Žmonės

1

Slapstėmės dar tik apie savaitę. Rudens pradžioje, kai prasidėjo karas, įsilaužėm į apleistą namą su Martinu, kuris manim rūpinosi, vis išlįsdamas paieškoti maisto ir perrišinėdamas mano koją – vis dėlto prireikė žinių iš jo nebaigto medicinos kurso. Sulūžusį kaulą stabilizavom, kiek mokėjom, bet, žinoma, greitai pagyti nesiviliau. Turėdamas daug laisvo laiko, pasidirbau šiokius tokius ramentus iš kelių lazdų, suklijuotų lipnia juosta (ko gi negalima suklijuoti lipnia juosta?) ir galėjau šiek tiek pajudėti po namus, bet laukan nėjau: už maisto paieškas atsakingi buvo Martinas su Džordanu.
Kaip tik Džordanas pats pirmas ir prisijungė prie mūsų, praėjus vos savaitei. Pamenu, jis pasirodė prie durų su didžiule kuprine ir pistoletu, prisegtu prie diržo. Pirma su Martinu pagalvojome, kad jis kareivis, ir neįsileidom: buvom pasiryžę priimti tik civilius. Sėdėjom kaip pelės po šluota, užsirakinę duris. Džordanas keliskart timptelėjo už rankenos, tada išgirdome jį klausiant, ar kas yra namie. Neatsakėme. Tikėjomės, kad jis išeis, pamanęs, jog šiame dviaukštyje, matomai apleistame dar gerokai prieš karą, nieko nėra. Tačiau, atsakymo neišgirdęs, Džordanas šūktelėjo:
–Jau kelias dienas gyvenu ten, miške! Mačiau, kaip jūs, idiotai, švysčiojat už nepridengtų langų. Jei norit kareivių, galiu nueiti iki stovyklos už kilometro nuo čia ir pakviesti!
Išsigandę susižvalgėme, ir Martinas atrakino duris. Džordanas mandagiai šyptelėjo, įžengė vidun ir prisėdo šalia manęs ant nušiurusios sofos, jausdamasis kaip namie. Jis nusiėmė kepurę su snapeliu, nubraukė nuo kaktos prakaitą ir išsitraukė iš įspūdingosios kuprinės butelį vandens. Atrodė, kad mūsų jis daugiau nė nepastebi, godžiai gurkšnodamas.
Martinas pažvelgė į mane. Neišmaniau, ką ir besakyti, šitaip netikėtai nepažįstamam žmogui atsidūrus slėptuvėje, o ir atvykėlio – stambaus, aukšto bei ginkluoto – supykdyti nenorėjau.
–Gali pasilikti, tik nė žodžio jokiems kareiviams, – galiausiai pasakė Martinas, akimirkai nuleidęs žvilgsnį į pistoletą, matyt, irgi nenorėdamas užsitraukti įsibrovėlio rūstybės.
–Kokiems kareiviams? – paklausė atvykėlis pašaipiai. – Išvaikščiojau čia viską ir galiu patvirtinti, kad apylinkėj nuolatinių stovyklų nėra – jos visos mieste. Tiesa, netoliese užmačiau maisto prekių parduotuvę, kurios visos lentynos nušluotos. Nežinau, ar tai alkis užaštrino mano uoslę, ar kaip, bet turiu įtarimą, kad tai, kas buvo lentynose, dabar yra štai šituose namuose. Ar aš neteisus?
Martinas neatsakė, ir Džordanas atsiduso.
–Na gerai, suprantu, ką tik atėjau čia iš niekur ir dabar uždavinėju jums, rodos, nepatogius klausimus. Bet, tiesą sakant, patys kalti, kad įsileidot. – Jis trumpai pasižiūrėjo į mano koją, ir pastebėjau, kad ranka, gan stipriai spaudusi butelį, šiek tiek atsipalaidavo. – Kokie jūsų vardai?
–Aš Martinas, čia mano draugas Henris.
