Štaro mirtis

Ant neaukštos kalvos stovėjo pilis. Siauri, į viršų smailėjantys langai, kadaise tarnavę šaudymo angomis, dabar buvo įstiklinti. Ant smailių geltonų stogų plevėsavo vėliavos. Platus kvadratinis kiemas buvo išgrįstas akmenimis, vartai uždaryti. Bokštai buvo keturi – tris kampuose ir vienas centre. Centriniame bokšte degė šviesa. Ryto šviesa skverbėsi pro langų stiklus. Kambarys buvo nedidelis. Dešinėje stovėjo lova, kairėje stovėjo stalas. Ant stalo gulėjo knygos, o iš rašalinės kyšojo plunksna. Prie židinio stovėjo moteris ir žiūrėjo į ugnį. Beldimas pažadino moterį iš apmąstymų.
- Įeikite, - prabilo moteris atsisukdama.
Įėjusysis  uždarė duris ir nusilenkė Eleonorai.
- Mano drauge, - prabilo Eleonora siūlydama kėdę Utrojui, - sėskis. Pasakok naujienas.
- Eleonora, - prabilo Utrojus sėsdamas, - privalai susitikti su planetos sargais.
- Utrojau, o tu...
- Mane pažemino pareigose. Privalėjau tave sustabdyti ir neleisti sunaikinti Akmeninius kardus.
- Likimas negailestingas. - prabilo Eleonora. -  Štaras išsivaduotų...
Eleonora staiga nutilo nebaigusi sakinio – visai šalia, vos ne kambaryje, ryto tylą perskrodė žaibų blyksniai. Ji  pažiūrėjo pro langą ir pamatė degančius medžius. Ugnis artėjo prie pilies. Pilį saugojo jėgos skydas. Eleonora pamatė, kaip ant jėgos skydo krenta pelenai ir vos palietę jį byrėjo į smulkutes dulkes. Moteris pakėlė galvą ir virš pilies pamatė Chaoso magą.  „Jūs pasmerkti, - Eleonora ir Utrojus išgirdo Štaro balsą. Jūsų likimai mano rankose. “ Chaoso magas  paleido ugnies žaibus į pilį.  Jėgos skydas, saugojęs pilį, liko sveikas.  Štaro akyse degė įniršis. Jis, sukaupęs visas jėgas, paleido ugnies strėles, kurios smigo į jėgos kupolą ir jį ardė.
- Paskubėkime, - sušuko Utrojus, - dar vienas toks smūgis ir pilis bus sunaikinta, - turime dingti.
- Kovokime, - sušuko Eleonora paleisdama ugnies strėles į Štarą.
Ugnies strėlės pataikė į Štarą ir jį apgaubė ugnies liežuviai. Utrojus paleido ugnies lasą, kuris apsivijo Štarą. Chaoso magas, išsivadavęs iš ugnies gniaužtų, smogė atgal. Pilis sudrebėjo. Jėgos skydas, saugojęs pilį, subyrėjo. Pakilo stiprus vėjas. Saulė pasislėpė debesyse. Nors buvo diena, tapo tamsu. Į žmonių pasaulį atėjo naktis. Pilis sudegė iki pamatų. Pakilęs vėjas nupūtę pelenus. Chaoso magas nusileido ant žemės ir atidžiai pažiūrėjo į išdegintą plotą. Eleonoros ir Utrojaus nebuvo.
- Aš jūs surasiu, -  kildamas į dangų užriaumojo Štaras, - ir sunaikinsiu.
Štaras dingo. Vėjas išnešiojo Chaoso mago žodžius po apylinkes.
                              *****
Krymo chanatas. Šiame  žemės lopinėlyje egzistavo nedidelė bendruomenė.  Ši bendruomenė gyveno neįžengiamose pelkėse. Šią bendruomenę įkūrė Štaras. Chaoso magas nujausdamas, kad gali būti nugalėtas, surado mažiau apgyvendintą žemės plotą, kuriame įkūrė savo sekėjus. Ilgus amžius bendruomenė augo, klestėjo. Štaras nesikišo į jų reikalus. Chaoso magas suteikė jiems nemirtingumą. Kiekvieną dieną bendruomenė aukojo gyvas aukas ir kiekvieną dieną vylėsi, kad jų maldas išgirs Chaoso magas.
Virš pelkės pleveno Eleonora ir Utrojus. „ Nesuprantu, - kreipėsi Utrojus į Eleonorą, - ką mes čia veikiame? Turėjome atsidurti pas vyriausiuosius“.
„ Utrojau, - mintimis prabilo Eleonora, - privalome atitaisyti klaidas.  Vyriausieji palauks. Stebėk įvykius apačioje. Turime neleisti, kad pelkiniai susisiektų su Štaru. Sunaikinsime“.

