Chaoso mago sugrįžimas (4 dalis)

Virš galvos kabojo žvaigždėtas rudeninis dangaus kupolas. Silpnai švietė  mėnulis. Jis apšvietė keliu einanti žmogų. Miško tankmėje pasigirdo staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi,  o po to subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų. Vilkai supo žmogų. Naguotos letenos draskė juodą žemę, kruvinos akys žvelgė į vyrą. Vilkai ruošėsi pulti. Žmogus sustojo. Mėnulis, tarsi išsigandęs tokios scenos, pasislėpė debesyse. Toras, Kraujo akmens brolijos narys, pakėlė rankas ir paleido energijos kamuolį į vilkus. Iš debesų kyštelėjo drumstas mėnulio pilnaties skritulys, išryškėjo šešėliai. Ant tako stovėjo vienišas keleivis ir žiūrėjo į tolstančius vilkus. Toras nubraukė prakaitą nuo veido ir pažiūrėjo tolimoje degančius žiburėlius. Jis turėjo nueiti į kaimą, kurį užpuolė demonas. Kraujo akmens brolijos narys, artėdamas prie kaimo, pamatė kovą tarp žynio ir demono.
- Dink iš mūsų kaimo, - suriko žynys. Palik mus ramybėje.
- Paklusk man. - sušnypštė demonas. Jis buvo ne šio pasaulio dalis. Jo nugarą dengė šarvai, akyse žaižaravo ugnis, iš nasrų bėgo dvokiantis skystis. - Jūs esate silpni.
- Dink, piktoji jėga, - suriko žynys. - Mums padės Kraujo akmens brolija.
- Kur tavo gelbėtojai? - pasigirdo pašaipus juokas. Tu esi vienas.
- Aš čia, -sušuko Toras ir puolė demoną. - Dink iš šio kaimo ir nebesugrįžk.
Tamsos padaras sureagavo žaibiškai. Jis paleido degančias strėles į Torą. Toras atrėmė smūgį ir paleido ugnies kilpą, kuri apsivijo demoną. Demonas pabandė išsiveržti iš ugnies gniaužtų, bet nesėkmingai. Toras dar kartą smogė. Demonas bandė veržtis į laisvę, bet jis grubiai buvo nuleistas ant žemės. Prie jo artėjo Toras ir kaimo žynys. Jų rankose švytėjo kardai.
- Jūs mane nugalėjote, - suurzgė demonas, - bet ateis laikas, kai būsite patys nugalėti. Būkite prakeikti. Sugrįš Štaras ir jūsų Broliją sunaikins.
Toras ir kaimo žynys smogė tamsos padarui ir stebėjo  kaip nyksta kūnas.
- Mes laimėjome. - prabilo žynys valydamas kardą.
- Ačiū, kad padėjai kovoti. - prabilo Toras šluostydamas prakaitą nuo veido. - Galvojau, kad nespėsiu. Tris dienas keliavau. Teko kovoti su demonais. Vilkai...
Jis staiga nutilo nebaigęs sakinio – kažkur visai šalia, vos ne pačiame kaime,  perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras subyrėjo į daugybę kaukiančių balsų.
- Vilkai nerimsta, - sumurmėjo žynys lydėdamas Torą į karčemą.
                                                            *****
Į žmonių pasaulį atėjo rytas. Pasirodžiusi saulė dingo debesyse, dangų aptraukė juodi debesys, į žemę pabiro stambūs lietaus lašai. Liūtis staigiai prasidėjusi, nurimo. Saulės zuikučiai linksmai žaidė ant medžių šakų, kai mišką perskrodė klaikus riksmas. Miškas nutilo. Neošė ne vienas medis. Miškas nepritarė žudynėms, bet negalėjo sustabdyti. Mišką pervėrė gilus skausmas. Miškas apraudojo žmogų. Ant žemės krito kraujo sakai. Žmogaus kūnas gulėjo šalia Akmeninių kardų. Akmeniniai kardai švytėjo. Nuo Akmeninių kardų kilo rūkas, kuris skverbėsi į medžius ir juos naikino. Miškas suošė. Jis prieštaravo medžių naikinimui. Prie Akmeninių kardų transformavosi Kraujo akmens brolijos nariai.
