Tik dangus sustojęs...

Ne tamsu – tik dangus sustojęs,
Laiko prieglobsty vakaras minga,
Vėjo balsas beržuos kartojas
Ir kažkur pušyse užstringa.

Miesto akys – langų stikluos,
Šviesos plaukia per jų vyzdžius,
Kažkas grįžta, kažkas dar klajos,
Pabaigoj, nes pradžioj suklups.

Vis dar kvepia laukais ir vėju,
Žingsniuos susipina mintys,
Išnarpliot bandau, bet nespėju
Ir žodžiai pradeda pintis.

Lyg siūlai nutrūkę braido
Tylos pirštuos vyniojas lėtai,
Kažkur būtis nebūtį laiko
Kaip saulę anapus miškai.

Kol gęsta dienos atspindžiai,
Žolėse slysta vėsūs šešėliai,
Ir plasnoja raudoni drugiai
Saulės mingančios šviesą sugėrę.

Ir atrodo – tuoj viskas išnyks,
Lyg migla, prisiglaudus prie stiklo,
Tik širdis dar kažką pasiliks –
Kas tylu, bet išlieka kaip tikra.

Nesvarbu – ar išbluks, ar ištirps,
Ne kiekvienas laukimas skauda,
Tiktai vakaro žingsniai nurims
Ir klausysis kaip vėjas rauda.