Sugrįžimas. Keliautojai-1

- Didžiosios Ragės vardu! – spustelėjo žirgą moteris.
Vartai atsivėrė.
- Sėkmės, ponia ragana! – palinkėjo sargybinis.
      - Cha! – prunkštelėjo šioji. – Ko jau ko, bet sėkmės man prireiks…
Ji dar stipriau spustelėjo žirgą. Oras buvo bjaurus. Purškė įkyrus rudeninis lietus, kurį šuorais taškė piktas šiaurinis vėjas. Net labai gerai išvažinėtas vieškelis pažliugo. Ragana dar stipriau susisupo į apsiaustą ir vėl paragino žirgą.
Ryte Purkšna išvyko. Reikalas, matyt, tikrai buvo bjaurus, jei nepasitikėjo nė vienu Ordino agentu, kurie buvo patyrę bei ištikimi, galėjo sutvarkyti bet kokį reikaliuką. Tačiau, šiaip ar taip, jos išvykimas buvo tikra dovana raganai. Senė žadėjo negrįžti visą mėnesį.
Kai pilies jau nebesimatė, ragana pasuko per mišką. Pagaliau pagal jai vienai žinomus požymius suprato prijojusi reikiamą vietą. Išslydo iš balno, paėmė žirgą už pavadžio ir po kelių akimirkų priėjo vienišą lūšną. Žirgą pririšo prie medžio, o pati įsmuko vidun. Čia kruopščiai uždangstė langus ir įžiebė žvakę.
Akimirką pastovėjo vidurasly, tada įkūrė krosnį. Reikėjo išdžiovinti drabužius ir pavalgyti. Po to ragana ėmėsi darbų, prie kurių pratinosi ištisus metus. Lankėsi pas daugybę pirklių ir, stengdamasi nesukelti įtarimų, prisipirko dalykų, kurių raganai tikrai nereikėjo. Tai buvo visokie pusiau brangūs papuošalai, drabužiai, avalynė, įvairūs dažai ir kvepalai. Nelabai tikėjo, kad tokius juodus plaukus galima nušviesinti. Tačiau jai pasisekė. Po poros valandų kruopštaus darbo tapo šviesiaplauke. Tada ėmėsi veido. Kai ką pašviesino, kai ką paryškino. Gailėjosi, kad negali naudoti magijos. Žinojo: magija gali ne tik paslėpti, bet ir išduoti.


Šarėlio lūšnelė stovėjo pačiame kaimelio pakrašty, prilipusi prie aukštos kalvos šlaito, į kurį jaunuolis mėgdavo žiūrėti. Nieko ypatingo ten nebuvo, tačiau į kalvą žiūrėti maloniau nei į šiukšliną kreivą gatviūkštę, kuria slankiojo tik luoši elgetos, nuskurusios moteriškės ir perkarę šunys.
Vaikinas prarado laiko nuovoką. Nežinojo kiek metų gyvena šiame lūšnyne. Laiką skaičiavo nuo vieno jaunos raganos, kurios nė vardo nežinojo, apsilankymo ligi kito.
Gyveno pakankamai gerai. Pinigų netrūko. O ir lūšna, kurioje gyveno, nebuvo tokia skurdi kaip galėjo pasirodyti iš lauko. Tačiau jį kankino vienatvė. Tiesa, kaip ir liepė ragana, lankė karo mokyklą. Ten išmoko tvirtai sėdėti balne, valdyti įvairius ginklus. Dar mokėsi matematikos, alchemijos, astrologijos, skaityti ir rašyti. Draugų neįsigijo, nes bajoraičiai pakentė jį tik todėl, kad mokėsi gerai ir padėdavo kitiems. Šarėlis kentė viską tyliai ir išdidžiai.
Taip bemastydamas vaikinukas nė nepastebėjo pamažu užslinkusio rudens vakaro.
      - Ką gi, - pasakė sau tyliai. – Metas vakarieniauti ir miegoti.