„Chaoso mago jėgos auga. – Brolijos nariai išgirdo ramias Utrojaus mintis. Miškas yra pasmerktas. Jis žus. Privalote neleisti kerams skverbtis tolyn. Privalote sunaikinti tuos, kurie bandys ištrūkti iš miško. Jie blogio nešėjai, kuriuos pavergė Štaras. Aš susisieksiu su Eleonora ir nuspręsime ką toliau daryti. “
Kraujo Akmens brolijos nariai pakėlė rankas ir iš jų išlėkusi akinanti raudona šviesa apgaubė mišką. Rūkas sklaidėsi. Brolijos nariai išvydo suniokotą mišką. Miškas virto dykyne. Vidury dykynės švytėjo  Akmeniniai kardai. Šalia kardų gulėjo negyvi miško gyventojai.
                                                      *****
Kambarys buvo nedidelis.  Kairėje stovėjo dvigulė lova, dešinėje prie lango stovėjo stalas, apkrautas kolbomis, knygomis. Kambarys skendėjo prietemoje. Ryto šviesa skverbėsi pro langų stiklus. Pasieniais siūbavo skersvėjo judinamos džiovintos žolės ir šaknų ryšuliai. Prie stalo stovėjo moteris ir vartė knygą. Utrojus įėjo tyliai. Šeimininkė atsisuko.
- Blogos naujienos, - prabilo Utrojus, - juodojo mago jėgos auga. Štaras, pasitelkdamas juodąją magiją, sunaikino mišką, pavergė miško gyventojus. Brolijos nariai sustabdė kerus ir neleido jiems plisti. Dar vienas bandymas ir jis gali ištrūkti. Reikia kažką daryti.
- Aš, - prabilo Eleonora, - mačiau ateitį.
Patalpos grindys buvo išpieštos kreida paslaptingais ženklais. Ant lubų buvo nupiešta akis, kuri įdėmiai stebėjo įvykius patalpoje. Ant altoriaus gulėjo moteris. Kūnas buvo išdažytas baltomis juostomis, o krūtys ir pilvas ištepti kažkokiu dvokiančiu skysčiu, iš burnos bėgo baltos putos. Prie altoriaus stovėjo juodai apsirengęs vyras, vienoje rankoje laikė  kaukolę, o kitoje peilį. Žynys perrėžė aukai gerklę, ištraukė plakančią širdį ir padėjo ant altoriaus.
- Štaro vardu, - užgiedojo vyras, - aukoju šią auką. Valdove, išgirsk. Tave kviečiu į mūsų pasaulį.
Žaibas trenkė į altorių. Pasigirdo balsas, kuris sklido iš aukos:
- Aš priimu šią auką. Privalote ant Akmeninių kardų paaukoti Eleonorą. Aš tapsiu laisvas.
Eleonora atsimerkė. Šalia jos stovėjo sunerimęs Utrojus.
- Bandžiau, - prabilo Eleonora. -  skverbtis toliau ir štai ką išvydau:
Lietuvos karalystė. Rūmai. Iš miego pabudo sosto įpėdinis Aleksandras Mindaugaitis. Jį apakino ryški šviesa.
„Būk pasveikintas, - prabilo ramus balsas sklindantis iš šviesos, - Aleksandrai. Žmonių pasauliui gresia pavojus. Privalai padėti Kraujo akmens brolijai. Privalai įvykdyti pažadą, kurį davė tavo proprosenelis. Keliauk  pas Vyriausiąjį krivį. “
Aleksandras apsirengė ir lydimas asmens sargybinių nuėjo pas Vyriausiąjį krivį. Lizdeika buvo pažadintas ir nuvestas pas karalaitį.
- Kas atsitiko? Rūmai dar miega.
- Tėve, išvydau... Kas yra Kraujo akmens brolija?