Pelkė skambėjo nuo būgnų mušimo. Vyriausiasis žynys kvietė į Aukojimo apeigas. Aukojimo apeigose privalėjo dalyvauti visa bendruomenė. Auka buvo sugauta už pelkės ribų. Ji buvo pririšta prie stulpo. Moters kūnas buvo išraižytas aukojimo ženklais. Prie aukos stovėjo Vyriausiasis žynys. Jis buvo apsirengęs juodais drabužiais, rankoje laikė aukojimo peilį. Bendruomenės nariai, pritardami būgnų mušimui, sukosi ratu. Jų šokis vis greitėjo ir greitėjo. Žynys pakėlė aukojimo peilį virš moters galvos ir...
Stulpas buvo sutrumpintas. Pelkiniai pakėlė akis į dangų. Virš jų pleveno švytinčios būtybės. Jų rankose buvo ugnies kardai. Švytinčios būtybės puolė pelkinius. Pelkė skardėjo nuo pomirtinių klyksmų. Pelkiniai buvo sunaikinti. Eleonora paleido ugnį į pelkę ir stebėjo, kaip ugnyje skęsta pelkė.
„Supratau, - sumurmėjo Utrojus braukdamas prakaitą nuo veido, - tu gali keliauti laiku ir keisti likimus. Bandai neleisti Štarui grįžti į žmonių pasaulį. Kas tu, Eleonora? “
„Mielasis, - mintimis prabilo Eleonora, - mes keliaujame į ateitį. “
                                                                          *******
Temo. Juodi debesys pranašavo liūtį. Tolumoje dundėjo griaustinis. Žvarbus rudeninis vėjas po gatves nešiojo šiukšles. Pirmieji lietaus lašai pabiro ant pavienių praeivių. Pelkinis  tupėjo ant šalto, drėgno asfalto, susisupęs į juodą apsiaustą ir įdėmiai stebėjo namą. Vis dar maudė širdį, kai grįždavo prisiminimai apie gentainių žūtį. Jis buvo žvalgyboje, kai iš tolo pamatė degančią pelkę. Vidinis balsas pakuždėjo kuo greičiau sprukti. Jis pakluso vidiniam balsui ir po daugybę klajonių atsidūrė Vilniuje. Pelkinis kiurksojo jau porą valandų prie pastato. Jis bandė judinti rankas, kojas, bet šis užsiėmimas buvo skausmingas. Kaulus stingdė žvarbus vėjas. „ O, kaip gerai būtų sėdėti pelkėje ir gerti šviežią kraują. Numigti prie dvokiančios pelkės, pasidėjus galvą ant kupsto ir klausytis kaip šnabžda pelkė. - galvojo pelkinis stebėdamas namą. “ Vidinis balsas įsakė keltis ir slinkti prie namo. „Kada gi pasibaigs ši beprotybė. - galvojo Ksantras  slinkdamas prie pastato. Juodojo mago tarnas stovėjo prie durų. Jis nusimetė apsiaustą. Prie durų stovėjo nuogas, kaulėtas sutvėrimas. Ant kūno nebuvo ne  vieno plaukelio. Akyse degė žalia liepsnelė. Sutvėrimas pakėlė kaulėtą ranką ir pradėjo belsti. Išgirdęs žingsnius, jis pakilo virš durų.  Vyriausiasis krivis atidarė duris. Ten nieko nebuvo. Lizdeika uždarė duris. Kambarys nušvito ryškia šviesa. Vyriausiasis krivis atsisuko. Ant grindų gulėjo negyvas sutvėrimas. Lizdeika pažiūrėjo į viršų ir išvydo dvi švytinčias būtybes.
- Kas Jūs esate?
- Mes, -prabilo Eleonora, -  esame iš praeities. Mūsų pasaulis yra pasmerktas. Jį valdo Chaoso magas.
- Ko norite? - prabilo Lizdeika brėždamas apsaugos ženklus.
- Pas tave atvyks Kraujo akmens brolijos narys. Privalai jam padėti.
Eleonora ir Utrojus dingo. Kambaryje liko tik Vyriausiasis krivis. Pasigirdo beldimas į duris. Lizdeika nuėjo atidaryti duris. Ten nieko nebuvo. Jis uždarė duris.
- Žinau ko atėjai, -  prabilo Lizdeika. Aš...
