Sugrįžimas. Demonai-8

Tiesą pasakius, kapitonas bandė savo nuotykį pamiršti. Ir jam pasisekė. Tačiau pamiršti bėdą dar nereiškia jos išvengti. Suairo atsitokėjo kapitonės Soiros palapinėje. Visiškai nuogas pririštas prie kažkokio panašaus įrenginio, apie kurį pasakojo Muosis.
Soira sėdėjo prie laužo ir skaitė knygą. Matyt, išgirdo kaip krustelėjo Suairo ir pakėlė galvą
- A… seržantas pabudo…
- Kapitone Soira, reikalauju mane paleisti!
Moteris atsistojo ir priėjo prie pat jo.
- Tu toks žavus, - nusišypsojo. – Tokia figūra… toks veidas… Visada norėjau turėti tokį vyrą kaip tu. Puikus karys. Kilmingas. Gražus. Protingas. Vaje, kiek privalumų beturys…
Soira ištiesė ranką ir švelniai paglostė vyro krūtinę. Tvirta, nors vis gi moteriška ranka glamonėjo krūtinę, kaklą, pečius, slydo žemyn…
- Ar man bus tas pat kaip Ladžiui?
Soira kurį laiką įdėmiai žiūrėjo kapitonui į akis. Paskui nuėjo prie laužo, paėmė durklą. Grįžo.
- Ladį iškastravo veterinaras. Aš nejaučiau jam neapykantos, todėl nenorėjau jo žudyti, - ji durklo smaigaliu braižė nesuprantamą raštą kapitonui ant krūtinės.
Jis nurijo seiles ir paklausė:
- Ar manai, kad vyrui tai geriau už mirtį?
- Ne, nemanau, - Soira abejingai truktelėjo pečiais.
- Kapitone, ar galiu užeiti?
- Palauk, Ulasai! Aš tuoj ateisiu!
- Klausyk, Suairo, aš turiu šiokių tokių reikalų.
Ji nupjaustė virves.
- Gali daryti ką nori. Štai ten – tavo drabužiai. Atsiųsiu Muosį. Atneš tau valgyti ir gerti. Tada duos žirgą ir grąžins ginklus. Gali joti į visas keturias puses.
- Kodėl?
- Na, tau iš baimės vis tiek nestovės. O kastruoti tave neturiu jokios priežasties.
- Ar turiu padėkoti?
- Už ką?
- Na, už laisvę, gyvybę…
- Tu nieko neprašei. Ir nieko ypatingo tau nedaviau.
Ji prisisegė kalaviją ir patraukė prie išėjimo. Ten sustojo, šyptelėjo:
- Tai buvo pamoka. Visų pirma, Ladžiui. Ir kitiems. O Ladžiui… Ladžiui viskas gerai. Aš sumokėjau burtininkui. Ir jis atgavo… savo vyrišką pasididžiavimą.


Suairo pavalgė, sėdo ant žirgo ir išjojo. Niekas nė negrįžtelėjo. Jojo į sostinę. Iš pradžių buvo labai patenkintas. Jautė didžiulį palengvėjimą. Tačiau, kuo toliau jojo, tuo labiau abejojo. Atmintyje vis iškildavo nuogas moters kūnas. Prisiminė aistringus bučinius, karštą alsavimą, stangrias krūtis savo delnuose… Dabar, rodos, jaudino ir ta neįprasta spenelių spalva. Paskui tas keistas uirgos kvapas.
Kapitonas Suairo sustabdė žirgą. Nulipo ir patraukė vedinas žirgu vis dar į tą pačią pusę. Ėjo koja už kojos ir mąstė. Dabar jis grįš. Ir kas? Tuo labiau negalės vesti kokios kvaišos iš aukštuomenės. Ir ką darys? Visą amžių bus kapitonas? Gaus skurdžią algą. Ir… kas?
Šoko ant žirgo ir pasileido šuoliais į Soiros stovyklą.
Grįžusio jo irgi niekas nesulaikė. Prijojo prie Soiros palapinės, nušoko nuo žirgo ir šūktelėjo:
- Kapitone, ar galiu užeiti?
- Užeik, seržante.
Jis įėjo ir sustojo prie įėjimo. Soira sėdėjo prie ugnies ir žiūrėjo į jį.
- Grįžai? Kodėl?
- Soira… aš…
Kapitonė pakilo, priėjo arti arti.
- Tai buvo paskutinis kartas, kai į mane taip kreipiesi, - pasakė ramiai. – Dabar tu esi mano seržantas. Gyveni mano palapinėje ir esi oficialus mano meilužis. Tačiau, kai pasakysiu „išeik“, turėsi išeiti. Supratai?
- Soira, aš…
- Kapitone Soira!
- Supratau… kapitone Soira…