Vyriausiasis krivis pabalo. Įsipylė vandens ir vienu mauku išgėrė.
- Kraujo akmens brolija... Na... jie kovoja su blogiu. Blogiu vardas yra Štaras. Tai Chaoso...
- Tėve, gal viską iš pradžių, - prabilo sosto įpėdinis pildamas vandenį į stiklinę. Aš negirdėjau nei apie Broliją, nei apie Chaosą.
- Tai buvo seni laikai, - drebančiu balsu prabilo Lizdeika, - kai žmonių karalystę valdė raganiai. Raganiai garsėjo savo žiaurumu ir klastingumu. Jų vardus išgirdę priešai drebėdavo, o draugai dievino. Raganių galybės simbolis buvo Kraujo akmuo. Akmuo turėjo nepaprastą ir galingą jėgą, nes tas, kuris valdė Kraujo akmenį, tapdavo nenugalimu ir nemirtingu. Akmuo buvo suskaldytas ir dvylika raganių pasidalino akmenį. Jie įkūrė Tarybą. Tačiau, ne visi raganiai buvo patenkinti. Vienas raganius, vardu Štaras, atvėręs Chaoso vartus, kurie buvo užrakinti, kad į gyvųjų pasaulį neateitų mirusieji, ir įgavęs juodosios magijos galių, nutarė užvaldyti Akmenį, bet pirmiausia jam reikėjo nužudyti Tarybos narius.
Pasakojimas buvo nutrauktas. Į kambarėlį įėjo tarnas.
- Karalaiti, - prabilo tarnas, - Jūs ieško karalius. Privalote būti rūmuose
- Tėve, pasakojimas yra įdomus, bet valstybiniai reikalai svarbesni.
- Karalaiti, atlik savo pareigas ir grįžk.
Aleksandras, lydimas asmens sargybinių, paliko šventyklą.. Lizdeika užmerkė pavargusias akis. Jo petį kažkas palietė. Vyriausiasis krivis krūptelėjo. Atmerkė akis ir pamatė Kraujo akmens brolijos narį.
- Tėve, tegul tave palaimina Eleonora. Ar sutiko karalaitis mums padėti?
- Gerbiamasis, Aleksandras išgirdo tik pradžią.
- Na... reikia paskubėti. Štaro demonai vėl siautėja. Jis gali juos nugalėti. Demonai kol kas neliečia žmonių, bet jie naikina medžius, užvaldo miško gyventojus. Be to...
Kraujo akmens brolijos narys nutilo. Jo veidas pabalo.
- Tėve, demonai užpuolė kaimą. Kaimas sunaikintas. Jie pasėjo baimės sėklą. Žmonės vienas kitą sunaikino. Mes negalime laukti. Sosto įpėdinis privalo susikauti su demonais.
- Nusiramink, broli. Jis dar nepasiruošęs.
- Nepasiruošęs, nepasiruošęs... na... chm... chm... chmmmm. mes negalime laukti. Privalome įšventinti į...
- Palauk, ką tu čia šneki? Kokie dar įšventinimai? Jis sosto įpėdinis. Jis negali būti išrinktuoju.
- Tėve, nusiramink. Tu nieko negali padaryti. Jo likimas jau nuspręstas.
- Broli, baik su manimi taip kalbėti. Tu nežinai net savo likimo ir kalbi apie sosto įpėdinio likimą
- Aš... gal jis nepraeis įšventinimo ir žus.
Lizdeikos veidas patamsėjo. Kambarį nušvietė akinanti šviesa. Pasigirdo balsas: “ kas turi įvykti, įvyks. Kas buvo nulemta, išsipildys. Išrinktasis ves Kraujo akmens broliją ą mūšį. Kas lemta įvykti, įvyks. “
Balsas nutilo. Vyriausiais krivis stovėjo niūrus, o Brolijos nario veide švytėjo palaiminga šviesa.
- Tėve, kodėl toks niūrus?
