Jis ir žavesys

Vienas. Jis žiūrėjo į atspindį veidrodyje. Veidas jau aštresnių bruožų nei prieš keletą metų. Atrodo, nebereikėjo net akinių, kurie iki šiol suteikdavo jo apvalainam veidui nors kiek aiškesnę formą. Dar kartą panardinęs veidą vandeny, paėmė ant dušo kabinos atbrailos kabantį rankšluostį ir nusišluostė. Ne todėl, kad būtų baigęs praustis. Norėjo įdėmiau įsižiūrėti į savo atspindį. Vis dėlto... Ne į savo, bet į jo. Buvimas su savimi nereiškė buvimo vienu ar vienišu. Visada atrodė, kad atspindys yra kažkas daugiau nei vaizdas. Tai – būties liudijimas. Atspindžiui jo nereikėjo, bet jam atspindžio – mirtinai. O kad jie išgirstų! Vargšas Dorianas Grėjus, Antikos tragiški herojai bei viežlybųjų būrų minios! Kas nutiko, kad jiems nepavyko įgyvendint sostinės dėdžių ir tetų pavestą užduotį - išugdyti, suformuoti? Kodėl triumfavo purvinai žemiška žmogaus prigimtis – matau, tad ir tikiu, o jei nematau... Jis šyptelėjo įsivaizduodamas pakeltus privalomos literatūros programos sudarytojų antakius, pasiruošusius atsispirti ir išskristi kaip juodi parko kovai. Išties, jie išskrido jau seniai. Kaimynams nepatiko nesibaigiančios, krankiančios jų kalbos. Išvaikė. Taip, reikia būti atsargiam, ką kalbi, ką kranki. Tačiau čia, tarp keturių melsvomis plytelėmis klijuotų keturių vonios sienų, jis buvo saugus, o kartu su atspindžiu – dar ir laisvas.  Kas jis būtų be jo? Nebūtų. Juk jis jau nežino, koks yra viduje. Jei dar nežinotų, koks yra išorėje... Ne. Žinoti – tai jam per drąsus žodis. Geriau matyti. Matau, todėl ir tikiu – taip galvojo jis. Be abejo, gali save regėti nuotraukoje. Vis dėlto jis nuotraukų nekentė. Nuotrauka – kalėjimas. Akimirkos narvas ar net karstas. Taip, karstas. Narve tavo valia dar kažką reiškia – gali blaškytis. Nuotrauka palieka tik vieną pasirinkimą – priimti tą negyvą akimirkos kūną arba sudeginti ir išbarstyti vėjyje. Ištrinti ir paleisti skaitmeniniuose debesyje. Atspindys – visai kas kita. Su atspindžiu jis galėjo būti, toks, koks norėjo. Valia jam reiškė labai daug. Tik ta nelemta apkeista kairė ir dešinė veidrodyje – vienintelis netobulumas, tačiau jį buvo galimą pakęsti. Galų gale, jau vienuolika metų kaip yra mokomas išsisukinėti, apsimetinėti.
„Vėl užmigai? “ – pasigirsta mamos balsas iš virtuvės. Sovietinio buto sienos tarsi kiauros – statytos tam, kad klausytų. Bent jau taip pasakojo mokytojai. Mokytojos sūnus buvo ir jis. Kūno kultūros. Absurdiškas pavadinimas. Žodis kultūra jam reiškė du dalykus: baltus, tik toms progoms skirtus marškinius bei neturtą. „Kultūrininkai vos suduria galą su galu“, - taip skambėdavo Delfi antraštės. Taigi, dešimt ratų aplink tvenkinį vos atlaikiusi, prakaitu permirkę marškinėliai bei brangūs nauji Addidas sportbačiai neatitiko „kultūros“ paveikslo nei vienaip, nei kitaip. Vis dėlto būtent ši brangių sportbačių bei prakaito kultūra leido jam būti namuose kitokiam nei draugai mokykloje būtų galėję pamanyti. Paprastesniam. Ant stalo - juodos duonos riekelės su sviestu ir smulkiai pjaustytais kumpio gabalėliais. Mokykloje per pietų pertrauką, parke pikniko metu, kelionėje su draugais valgyti sumuštinį su juoda duona būtų buvę nemadinga, todėl ir nejauku. Todėl ir neskanu. Ši slapta juoda duona – gal ji ir reiškė namus? Namai yra ten, kur esi kitoks, savitas tik tai vietai. Tuomet ir gyvenimas – jaunų bei senų, buvusių ir būsiančių namų ieškojimas. Tačiau gal ir ne? Jis patyręs buvo tik du namus; mokyklos ir juodos duonos. Galbūt jautė, kad jų gali būti daugiau. Bet tik tiek. „Nematai ir netiki“, - sukosi vėl mintis.
