Sugrįžimas. Demonai-10

Taigi. O dabar ji buvo demonų princo Akeilio mylimoji ir būsima jo vaikų motina. Bet padėtis nepavydėtina. Gal ir nereikėjo eiti į tą mūšį. Apie tai, kad Iaka laukiasi, Akeilis nežinojo. Magė ketino pranešti po mūšio. Ji pasitikėjo savimi. Manė, kad pajėgs susitvarkyti su bet kokiu pavojumi. Net su princese Akeile. Juk ji irgi nėščia, apie ką Akeiliui irgi nesakė. Kad nesugalvotų jos pasigailėti.
Bet viskas pasirodė daug sudėtingiau. Negali sakyti, kad princo Akeilio Karalystėje niekas nepalaikė. Ypač po to, kai princesė Akeilė, titulavusi save Valdove, susidorojo su tėvu. Tačiau remti atvirai drįso nedaug kas. Politika. O jeigu… Atrodo dar mažiau kas tikėjo princo Akeilio pergale. Tiesiog siundė jį ant sesers. Visi bijojo išpranašauto žmogaus Karalystės soste. Bet Iaka su tam tikromis išlygomis irgi buvo žmogus. Na, gal visi tikėjosi, kad ji padės bendrauti su burtininkais, tartis dėl kai kurių demonų išlaisvinimo. Todėl Iaka ir elgėsi atsargiai. Žinojo, tik atleisi vadžias, tai gyvą suės.
Ach, ne apie tai dabar reikia galvoti!
Nors ne. Apie tai.
Iaka rengėsi dalyvauti mūšyje. Buvo gerai pasirengus. Daug skaitė ir klausinėjo Akeilį. Buvo paruošusi planą, kaip tai pasipūtėlei netikrai valdovei išplėšti iš įsčių vaisių. Bet nepagalvojo apie apsaugą sau. O ir kas ją galėjo apsaugoti?
Princas Akeilis rengėsi į mūšį stoti tik paskutinę akimirką. Kad viskas būtų baigta galutinai. Praradusi kūdikį Akeilė turėjo būti visai nusilpusi. Ir brolis nebūtų jos pasigailėjęs.
Ir štai. Per tą neapdairumą ji atsidūrė čia. Nežinojo kur. Bet manė, kad galb8t kažkur demonų karalystėje. Ją prigriebė penkios demonės, kurių įsikišimo ji nesitikėjo. O štai Akeilė buvo apskaičiavus viską. Žinoma, ji turėjo galybę pavaldinių, kurie norėjo ją matyti Karalystės soste. Kiti gal prisibijojo. Jeigu Akeilė taip pasielgė su tėvu, tai su kitais tikrai nebūtų terliojusis.
Magė sunkiai atsiduso. Ji nelabai jaudinosi dėl savęs. Bet buvo nėščia. Ir tai buvo princo Akeilio kūdikis. Ir princas… Be jos pagalbos jis tikrai pralaimės, o gal jau pralaimėjo mūšį.
Ji visiškai nesiorientavo laike. Pas ją niekas neateidavo. Maistas ir kiti būtini dalykai atsirasdavo ir vėl išnykdavo. Galbūt čia lankėsi demonai, kurie nenorėjo rodytis, o gal buvo gavę nurodymą neišsiduoti. Liūdna magei nebuvo. Galėjo skaityti. Knygos atsirasdavo, kai tik ji panorėdavo. Tiesa, ne visos. Kai panorėjo Karalystės istorijos, gavo kažkokį seną meilės romaną. Aplinkui tvyrojo magija. Ji jautė.
Ir dar jautė, kad nuolat apžiūri jos kūdikį. Kodėl? Juk greičiausiai nė nenorėjo, kad jis gimtų. Dėl to burtininkė Iaka nerimavo. Nuo pat tos akimirkos kai pastojo ji nieko nežinojo apie kūdikį. Ji jautė, kad yra nėščia, bet daugiau nieko. Kartą, pametusi visą išdidumą, kreipėsi į raganą. Toji tik pažiūrėjo kažkaip keistai ir pasakė:
- Negaliu tau padėti, sese. Kažkas neleidžia man matyti. Ir… gal niekas negalės tau padėti.