Vidurnakty Šarėlis pabudo nuo tylaus beldimo į langą. Iš pradžių pamanė jog tai lietus. Tačiau geriau įsiklausęs suprato, kad lauke nelyja, o beldimas pasikartojo vėl.
Jis išsliuogė iš lovos ir pašnibždom paklausė:
- Kas ten?
- Aš. Leisk mane greičiau…
- Ragana?
Vaikinas skubiai atitraukė skląstį.
- Užeik, ponia…
Vidun įėjo moteris, susisupusi į Ordino apsiaustą. Tačiau, kai ji nusimetė raudoną drabužį, prieš akis Šarėlis pamatė šviesiaplaukę raudonskruostę moterį, o ne…
- Nevėpsok taip! – metė šioji piktai. – Čia aš.
- Gal ir tu, ponia ragana. Bet labai jau kitokia…
- Teks įprasti. Ryte išvykstam.
- Išvykstam? Mes? Bet kur gi, ponia?
- Toli… Labai toli, Šarėli.
- Gerai, ponia. Aš…
- Negali manęs visą laiką ponia vadinti. Mano vardas Eiša.
- Gerai… Eiša…
- O dabar privalėsi priimti mane nakvynės. Aš dar neprašvitus išjosiu, o tu josi į miestelį. Nupirksi vežimaitį kokiu pirklienės važinėja, kelioninę dėžę ir arklį, žinoma. Tada išvažiuosi iš šitos skylės rytų pusėn ir trauksi ligi Didžiosios kryžkelės. Tenai pasuksi kairėn. Maždaug už dešimties varstų rasi visai nežymų keliuką į dešinę. Ten auga didelė eglė. Tai tuo keleliu trauksi tiesiai. Jis pamaži kils aukštyn, kol pasieksi seną ąžuolą ant kalvos. Jei manęs dar nebus, palauksi.
- Gerai, Eiša. Aš viską supratau. Tik vis dar nežinau, kur mes keliausim.
- Ir nereikia. Kol kas… Vėliau viską sužinosi.
Šarėlis, rodos, nė užmigęs nebuvo, o jau pasijuto purtomas už peties:
- Ei, kelkis! Laikas… Aš išjoju. Judinkis ir tu.


Keliavo abu tylėdami. Ką galėjai šnekėti? Eiša pati važnyčiojo, o Šarėlis jojo ant jos žirgo, kurio, tiesą pasakius, šiek tiek prisibijojo. Tačiau paskui šeimininkės vežimaitį kinknojo paklusniai.
Šitaip keliavo ne tik dieną, bet ir naktį. Eiša akivaizdžiai skubėjo. Ir, Šarėlio manymu, slapstėsi, nes nebuvo užsukusi į nakvynės namus nė pavalgyti. Ji turėjo maisto ir vyno. Taigi, tylomis pavalgę ir kiek pailsėję, traukė toliau.


Marapas – senas didelis miestas, Vienos karalystės sostinė. Pačiame miesto centre ant aukštos kalvos stovi karaliaus rūmai. Apačioje raizgosi siaurų ilgų gatvelių kirmėlynė, kur spiečiasi apie pora šimtų tūkstančių sostinės gyventojų. Tačiau čia nuolat trynėsi apie milijoną atvykėlių. Iš to lobo pirkliai, nakvynės namų ir užeigų šeimininkai ir, žinoma, šventyklos bei visokie šarlatanai, burtininkai, raganiai. Šarėlis, tiesą sakant, apie tą miestą nebuvo girdėjęs. Tik iš bajoraičių pokalbių žinojo, kad kažkur yra didelių miestų.
Prieš įvažiuodama į Marapą, Eiša sustabdė vežimaitį. Nuo jos pabėgimo iš Ordino jau praėjo daugiau nei trys mėnesiai. Kelionė į Marapą nebuvo sunki, tačiau tolima. Kartą net sutiko Ordino karius. Jie jojo trise. Ir Eiša juos pažino. Tai buvo Ranis, Kotė ir Nala. Raganiai prajojo pro šalį nekreipdami dėmesio į Eišą ir Šarėlį. Todėl ragana atsiduso kiek lengviau. Dabar ji buvo tikra, kad iš pirmo žvilgsnio jos pažinti negalima.