- Nepatinka pranašystė. Privalote patys susikauti su Chaoso magu. Nesutinku, kad Aleksandras būtų įšventintas.
- Tėve, ne tau spręsti. Likimas...
- Nutilk ir dink iš mano akių. Pranešk Broliams, kad sosto įpėdinis padės sunaikinti demonus ir daugiau nieko. Nebus jokių įšventinimų. Jūs privalote patys susikauti su Štaru. Supratai. Dabar dink.
Kraujo akmens brolijos narys pažiūrėjo į Lizdeika ir dingo. Vyriausiais krivis liko vienas. „ Mat ko užsinorėjo, - galvojo krivis pildamas stiklinę vandens, kol aš gyvas neleisiu, kad sosto įpėdinis būtų įšventintas. Reikia nusiraminti. Greitai ateis sosto įpėdinis. Nereikia, kad jis pamatytų mane tokį. “
Lizdeika užsimerkė.
Eleonora atsimerkė. Ji buvo išbalusi.  Šalia jos stovėjo  Utrojus
- Ši kelionė daug jėgų pareikalavo., - prabilo Eleonora sėsdama ant kėdės, kurią pasiūlė Utrojus. - Pavargau.
- Privalome, - prabilo Utrojus sėsdamas ant taburetės, - pabaigti kelionę. Paimk mano ranką ir susikaupk.
- Vyriausiasis krivis, nesutiko, - prabilo Kraujo akmens brolijos narys kreipdamasis į Eleonorą, - kad Aleksandras Mindaugaitis būtų įšventintas. Jis...
- Keliauk ir jį nužudyk. Jis mums kelia vien problemas. Tu supranti, kad...
„Eleonora, - pasigirdo galingas Utrojaus balsas, - tavo veiksmai gali pažeisti nusistovėjusią pusiausvyrą. Tu negali kištis į žmonių reikalaus. Jeigu nužudysi Vyriausiąjį krivį ir įšventinsi sosto įpėdinį – atidarysi tiesioginį kelią Štarui. Eleonora, kodėl skatini brolį žudyti. Žinai geriau už mane, kad negalima pažeisti pusiausvyrą. “
Eleonora nubraižė apsaugos ženklą. Balsas nutilo.
- Tu neturi kitos išeities, - prabilo moteris žiūrėdama į akis broliui, - nužudyk Lizdeiką, patrauk į mūsų pusę sosto įpėdinį. Vykdyk.
Vyriausiąjį krivį pažadino stiprus beldimas į duris. Lizdeika nuėjo atidaryti duris. Ten nieko nebuvo. Jis uždarė duris. Kambaryje nušvito ryški šviesa.
- Aš žinau, - neatsisukęs prabilo, - kad šiandien mirsiu. Aš pasiruošęs, bet ar tu pasiruošęs. Dar ne vėlu. Gali apsigalvoti ir išgelbėti pasaulį nuo pražūties. Jums nepavyks įšventinti Aleksandrą. Žmonių pasaulis paskęs chaose.
Lizdeika krito nuo žaibo. Šventykla sudrebėjo. Ją apėmė liepsnos. Ugnies stulpas pakilo iki pat dangaus. Ugnies stulpas užgeso. Ant žemės gulėjo krivio kaulai.. Prie Lizdeikos palaikų stovėjo Kraujo akmens brolijos narys, ant žemės klūpojo sosto įpėdinis. Jis surinko kaulus ir kartu su brolijos nariu dingo tamsoje.
Eleonora atsimerkė.
- Likimas nulemtas, - prabilo moteris stodama, - mes negalime sustabdyti Štaro. Aš pasiruošusi susikauti su priešu dabar. Tebūnie.
Eleonora paleido energetinį spindulį į Akmeninius kardus. Sudrebėjo žemė. Saulė dingo debesyse. Akmeniniai kardai subyrėjo į šipulius. Dangų aptraukė juodi debesys. Pakilo rūkas. Iš rūko pasigirdo triumfo balsas:
- Aš grįžau. Žmonių pasaulis priklauso man. Aš grįžau.