Menas II

Į sieną, prieangyje, įkalė mažą vinį. Pakabino. Paveikslą. Senais, mediniais rėmais. Rastą dar anuos namuos. Portretas. Juodaplaukis, vešlia barzda, brandaus amžiaus veidas. Akys, žiūrinčios tiesiai.

Atsidarė durys. Linksmai krykštaudama pirma įbėgo moteris. Paskui ją – vyriškis. Jauni, meilę besivaikantys. Ji trumpam stabtelėjo. Pažiūrėjo į paveikslą. Leido ją pasivyti. Pabučiuoti į lūpas. Vėliau, vikriai tūptelėjusi, išsirangė iš ją laikančio glėbio ir paspruko per kitas duris, linksmai juokdamasi. Prieangyje liko tuščia. Šviečiantys sieniniai šviestuvai. Voras, kamputyje, mezgantis voratinklį.

Atsidarė durys. Stiprus, šalto, rudeninio vėjo dvelksmas pūstelėjo į portretą. Nutapytojo lūpų kampučiuose, lyg pasimatė šypsenos siluetas. Į prieangį įėjo ta pati moteris, kaip tą kartą. Pasipuošusi baltai – vestuvine suknele. Paskui ją sekė tas pats vyriškis, dėvintis juodą kostiumą. Toliau – piršliai: pagyvenusi pora, su nostalgija prisimindami savąsias vestuves. Paskui juos – pamergės ir pabroliai. Visi linksmi: pokštaudami ir jokaudami. Jaunuosius pasitiko tėvai, nešini duona ir druska, bei likę kiti svečiai, ruošdamiesi užtverti imituotą bromą. Po atliktų tradicijų visi perėjo į kitą kambarį. Liko ant grindų lėkštės šukės, nubyrėję gėlių žiedai. Akys iš paveikslo viską stebėjo. Tarsi matėsi sublizgusi ašara.

Atsidarė durys. Įėjo moteris lėtu žingsniu. Paskui ją vyras, nešinas mažu ryšuliu. Abu stabtelėjo, pažiūrėjo į nešulį, apsikabino, pasibučiavo ir perėjo į kambarius. Paveikslo akys suspindo džiaugsmu. Namai pasipildė nauja gyvybe. Kelionė tęsiasi. Jei tik galėtų užrašyti žodžius... Vaikai linksmai bėgiodavo per prieangį, žaisdami, slapstydamiesi vienas nuo kito. Namas, tarsi būtų gyvas, visas skendėjo džiaugsme ir juoke.

Atsidarė durys. Įžengė į prieangį moteris. Kita. Tvirtu žingsniu įžingsniavo į vidurį. Stabtelėjo, kad vyras ją pasivytų ir nuimtų paltą. Iš kambario, vedina vaikais, verkdama, susirinkusi daiktus –
visą namų džiaugsmą ir meilę, išėjo į niekur ta, kuri sukūrė jaukumą ir šilumą. Tarsi iš aukšto nužiūrėjo ją ta, kuri, lyg viesulas, atėjo su šalčiu ir skausmu. Akys, iš paveikslo, degė pykčiu, o lūpos lyg šaukė, motinai su vaikais, kad neišeitų.

Atsidarė durys. Į prieangį įvirto būrys lėbautojų, geriančių tiesiai iš butelių, rūkančių smirdančius papirosus, barstančius pelenus tiesiog čia pat – ant grindų, trypiančius purvinais batais papirosus. Išdidžioji moteris, apnuogintais pečiais ir plačia dekoltė, juokėsi, atvertusi galvą, kuo plačiai įsižiodama ir rodydama visus savo dantis. Vyrai meiliai glaustėsi prie jos, visaip meilikavo ir pildydavo šampano į jos taurę. Veidas iš paveikslo niršo, šaukė nebyliu balsu, siuntė prakeiksmus žvilgsniu. Kieno dabar šie namai?

Atsidarė durys. Plačiai, su dideliu trenksmu, nenuspaudus rankenos, o laužiamos. Žmogus, su gaisrininko apranga, tempiantis gesinimo žarną. Gaisras! Akys iš paveikslo neišsigando. Jos šypsojosi. Ramu ir gera. Net kai liepsnos liežuviai ėmė laižyti rėmo kraštus.