Sugrįžimas. Demonai-9

Kapitonas Suairo sapnavo keistą sapną. Jis sėdėjo palapinėje ir gurkšnojo vyną. Tada sujudėjo palapinės uždanga, ir vidun įėjo Soira. Ji vilkėjo baltą tuniką. Žydri plaukai draikėsi ant pečių. Lengvu žingsniu ėjo prie jo…
- Mielasis… - sušnabždėjo. – Pasiilgau tavęs… Negalėjau išeit neatsisveikinus…
Ji truktelėjo tunikos dirželį, ir drabužis nuslydo žemyn. Ant jos nuogo kūno žaidė ugnies atšvaitai. Soira ištiesė baltą ranką. Jos ploni ilgi pirštai palietė vyro skruostą…
- Soira, - nustebęs iškvėpė jis. – Nesitikėjau, kad tu taip greitai sugrįši…
- Ššš… - pridėjo pirštą prie lūpų. – Nereikia nieko sakyti… Ligi ryto liko nedaug laiko… Eikš…


- Tam tam tam… ta ta ta… tam tam tam… ta ta ta…
- A-a-a… o-o-o… ao-ao-ao…
- Tam ti tam… ta ti ta… ti ti tam… ti ti ta…
- Ua-ua-ua… oa-oa-oa… ao-ao-ao…
Kapitonas Suairo pakėlė apsunkusią galvą nieko nesuvokdamas. Dar prieš akimirką jis bučiavo ir glamonėjo mylimą moterį, skendo aistros jūroje. O dabar jį pažadino keisti garsai. Kapitonas atsisėdo ir vangiai apsižvalgė. Moters nebuvo šalia. Ir jokių požymių, kad jos čia būta. Na taip, vienas požymis buvo. Jis pabudo visiškai nuogas.
- Dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum…
- Uai uai uai… a… u… a… u… uai uai uai…
- Dum…
- O dievai… - suvaitojo vyras ir kaip galėdamas greičiau įsilipo į kelnes. Tada šiaip ne taip apsiavė batus ir išsliūkino iš palapinės, kur jį apakino skaisti vidudienio saulė.
- Sichi! – riktelėjo.
- Kapitone Suairo, sargybą perėmėme mes…
- Muosis?
- Taip, kapitone. Kapitonė Soira pavedė mums tavo asmens apsaugą.
- Hmm… - numykė neaiškiai. – Geriau paimk butelį vyno ir užeik į mano palapinę.
- Klausau, ka…
- Tam tam tam… ta ta ta… tam tam tam… ta ta ta…
- Ua-ua-ua… oa-oa-oa… ao-ao-ao…
- O dangau!.. – sudejavo Suairo. – Kas gi čia vyksta?
- Na… - Muosis gūžtelėjo pečiais. – Gal tau, kapitone, ir vertėtų tai pamatyti…
- Gal ir vertėtų, - burbtelėjo Suairo. – Aš tik užsimesiu šį tą.
Kapitonas grįžo į palapinę, užsivilko liemenę, prisisegė kalaviją. Tada paskui Muosį patraukė link kalvelės. Iš paskos sekė du iki dantų ginkluoti samdiniai, paskui kuriuos (kaip akies krašteliu pastebėjo Suairo) ėjo ir penkios mėlynplaukės moterys.
- Muosi, kas čia per šūdas? Ar mane dabar jau saugos kaip kilmingą panelę?
- Nežinau, kapitone, aš gavau įsakymą…
- O tos žydros varnos?
- Jos irgi gavo įsakymą.
- Nesu tikras, ar aš esu kapitonas, ar tik šiaip.
- Kapitonas, tačiau aš ir tos moterys esam tiesiogiai pavaldūs Soirai.