Džordanas nužvelgė mus abu prisimerkęs, bet vis dar su ta pačia pašaipia šypsena, ir tarė:
–Vadinkit Džordanu. Pravesit namų turą?
Nors pradžioje netikėto atvykėlio bijojome, netrukus jo buvimas tapo įprastas. Apsigyveno jis viename iš antrojo aukšto miegamųjų (kitame – aš su Martinu) ir jokių nemalonumų mums nedarė. Džordanas, tiesa, vyras stambus ir valgė už du, bet ir prie maisto paieškų uoliai prisidėjo. Praktiškai visus konservus, kurie tik buvo parduotuvėje netoliese, Martinas jau buvo seniai parnešęs namo, bet Džordanas, ryte užsivožęs savo kepurę ir išėjęs „grynu oru pakvėpuot“, neretai grįždavo su pilnu maišu velniaižin iš kur gautų skardinių konservų ir butelių vandens, už ką, be abejo, visuomet buvome dėkingi.
Reikia pripažinti ir tai, kad, jei ne Džordanas, nebūtume pagalvoję uždengti antrojo aukšto langų, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Išmokė jis mus ir ugnį kurti bei upelio vandenį filtruoti, tad pykti ant jo nedaug teturėjome pagrindo, nors jis mums ir sumelavo apie kareivių stovyklavietę. Prie bendros gerovės jis prisidėjo, o dar, kas mane ypač nustebino, vieną dieną paprašė Martino išmokinti jį perrišinėti mano žaizdą „dėl visa ko“. Apie Džordaną mažai žinojome, bet mums užteko to, kad jis mums padėjo ir buvo naudingas. Vis dėlto mano sulaužyta koja jis neatrodė patenkintas: nepatiko jam išlaikyti invalidą.
Taip trise mes ir gyvenome kurį laiką, kol pasirodė Snoudenas. Martinui su Džordanu sutikus jį kelyje, Snoudeno dešinė ranka buvo peršauta; ėjo jis lėtai, išvargęs ir sulysęs. Martinas pasiūlė priimti jį į slėptuvę, ir Džordanas (tiesa, nenoromis) sutiko. Po kelių dienų Snoudenas truputį atsigavo ir nervinga greitakalbe pasakojo, kad ranką jam peršovė naktį bandant apvogti vieną iš priešo bazių mieste:
–Jie įsikūrę miesto bibliotekoje. Naktį praslinkau pro apsaugą, bet mane užtiko, kai iš rankų išsprūdo dėžė su konservais.
–Tikėjaisi visą dėžę išsinešt? – paklausė Džordanas.
–Matot, aš mašinoj gyvenau, galvojau, gal įmesiu į bagažinę.
–Nepastebėtas prasmukęs pro tą pačią apsaugą su didžiule dėže rankose?
–Buvau alkanas, žinoma, jei būčiau mąstęs blaiviau, būčiau pasielgęs kitaip.
–O mašiną kur palikai?
–Mieste. Jie ją surado, tai daugiau nebeturiu.
Džordanas mąsliai linktelėjo ir išėjo „grynu oru kvėpuot“, užsivožęs kepurę. Mes pasilikome su Snoudenu, kuris netrukus užmigo, vis dar sekinamas šautinės žaizdos. Taip jis drybsojo dar ilgai, o štai Džordanas parėjo jau už pusvalandžio. Martinas tuo metu perrišinėjo mano koją, o Snoudenas ilsėjosi ant lovos šalimais.
–Martinai, Henri, pravėdinau galvą, pagalvojau, reik šnektelt truputį.
Su Martino pagalba atėjau į kitą kambarį pas Džordaną, kur jis pusbalsiu, mums susėdus ant grindų, dėstė:
–Klausykit, to Snoudeno istorija man velniškai įtartina. Sako, naktį bandė įsilaužti į karinę bazę. Sunkiai tikiu, kad toks nervingas triznius...
–Alkanas, sakė, buvo, nemanau, kad tiek laiko prabadavęs ir pragyvenęs mašinoj, mąstė racionaliai, – pertraukė jį Martinas.