- Dabar kai ką tau pasakysiu. Svarbiausia, kad jokiu būdu neprasitartum, jog esu ragana. Tvirtai įsikalk į galvą: esu Eiša iš Palsų, Venčio duktė. Mano tėvas, įsimink, buvo auksakalys. Geras meistras. Tavo motina Nuaja – mano tėvo sesuo. Ji buvo našlė. Pasimirė jauna. Mano tėvai mirė prieš metus. Buvau netekėjus. Tėvo turtas – nemažas. O kad pati negalėjau užsiimti auksakalyste, tai pasiūliau tau. Tik tu labiau norėjai kariauti, o ne užsiimti amatu. Todėl viską pardavėm ir patraukėm į Marapą. Na, čia visokios galimybės. Aš be visų savo privalumų: graži, protinga, padori, - dar moku gydyti. Ir pribuvėja, ir aukle esu buvus.
- Aš suprantu, - pradėjo Šarėlis, - kad tu, Eiša, būdama ragana, daug visko moki. O aš, nenoriu girtis, esu geras kareivis. Bet… aš nesuprantu, ką mes ten veiksim.
- Nėra čia ko nesuprasti! Ar manai, kad aš tokia kvaila? Manai, kad trenksiuos per pusę pasaulio nežinia kur ir nežinia ko?
- Aš…
- Gerai. Nesiteisink. Aš jau turiu darbą. Ir tu turi.
- Turiu? – klausiamai kilstelėjo antakius vaikinukas. – Įdomu kokį?
- Tu būsi asmens sargybinis.
- Kieno?
- Na, - Eiša kiek patylėjo. – Kol kas negaliu pasakyti. Bet laukti liko nedaug. Kelios dienos. O dabar…
Eiša nuėjo prie vežimaičio ir, išėmusi kažkokį ryšulį iš ten, grįžo atgal. Prieš atsisėsdama šalia Šarėlio, ji atidžiai apsižvalgė.
Tada atrišo mazgą ir iškratė viską žemėn. Ten buvo raudonas Didžiosios Ragės ordino apsiaustas, kariūnės kostiumas, ginklai ir kelios neaiškios paskirties smulkmenos.
- Ir ką gi tai reiškia? – paklausė Šarėlis.
- Tai reiškia, mielas broli, kad visus tuos daiktus reikia paslėpti.
- Ar, miela sesute, - pamėgdžiojo jos intonaciją, - ruošiesi po šiuo klevu viską užkasti?
- Man įdomu… Tu mane tikrai laikai kvaila ar apsimeti?
- Eiša, gal pasakyk galų gale, kur tuos daiktus paslėpsi. Ir… kodėl juos reikia slėpti?
- Na, slėpti reikia todėl, kad aš dabar negaliu išsiduoti, jog esu ragana. Matai, Didžiosios Ragės ordinas yra tokia organizacija, iš kurios negalima išstoti. O aš pabėgau.
- Kodėl? Ar tau ten buvo taip blogai?
- Ne. Blogai man nebuvo. Žinai, netgi raganos turi draugų. Ir aš pažadėjau vienai draugei padaryti kai ką jos labui. Užteks! – papurtė galvą. – Visą šį turtą reikia gražiai supakuoti ir sudėti į dėžę.
Po minutėlės Eiša grįžo su dailia ir talpia skrynia, kurios dugne gulėjo dar viena gerokai mažesnė dėžutė. Toji buvo užrakinta ir užantspauduota.
- Štai, - ištiesė raktą. – Tai nuo mažosios skrynutės. Jei man kas atsitiktų.
Tada moteris sudėjo viską į skrynią, užrakino, o raktą pasikabino ant kaklo.