Liko neaišku kas uždėjo tą miglą. Iaka baiminosi, kad tai Akeilės išmonė. Nors… Ir dėl to buvo dar neramiau. Akeilė apie nėštumą sužinojo daug vėliau. Tai kas tada pasidarbavo? Tai negalėjo būti dievas. Į tokius reikalus dievai nesikišdavo.
Pirmą sykį nuo to, kai ją uždarė šioje vienutėje, brakštelėjo durų užraktas. Atsivėrė durys. Ant slenksčio stovėjo aukšta liekna moteris žydrais plaukais. Už jos nugaros buvo matyti dar dvi.
- Sveika gyva, burtininke, - ilgšė įėjo ir išsidrėbė krėsle prie stalo.
Kitos dvi liko stovėti prie durų.
- Mano vardas Aimija. O ten – Dei ir Nara. Mes – lyg ir tavo prižiūrėtojos, lyg ir pribuvėjos.
Burtininkė tylėjo. O ką besakysi? Vardą jos žino. Ir viską, ką joms reikia, jos žino.
- Artėja laikas. Kvailai pasielgei, brangioji…
Iaka vis dar nieko nesakė. Ją kankino nerimas. Tos dvi prie durų atrodė visai nieko. Bet šita… Aimija. Nuo jos dvelkė pyktis ir žiaurumas.
- O ko tikėjaisi, brangioji? Gailestingųjų seserų, kurios už rankos palaikys? Nereikėjo nesąmonėm užsiimti. O dabar…
- Gerai. Viską suprantu, - lėtai pradėjo Iaka. – Manau, princas Akeilis kovą pralaimėjo.
Aimija tik pritariamai linktelėjo.
- Bet manęs nenužudėt…
Demonės niekaip nereagavo.
- Tai ko norit? Kad pereičiau į kitą pusę?
Aimija kažkaip keistai vyptelėjo, o tos dvi tik pažvelgė viena į kitą.
- Ne, turbūt, to nesitikit. O gal ir nepasitikit. Aš irgi nepasitikėčiau. Tai ko norit?
- Tu žinai, tik bijai pripažinti net sau.
Iaka tylėjo. Ji staiga suprato.
- Taip. Mums reikia tavo vaikų.
- Ko?!
- Vaikų, - ramiai pakartojo Aimija.
- Aš…
- Taip. Tau nebuvo atskleista. Bet tu laukiesi dvynių. Kaip ir Valdovė, beje.
- Ir… kas bus mano… mūsų vaikams?
Iaka nebuvo motina tikrąja to žodžio prasme. Ji neturėjo jokio motiniško instinkto. Ji tebuvo indas, nešiojantis būsimą Karalystės Valdovą. O dabar dar dvyniai… Kuris iš jų bus Valdovas?
- Valdovų iš jų nebus! – nukirto Aimija. – Valdovu taps kuris nors Valdovės Akeilės vaikas. Pranašystė sako, kad tai bus žmogaus vaikas. Sūnus. O tu – ne žmogus.
- Pranašystės… - staiga piktai sušnypštė magė. – Jas aiškinti galima įvairiai. Ir niekas niekada nežino kada ir kaip jos išsipildys. Ir kada…
- Na, taip, - abejingai burbtelėjo Aimija. – Aš jomis irgi nelabai pasitikiu. Bet tai nieko nekeičia. Aš tik karė. Vykdau įsakymus.
- Tai kas bus su mūsų vaikais? – jau ramiai pakartojo Iaka.
- Nežinau. Greičiausiai iš tavęs juos paims. Ką darys, nežinau. Tiesa, žinau, visi žino, kad tu gali priešintis. Tai dėl to čia ir atėjau. Tavęs niekas neišleis. Iš čia išeiti be leidimo neįmanoma. Na, tu greičiausiai vis tiek bandysi. Tau net gi gali pasisekti. Tu stipri magė. Bet geruoju tau vis tiek nesibaigs.
- Labai ilgas pamokslas…
- Aš tik sakau, ką man liepė perduoti. Beveik ir baigiau. Jei bandysi dabar, tai vaikų tikrai nesusilauksi. Turim čia tokių priemonių…
Aimijos veido išraiška buvo tokia, kad magei net šurpuliukai kūnu perbėgo. Ji kurį laiką tylėjo kažką labai įdėmiai apžiūrinėdama priešingoje sienoje. Iaka pagalvojo, kad gal tenai kas nors yra. Ji nematė.