Vyriausiasis krivis krito negyvas. Prie negyvo Lizdeikos stovėjo žmogus. Juodojo mago tarnas priėjo prie negyvo Vyriausiojo Krivio ir ištraukė plakančią širdį. Žmogus nužvelgė gatvę. Nieko įtartino nepastebėjo, tvirčiau įsisupo į apsiaustą ir dingo tamsoje. Juodojo mago tarnas skubėjo. Jis privalėjo kuo greičiau nusigauti prie Akmeninių kardų ir paaukoti širdį. Jis skubėjo, nes jautė, kad jam ant kulnų lipa priešai.  Kelias prie Akmeninių kardų buvo ilgas ir sunkus. Žmogus keliavo naktimis, per kalnus ir lygumas, per miškus į upes. apeidavo kaimus ir miestelius. Žudikas artėjo prie tikslo. Vidinis balsas jam liepė sustoti ir kelionę tęsti naktį, bet jis nepakluso balsui ir paspartino žingsnį. Jis pradėjo bėgti. Jo tikslas  beveik ranka pasiekiamas. Vidinis balsas reikalavo sustoti, bet žudikas neklausė. Jis kaip pamišėlis, ištraukęs širdį, skuodė prie  Akmeninių kardų. Pasuko už posūkio ir… sustojo lyg suakmenėjęs. Kelią link Akmeninių kardų pastojo dvi švytinčios būtybės.  Vyriausiojo krivio žudikas buvo persmeigtas kardu.
„ Eleonora. - prabilo Utrojus žiūrėdamas į begalvį kūną, - kur dabar? “
„Keliaujame, - prabilo Eleonora žiūrėdama į Akmeninius kardus, - į pradžią. “
  *****
Rytas buvo apsiniaukęs. Pasirodžiusi saulė greit dingo debesyse. Dangumi plaukė juodi debesys. Iš neramaus miego pabudo žmonių karalienė. Jos neklusnūs plaukai krito ant veido. Karalienė pakilo iš lovos. Kambaryje buvo tvanku. Ji atidarė langą. Valdovė užsimerkė. Mintimis pakvietė raganių, bet jis neatsiliepė. Eleonora uždarė langą. Priėjo prie veidrodžio ir pabandė  susisiekti su Raganių taryba. Ryšio nebuvo. Eleonora apsirengė ir lydima asmens sargybinių išėjo į kiemą. Kieme rikiavosi kariai. Karalienė, pasinaudodama burtais, nutarė kartu su kariais persikelti į Kalgaradą. Kalgaradas buvo Raganių Tarybos citadelė. Valdovės rankose atsirado skeptras – runomis išmarginta lazda. Karalienė pakėlė skeptrą virš galvos ir užgiedojo:  Laiko ir erdvės valdovai perkelkit mus į Kalgaradą. Žmonės atsidūrė Kalgarade. Prie karalienės priėjo septyni raganiai:
- Būk pasveikinta. Mūsų...
Raganius staiga nutilo nebaigęs sakinio- virš galvų pamatė lekiančias ugnies strėles. Jėgos skydas, saugojęs pilį, subyrėjo. Eleonora ir raganius apgaubė akinanti šviesa ir jie atsidūrė salėje. Soste sėdėjo baltai apsirengusi būtybė.
- Pakviečiau, - jis prabilo, - nes pusiausvyra pažeista. Tas, kuris bando užgrobti Kraujo akmenį, valdo juodąją magiją.
- Kas jūs toks? – prabilo karalienė brėždama apsauginius ženklus.
- Mes palaikome pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio. Mes regime ateitį. Kraujo akmuo paklus karalienei. Ji vienintelė, kuri gali nugalėti priešą.
Menė sudrebėjo. Ore transformavosi Štaras- chaoso magas.
- Kaip mus radai? – kildama prabilo būtybė.
- Akmuo pašaukė. - sušnypštė Chaoso magas.
Štaras  smogė soste sėdinčiai būtybei. Ugnis apgaubė Utrojų.  Jis pakėlė degančias rankas ir smogė priešui. Chaoso magą apgaubė liepsna. Raganiai paleido žaibus į priešą. Eleonoros rankose atsirado Kraujo akmuo. Iš akmens išlėkė raudonas spindulys, kuris persmeigė juodąjį magą. Iš kūno pradėjo veržtis juodas kraujas.
- Eleonora, - kreipėsi į valdovę Utrojus, - padėk Kraujo akmenį ant Štaro.
- Būkite prakeikti. - pasigirdo silpnas balsas. Mane įviliojote į spąstus. Atėmėte visas galias. Nemaniau, kad Kraujo akmuo gali...
Menė ryškiai nušvito. Utrojus, Eleonora ir raganiai pažiūrėjo į viršų ir išvydo dvi švytinčias būtybes. Prie merdinčio Štaro nusileido Eleonora. Jos rankose atsirado Kraujo akmuo. Ji padėjo Kraujo akmenį ant Chaoso mago. Akmuo ryškiai nušvito. Jis degino Štarą.  Chaoso magas buvo sunaikintas.