- Šios skrynios raktas tau nebūtinas. Jei bėda prispirs, ją galima išlaužti. Užtat mažosios dėžutės be rakto niekaip neatidarysi. Viduje viskas sudegs ir išsilydys.
- Magija? – pašnibždom paklausė Šarėlis.
- Taip, mielasis. Ir nereikia apie tai pašnibždom. Niekas mūsų negirdi. O štai dėžutei į mūsų kalbas – nusispjaut.
- Na-a-a… - nutęsė vaikinas. – Man visa tai nepatinka. Aš apie burtininkus ir raganas nesu labai geros nuomonės. Na, išskyrus tave, žinoma. Ir tai… kaip čia pasakius… Tu man daug gero padarei. Tik tu… tu vis tiek netokia kaip kiti. Ir, po teisybei, tu mane baugini. Aš šalia tavęs jaučiuosi nejaukiai. O vadinti tave seserimi man liežuvis stringa.
Eiša kurį laiką susimąsčiusi žiūrėjo į savo rankas. Paskui blankiai šyptelėjo:
- Na ir prikalbėjai čia. Aš maniau, kad tu jau prie manęs pripratai. Maniau, kad nebebijai manęs, kad supratai, jog aš tokia pati kaip visi.
- Tokia pati? – vyptelėjo Šarėlis. – Ar visi turi teisę nešioti raudoną Ordino apsiaustą? Ar visos moterys kalaviju taip kaip tu lengvai mosuoja? Ar?..
- Stop! – pyktelėjo Eiša. – Kodėl nieks nebijo kalvių, auksakalių, dailininkų ir muzikantų? Jie juk irgi talentingi žmonės. Jie turi tokių sugebėjimų, kokių tu neturi. A?
Šarėlis kurį laiką tylėjo.
- Bet tavo sugebėjimai tokie… paslaptingi.
- Paslaptingi? Ar tu supranti, kaip dainius sukuria tas beprotiškai ilgas dainas, kurios arba spaudžia ašaras, arba verčia šokti ir linksmintis? Ar žinai, kodėl kokiam nors terliui žmogaus atvaizdas išeina tiesiog nepadoriai panašus į gyvą?
- Žinoma, aš šito nesuprantu. Bet gi ir nereikia! Kiekvienas turi tai, ką jam duoda dievai ir…
- Puiku! Nuostabu! Prisikasėm ligi esmės! – džiaugsmingai šūktelėjo Eiša. – Tai, ką sugebu, man irgi davė dievai. Aš neprašiau! O kai gimiau, tai niekas nė nenujautė, kad galiu tokį turėti.
- Bet gi tau viską davė Didžioji Ragė!
- Na ir kas???
- Taigi ji…
- Ša! – nutildė Eiša. – Čia kažkas joja…
Abu pašoko ant kojų. Moteris griebė skrynią ir paslėpė ją vežimaityje, o jaunuolis žvitriai apsižvalgė ir sušnabždėjo grįžusiai Eišai:
- Jie joja penkiese. Nors nelabai išmanau, bet man rodos jie žyniai.
Ragana akies krašteliu stebėjo atjojančius.
- Velnio padermė… - sušnypštė. – Rodos tai bus karo dievo žyniai.
- Oho… - burbtelėjo Šarėlis. – Skamba grėsmingai. Ar jie pavojingi?
- Nežinau. Kai sutiksim, tai ir matysim. Svarbiausia, neminėk meilės ir vaisingumo dievų. Ir jokiu būdu Ordino. Ir būk pasiruošęs išsitraukti kalaviją. Jie kartais…
- Telaimina jus Visagalis, keliauninkai, - sugriaudėjo virš galvos. – Tesaugo jus jūsų kelionėje galingojo karo dievo Mivaszilo kalavijas!
- Dėkui, - tūptelėjo Eiša ir sustingo laukdama, kaip pasielgs jos palydovas.