- Taip taip…
- Dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum… dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum…
Jie pagaliau užkopė ant kalvelės. Apačioj atsivėrė įdomus vaizdas. Link laukymės, kur vakar vyko mūšis, traukė keista procesija. Priekyje jojo magas Nasohnorbas. Jis buvo nuogas ligi pusės. Visas kūnas ir veidas išpiešti aukso spalvos magiškais ženklais. Mūvėjo plačias ryškiai raudonas kelnes. Dešinėje rankoje laikė iškėlęs nomą. Šiek tiek atsilikęs nuo jo traukė kaukėtų šamanų būrys. Jie atrodė kraupokai ir būgnais mušė tą idiotišką ritmą.
- Tam tam tam… ta ta ta… tam tam tam… ta ta ta… dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum…
Toliau ėjo burtininkės Inoma ir Škira. Jos buvo nuogos, tačiau jų kūnus dengė ne tik ilgi palaidi plaukai, bet ir visas kūnas išpieštas magiškais ženklais. O už jų traukė  būrelis jaunų meijų. Jos vilkėjo trumpas žydras tunikas ir progiesmiu traukė:
- Uai uai uai… a… u… a… u… uai uai uai… ua-ua-ua… oa-oa-oa… ao-ao-ao…
- Ir kas man visa tai paaiškins? – irzliai apsižvalgė kapitonas Suairo.
Šalia išdygo Aimija:
- Tai Valdovės Akeilės tarnai, kapitone.
- Valdovės? – kilstelėjo antakius šis.
- Demonų Valdovės Akeilės, kapitone, - šyptelėjo ši.
- Ar nori pasakyti, kad mes kovojam demonų Valdovės Akeilės pusėj?
- Mes kovojam kapitonės Soiros pusėj, - įsiterpė Muosis.
Kapitonas pastebėjo trumpą kreivą Aimijos šypsnį. Todėl dar labiau suirzo:
- Tai kapitonė Soira tarnauja demonų valdovei?
- Hm… galima pasakyti ir taip, - burbtelėjo moteris.
- Nepatinka man visa tai… - niurgztelėjo. – Aplink mane vyksta kažkoks šūdas. O visi su manimi elgiasi kaip su kokiu kvailiu.
Niekas nereagavo. Todėl jis paklausė:
- Tai kur dabar yra kapitonė Soira? Ir kur yra demonų valdovė?
- Jos atvyks prieš vidurnaktį, - trumpai paaiškino Aimija.
- Puiku! O kada į mūšį stosim mes?
- Tikiuosi niekada… Jeigu viskas vyks sklandžiai, tai jūsų pagalbos neprireiks, - burbtelėjo ši.
Visi kurį laiką stebėjo procesiją. Triukšmas buvo neapsakomas.
- Einam, Muosi, į mano palapinę. Ir vyno nepamiršk…
Muosis atėjo greit. Su dviem vyno buteliais.
- Muosi, sakyk, ar Soira čia buvo šiąnakt? – neryžtingai paklausė, kai išlenkė po taurę vyno.
Muosis kurį laiką tylėjo, spoksodamas į tuščią taurę.
- Pasakysiu taip: aš nemačiau savo akimis, tačiau esu visiškai tikras, kad ji čia buvo, jeigu jau tau, kapitone, taip pasirodė.
- Jūs tikrai nuo manęs kažką slepiat… Tu ir Aimija… ir Tšiagunas.


Vakarop atsivėrė princo Akeilio pilies vartai. Pro juos į laukymę plūstelėjo labai panaši procesija. Priekyje jojo magė Iaka.
- Oho! – šūktelėjo Kši. – Tikras kvailys!
- Ko gi tu čia kvailiuojies? – nustebo Dei.
- Ji gi nėščia! – piktai metė Kši.
Aimija nustebusi išplėtė akis:
- Tu iš kur žinai?
- Brangioji, rodos, pamiršai kas aš esu.
- Ne, bet…
- Buvau šiąnakt ten. Dvyniai, beje…
- Išprotėjai?
- Aš net nesislapsčiau. Šnektelėjau su Akeiliu. Ir Iaka ten buvo. Jis nežino apie nėštumą.
- Ką su juo šnekėti… - numojo ranka Aimija.
- Aš ir neturėjau apie ką su juo kalbėtis. Tačiau prieš išvykstant Lordas Kancleris man pavedė perduoti šį tą.