–Gerai, tarkim. Bet jis praslinko į saugomą pastatą karo metu, paėmė didžiulę konservų dėžę (jos, beje, sveria!) ir tikėjosi nepastebėtas tiesiog išeiti? Pasistatė mašiną kažkur gatvėj, mieste, kur šiuo metu su tais šunimis pjaunasi mūsiškiai? Kaip jo niekas nepaėmė ir, įbrukę automatą, nevarė kariaut?
–Kad ir ne visą tiesą pasakė, bet žmogus sužeistas. Jei nebūtume padėję, būtų miręs.
–Aha, ir šitą žmogų tikrai sužeidė kareiviai, kuriuos jis bandė mieste apvogti ir nuo kurių jis pėsčiomis kažkaip pabėgo. Nekalbėk nesąmonių.
–Tai ką siūlai?
–Galiu nusukti sprandą, kol miega.
–Beprotis! – suriko Martinas atsistojęs.
–Tik tu čia beprotis, jei galvoji, kad ryte pabusi gyvas, tam melagiui esant šalimais.
–Mes tave priėmėm ir neišvarėm, nors melavai ir grasinai mums.
–Ir taip būčiau pragyvenęs, – burbtelėjo Džordanas ir atsisuko į mane. – Henri, iš tavęs nė žodžio negirdėt. Ką tu manai?
–Manau, kad neturime teisės jo žudyti.
Džordanas nuleido žvilgsnį, palinksėjo galva ir vėl pašaipiai nusišypsojo.
–Ačiū, Henri. Kaip kirviu nukirtai. Tikrai šaunuolis. Tikiuosi, jau išmokai su ramentais pakankamai greitai bėgti arba bent pakankamai stipriai smūgiuoti. Iki, – pasakė jis ir atsistojo.
–Kur eini? – paklausė Martinas.
–Reikia po jūsų dar galvą pravėdint. Jei grįžęs rasiu du lavonus, paliksiu laidojimo malonumą kam nors kitam.

2

Žinoma, mus su Martinu gerokai sukrėtė Džordano pasiūlymas, tačiau, nors garsiai to neminėjome, įtarėme, kad nužudyti žmogų jam nebūtų sunku; galbūt jis tai netgi daręs. Tąkart Džordanas parėjo vėlai vakare, nešinas maišu rūbų mūsiškiams, seniems ir skylėtiems, pasikeisti. Snoudenas, jau pabudęs, gulėjo lovoje. Džordanas šypsodamas prisėdo šalia ir darkart perklausė, kaip Snoudeną mieste sužalojo. Išgirdęs tą pačią istoriją, jis mestelėjo mums pašaipų žvilgsnį ir nuėjo gulti. Ryte jo akys buvo paraudusios, išvargusios, matyt, naktį praleidus budint su pistoletu rankose.
Martinas toliau laikėsi nuomonės, kad žmonėms privalome padėti ir kad Snoudenas gyvens su mumis, prisidėdamas prie bendros gerovės. Visgi, nors po truputį Snoudenas ir gijo, darė jis mažai. Buvo smulkus, liesas ir dažnai tiesiog slampinėdavo po namus. Kai likdavome dviese, mažai bendraudavome; kartais net užmiršdavau, kad namuose ne vienas. Kamuojamas nuobodulio, jis nebent pasižiūrėdavo, kaip vaikštau su ramentais, arba padėdavo apsitvarkyti. Laukan eiti jis bijojo ir dažnai krūpteldavo, kur nors tolumoje išgirdęs šūvį, net mums visiems prie triukšmo daugiau mažiau pripratus.
Džordanas, žinoma, nebuvo patenkintas tokiu Snoudeno neveiklumu ir dažnai Martinui skųsdavosi. Kartą jis bandė vargais negalais įkalbėti Snoudeną eiti su juo ir Martinu laukan. Snoudenas kaip visuomet atsikalbinėjo, sakė, kad jo ranka nesugijusi, kad laukan eiti pavojinga.