- Vaikus, - staiga vėl prabilo Aimija, - kol kas galėsi pasilikti. Jei… bus įmanoma. Tačiau tik tol, kol bus nesąmoningi kūdikiai.
- O kas bus man paskui?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais jau stodamasi. – Kol kas nurodymų negavau.
Ir išėjo nė neatsisveikinusios.
Iaka liko viena. Visą tą laiką kol buvo viena ir nieko nežinojo, ji stengėsi nė negalvoti apie savo ateitį. Dabar jau buvo priversta. Ji nežinojo kas nutiko princui Akeiliui. Sprendžiant iš visko jis nebuvo nei suimtas, nei nužudytas. Kitaip su ja taip švelniai nesielgtų. Akivaizdu, kad ji ir vaikai laikomi kaip įkaitai. Gal norės ją, o greičiau vaikus iškeisti į ką nors. Tačiau, nors buvo šventai įsitikinusi, kad Akeilis ją myli, daug vilčių į jį nedėjo. Akeilis buvo demonas. Jam nusispjaut į žmonių pasaulį. Vaikai, žinoma, įpėdiniai. Tai šiek tiek trikdė. Juos apginti norės. Tačiau ji – tik indas. O meilė prieš valdžios troškimą neatlaikys. Karalystės sostas svarbiau už viską.
Iaka liūdnai atsiduso ir ėmė galvoti kaip jai elgtis toliau.


- Mano Valdove…
- Kas?
- Atvyko lordas Temoras.
- Kviesk.
Į kambarį įplaukė oranžinis debesėlis.
- Sveika, mano Valdove.
- Malonu tave matyti, lorde Temorai. Sakyčiau, prastai atrodai.
- Skubėjau, mano Valdove. Omusumas pavėlavo.
- Bet atvyko?
- Taip.
Kurį laiką buvo tylu. Akeilė iš žydro debesėlio pasinėrė į žalią. Paskui į violetinį. Tada tyliai paklausė:
- O kaip Suairo?
- Šiaip sau… - pasigailėjo, jog prarado žmogiškąjį pavidalą. Jei būtų kapitonas Tšiagunas, išraiškingai gūžtelėtų pečiais. Dabar gi iš oranžinio virto ryškiai raudonu. Tai toli gražu neatitiko jo būsenos. Jis buvo gerokai pavargęs, dar nebaigęs visų transformacijų. Debesėlio viduje siautėjo chaotiški jausmai bei mintys.
- Mano Valdove…
- Ką Temorai?
- Mano Valdove, man patinka kapitonas Suairo. Drįstu manyti, kad jis myli tave.
Akeilė tapo blyškiai žydra. Ir Temoras visai sutriko. Valdovė akivaizdžiai jautėsi prastai.
- Mano Valdove, kas bus su tavo kūdikiu?
- Su kūdikiu?
Akimirką truko tyla. Paskui valdovė tapo rožinė, o vėliau – blyškiai violetinė. Galiausiai pasigirdo kažkas panašaus į juoką.
- Temorai… ne kūdikis… ne…
Akeilė vėl nutilo. Kelis kartus pakeitė spalvą.
- Nesvarbu, - pagaliau nurimo. – Lorde Temorai, tu gausi pačią svarbiausią užduotį, kokią tik galima skirti vyriškos lyties demonui.
- Mano Valdove… - Temoras supulsavo balta nusivylimo spalva.
- Ką? Manai, kad nevertinu tavo meilės ir atsidavimo?
Temoras nutylėjo. Tik šiek tiek pamėlynavo.
- Aš vertinu tave. Labai. Tačiau dabar, kai vyksta tokie dalykai, aš tiesiog nebegaliu pasitikėti niekuo.
- Mano Valdove, - Temoras pabandė tapti viltingai rožinis, – argi aš kada tave išdaviau?
- Aš žinau, - Akeilė tapo ryškiai žydra. – Tu, Temorai, neskaitant mano gerosios auklės, vienintelis visada buvai man ištikimas. Ne iš baimės. Nelaukdamas jokių malonių ir apdovanojimų.
Valdovė taktiškai palaukė, kol Temoras atgaus spalvą.
- Dabar keliausime, mielasis. Pakeliui paaiškinsiu ką daryti. Tiesa, kaip Iaka?