- Telaimina Visagalis ir jus, garbingieji vyrai, - tvirtu balsu pasisveikino Šarėlis.
- Aš esu, - sugriaudėjo tas pats balsas, - karo dievo Mivaszilo vyriausias žynys Retomas, o su manimi broliai Koglis, Nuajas, Ronapas ir Kurtis. Grįžtame į sostinę. O kas būsite jūs? Iš drabužių sprendžiu, kad keliaujate iš toli.
Eiša vos susitvardė nepakėlusi galvos ir nepradėjusi aiškinti, kas jie tokie ir iš kur keliauja. Kalbėti pagal griežtas šio krašto gero tono taisykles turėjo vyras. Net jei buvo jaunesnis ir kvailesnis.
Šarėlis uždelsė akimirką. Jis buvo tikras, jog kalbės Eiša. Tačiau greitai suvokė, kad dabar teks vadovauti jam.
- Aš vardu Šarėlis. O su manimi sesuo Eiša. Mes vykstame iš Palsų.
- Kur tai yra? – skubiai paklausė vyriausias žynys. – Negirdėjau tokios vietovės.
- Toli, garbingasis žyny. Labai toli. Sunku, garbingasis Retomai, suskaičiuoti, kiek karalysčių jau apkeliavome. O apie miestus ir kaimus nėra ko ir kalbėti…
- Ir ko gi atsibeldėte taip toli?
Klausimas buvo grubokas. Ir kažkoks… Eiša susinervino. Būtų parodžiusi šiems pasipūtėliams kaip prie keliauninkų kabinėtis. Tačiau ji tik prikando lūpą ir ėmė keikti save, kad dar neviską išpasakojo Šarėliui. Jeigu jie dabar sukels nors menkiausią įtarimą šitam idiotui su kalaviju prie šono, tai bus nereikalingų problemų.
- Kad likom našlaičiais, gerbiamasis… Panelė Eiša, tiesą sakant, nėra tikra mano sesuo. Jos tėvas buvo auksakalys. Geras auksakalys. Ir turtingas. Bet mirė. O mano motinėlė buvo jos tėvo sesuo. Ji nutekėjo nelaimingai ir anksti liko našle. O ir pati jauna pasimirė. Likau našlaitis, tai dėdė ėmė manimi rūpintis. Norėjo ir mane auksakaliu padaryti. Tik kad aš daugiau į karo mokslus linkęs. Pinigų mums netrūko. Tik sesuo mano liko netekėjusi. Tai turėjau ja rūpintis.
“Gerai skiedžia… - nusišypsojo mintyse Eiša. – Tačiau artėja akimirka, kai jis nebeturės ką pasakyti. O Didžioji Rage! Kas bus? ”
- Mano sesuo Eiša, - malė toliau Šarėlis, - labai gabi, gera ir padori. Aš pamaniau, kad Marape…
Staiga Šarėlis nutilo. Ir ragana susinervino. Ji stovėjo nudelbusi akis ir nedrįso žvilgtelėti net vogčiom. Nors žyniai šiaip jau buvo kvailų fanatikų padermė, tačiau ir tarp jų pasitaikydavo iškilių protų. Niekada negalėjai žinoti, su kuo susidūrei. Taigi, ji stengėsi kuo mažiau pastebima būti. Tačiau Šarėlis pernelyg ilgai tylėjo, o raganos ausis pasiekė keistas garsas. Ji suprato, kad daugiau nepakęs tos kvailos padėties. Nedrąsiai pakėlė akis ir pamatė, kad Šarėlis guli tartum negyvas. Pirmą akimirką išgąstingai riktelėjo, pamaniusi, kad žyniui pabodo klausytis vaikino. Ir jie tiesiog užkimšo jam gerklę. Tuo labiau, kad visų, išskyrus vyriausiojo žynio, marmūzės nieko gero nežadėjo. Tačiau ji tučtuojau klyktelėjo dar kartą ir puolė prie vaikino, supratusi, kad šis tiesiog pritrūko kalbos ir rado tokią išeitį.