–O žiemą, kai nebus, ką mums ėst ir kuo kūrent, jau būsim saugūs? – pyko Džordanas.
–Iš manęs jokios naudos! Juk ranka peršauta, aš mažai paneščiau.
–Sušiktas liurbis, – burbėjo Džordanas, išeidamas pro duris.
Ši pravardė greitai prigijo. Pradžioje Martinas dar tardavo Džordanui, kad baigtų Snoudeną įžeidinėti, bet, be abejo, ir Martiną ketvirtojo namų gyventojo elgesys dažnai siutindavo. Aš nusprendžiau nesikišti, kadangi šiokia tokia antipatija, kurią jaučiau iš Džordano pusės, praktiškai visa atiteko Snoudenui.
Taigi, du naujausieji atvykėliai pradėjo labai vienas kito vengti. Nors pradžioje Snoudenas turėjo gyventi su Džordanu, pastarasis nuėmė nuo jo lovos čiužinį ir numetė pirmame aukšte, šalia savosios lovos palikęs tik metalinį rėmą. Snoudenas šį poelgį suprato teisingai ir, nei karto apie tai neužsiminęs, nakvodavo pirmame aukšte. Valgydavo jie visuomet atskirai ir apskritai praktiškai nesikalbėdavo, neskaitant Džordano pasisveikinimo „sveikas, liurbi“, ir vieno kito įžeidimo.
Martinas, nors pats Snoudenui buvo mandagus, daugiausiai jį vis dėlto ignoruodavo. Kartą, eidamas miegoti, jis net pratarė:
–Gal Džordanas ir buvo teisus. Gal reikėjo sprandą jam nusukti.
Matydamas Džordaną nuolat ant užvirimo ribos, nieko nesakiau. Žinojau, kad, dingus Snoudenui, tapčiau pagrindiniu jo pykčio taikiniu.

3

Tokioje keistoje būsenoje mes prabuvome, kol medžiai visiškai numetė lapus. Šūviai, anksčiau kartais nuaidėdavę tolumoje, tapo labai retas reiškinys. Nerimą kėlė priešo patruliai, pastebėti Džordano su Martinu vos už keleto kilometrų nuo mūsų namo, kur šiaip jau niekas neužklysdavo. Džordanas mąstė, kad mūsiškiai pradeda po truputį juos stumti, tad patruliai ieško potencialių pasitraukimo kelių ir besislapstančių civilių, kurie galėtų papildyti retėjančias gretas.
Pro senas medines namo sienas vis lengviau skverbėsi šaltis, ir pakuros tapo dar svarbesnės už maistą, kurio turėjome prisinešę pakankamai. Snoudenas visiškai pagijo, bet, rodės, nieko naudingo nedirbo jau daugiausiai iš principo, atvirai neapkęsdamas Džordano ir jau neretai atsikirsdamas vienu kitu piktu žodžiu. Pats Džordanas toliau vadindavo jį liurbiu ir, sunkiai tvardydamasis, kad neapkultų, užsivoždavo kepurę ir eidavo laukan. Tačiau amžinai tvardytis jis negalėjo: kasdien atrodė, kad Džordano kantrybė po truputį tirpo, ypač tylint man ir Martinui.
–Alio, Marti, nepersigalvojai dėl liurbio? – klausė jis vieną vakarą.
–Ne, – trumpai atsakė Martinas, net nežiūrėdamas į Džordaną.
–Ko nori? – paklausė Snoudenas iš kito kambario, matomai įdėmiai klausantis visų Džordano ir Martino pokalbių, liečiančių jį.
–Tiesiog kalbam, ar tu vertas kulkos, ar geriau tau, kaip pirma siūliau, sprandą nusukti. Martinas žmogus humaniškas – jis už kulką. Aš praktiškesnis, tai man sprando nusukimas prie širdies. O Henris velniaižin ką galvoja, pats gali jo paklaust.