- Ir kaip? – pasidomėjo Dei.
- Ogi niekaip. Tas idiotas nesutiko. O sąlygos buvo geros. Jie tenorėjo, kad grąžintų Atnenopmoką. Tada būtų leidę jam grįžti į Karalystę.
- Ką padarysi. Princas Akeilis…
- Įdomu: panelės jau vadina demoną Akeilį princu?
Kapitonas Suairo stovėjo už moterų nugarų ir siūbavo nuo kulnų ant pirštų. Rankas buvo sunėręs už nugaros.
- Atleisk, kapitone… Mes čia…
Kurį laiką truko įtempta tyla. Paskui Dei krestelėjo galvą:
- Žinai, kapitone, demonas Akeilis ir demonė Akeilė yra dvyniai. Jie – karališko kraujo. Valdovė Akeilė – teisėta demonų Valdovė. Tačiau brolis panoro valdžią atimti.
- Man įdomu, - susimąstęs paklausė Suairo, - iš kur tu viską taip gerai žinai?
Aimija atsakė visiškai ramiai:
- Mes – samdinės. Daug keliaujam. Ir tarnaujame tiems, kurie geriau moka. Kartais tenka tarnauti ir tokiems, na, nežmonėms.
Kapitonas Suairo linktelėjo. Nebuvo aišku, ar patikėjo, ar ne. Tačiau šiuo metu jis susidomėjo vaizdu apačioj. Abi pusės sustojo viena priešais kitą. Centre įsitaisė magai. Už jų puslankiu išsirikiavo šamanai ir meijos.
Saulė nusileido. Ėmė greitai temti. Abiejose pusėse suliepsnojo laužai.
- Ir kas dabar? – paklausė Suairo.
- Laukiame atvykstant karališko kraujo, - nusivaipė Aimija.
- Ir kada jie atvyks? Kas tada bus? Ar mums teks kautis?
- Daug klausimų, kapitone, - nusišypsojo Dei. – Manyčiau, sulauksime vidurnakčio. Tada pasirodys broliukas ir sesutė. Žinai gi, karališkos personos mėgsta spektaklius.
- Tai jau… - burbtelėjo Suairo. – Šito prisižiūrėjau ligi soties.
Jam staiga kilo blogų nuojautų banga. Suairo buvo karys. Netikėjo jokiom nuojautom. Tačiau dabar jį apėmė panika. Nieko nepasakęs merginoms, apsisuko ant kulno ir vos susivaldė nepasileidęs bėgte.
- Kapitone Suairo, kas tau? – šalia išdygo Muosis.
- Nežinau… Ne-ži-nau! Ateik į mano palapinę ir nepamiršk vyno.
- Klausau, kapitone! – Muosis dingo akimirkai, tačiau pasivijo jį prie palapinės.
Paskui jie sėdėjo palapinėje, gėrė vyną ir tylėjo.
- Muosi, - Suairo įdėmiai žiūrėjo į jį pro taurės viršų, - tu kažką slepi nuo manęs.
Kurį laiką ir vėl abu tylėjo. Kapitonas laukė, kad Muosis ką nors pasakys. Tačiau anas sėdėjo įbedęs žvilgsnį į laužą ir tylėjo.
- Muosi, aš bijau, - pagaliau nutraukė tylą. – Pirmą kartą gyvenime bijau taip, kad negaliu tos baimės suvaldyti.


Akeilė žiūrėjo į save veidrodyje. Ji paleido ilgus žydrus plaukus, padėjo ant staliuko papuošalus. Tada paėmė šepetį ir iššukavo purias garbanas. Pažvelgė į veidrodį. Paskutinį kartą žiūrėjo į kapitonę Soirą – moterį, kuria ji buvo pastaruosius metus. Ilgas laikas žmogui. Ir tik akimirka jai – demonų Valdovei. O po akimirkos priešais veidrodį pulsavo Valdovė Akeilė.
- Mano Valdove…
Tarpdury stovėjo mėlynplaukė moteris.