- Oi, brolau! Ir vėl! – dejavo pasilenkusi prie vaikino. – Aš sakiau. Aš tau sakiau, kad dar negalime keliauti. Nepaklausei. Oi, broleli, kodėl nepaklausei?
Šalia jos pritūpė vyriausias žynys ir ramiai paklausė:
- Kas jam?
- Ar aš žinau, garbusis žyny? Niekur pakeliui burtininko-gydytojo nesutikom. O bloga jam darytis pradėjo prieš dešimt dienų. Pati kiek išmanau apie gydymą. Sakiau jam, kad keliauti dar negalime. Prašiau, kad sustotume ir paieškotume gydytojo. Bet ar jį perkalbėsi?
Eiša graudžiai atsiduso ir pamėgino išspausti ašarą. Nepavyko. Todėl puolė prie Šarėlio. Ir vos nesuklydo. Norėjo griebti vaikiną į glėbį ir nešti vežimaitin. Tačiau tą akimirką atsiminė, kad ji yra išlepusi turtingo tėvelio dukrelė. Tai vėl kluptelėjo šalia:
- Šarėli! Ar girdi mane, Šarėli?
- Pasitrauk, panele. Mes įkelsim tavo brolį į vežimaitį. Mano brolis Nuajas palydės jus pas burtininką Zeopą.
- Ach, dėkui. Dėkui, ponai žyniai. Ką aš būčiau dariusi, jei ne jūs?
Tuo metu Šarėlis gailiai atsiduso ir pramerkė akis.
- Eiša… - sušnabždėjo. – Kas… kas man?
- Ach, brolau! Aš sakiau… Sakiau, kad pailsėtum ir paieškotume burtininko. Tu vis nekl…
- Liaukis… - silpnu balsu nutraukė ją Šarėlis. – Štai nuvyksiu į sostinę…
- Taip taip, mielasis. Žynys Nuajas bus toks malonus ir palydės mus.
- Ačiū… - vėl silpnai sušnabždėjo. – Ačiū, garbingieji…


Toliau keliavo trise. Ir Eiša karštligiškai suko galvą, ką daryti. Šnekėtis su Šarėliu nedrįso. Žynys jojo atokiai, tačiau ragana nebuvo tikra, kad neišgirs.
Tačiau Didžioji Ragė, rodos, vis dar globojo raganą. Vos įvažiavę į Marapą pateko į tikrą sumaištį. Pirmoje aikštėje, kurią jiems reikėjo kirsti, vyko kažkokios peštynės. Didžiulė minia driskių, vadovaujama visai į bajorus panašių žmogystų, buvo užtvindžiusi aikštę. Jie kažką rėkė ir mojavo lazdomis, mėtė iš grindinio išluptus akmenis. Kai kurie turėjo peilius, kardus ar durklus. Minia buvo nusiteikusi agresyviai. Tokiais atvejais raganai visada užvirdavo kraujas, ir jos ranka nevalingai griebdavosi kalavijo. Tačiau moteris susivaldė ir, kad niekas nepamatytų jos karingai žibančių akių, prisidengė veidą rankomis bei susigūžė. Atrodė išsigandusi ir bejėgė. Buvo tikra, kad jų palydovas tikrai paliks savo globotinius. Karo dievo žynys tikrai nelydės jų, kai čia reikalingas jo ginklas. Kažkur toliau jau buvo girdėti miesto gvardijos trimitai ir trumpi įsakymai. Greitai čia turėjo prasidėti tikra kova. Ir Eiša nusprendė, kad jiems su Šarėliu metas nešdintis.
- Ei, panele! – šūktelėjo Nuajas, griebdamas arklį už žąslų. – Toliau lydėti jūsų nebegaliu. Čia reikia įvesti tvarką.
Moteris, vis dar slėpdamasi už rankų, nutaisė išsigandusį bei graudulingą veidą ir jau ašarotomis akimis pažvelgė į žynį.
