Mauro dienoraštis2

Vasarotos planeta
Sveiki, kurie pasiilgę mano nuotykių. Sveiki ir tie, kurie mane nežino. Papasakosiu istoriją apie Vasarotos planetą, kurioje įvyko įdomūs dalykai. Viskas prasidėjo tada, kai lankiausi Kapačarijos planetoje. Planetoje buvo gaminami slapti ginklai, daromi pavojingi bandymai. Šiuo metu tyrimo objektas buvo Juodosios skylės. Šį tyrimą užsakė Žemės saugumo ir kontržvalgybos departamentas. Laivai buvo siunčiami į juodąsias skyles, bet niekas negrįždavo. Tik vieną kartą buvo gautas pranešimas iš juodosios skylės.
Aš įėjau į kabinetą ir įsitempiau. Kabinete, be Šarlio- Saulės sistemos kontržvalgybos boso, buvo Saulės sistemos Imperatorius Kana XV.
- Laisvai, - prabilo Saulės sistemos imperatorius. -  Mes gavome žinutę iš juodosios skylės.
Paėmiau lapą iš Imperatoriaus ir perskaičiau:
Žemės gyventojai
Mes Vasarotos planetos gyventojai.
Mes prašome Jūsų pagalbos.
Mus pavergė tironas
Išdavikai ir priešai stipresni.
- Maurai, - prabilo kontržvalgybos vadas, - ar sutinki vadovauti ekspedicijai?
- Jūsų Didenybė, kada išvykti?
- Privalai surinkti patikimą komandą ir galėsite skristi.
Imperatorius pakilo ir išėjo. Mes likome dviese. Šarlis padavė segtuvą.
- Peržiūrėk ir išsirink geriausius.
Po kelių dienų pasiruošimo laivas pakilo iš Kapačarijos planetos. Laive buvo trise: laivo kapitonas, karo strategas  ir aš. Mūsų slaptoji misija keliavo prie Juodosios skylės, kai visame laive užkaukė pavojaus signalai
- Dėmesio, - prabilo monotoniškas kompiuterio balsas, - mus traukia į skylę. Laivas tampa nebevaldomas. Bandau priešintis
- Kompiuteri, - prabilo laivo kapitonas, - nesipriešink. Visi į vietas. Prisisekite diržus. Jaučiu, kad skaudžiai nusileisime. Būkite pasiruošę netikėtumams.
Laive tapo tamsu. „ Tyrinėtojas“ įskrido į Juodąją skylę. Po kelių minučių atsirado šviesa.
- Kompiuteri, kokia padėtis. - prabilo kapitonas
- Mes esame Vasarotos planetoje.
- Kompiuteri, nutupdyk laivą saugioje vietoje. Tikiuosi..
Laivas sudrebėjo.
- Vade, - prabilo kompiuteris, - į mūsų pusę skrenda neatpažintas objektas. - bandau manevruoti, bet susidūrimas neišvengiamas.
„Tyrinėtojas“ tapo nebevaldomas. Jis nukrito ant žemės.
*****
Rytas. Pirmasis pabudo kaimo šamanas. Jo jautri nosis užuodė dūmus. Kažkas, kažkur dega. Šamanas pažadino karius ir liepė eiti paskui jį. Jie artėjo prie laivo. Jis pirmą kartą pamatė tokį didžiulį neatpažintą objektą. Jis pradėjo vaikščioti aplink laivą ir giedoti užkeikimą. Atlikęs apeigas, palikęs karius saugoti objektą, pakilo į orą ir nuskrido. Jis privalėjo susitikti su šeimininku ir pranešti apie radinį. Jis nusileido  pilyje ir nuėjo susitikti su pilies šeimininku.
- Jūsų Didžioji Prakilnybė, tegul Jūsų gyvenimas bus ilgas. Į mūsų kaimą nukrito neįprastas daiktas. Jį paslėpiau nuo svetimų akių ir liepiau saugoti. Aš...