- Panelės kuo puikiausiai susitvarkė. Gali su ja pasikalbėti kada tik panorėsi.
- Gal nė nepanorėsiu.


Omusumas buvo laumės vaikas. Jį pakišo pasiturinčiai valstietei, neatsargiai palikusiai kūdikį lauke.
Vaikystė buvo sunki. Nesiklostė santykiai nei su tėvais, nei su bendraamžiais. Kai kaimo ragana pasakė motinai, kad vaikas apkeistas, ši raudojo visą naktį, suprasdama, kad iš to vaiko nieko doro nebus. Jis nears ir nesės, gyvulių neprižiūrės. Nebuvo jų kaime tokio atvejo. Ir niekas negalėjo pasakyti ką su tokiu vaiku daryti. Iš pradžių tėvai norėjo berniuką atiduoti raganiams. Tėvas, kad ir labai bijodamas, kreipėsi į Didžiosios Ragės ordiną. Jie atjojo. Pasikalbėjo su kaimo ragana. Tada vyriausia iš raganių uždėjo ranką berniukui ant galvos ir ilgai kažką murmėjo po nosim.
- Nieko nebus, - pasakė galiausiai. – Neišeis iš jo raganius. Nesuprantu kieno jis vaikas.
- Taigi laumių! – pyktelėjo kaimo ragana.
- Žinoma laumių, - ramiai atrėmė. – Bet laumė – tai motina. O aš nesuprantu, kas jo tėvas. Tokių pas mus nėra. Mes negalim rizikuoti. Ordinas priima tik tikrus raganius.
Ir išjojo.
Omusumas liko kaime. Nors nevisai. Čia tik nakvodavo. Visas dienas bet kokiu oru praleisdavo miške, laukuose ir pievose. Ten stebėjo gamtą, rinko uogas, grybus, augalus. Ir nors tuo prisidėdavo prie namų ūkio. O vieną rytą… Vaikinukui buvo gal dvylika. Pabudęs staiga suprato, kad turi eiti. Nežinojo kur ir ko. Tiesiog turėjo eiti. Ir viskas. Jis atsikėlė, pasiėmė duonos puskepalį, sūrio galą, dešros ringę. Ir išėjo. Jo niekas nesulaikė. Juk elgėsi taip kas rytą. Tačiau Omusumas patraukė ne į mišką, o keliu į šiaurę.
Rytas buvo ankstyvas. Kelyje nieko nesutiko. Ir šiaip. Šiaurėje niekas negyveno. Tuo keliu atvykdavo tik keisti vieniši keliautojai. Vaikinukas mynė ir mynė tolyn. Kai galų gale rudeninė saulutė įspyrė nugaron, Omusumas atsisėdo po vieniša liepa šalikelėj. Metas buvo užkąsti. Pro šalį čiurleno tyras upeliukas, kurio vandeniu numalšino troškulį. O tada vėl patraukė tolyn. Vakarop ėmė kilti rūkas. Ir vaikinukas suprato, kad teks kur nors pernakvoti. Ir vėl, tarytum specialiai jam, šalia kelio atsivėrė laukymėlė su keletu šieno kaugių. Akimirką šmėstelėjo mintis, kas gi galėtų tą žolę pjauti ir ką tuo šienu šerti. Tačiau svarbiausia, kad buvo kur įlįsti ir pernakvoti. Užkandęs užmigo ir miegojo taip kietai, kaip niekada nemiegojo namie. Ryte rūkas, rodos, dar labiau sutirštėjo. Omusumas net pasvarstė, kad galėtų tą rūką pralaukti. Tačiau persigalvojo. O jei pradės lyti? Arba pakils vėjas. O dabar oras visai neblogas. Tik tas rūkas… Betgi kelias po kojomis buvo matyti.
Ir vėl ėjo ir ėjo ir ėjo… Nežinojo kur, bet žinojo, kad privalo.
