršusi, kad yra labai ligota ir pavargusi. – Mano vyras per pilnatį ruošia pokylį. Noriu atrodyti… geriau…
- Nesijaudink, karaliene. Tikrai nustebinsi ne tik karalių, bet ir visą dvarą. O dabar leisk tave apžiūrėti.
- Gerai. Žinoma.
Eiša susikaupė. Šiaip karalienė buvo sveika. Ir tai nudžiugino raganą. Kuo mažiau problemų, tuo geriau.
- Karaliene, kelintą mėnesį tu nėščia?
- Tris mėnesius.
- Atleisk, valdove. Kas tau taip sakė?
- Gydytojas.
- Niekai! Tu nėščia jau penktą mėnesį, tavo didenybe. Ir… Gerai, kad atvykau laiku.
- Tačiau mano pilvas…
- Ach, karaliene. Čia negali būti jokių taisyklių. Kiekvienai moteriai būna kitaip.
Eiša nutilo ir ėmė apžiūrinėti karalienę atidžiau. Jai pasidarė neramu. Nuo to penkių mėnesių vaisiaus sklido kažkas, ko ji dar nesuvokė. Ir dar labai nepatiko tas burtininkės įsikišimas.
- Viskas gerai, - nusišypsojo raminančiai. – Gali pasakyti karaliui, kad jis turės įpėdinį.
- Taigi mano vyras jau žino.
- Aš norėjau pasakyti, kad tu pagimdysi sūnų.
- Na jau! Negali, brangioji, to žinoti.
- Žinau. Visada atspėju. Net mano teta ragana stebėdavosi. Nežinau, kaip man tai pavyksta. Bet nesu nė karto suklydus.