Šeimininkas pervėrė šamaną aštriu žvilgsniu ir savo akimis pamatė neatpažintą daiktą. Jis susijaudino, bet jaudulį nuslėpė.
- Gerai padarei, kad pranešei. Sustiprink apsaugą ir lauk mano atvykimo. Dabar dink.
Šamanas dingo. Pilies šeimininkas atsistojo ir nuėjo prie knygų lentynos. Ištraukė Pranašysčių knygą ir suradęs pranašystė pradėjo skaityti: Iš dangaus nukris kūnas, kuris sunaikins blogį. Blogis žus. Įsiviešpataus taika ir ramybė. “ Štoras užvertė knygą ir dingo. Jis privalėjo susitikti su aukštesnę padėtį užimančiu broliu. Štoras atsidūrė pilyje
- Aš ir tu, - kreipėsi Štoras į pilies šeimininką, -  mes abu esame Kraujo broliai. Tu aukštesnis už mane. Aš tave gerbiu. Atėjau pranešti, kad pranašystė pradeda pildytis.
- Aš tave gerbiu, - prabilo pilies šeimininkas. - Tu mano jauniausiasis brolis. Dabar sužinosi antrąją pranašystės dalį: „ Iš laivo išeis sutvėrimai, kurie susisieks su laisvės kovotojais? “
- Mano broli, - prabilo pilies šeimininkas, kitą pranašystės dalį turi aukščiau už mane ir už tave esantis brolis. Privalome susitikti su juo.
Jie atsidūrė pilyje.
- Mes, - prabilo Štoras, - atvykome pranešti, kad pranašystė pildosi.
Pilies šeimininkas atsistojo ir nuėjo prie knygų spintos. Jis ištraukė Pranašysčių knygą ir pradėjo skaityti. “ Prasidės ilgas ir sunkus karas. Žus daug Juodojo šeimininko tarnų, bet daug kris ir laisvės kovotojų. Tarp laisvės nešėjų atsiras išdavikas, kuris išduos geležinius sutvėrimus Juodajam šeimininkui“
- Broliai, šis dalis baigėsi. Manau, kad reikia susisiekit su Vyriausiuoju žyniu. Jis žinos ką daryti. Keliaujame.
Po minutės jie buvo pilyje. Soste sėdėjo susirūpinęs Vyriausiasis žynys.
- Būkite pasveikinti. Žinau ko atvykote, bet to ko ieškote nerasite. Pranašystė neturi pabaigos. Grįžkite namo ir akylai stebėkite. Aš susieksiu su Tarantula.
Iš savo neramaus miego pabudo Tarantula. Jį pažadino vyriausiasis žynys.
- O Aukščiausiasis, o Galingiausiais, pranašystė pradeda pildytis. Mes laukiame jūsų įsakymų.
Tarnatula tingiai atmerkė akis. Jo akys buvo žalios. Pakėlė nerangų kūną. Jo kūnas buvo apaugęs gaurais, iš burnos kyšojo ilgi ir smailūs dantys. Pakėlė gauruotą leteną su ilgais ir smailiais nagais ir tyliu balsu tarė:
- Sunaikinkite laivą.
Paskui vėl užmerkė akis ir užmigo. Žynys norėjo dar kažką sakyti, bet apsigalvojo. Jis dingo.
*****
Pirmasis atsipeikėjo vadas.
- Kompiuteri, kokia padėtis.
- Pajėgumas sumažėjo iki 75%. Negaliu valdyti šaudmenų skyrių. Neveikia maisto paruošimo skyrius.
- Kompiuteri, ar mes galime pakilti.
- Varikliai neveikia.
- Supratau.
Pabudo kiti įgulos nariai. Susirinkome pasitarimų salėje ir laukiame ką pasakys kapitonas. Į pasitarimų salę įėjo kapitonas.
- Ponai, - prabilo kapitonas, - mes esame gilioje šiknoje. Neveikia šaudmenų skyrius. Maisto turime vos porai dienų, nes neveikia maisto paruošimo skyrius. Negalime pakilti ir išskristi, nes neveikia varikliai. Negalime išeiti iš laivo, nes...