Nuotykiai, jei tuos nutikimus galima taip pavadinti, pasikartojo. Šalia kelio augo vieniša kriaušė, iš po kurios šaknų mušė gaivus šaltinėlis. O popiet viskas ėmė keistis. Rūkas sutirštėjo taip, kad rodės tuoj kelią reikės rankomis prasiskirti. Ir kelio beveik nebuvo matyti. Reikėjo tikrinti koja, ar galima žengti toliau. Vaikinukas net nepagalvojo, kad galėtų sustoti ir palaukti. Ko? Juk artinasi naktis. Negi sėdėsi kelio vidury? Nors atrodė, kad ir ant kelio galėtų miegoti. Niekas tuo keliu nepraėjo ir nepravažiavo. Omusumas stabtelėjo pagalvoti. Ir tada…
Rūkas ėmė sklaidytis. Pirmiausia danguje sušvito akinanti mėnulio pilnatis. Ir kai rūkas galutinai išsisklaidė, vaikinukas suprato stovįs pelkės vidury. Apsižvalgęs niekaip negalėjo suprasti kaip čia atsidūrė. Aplinkui burbuliavo šlykšti pliurė. Niekur jokio kelio nė žymės. Nė takelio ar kupsto kojai pastatyti. Tik kur ne kur styrojo koks nušiuręs krūmas, panašesnis į gerokai nutrintą šluotos ražą negu į gyvą augalą. Kad ir kaip būtų keista, bet vaikinukas neišsigando ir nenustebo. Jis tiesiog žinojo, kad turi būti čia ir būtent dabar. Jį guodė mintis, kad gal dabar sužinos, kas toks yra ir kaip gyventi toliau.
Pradžioje nieko nevyko. Paskui iš kažkur atplaukė žalsva valtelė. Joje sėdėjo žaliaplaukis jaunuolis.
- Sveikas, - pasisveikino.
- Sveikas, - netvirtai atsakė Omusumas.
- Ką čia veiki?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais.
- Įdomu, - jaunuolis įdėmiai pažvelgė į Omusumą. – O kodėl tu čia?
- Nežinau…
Jaunuolis mostelėjo ranka. Ir valtelė pavirto žalsvu takeliu, kuriuo jis prisiartino prie Omusumo.
- Ir kaip tu čia papuolei?
- Nežinau… - jau visai tyliai atsakė. – Ėjau ėjau ir…
- Mat kaip! – jaunuolis pasuko takeliu atgal.
- Palauk! – šūktelėjo Omusumas. – Nepalik manęs.
- Kodėl?
- Aš… nežinau ką man daryti.
- Na, tu nieko nežinai. Tai kodėl tu čia, jei nežinai kodėl?
- Aš tiesiog atsikėliau ryte ir išėjau.
- Kodėl?
- Taip reikėjo, - staiga su neviltim balse išspaudė.
- Na, mat! Pasirodo, tu puikiai žinai kodėl tu čia.
- Aš nežinau…
- Taigi sakei, kad reikėjo! – suirzo jaunuolis. – Žinai, bet sakai, kad nežinai. Pas mus taip nepriimta.
- Pas ką pas jus?
- Pas mus Akadrofėje.
Vaikinukas visai sutriko. Kas čia per aka… Žodžiu, čia gi pelkė.
- Bet…
Jaunuolis jau sėdėjo savo valtelėje.
- Palauk, neišeik!
- Aš ir neisiu. Plauksiu.
- Ką aš darysiu čia vienas? Mirsiu iš bado ir troškulio.
- Ko? Ach, taip, tu gi pusiau...
Omusumas visai pasimetė. Jam jau paskaudo kojos. Jis norėjo gerti. O čia dar tokios keistos kalbos. Keistas jaunuolis…
- Gerai jau, - staiga nusišypsojo žaliaplaukis. – Aš pakviesiu ką nors, nes nežinau ką su tavim daryti.
Ir nuplaukė neatsigręždamas. Omusumas gi liko stypsoti, jausdamas, kad tuoj kojos neišlaikys. Ir jis grius į tą burbuliuojančią pliurę. Tą akimirką ir pasijuto krentąs. Tačiau ne į tą tokią nemalonią pliurę, o… kažkur. Jis nesuspėjo išsigąsti. Ir atsidūrė prabangioje menėje.
- Sveikas atvykęs, Omusumai, - pasveikino aukšta liekna moteris ryškiai geltonais plaukis.
Moteris mostelėjo ranka, ir vaikinukas apsunkusiomis kojomis nutepeno paskui. Ten stovėjo didžiulis stalas, apkrautas įvairiomis gėrybėmis.