- Klausau, Amoa.
- Greitai vidurnaktis.
- Žinau.
- Mano Valdove, aš norėčiau… Žinai gi, mano Valdove, kad tavo brolis, princas Akeilis, man kaip sūnus.
- Amoa, esi mano ir brolio auklė. Žinau, kad prie jo esi prisirišusi lygiai taip kaip ir prie manęs. Bet jeigu dabar pralaimėsiu arba pasigailėsiu jo… Juk žinai, kad eilėje laukia Ašalas. O po jo ir kiti. Karalystė pavirs tarpusavio kovų arena. Prie sosto išsirikiuos pretendentų eilė. Kuris nors vienas neišlaikys ir panaudos Atnenopmoką.
- Tai būtų baisu, mano Valdove.
- Ar žinai, kad magė Iaka nėščia? – paklausė po akimirkos.
- Mano Valdove, bet…
- Būtent! Najokas leido vienai iš tų bergždžių karvių gimdyti.
Akeilė pažvelgė į save veidrodyje.
- Įdomu, - tarė mąsliai, - ką jis pasakytų pamatęs mane tokią?
- Mano…
- Taip taip… Tu nesupranti, kaip galėjau pamilti Žemės moters pagimdytą vyrą. O kas beliko? Mūsų tauta baigia išsigimti. Aš negaliu rasti vyro tarp sau lygių. Pasakyk man, aukle, ką galėtum pasiūlyti į vyrus?
- Kuo gi netiko Irpas, mano Valdove?
- Ar tu, aukle, įsivaizduoji jį, valdantį mano tautą?
- Taigi tu valdysi, mano Valdove.
- Aš. Tačiau noriu šalia savęs turėti pagalbininką, patarėją, patikėtinį…
- Mano Valdove, ar moters pagimdytas vyras?..
- O kodėl gi ne?
- Mano Valdove, - pasigirdo nedrąsus balsas nuo durų.
- Isava?
- Tuoj vidurnaktis, mano Valdove.
- Kas girdėti iš mūšio lauko?
- Buvo atvykusi Aimija. Ji pranešė, kad kapitonas Suairo kažką įtaria. Omusumas dar neatvyko. O šiaip – viskas gerai.
- Puiku! Pasakyk mano palydai: greitai išvykstame.
- Klausau, mano Valdove.
- Taigi, Amoa, netrukus įrodysiu, kad esu teisėta Demonų karalystės Valdovė. Žinau, ko nori paprašyti, aukle. Aš pasistengsiu. Jei bus įmanoma, pasigailėsiu brolio. Tačiau nė nesitikėk, kad pasigailėsiu jo įpėdinių ar tos kalės Iakos.
- Gerai, mano Valdove. Tavo valia, mano Valdove.


Aplink Ovasą šurmuliavo minios. Vieni bėgo kuo toliau, kiti traukė artyn pasižiūrėti mūšio. Nesunku buvo pastebėti, kad išvykstantys – tai paprasti žmonės, o atvykstantys dažniausiai burtininkai, raganiai, šamanai. Minioje šmirinėjo meijos, tačiau tik visiškas stuobrys galėjo nesuprasti, kad po lengvais rūbais pasislėpusios dvasios arba dar kažkas. Atokiau nuo minios valkiojosi esoirai bei kialos. Mainydami išvaizdą ir stengdamiesi laikytis atokiau slankiojo kavžai. Minioje stumdėsi mėlynplaukiai vyrai ir moterys. Dažniausiai jie vilkėjo kariškas uniformas.
Per tą triukšmą ir sumaištį niekas nekreipė dėmesio į vienišą raitelį ant sarto žirgo. Aukštas prakaulus seniokas balne sėdėjo tiesiai, tarytum mietą prarijęs. Nesižvalgė į šalis. Vilkėjo platų baltą apsiaustą be jokių skiriamųjų ženklų. Iš po gobtuvo tebuvo matyti tik kumpa stamboka nosis. Žirgas žengė lėtai neraginamas. Kinknojo sau žingine, kaip ir jo šeimininkas į nieką nekreipė dėmesio. Ir nors aplinkui šurmuliavo minia, tačiau, raiteliui priartėjus, ji kažkaip netikėtai prasiskirdavo.