- Dėmesio, - prabilo kompiuteris, - išoriniai sensoriai užfiksavo intensyvų judėjimą. Iš miško išbėgo čiabuviai, kurie kaunasi su mūsų įkalintojais. Jie veržiasi prie mūsų laivo ir naikina apsaugą. Mes greit būsime laisvi, bet  negalėsime pakilti ir išskristi. Mūsų varikliai sugedę.
Į laivą įsiveržė kovotojai. Gestai parodė, kad turime sprukti ir laivo.
- Kompiuteri, - prabilo kapitonas, -sunaikink laivą. Jis neatiteks nei draugams, nei priešams.
- Klausau, kapitone. Laivas sprogs po penkių minučių.
Žmonės paliko laivą ir lydimi karių dingo miške.  Keliavome porą valandų ir atsidūrėme slėptuvėje. Prie mūsų priėjo sutvėrimas turintis tris pirštus, ausys buvo labai mažos, akys didelės, galva kaip kiaušinis. Visas kūnas padengtas gaurais.  Jis kažką sumurmėjo. Niekas nesuprato ką kalba šis sutvėrimas. Nenoriu girtis, bet aš jį supratau.
- Kapitone, moku jų kalbą. Teko studijuoti senovės kalbas. Ji primena senovės šumerų kalbą,
- Vertėjauk, - prabilo kapitonas. Imperatorius žinojo ką siuntė ir mes tavimi pasitikime.
- Jis sveikina mus. Jis yra kaimo seniūnas. Jo kariai išgelbėjo nuo Tarantulo tarnų.
- Paklausk jo, kas yra Tarantula? - prabilo karo strategas.
- Jis sako, kad Tarantula – tai blogis. Jis užgrobė Vasarotos planetą. Jie, laisvieji Vasarotos planetos gyventojai, turi gyventi miškuose ir slapstytis. Jie yra  karaolai, o Tarantulos tarnai- paokai. Daug kas bandė kovoti su Tarantula, bet visi mirė baisiose kančiose.  Jie prašo mūsų pagalbos.
*****
Tarantula savo kūną nebuvo palikęs jau tūkstantis metų. Jam to ir nereikėjo,  bet padėtis pasikeitė. Jis privalėjo rasti tą, kuris jį nužudys. Jis aptiko savo baimės ir nerimo šaltinį. Šis sutvėrimas buvo paslėptas už galingų burtų. Nieko, pagalvojo Tarantula, palauksiu. Atsiras silpnavalis, kurį sugebėsiu kontroliuoti. Ilgai laukti nereikėjo. Tarantula rado sutvėrimą, kuriuo lengvai galėjo manipuliuoti. Jis galės nužudyti savo priešą. Tarantula viliojo vyrą. Kvietimas vis darėsi stiprus ir stiprus. Kapitonas pradėjo bėgti. Jis buvo prie kelmo. Prie kapitono artėjo Tarantula. Be jokių pastangų įsiskverbė į kūną. Kapitonas nusišypsojo. Jam niekada nebuvo gera kaip dabar. Jis nuėjo atgal į kaimą.
****
Po Vasarotos miškus, kurie dar nebuvo paliesti Tarantulo, klaidžiojo du sutvėrimai. Jie pajuto pavojų. Puolė pagalbon miškui, bet buvo per vėlu. Miškas pateko į Tarantulo nagus. Miško gyventojai pasmerkti.
Iš saldaus miego pabudo oporašas- miškų saugotojas. Jis užuodė pavojų. Pavojus buvo čia pat. Jis suurzgė ir išlindo iš urvo. Jis pasiruošė kautis, bet aplinkui buvo tylu ir ramu. Jis sustaugė. Jo liūdnas ir ilgesingas riaumojimas nuslinko per mišką.
