Nuodėmė

Jis spindi, žydi Visatos centre,
Jis noksta ir traukia Rojaus sode.
„Mirsit! „ - žodis, įstatymas gamtos,
Nuodėmė raudonuoja tarp žalumos.

Įkyrus balsas žmogaus mintyse:
„Pabandyk“ - vaisius švyti akyse.
Aklas alkis klykia dvasioj gilus,
Peržengia ribą - troškimas stiprus.

Teka vaisiaus syvai venomis, krauju,
Angelai griebiasi už galvų su šauksmu.
Akys mato, kas bloga ir kas gera,
Dievo žvilgsniu pasaulį perveria.

Sudrebėjo Rojaus sodas ir Visata plati,
Nuodėmė padaryta - pabudo jėga savy.
Dievas užsiliepsnojo įtūžiu smarkiu:
„Tik aš galiu būti šios Visatos stulpu! „

Pasmerkė juos - žmones pirmus iš pirmų,
Iš Rojaus nubloškė į žemę kančių.
Kančia, mirtis, siaubas ir darbas -
Jie neša jėgą, bet kirminų - jų kelias.

Vaisius atvėrė jiems akis,
Ir paaiškėjo tragiška būtis.
Su gyvūliais dalijasi dalia,
Tragiškas likimas alsuoja šalia.