Pasiekęs kryžkelę raitelis kažką burbtelėjo po nosimi. Žirgas stabtelėjo. Kurį laiką raitelis ir žirgas kiurksojo, rodos, viskam abejingi ir nebylūs. Tuo metu ramiai ir nepastebimai keliauninkus apsupo žydrų vilkų ruja. Ir visi patraukė link demono Akeilio pilies.


- Kapitone Suairo!
- Užeik, Muosi.
- Kapitone, tave nori matyti kapitonas Tšiagunas ir Aimija.
- Abu kartu? – nustebo.
- Taip, kapitone.
- Gerai. Tegu sau… Pasilik ir tu.
Po minutėlės visi trys suėjo palapinėn ir susėdo aplink laužą.
- Na, ir kodėl gi sulaukiau tokios garbės? – kandžiai pasiteiravo Suairo, pilstydamas vyną.
- Suairo, - akimirką patylėjęs pradėjo Tšiagunas, - aš jiems bandžiau įrodyti, kad kalbėtis su tavim šia tema beprasmiška. Jie abu nesiklauso.
- Įdomu…
- Mes manome, jog turėtum išvykti. Greitai čia užvirs tokia košė, kurioje tu negalėsi dalyvauti.
- Na… į mūšį aš nesiveržiu, - nusivaipė Suairo. – Nelabai suprantu kas čia vyksta. Tačiau kapitonė Soira, rodos, dalyvaus. Todėl aš iš čia nepajudėsiu!
Aimija susižvalgė su Tšiagunu ir burbtelėjo:
- Gal laikas būtų jam tiesą pasakyti…
Tšiagunas piktai papurtė galvą:
- Nežinau. Kodėl pati negalėjo?
- Todėl, kad paprasčiau suversti viską tiems, kurie pavaldūs, - piktai purkštelėjo Aimija.
- Ei! – irzliai šūktelėjo Suairo. – Gal kartais pamiršote: aš čia – šalia jūsų!
- Na, ir kas?! – piktai atrėžė Aimija. – Man terūpi kiek pernykštis sniegas. Jei nebūčiau gavusi įsakymo, manęs čia nė nebūtų!
Kapitonas Suairo išlenkė vienu mauku vyno taurę. Įsipylė dar ir nusivaipė:
- Vadinas taip: esu kapitonas, kuriam vadovauja visi kas netingi. Kai tarnavau karaliaus Iebo elitiniam daliny, tai žinojau kieno laipsnis aukštesnis nei mano. Ir žinojau, kad privalu jo klausyti.
- Dar nevėlu ten sugrįžti… - metė Tšiagunas.
- Vėlu! Avigalviai jūs neraliuoti! Žinot gi visi trys kodėl čia esu! Tai kodėl negaliu žinoti, kas čia vyksta?
- Kapitone, - tyliai įsiterpė Muosis. – dovanok man: nepasakiau tau tiesos. Nors gal reikėjo…
Jis patylėjo kiek. Sunkiai atsiduso.
- Pameni, kapitone: sakiau, jog kapitonė Soira kartais atrodo kaip demono apsėsta?
Tšiagunas neaiškiai vyptelėjo, o Aimija garsiai ir skambiai nusijuokė. Muosis pažiūrėjo į juos kreivai.
- Aš, kapitone, dabar pasakysiu tai, ką abu kapitonai privalėjo. Man tas buvo griežtai uždrausta, bet dabar, atrodo, jau nebėra prasmės.
- Ar išstenėsi ką nors, Muosi?! – nervingai riktelėjo kapitonas. Jis jautėsi vis prasčiau ir prasčiau. Atrodė, kad tuoj ant jo užgrius uola. Ir niekas nebegalės jo išgelbėti. Jį prislėgs, atims… Ne, gyvas jis liks. Tačiau gyvam lavonui būtis dar sunkesnė.