- Sėsk, pasistiprink. Žinau, kad pavargai ir nieko nesupranti. Greitai viskas paaiškės. Valgyk.
Nors Omusumui buvo kiek nejauku ir smalsu, tačiau valgyti ir gerti norėjosi labiau.
Kai galiausiai baigė, nedrąsiai paklausė:
- Ponia, dabar noriu sužinoti kur esu. Ir kas aš esu?
- Tu esi  Akadrofėje. Ir tau skirta labai svarbi vieta pasaulių istorijoje.
- Man? – vaikinukas pasijuto esąs kažkokiame keistame sapne. Norėjosi pabusti ir gyventi savo seną, nors ir nelengvą gyvenimą. Išmoko nekreipti dėmesio į kreivus žvilgsnius ir vaikiščių pašaipas. O dabar.
- Taip, tau. Juk supranti, kad, būdamas ne toks kaip visi, turi nuveikti kažką, kas nėra mirtingųjų jėgoms?
- Ponia, aš esu paprastas kaimo vaikas. Nieko nemoku ir neišmanau. Ragana sakė, kad esu laumių vaikas. Ir Didžiosios Ragės ordinas manęs nenorėjo. Tai jau aišku, kad aš niekam tikęs.
- Tai kodėl tu čia atėjai?
- Taip reikėjo.
- Tai ir yra įrodymas, kad turi čia būti.
Gražioji ponia maloniai šypsojosi, švelniai kalbėjo. Bet visame tame vis tiek buvo kažkas bauginančio.
- O dabar, - tęsė moteris, - keliausim ten, kur išmoksi būti tuo kuo esi.
Taip Omusumas galiausiai pateko ten, kur buvo toks pat kaip visi. Tiksliau, visi buvo tokie keisti, kad jo keistumas kartais atrodydavo visai nekeistas. Ir galiausiai tapo tuo, kuo turėjo būti. Sergėtoju.
Visi besimokantys buvo tik pusiau… kažkas. Jie mokėsi. Ir galiausiai gavo darbą, pareigą ar tiesiog likimą. Paskutinę mokslų dieną kažkoks keistas mažas žmogeliukas padalino visiems vokus – paskyrimus. Taip pat jie gavo pinigų, žirgus ir daug kitų reikalingų daiktų. Ir Omusumas, kaip ir kiti bendramoksliai, patraukė į savo likimą. Teko laukti. Kol galiausiai gavo Valdovės Akeilės laišką. Tada patraukė į tikslą – lydėti ir saugoti Karalystės įpėdinio tėvą.


- Tai ką, mielasis, keliausim… - Omusumas sėdėjo prie laužo ir gurkšnojo vyną.
- Kur? – piktai paklausė Suairo. – Nesuprantu kas čia vyksta. Iš pradžių man liepia prisistatyti į mūšio vietą. Paskui liepia dingti iš čia. Ir dar krūvą auklių pristato.
- Nepyk, kareivi. Niekas nuo to nepasikeis. Galėjo Valdovė Akeilė tave kur nors pakeliui paleisti. Bet viskam yra paaiškinimas. Tu turėjai sužinoti tiesą. Dabar privalėsi atlikti užduotį. O tada numatytoj vietoj turėsi laukti to, kas dar turės nutikti.
- O dievai nemirtingieji! Jos čia nebėra, bet mane vis tiek tampo už virvučių. Ir, rodos, tampys dar ilgai…
- Aha, - Omusumas buvo visiškai ramus. – Aš, pavyzdžiui, visą savo gyvenimą, kuris, kaip matai, ilgesnis nei tavo, mokiausi ir laukiau šitos užduoties. Kad atjočiau čia ir lydėčiau tave ten, kur turiu palydėti.
- Vargeli tu mano… Už ką man šita nesąmonė?
- Niekas nežino. Bet į balą puolęs sausas nekelsi. Todėl keliausim…
- Ne! Noriu pamatyti mūšį.
- Nebus mūšio. Argi tau nesakė? Kilmingieji išsiaiškins patys. Baigėsi žaidimai.
- Sakė. Žinau. Suprantu. Bet noriu ir turiu teisę.
- Gerai. Aš nusižengsiu nurodymams, kadangi nematau grėsmės. Tiek galiu ir pats nuspręsti.
- Ar mes keliausim dviese?