Snoudenas, rodės, norėjo kažką pratarti, bet nedrįso. Matėsi, kad Džordano žodžiais jis tikėjo ir bijojo, kad jie gali išsipildyti. Martinas tylėjo.
Lūžio taškas buvo pasiektas visiškai netikėtai. Atsitiko tai naktį, praėjus vos kelioms dienoms po to karto, kai Džordanas atvirai Snoudenui pasakė ketinąs jį nužudyti. Snoudenas vaikštinėjo ypatingai neramus, manęs kartais klausinėdamas:
–Henri, manai, jis čia rimtai, ar juokauja?
–Nežinau.
–Kaip suprast, nežinai?
–Nežinau, visko galima tikėtis.
Jis tylomis nusikeikdavo ir toliau slampinėdavo susikrimtęs, lyg ir vengdamas Džordano, sykiu bijodamas likti vienas be manęs ir Martino.
Galiausiai mus su Martinu pažadino riksmas iš Džordano kambario. Martinas pašoko ir nulėkė ten, o aš kiek įmanydamas skubiai griebiau ramentus. Ant grindų jis rado Snoudeną, kurį Džordanas iš visų jėgų talžė kumščiais. Aplink buvo prispjaudyta kraujo.
–Gyvulys atsėlino pas mane ir kišo ranką po pagalve pistoleto paimti! Nužudyt mane norėjo! – rėkė Džordanas.
Martinas sustingo.
–Melagis prakeiktas! Išgama! – Džordanas daužė jau sunkiai atpažįstamą veidą.
Galiausiai milžinas čiupo Snoudeną už pakarpos ir viena ranka pradėjo vilkti jį laiptais žemyn, o tada į lauką. Martinas pasitraukė jam iš kelio ir abejingai žvelgė įkandin. Aš Džordano žvilgsnio vengiau.
Išvilktas į lauką, Snoudenas stengėsi kaži ką pasakyti. Girdėjau, kaip jis gargaliuoja, kad atleistume jam, kad jis melavo apie įsibrovimą į karinę bazę, kad sužeidė jį kažkoks vyriškis, kurį jis bandė miške apiplėšti. Džordanas tylėjo. Jis numetė Snoudeną ant žemės, o tada sugriebė jį už gerklės ir pradėjo iš visų jėgų smaugti. Stojo ilga, sunki tyla. Girdėjosi tik lapų šnarėjimas, keliamas Snoudeno kojų, o galiausiai – siaubingas trakštelėjimas. Daugiau Snoudenas nebejudėjo.
Džordanas išsitiesė ir nusispjovė ant lavono, paskutinįkart ištaręs:
–Liurbis.
Jis linktelėjo mums ir, sunkiai alsuodamas, nuėjo gulti. Į lovas atsigulėme ir mes, bet užmigti nepavyko.
Ryte Martinas palaidojo Snoudeną kieme, Džordanui išėjus prasivėdinti. Kai jis sugrįžo, Martinas laukė prie durų, rankoje laikydamas Džordano kuprinę. Džordanas sustojo už kelių žingsnių, pašaipiai nužvelgė Martiną ir paklausė:
–Tai ką, Marti, išvarai mane?
–Taip.
Džordano veido išraiškos buvo neįmanoma įspėti. Man akimirką pasirodė, kad jo dešinioji ranka kiek nusviro prie pistoleto, bet po to vėl pakilo. Jis lėtai žengė tuos kelis žingsnius, skiriančius jį nuo Martino, ir nemirksėdamas žvelgė jam į akis. Jis pakartojo klausimą:
–Išvarai mane?
–Taip.
Džordanas linktelėjo. Jis paėmė kuprinę, apsisuko ir išėjo, nepažvelgęs atgal. Daugiau jis negrįžo, nors kelias naktis ir pakaitomis budėjome jo kambaryje, tikėdamiesi, kad Džordanas pareis mums atkeršyti.