Ant stalo aušo ir kava. Tiksliau – vienas iš tų keistų latte ar capuchino tirpios kavos mšinių parduodamų lidl, maximoje ar bet kokiame kitoje parduotuvėje. Jis nesijautė dar toks senas, kad gertų juodą kavą kaip mama. Visgi kava buvo vienas iš tų keistų suaugusiojo gyvenimo krikšto ženklų.
Suvalgęs sumuštunius su juoda duona ir išgėręs kavą, pasakė mamai, kad šiandien į mokyklą jie keliaus atskirai. Jis nemanė, kad vis dar yra to amžiaus, kuomet buvimas su tėvais sukelia tokį pat gėdos jausmą kaip vaikščiojimas gatve apsirengus nederančiais rūbais. Žinoma, aplinkiniams visiškai neįdomu, bet pats norėtum visa širdimi prasmegti skradžiai žemę. Ne, šiandien buvo tiesiog ta diena, kuomet norėjo dar pabūti vienas. Vienas prieš ilgą dieną tikrų ir  netikrų šypsenų. O ir mama, net ir priversta eiti kita gatve į mokyklą nei sūnus, nepyko arba guodėsi, kad savo laiku nuo tėvų būtų bėgusi dar greičiau ir toliau. Ne tik todėl, kad, priešingai nei sūnus, ji buvo sportininkė, bėgikė. Bet ir todėl, kad jos sūnus, išties, buvo labiau prijaukintas juoda duona su sviestu ir smulkiai pjaustytas kumpio gabaliukais.
Gimnazija buvo vos už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo namų. Gimnazija, ne mokykla. Jis visada stebėjosi, kiek daug gali pakeisti vienas vienintelis žodis. „Mokykla – tai kalykla. Gimnazija – atrodo, kažkas daugiau. Ten gimsta mintis. Gyvenimo vizija. Kelias gimnazijos link ėjo palei kapinių tvorą. Galbūt šie nuolatiniai žingsniai šalia kapinių paliko ir jo galvoje pėdsaką, kuris vertė jį būti kitokiu – žmogiškesniu, gyvesniu. Visų svarbiausia – ne vien tik protingu. Jis ėmė nekęsti šio žodžio. „Bet tu tai žiauriai protingas“, - vėl sakys kokia mergina pertraukos metu. Taip, jam tai skambės iš tiesų žiauriai, bet jis sukąs dantis, žavingai nusišypsos ir pasakys keletą tuštesnių nei juodas klasės lentos ekranas žodžių. Viduje slapčia kils pyktis, kad ji drįso priminti tą nepakeliamą jo nuobodybę. Tačiau dar labiau jis pyks ant savęs. Nekęs savęs, kad dar būdamas gyvas yra miręs. Ne, net mirusysis sukelia daugiau jausmų. Jis galėjo prisiekti, kad čia ir dabar, tose kapinėse už mokyklos lango, susirinkę prie kapo artimieji su ašaromis kartoja: „Ak! Kokios geros jis buvo širdies! ” Būtent! Širdies! Proto niekas niekada nemylės. Jis staiga taip troško, kad jį jaustų, nes jei jaus, tai ir galvos apie jį. O ar gali kas būti svarbiau už tai? Juk būdamas kito mintyse išties esi. Triumfuoji prieš tas begales kapinių kaulų. Peržengi erdvę – jie jaus tave net ten, kur tavęs nėra. Peržengi laiką – jų širdis virpins net tavęs nebesant.
Sakyti, kad jis nebuvo niekieno mintyse būtų buvę pernelyg melodramatiška net ir jo akimis. Mamos meilė ar geriausio draugo, pažįstamo jau penkiolika ir aštuoniolikos jo gyvenimo metų, bičiulystė negalėjo numalšinti troškulio. Šie ryšiai buvo pametėti likimo. Turėdamas tik juos, kuo jis geresnis už minią kitų, kuriems likimas irgi šį bei tą pametėjo? Gal tuomet geriau išvis nebūti? Jis – minios dalis. Tokia tikrovė jam atrodė tokia pilka ir negyva. Jis troško meilės, paženklintos svajomis, nerimu ir ta saldžia pergale. Jis nenorėjo rasti obuolio jau ant stalo. Jam reikėjo laukinės obels, panašios į tą, augančią netoli namų esančiame apleistame parke. Nuo jos tik jis vaisių nuskintų.