- Ne. Muosis jos kartu.
Taip ir prasėdėjo prie laužo ligi vidurnakčio.


Suairo stovėjo ant kalvos apsuptas žydrų vilkų ir žiūrėjo žemyn. Tuo tarpu Omusumas sėdėjo atokiau prie laužo.
- Aš, kareivi, nenoriu nieko matyti. Į mano pareigas tai neįeina. Tai ir nėr ko vėpsoti. O tu žiūrėk. Gal ir pamatysi ką naudinga.
Muosis stovėjo atokiau. Jis kiek nerimavo. Valdovės Akeilės nurodymai buvo aiškūs. Atvyksta sergėtojas, ir jie išvyksta. O dabar viskas susijaukė. Žinoma, kapitonė Soira jau nebegrįš. Ir nenubaus. Bet Muosis buvo pratęs įsakymus vykdyti.
Prieš vidurnaktį Suairo išrikiavo samdinius, padėkojo, sumokėjo algą ir paleido. Jie išsiskirstė nelabai laimingi. Užmokestis, žinoma, buvo geras. Tačiau kur dabar rasi tokius gerus vadus?
Apačioje pamažu viskas nurimo. Cirkininkai, kaip juos tylom praminė Suairo, pamažu būreliais išsiskirstė. Aikštėje liepsnojo didžiulis laužas. Prie jo liko tik raganiai, kurie dabar kurstė laužą. Kiek atokiau, sukryžiavęs kojas po savimi, sėdėjo magas Nasohnorbas.
Pagaliau atsivėrė princo Akeilio pilies vartai. Pro juos išjojo žydraplaukis karys milžinas spindinčiais šarvais. Jojo ant juodo kaip naktis ristūno. Iš kitos pusės atjojo valdovė Akeilė. Ji atrodė visiškai taip pat kaip brolis. Atskirti galima buvo tik iš per petį nusvirusios kasos.
Raganiai ramiai pasitraukė nuo laužo. Magas atsistojo, priėjo ir vienu rankos mostu užgesino. Tuo tarpu raitelių šarvai taip švytėjo, kad užtemdė net skaisčią mėnulio pilnatį.
Suairo atsisuko į Omusumą:
- Pasakyk man, saugotojau, kodėl šitos personos čia tokį spektaklį vaidina? Kodėl jie nekovoja ten toj savo šaly? Ko atsibeldė čia?
Omusumas atsiduso:
- Na, ką aš galiu pasakyti… Jei trumpai. Princas Akeilis pabėgo į Žemę. O sesutė jį atsivijo.
- Kokio galo? Pabėgo ir pabėgo.
- Matai, jis nušvilpė kažką ten, be ko Akeilė lyg ir nėra tikra valdovė.
- Aha… lyg ir aišku. O kuo aš čia dėtas?
- Žiūrėkit! – šūktelėjo Muosis.
Apačioje prasidėjo dvikova. Raiteliai jau nulipo nuo žirgų. Jie kovojo ryškia žydra spalva švytinčiais kalavijais. Nuo kiekvieno susikirtimo į šalis pasipildavo žydros liepsnos liežuviai. Kova vyko permainingai. Vienu metu atrodė, kad Akeilė nusilpo ir brolis laimės.
Suairo susinervino. Dabar jis žinojo, kad ji nėščia. Ir jaudinosi ne tik dėl jos, bet ir dėl kūdikio.
Tačiau Akeilė greitai atsigavo ir puolė dar įnirtingiau. Ji pamažu perėmė iniciatyvą. Pagaliau išmušė kalaviją iš brolio rankų ir pasirengė lemiamam smūgiui. Ir, žinoma, akimirką sudvejojo. Tos akimirkos pakako. Akeilis dingo. Liko tik žydras debesėlis. Akeilė iš nuovargio ir nevilties, o gal pykčio krito ant žemės ir virto tokiu pat žydru debesėliu.
Staiga apačioje tapo tamsu.
- Na, spektaklis baigėsi, - ramiai konstatavo Omusumas, nors sėdėjo atokiai ir dvikovos nestebėjo. – Jojam.
Suairo dar norėjo prieštarauti, tačiau persigalvojo. Ko čia dar smaksoti. Spektaklis baigėsi, kaip teisingai pastebėjo sergėtojas.