Iš savo miego pabudo charūnas – Vaseroto planetos miškų saugotojas ir murlakas – visų gyvybės formų globėjas. Jie privalėjo pranešti Vasarotos planetos globėjai- Autarijai, kad pažeista pusiausvyra. Blogis ima viršų, o Autarija kontroliavo pusiausvyrą tarp Blogio ir Gėrio. Planetos sargai jau seniai turėjo pranešti, bet jie delsė, nes Tarantula nebandė pažeisti pusiausvyros, bet dabar pusiausvyra pažeista.
Autarija pajuto, kad jos globojamoje planetoje pažeista pusiausvyra. Ji pasiuntė savo padėjėjus, kurie privalėjo suburti visus  tarnus ir stoti į kovą su Tarantula.
*****
Mane pažadino mano paties riksmas. Aš mačiau ateitį ir ateitis mane baugino. Mačiau sugriautus miestus, susprogdintas planetas. Planetose visiškas chaosas. Rasės žudė viena kitą. Brolis ėjo prieš brolį, tėvas prieš sūnų, draugai prieš draugus. Aš išėjau į lauką. Prie manęs priėjo kapitonas:
- Maurai, mums reikia pasikalbėti. Aš jaučiu, kad...
Atsidūriau patalpoje, kurią apšvietė daugybė degančių žvakių. Patalpos grindys išpieštos paslaptingais ženklais, o ant lubų nupiešta akis, kuri įdėmiai stebėjo įvykius patalpoje. Soste sėdėjo baltai apsirengęs vyras.
- „ Kur aš? - galvojau žiūrėdamas į baltai apsirengusį vyrą“.
- Kas tu toks? - paklausiau.
- Viskas prasidėjo nuo to, kai nieko nebuvo. Aš kažkokiu būdu užgimiau. Atėjo laikas, kai aš supratau, kad aš  vienut vienutėlis. Aš sutvėriau žvaigždes, planetas. Planetose atsirado gyvybė. Aš sukūriau mąstančias būtybes. Mano stebimos, jos vystėsi ir tobulėjo. Aš esu Visatos kūrėjas.  Aš įkūriau Globėjų tarybą, kuri įtakojo planetų vystymasi. Pro mano akis nepraslysdavo ne menkutis iškrypimas. Aš, būdamas  Visatos kūrėju, kontroliavau viską. Tačiau atsirado žmogus. Aš net nežinau iš kur jis atsirado. Aš užsirūstinau. Niekas negalėjo be mano žinios įkvėpti gyvybę. Žmonės, tie keisti padarai, patys vystėsi. Žmones pastebėjau, kai jie pakilo į kosmosą. Nutariau sunaikinti žmoniją...
- Palauk, - prabilau, - ne taip greitai. Aš esu žmogus ir tuo didžiuojuosi. Kaltinu tave, kad nori sunaikinti žmoniją.
- Ką? – prabilo Žvornas, - žmonės dar nesunaikinti. 
- Žvornai, tu pažeidei vieną Visatos dėsnį, kuris skelbia, tas, kuris sukūrė planetas, įkvepia joms gyvybes, jokių būdų negali įtakoti jų vystymasi. Tu įkūrei Globėjų tarybą. Aš skelbiu tau nuosprendį,
- Kas tu toks, kad skelbtum nuosprendį?
- Žvornai, tu žinai kas aš esu. Aš sukūriau tave, suteikiau tau galią kurti planetas, gyvybes, bet tu viršijai savo įgaliojimus. Visatos vardu tu ištremiamas.
**** 
Simuliacijos pabaiga. Aš išjungiau kompiuterį ir nuėjau susitikti su kontržvalgybos vadu. Privalėjau pakoreguoti simuliaciją, nes ji turėjo spragų, kurias reikėjo ištaisyti. Žinojau, kad po dviejų dienų turėsiu skristi į Vasarotos planetą ir gyvai susitikti su čiabuviais. Duomenys, kuriuos atsiuntė šnipai iš planetos, privalo būti patikslinti ir pakoreguoti.