Menas III

Per pačią vidudienio saulę, plačiu vieškeliu, šešiamečio žingsniu pėdino berniukas, spardydamas visus, jo nuomone, įdomesnius akmenėlius. Vienus tolyn – į priekį, kitus – į šalikeles. Priekyje jo, per sprinto greitį ėjo vyriškis, dulkėtu kostiumu, nešinas išsipūtusį lagaminą, pavargusiomis akimis žiūrėdamas į žvirgždą ir tik iš klausos stebėdamas ar mažasis futbolininkas neatsilieka.

Kryžkelė. Išgriuvęs dievo stabas. Plastikinės gėlės gėrė iš tuščio vazono. Vyriškis nedvejodamas pasuko dviviežiu keliu. Aplink aukšta žolė, taip dalgio išsiilgus. Tolėliau – palinkę medžiai, supantys pievas ir takus. Girdėjosi, kaip antys krykia. Šuns lojimo ir medžioklei pabalnoto arklio. Išvaikytų pienių pūkus.

Už kelių žingsnių, kur užželiantis tvenkinys, nuodėgulių krūva. Pelenai seniausiai vėjo išvaikyti. Kas likę vertingo – ubagų išgraibstyti. Styro nesudegę dar balkiai. Juodom viršūnėm dangun žvelgia. Vyras trumpam stabtelėjo. Iš rankų išsprūdo lagaminas. Lyg tik dabar ranka pavargo jį laikyti. Akyse tvinko ašaros. Nekalbėjo. Dusliai suaimanavo. Berniukas, lyg tol tik išdykavęs, sustojo. Iš tolo žiūrėjo į nugarą.

Vyras, nusivilkęs švarką, lyg ne po kelionės, o iš lovos, išsiilsėjęs būtų, čiupo, nuogom rankom lentas ir rastus į šalis tampyti. Berniukas neatsiliko. Ką pakėlė – tą nešė.

Tarp nuodėgulių, lyg šviesulys, švytėjo paveikslo galinė dalis. Pilka, bet degėsių juodume ryškiausia. Jo rėmo nugarėlės apdegusios, pajuodusios. Vyras, pastebėjęs tai, peržengė per rastus ir, iš pradžių tik paglostęs, ėmė, suėmęs už kraštų, atsargiai, lyg pieninį dantį, traukti savęs link.

Veidas šypsojosi.

–    Kur mes? – smalsiai paklausė berniukas.
–    Namie.