- Kapitone, Soira nėra žmogus. Kapitone…
Pirmą akimirką Suairo pasirodė, kad uola nenukrito. Anoks čia stebuklas? Soira galėjo būti gilera, una ar kokia žemesnioji dievybė. Galėjo būti burtininkė, magė ar ragana. Kapitonas Suairo pirmą akimirką net pasijuto pagerbtas. Tik pamanykit! Jis tapo tokios neįprastos būtybės meilės objektu.
- Kapitonė Soira yra Demonų Valdovė Akeilė.
Dar akimirką jis nesuvokė to ką išgirdo. O paskui… uola šleptelėjo ant jo ir prislėgė visu sunkumu.
- Kas? – paklausė staiga sukepusiomis lūpomis ir, dar nesulaukęs pakartojimo, užsivertė vyno butelį.
- Fe! – pasišlykštėjusi nusipurtė Aimija. – Tie Žemės moters pagimdyti vyrai…
- Kokie? – piktai metė Tšiagunas. – Norėčiau pamatyti tavo šauniojo broliuko Drepo šlykštų snukį sužinojus, kad jis permiegojo, sakykim, su una.
Kapitonas Suairo staiga atitraukė butelį nuo lūpų ir išpūtęs akis įsispitrėjo į juos.
Tšiagunas graudžiai gūžtelėjo pečiais:
- Ką padarysi… toks gyvenimas…
- Šūdas! – piktai metė Suairo. – Visą laiką jaučiau, kad ji…
Vėl užsivertė butelį. Ten tebuvo likę tik keli lašai, todėl nuslinko ieškoti kito.
- Kapitone Suairo, - vėl tyliai kreipėsi Muosis. – Gal geriau būtų, jei išvyktum iš čia.
- Taip… kurgi… Ir tu to pačio galo! Na, jie… - neapibrėžtai mostelėjo demonų pusėn. – O tu ko tylėjai? A?!
Muosis nusprendė, kad šiuo atveju geriau patylėti. Bet kapitonas atsakymo ir nelaukė.
- Ir mulkis gi aš! – toliau purkštavo Suairo. – Visą laiką jaučiau, kad mane mausto! Visą laiką jaučiau kažkokį netikrumą.
Jis susmuko ant kailio šalia laužo ir vėl užsivertė butelį. Paskui kurį laiką sėdėjo ir spoksojo į ugnį.
- Na, jau ne! – staiga riktelėjo taip, kad iš netikėtumo krūptelėjo visi.
- Na, jau ne, - pakartojo ramiai. – Aš palauksiu iki vidurnakčio. Noriu pamatyti ją paskutinį kartą.
- Nežinau, ar tai gera mintis, - pakraipė galvą Tšiagunas. – Vargu, ar jos išvaizda bus… tokia, kokios tikiesi. Kažin ar tai bus malonu.
- Koks skirtumas? – žagtelėjo Suairo. – Noriu pamatyti ir taškas. Nebent kerus prieš mane panaudotumėt.
- Nemanau, kad tai būtų malonu ir naudinga, - numykė Aimija. – Kita vertus, turi tokią teisę. Mes tave palydėsim.
- Tai dėkui… tai ačiū… - ironiškai nusivaipė Suairo. – Dėkingas būsiu iki mirties.
- Nėr čia ko šaipytis! – supyko Aimija. – Leisdami tau pažiūrėti, mes nusižengiam Valdovės įsakymui.
- Aimija! – palapinėn įsiveržė Dei. – Mums metas.
- Ačiū, sesute. Aš eisiu, o tu, Tšiagunai, palydėk jį. Greitai turėtų atvykti Omusumas.
- Klausau, brangute.
- Nesimaivyk. Aš gi neįsakinėju.
- Taip taip… Bet tonas panašus.
Aimija apsisuko ir išėjo nieko nepasakiusi.
- Tai ką, kapitone Suairo, trauksime ir mes, - pasakė stodamasis Tšiagunas. – Pamatysi ko nematęs.