4

Mažai ir beliko, ką pasakoti. Kai likome dviese, beveik nustojome kalbėtis. Martinas mechaniškai perrišinėdavo mano koją, eidavo parinkti šakalių pakuroms. Praėjus gal dviem savaitėms po Džordano išėjimo, jau artėjant žiemai, prie namų durų pasirodė paskutinis atvykėlis. Buvo tai uniformuotas jaunuolis, pasirinkęs šį apleistą namą kaip savo slėptuvę. Nežinojo jis, kad čia jau seniai užimta. Nors pradžioje Martinas ir neplanavo įsileisti kareivių, šiam padarė išimtį: jo uniforma buvo gerokai paplyšusi, o, be to, buvo tai vienas mūsiškių, kaip vėliau sužinojome, dezertyras.
Bendravome su juo vos parą. Atėjęs jaunuolis paklausė:
–Čia jūsų namai?
–Ne, slepiamės nuo karo, – atsakė Martinas.
Dezertyras linktelėjo.
–Jūs čia visada buvote dviese?
–Taip.
Jaunuolis papasakojo mums, kad priešą iš tiesų jau stumia mūsiškiai, bet nuostoliai milžiniški. Žuvus šeimai ir artimiausiems kovos draugams, jis tikėjosi, kad pavyks pabėgti kur į užsienį ir pradėti naują gyvenimą. Noras neišsipildė: kitą dieną į namą įsiveržė du tuzinai karių su leitenantu priešaky, sekę dezertyro pėdsakais. Pasirodo, jaunuolį, tik ką pabėgusį iš miesto, apiplėšė kažkoks vyriškis, pagrasinęs neužtaisytu pistoletu. Dezertyras dar bandęs grumtis, bet taip stipriai gavo ginklu per pakaušį, kad neteko sąmonės. Jis tikėjosi, kad pavyks trumpam pareiti į miestą, kad susirastų ko pavalgyti į kelionę. Ten jį ir pastebėjo sąjungininkai.
Mus kartu su dezertyru pristatė į bazę, kur jam buvo pareikšti kaltinimai ir įsakyta stoti prieš karo teismą. Martiną užrašė į armijos gretas, prie kurių jis turėjo prisijungti nedelsdamas, kai tik baigs trumpą kario parengimą, o mane nusiuntė į ligoninę, kur mano koją pirmąkart apžiūrėjo tikras gydytojas.
Pasirodo, kaulai gijo neteisingai, ir, kad nelikčiau invalidas, teko operuoti, iš esmės darkart sulaužyti koją. Pagijęs turėjau taip pat prisijungti prie kariuomenės, bet dar ilgą laiką net negalėjau paeiti. Galiausiai atsitiko taip, kad kai pradėjau kario parengimo programą, priešas kapituliavo, ir mane, kaip ir kitus, paleido.
Ilgą laiką gulint ligoninėje, laikas sustoja. Tikrai beveik neturiu, apie ką rašyti; atrodo, kad ištisus mėnesius kažkas tiesiog ištrynė iš gyvenimo. Įstrigo tik tas kartas, kai mane pervedė į kitą palatą su vyru, sužeistu į petį. Su ramentais įžengęs pro duris, pamačiau jau pažįstamą milžiną.
–Henri! Na ką, tu beveik be kojos, aš beveik be rankos! – aidėjo skardus Džordano balsas.
Kartu gulėjome visai neilgai. Kalbėjome taip pat nedaug, nors elgėsi Džordanas su manimi kaip su geriausiu draugu, seniai bematytu. Dingo ir pašaipi šypsena, pakeista visiškai kitos –nuoširdesnės, šviesesnės. Lankydamas gretimose palatose gulinčius draugus, Džordanas lošdavo su jais kortomis ir taip juokindavo, kad seselės užėjusios vis paklausdavo, ar viskas pas juos tikrai gerai. Dažnai jis užsimindavo, kaip džiaugiasi, kad ranka jau gyja ir kad netrukus galės sugrįžti pas saviškius į frontą, kur visi jo išsiilgę ir vis parašo po laiškelį. Milžinas klajūnas pagaliau atrado savo vietą ir savus žmones.