Į tą pavasarį

Baltais žiedais obels šaka palinko,
Kaip tąsyk, kai sustojo mūsųlaikas.
Aplinkui vakaro tyla ramybę rinko,
Ir žemė rodės trapume tam laikos.

Mes nekalbėjom. Kam tie žodžiai tylai?
Tik žvelgėm, kaip šešėliai žemėn krenta.
Širdy prabudo tai, ką žmonės myli,
Protas pakluso - plaukėm į tą krantą.

Svajonėse pakilom virš viršūnių,
Kur debesys lyg šilko patalai.
Dabar tik atminty tas skrydis būna,
Kai vakarą nusineša skliautai.

O, kaip norėčiau vėl atgal sugrįžti
Į tą pavasarį, kur žydintys jausmai,
Jaunystės skrydyje vėl su tavim paslysti,
Kur plaukia laiko neliesti laivai.
..........
Jaunystės skrydis debesų melsvam kely
Plukdys pavasarius, kol jie gyvi širdy.