Penkios mėlynplaukės moterys stovėjo ant kalvos ir žvelgė apačion.
Ten niekas nebuvo pasikeitę. Meijos dabar šoko aplink didįjį laužą. Nors priklausė skirtingoms stovykloms, dabar atlikinėjo kažkokį bendrą ritualą. Šamanai mušė savo būgnus sėdėdami skirtingose laužo pusėse. Raganiai ir burtininkai įsitaisė kiek atokiau. Tuo tarpu magas Nasohnorbas ir magė Iaka stovėjo vienas priešais kitą ir kalbėjosi.
Triukšmas buvo toks baisus, kad net šalia stovintys vargiai galėjo ką girdėti. Tačiau demonėms tereikėjo panorėti.
- Tu nesupranti, Iaka! – pyktelėjo Nasohnorbas. – Tavimi naudojasi!
- Princas Akeilis mane myli! – atkirto šioji.
- Taip taip… myli. Ir siunčia į mūšio lauką? Galų gale jūsų santykiai man ne kažin kiek rūpi. Aš kalbu apie Najoką.
- Tu drįsti abejoti vyresniųjų sprendimais? – nustebo magė.
- Kokių vyresniųjų, Iaka? Atsitokėk! Vyresnieji tik prieš keletą dienų sužinojo tiesą. Tai tik Najoko sąmokslai.
- Betgi jie leido man gimdyti! – isteriškai šūktelėjo Iaka.
- Taip. Tačiau tada jie dar nežinojo, kad vaiko tėvas – demonas.
- Nematau jokio skirtumo! Aš myliu jį! Princas Akeilis – nuostabus! Jis irgi mane myli. Ir jis, ir aš – mes abu – norime to kūdikio. Jis bus stiprus. Ir turės nepaprastų galių.
- Tu nesuvoki ką kalbi, - magas Nasohnorbas beviltiškai apsižvalgė. – Suprask mane teisingai. Aš nė kiek… aš nesu demonų gerbėjas. Man visiškai tas pat kas valdys jų karalystę. Man patinka, kad esu toks stiprus, jog galiu valdyti demonus.
- Šiknius! – neištvėrė Kši. – Jis dar man pašokinės kai viskas baigsis!
- Ir ko gi tu, sesule, taip širsti? – nustebo Aimija.
- Ko? Mano seserys tarnauja tam nusmurgusiam magui. Jos negali išsivaduoti. O aš negaliu joms padėti, nes Valdovė uždraudė.
- Na, po to, kai baigsis visa šita košė… - pradėjo Nara.
- Ša! – piktai nutraukė Aimija. – Klausykitės.
Visos nutilo ir vėl įsiklausė į magų pokalbį.
- Aš dėkinga tau, broli Nasohnorbai, kad stengiesi man padėti. Tačiau aš nebeturiu kelio atgal. Aš ginu savo kūdikį ir jo tėvą.
- Ach, Iaka! Tu nesupranti? Ar manai, kad demonų valdovė lauks kol tu pagimdysi? Juk ji irgi žino.
- Dar nežinia, ar ji liks demonų valdove! – atšovė magė. – Mes dar pakovosim!
Magas tik sunkiai atsiduso.
- Gerai, daryk kaip išmanai, sese. Linkiu tau sėkmės.
Nasohnorbas nusilenkė ir atsitraukė. Magė kurį laiką žvelgė jam įkandin. Paskui apsisuko ir ryžtingu žingsniu patraukė į pilį. Jos niekas nelydėjo.
- Laikas, - tvirtai pasakė Aimija.
- Kapitone Suairo, - kreipėsi į šalia stovintį, - mes išvykstam.
Moterys linktelėjo ir dingo tamsoje.
- Kur jos išvyko? – paklausė po kurio laiko Suairo.
Tšiagunas gūžtelėjo pečiais:
- Jos turi užduotį.
- Na taip, - burbtelėjo Suairo. – Aš nevertas ją žinoti.
- Neširsk, - ramiai atrėmė. – Aš irgi nežinau kokia tai užduotis. Valdovė duoda užduotis ir niekam nieko nepaaiškina.
