Jonas

Jonas ir vėl pabudo savo kaime, galva plyšo kaip dovanota cukinija po sunkvežimio ratais. Vėl tas pats eilinis sup*stas rytas. Saulė, jei ją taip galima pavadinti – kažkoks išblyškęs blynas danguje – spigino tiesiai į langą. Pzdu, pagalvojo Jonas, reikia įbaubt kavos.

Jonas buvo ūkininkas. Šiuolaikinis. O tai reiškė, kad jis turėjo problemų, apie kurias jo senelis nė nesapnavo. Pavyzdžiui, kaip neprap*sti ūkio prekiaujant kriptovaliutomis ir kaip priversti savo karves duoti ne šiaip pieno, o kažko vertingesnio. Nes pienas dabar pigesnis už purvą po lietaus.

Ir Jonas, būdamas tinginys su pragmatizmo užuominomis (arba tiesiog alchašas su momentiniais nušvitimais), sugalvojo. Vieną rytą, kai jo paskutinis 3in1 kavos pakelis buvo tuščias kaip Žemaitaičio bilietas į USA, o karvės mūkė prašydamos ėdalo, jam šovė „geniali“ mintis. Jis sušėrė joms visą maišą pigiausių kavos pupelių iš Lenkijos Biedrionkos. „Žiaumokit, raguotosios gyvatės, „ sumurmėjo, „gal skraidyti pradėsite ir bent naudos iš jūsų bus. „

Ir, po velnių, buvo.

Kitą rytą, vis dar kankinamas pagirių ir egzistencinio šleikštulio, Jonas nuėjo melžti. Prijungė aparatus prie Birutės – seniausios, labiausiai apatiškos karvės tvarte. Ir vietoj įprasto balto skysčio į kibirą pradėjo tekėti... kažkas rudo. Ir kvepėjo. Kaip stipri, žemaitiškai virta kava iš Telšių Viados degalinės. Jonas atsargiai paragavo. Karšta, stipri, su maloniai kvepiančios karamelės natomis ir, žinoma, karvės pieno prieskoniu. „Na va, „ pagalvojo, „bent kavavirės nereiks. „

Netrukus jo tvartas virto kažkokiu siurrealistiniu „Caffeine“ filialu. Birutė davė stiprų, puikiausią „espresso“. Jaunesnė Milda – švelnesnę „latte“ su natūraliomis putomis (reikėjo tik gerai papurtyti kibirą). O ta kvaiša Luka, kuri visada ėsdavo tik rinktines žoles, pradėjo duoti kažką panašaus į „cappuccino“ su cinamono užuomina (matyt, nuo kaimyno daržo nucapcarapintų prieskonių).

Kaimynai, tiesa, manė, kad Jonui galutinai šiferis nučiuožė. Bet tada atvažiavo tie... na, tie, čmyrikai iš miesto. Su barzdomis, maišiniais džinsais ir akiniais be dioptrijų. Jie pavadino Jono „kavos pieną“ „craftiniu“, „organišku“ ir „revoliuciniu“. Lėkė pas Joną iš visur - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Ir mokėjo už litrą tiek, kiek Jonas anksčiau negaudavo už visą karvę. Jonas tik gūžčiojo pečiais ir pylė jiems tą rudą skystį į stilingus, kibiro dydžio termosus. Viduje jis juokėsi. Iš karvių, iš savęs, bet labiausiai – iš tų barzdotų pizdukų.

Dabar Jonas rytais nebekentė pagirių. Jis tiesiog eidavo į tvartą, pamelždavo Birutę tiesiai į puodelį ir gurkšnodamas stebėdavo, kaip tekanti saulė nušviečia ilgas hiparikų eiles, besirikiuojančias prie jo tvarto. Gyvenimas vis dar buvo sumautas reikalas, kriptoverslas vis nesisekė, bet bent jau kava buvo po ranka. Ir ji, ironiška, buvo šviežiausia visame kaime ir net visame rajone. Tiesiogine to žodžio prasme.

Ai, eikit jūs visi nx - galvojo Jonas, kontempliuodamas gyvenimą - svarbu, kad kavapienio biznis eina. Ir kad Birutės „espresso“ vis dar kickina kaip reikiant.