- Ach, garbusis Nuajau! Ką gi man dabar daryti?
- Suk vežimaitį atgal. Apvažiuosi aplinkui. Ten pasiklausi.
- Ach! – šūktelėjo Eiša. – Kaip gi mes be tavęs, garbusis? Aš…
- Nieko, sesule… Aš jau geriau jaučiuosi…
- Aš nežinau… - šniurkštelėjo nosimi Eiša. – Kaip tu, brolau…
- Viskas gerai, - blankiai šyptelėjo vaikinas. – Dėkui tau, garbusis žyny. Mes surasim kelią. Aš… paaukosiu karo dievui, kai tik pasitaisysiu. Už jūsų, žynių, gerumą.
Minia šurmuliavo aplinkui vis garsiau ir pikčiau. Miesto gvardijos trimitai aidėjo jau čia pat. Už keliauninkų nugarų jau trypė karių žirgai. Tikrai buvo metas nešdintis. Ragana dabar neketino į nieką veltis. Nei ji, nei Šarėlis dar negalėjo parodyti ko verti. Taigi…
Šalia staiga išdygo gvardijos kapitonas. Tai buvo kokių keturiasdešimties metų vyras. Tvirtai sudėtas juodaplaukis. Jo neįtikėtinai žydros akys su nuostaba žvelgė į moterį.
- Ponia, - kreipėsi jis. – Esu gvardijos kapitonas Syvris. – Manau, kad tau ir tavo…
Karys nutilo, nežinodamas, kas gali būti Šarėlis šiai jaunai moteriai. Eiša gi pakėlė į karį savo dideles rudas ašarotas akis ir maldaujamai tarė:
- Ach, pone karininke! Pagelbėk man ir mano broliui! Labai prašau… Mes ką tik atvykome. Ir papuolėme į tokią nemalonią padėtį. Mus palydėjo garbusis Nuajas. Dėkui jam. Tačiau toliau jis negali mums padėti…
Syvris maloniai linktelėjo žyniui, tačiau pro raganos akis neprasprūdo paniekos šešėlis kario veide.
“Aha, - nusivaipė sau. – Nemėgsti tu žynių. Visi kariai nemėgsta. Ypač karo dievų patarnautojų. Juk žyniais tampa tie, kurie ginklą valdo prasčiau nei liežuvį. ”
- Panele, jums su broliu skirsiu dviejų žmonių palydą. Jie palydės kur pageidaujate.
- Dėkui. Labai dėkoju, kapitone.
- Vubai! Devi!
- Klausom, kapitone!
- Palydėkite panelę ir jos brolį kur jie pageidaus. Tada grįžkite čia, jei dar nebus viskas pasibaigę.
- Ačiū… Ačiū, pone kapitone… - beveik stipriu balsu atsiliepė Šarėlis. – Mano seseriai bus ramiau su tokia apsauga.
- Dar kartą dėkui, kapitone, - pro ašaras dėkojo Eiša. – Gal… kada galėsiu atsilyginti už tavo gerumą.
- Nėr už ką, - Syvrio veidu nuslinko blyškus šypsenos šešėlis.
Šarėlis skubiai apgręžė arklius ir paragino juos.
- Tai kur jus palydėti, ponai? – paklausė vienas karys, aiškiai nepatenkintas gauta užduotim.
- Pone, - raganos niukteltas prakalbo Šarėlis, - geriausia būtų, jei palydėtumėt mus į kokius padorius nakvynės namus. Ten, kur mano seseriai būtų patogu. Pinigų mes turime.
Kariai susižvalgė:
- Jums, ponai, geriausiai tiktų garbingojo Ruko namai. Jis plėšia gerus pinigus. Bet kambariai švarūs ir gražiai apstatyti. Maistas šviežias, o vynai – rinktiniai.
- Tiks, - linktelėjo Šarėlis. – Savo seseriai noriu visko, kas geriausia.