- Tai jau! Karališkos personos nemėgsta aiškintis, - nusispjovė Suairo.
Vyrai tylėjo žiūrėdami žemyn. Ten vis dar nieko ypatingo nevyko. Netgi meijos nustojo šokti ir dainuoti. Jos išsiskirstė. Šamanų būgnai bumbsėjo tyliai. Didysis laužas nekurstomas blėso. Artėjo vidurnaktis.
Staiga toje tyloje nuaidėjo šaižus moters klyksmas:
- Akeili, mano Valdove! Gel!..
Viskas. Slėnį apgaubė tyla.
Akimirką padelsęs, Suairo paklausė:
- Kas čia buvo?
Tšiagunas patylėjo, rodos, dar tikėdamasis ką išgirsti. Paskui mąsliai ir kažkodėl pašnibždom paaiškino:
- Tai ir buvo jų užduotis.
Pasakė tai greičiau sau nei kitiems.
- Kokia užduotis? – nesuprato Suairo.
Tšiagunas pažvelgė į jį nustebęs.
- Ach, taip! Tu nežinai… Magė Iaka buvo nėščia. Ji nešiojo princo Akeilio kūdikį.
- Ir ką? – nesuprato šis. – Ir kodėl „buvo“? Ir… Nieko nesuprantu.
- Mielasis, - Tšiagunas atsisėdo ant žemės, - pailsėk. Greitai prasidės, todėl pasėdėti neteks. Ko gi tu čia nesupranti? Jos Iaką pagrobė.
- Nužudė?
- Na… sakyčiau, jai būtų buvę geriau mirti.
- Bet kodėl? Kuo ji čia dėta?
- Kapitone, ar manai, kad Demonų karalystei reikia dviejų pretendentų į sostą? Negi nematai kas vyksta?
- Matau kas vyksta. Tačiau… - Suairo staiga nutilo.
- Taip, teisingai. Demonų valdovė Akeilė nešioja tavo kūdikį. Jis ir yra tikrasis sosto įpėdinis.
- Išprotėti galima! – sustūgo kapitonas. – Nori pasakyti, kad Soira… Akeilė nėščia? Ir ji eis į mūšį?
- Nusiramink, - tingiai pasakė Tšiagunas. – Taip, ji nėščia. Tačiau, vargu, jai tas trukdys. Be to, tai ne mūšis, o dvikova. Jei taip galima pasakyti. Nesijaudink, savimi ir savo kūdikiu Valdovė sugebės pasirūpinti.
- Mūsų! Mūsų tas kūdikis! Aš ją taip mylėjau… kartais net pasvajodavau, kad ji… susitupės, ištekės už manęs… ir aš turėsiu sūnų… Sūnų, kuriam galėsiu palikti savo titulą.
Po šių žodžių Tšiagunas taip staigiai ir garsiai nusijuokė, kad kapitonui užkando žadą.
- Oi, negaliu! Mirsiu iš juoko, - net apsiašarojo Tšiagunas. – Tavo palikuonis turės daug svarbesnį ir garbingesnį titulą. Jo didenybė Demonų karalystės Valdovas.
- Bet aš jo nematysiu! Negalėsiu jo mokyti! Negalėsiu pasisodinti ant kelių ir pasakoti apie savo giminę ir žygius.
Tšiagunas susiraukė:
- Nustok seiliotis, kapitone. Nieko dabar nebepakeisi.
- Teisingai! Tu visą laiką taip teisingai kalbi, Tšiagunai.
- Aaa… sergėtojas Omusumas. Lyg ir vėluoji.
- Nieko nepadarysi. Keliai pilni bėgančių į abi puses. Vos prisikasiau. O iš miestelio nenorėjau joti tiesiausiu keliu.
- Kapitone Suairo, susipažink su savo sergėtoju Omusumu.
- Dar viena auklė? Ar nebus perdaug?
- Nebus. Aš dingstu iš čia. Turiu ligi vidurnakčio prisidėti prie Valdovės svitos.