Tšiaguno stovyklą pasiekė jau sutemus.
- Stot! Kas ir kokiu reikalu?
- Aš – kapitonės Soiros seržantas Suairo. Turiu kapitonui Tšiagunui laišką.
- Duokš, - ištiesė ranką sargybinis.
- Turiu perduoti tiesiai į rankas.
- Nieko nebus! Kapitonas perskaitys laišką, tada nuspręs ar kalbėtis su tavimi.
- Gerai. Aš palauksiu.
O ką beliko daryti? Be Tšiaguno atsakymo geriau negrįžti.
- Ei, seržante, kapitonas kviečia!
Suairo patraukė link kapitono palapinės. Tiesą pasakius, tai ką pamatė, jį gerokai nustebino. Prie laužo šalia palapinės sėdėjo kokių keturiasdešimties mėlynplaukis vyras. Jo kairįjį skruostą kirto gilus randas. Į eilinį plėšiką visai nepanašus. Greičiau jau į reguliarios armijos karininką.
- Ką? Nustebai, seržante? – vyptelėjo. – Nepanašus į plėšiką?
- Tiesą pasakius, kapitone, man nusišvilpt į ką tu panašus. Aš tiesiog turiu sudaryti su tavim sandėrį.
- Hm… Man visada patiko kaip Soira balta rankele valdo savo eržilus.
Seržantas Suairo sukando dantis ir nutylėjo. Tačiau jo akys piktai žybtelėjo.
- Nepyk, seržante, - taikiai pasakė Tšiagunas. – Mano liežuvis – mano priešas. Tačiau jokiu būdu nenoriu, kad tu būtum mano priešas. O dabar pasakok.
- Argi kapitonė Soira…
Tšiagunas ištiesė laišką. Ten tebuvo keletas sakinių. Mandagus pasisveikinimas bei pagyros. Ir tik vienas sakinys apie reikalą: „Siunčiu tau seržantą Suairo, kuriuo visiškai pasitikiu“.
Seržantas lengviau atsikvėpė.
- Palengvėjo? Žinau, kad Soira bjauraus būdo. Bet nelaikytų šalia savęs žmogaus, kuriuo nepasitiki. Tai dėstyk dabar.
Suairo glaustai paaiškino reikalo esmę ir pasiūlė kainą: aštuoni šimtai kapitonui ir po keturis šimtus kiekvienam kariui.
- Įtariu, kad Soira nuplėšė perpus daugiau.
Seržantas neapibrėžtai gūžtelėjo pečiais.


Vos seržantas išjojo, į Soiros kambarį tylom įslinko Muosis.
- Kapitone?
- Gerai, kad atėjai… Parašiau laišką Omusumui. Jok ir grįžk kuo greičiau.
- Klausau, kapitone Soira!
Tačiau Muosis neišėjo. Jis neryžtingai mindžiukavo prie durų.
- Nori dar ką pasakyti?
- Noriu paklausti… seržantas…
- Muosi, apie tai mes jau kalbėjom!
- Aš labai atsiprašau, kapitone… bet tai neteisinga jo atžvilgiu…
- Aš jau nusprendžiau!


Iš Tšiaguno stovyklos Suairo išjojo vos prašvitus. Pusiaukelėje seržantą pasitiko Nigylas su dviem kariais.
- Seržante, - kreipėsi Nigylas. – Mes stovyklą įsirengėme kitur. Kapitonė siuntė tave pasitikti.
Jojo neilgai. Greitai išsuko iš pagrindinio kelio ir netrukus pateko į saulės nutviekstą laukymę. Jos centre stovėjo margaspalvė palapinė, o laukymės pakraščiais buvo įsikūrę Soiros kariai.
Suairo nušoko nuo žirgo ir patraukė prie centrinės palapinės:
- Kapitone Soira, galiu užeiti?
- Taip, seržante.
Suairo įžengė į palapinę ir sustingo.
- Užeik, mielasis…
Soira pusiau gulom sėdėjo ant juodais šilkais pakloto gulto. Vilkėjo tą pačią aukso spalvos suknelę. Tik plaukai šį kartą susegti auksine sege. Ant rankos žvilgėjo keletas apyrankių.
- Na, ir kaip sekėsi?
- Gerai. Labai nustebau. Jis – kiek kitoks negu aš maniau.
- Matai, - Soira pakeitė padėtį į sėdimą. – Nereikia spręsti apie ką nors iš gandų.
- Kapitone Soira, ar galiu paklausti, ką visa tai reiškia?
- Jei neklystu, tai tu jau paklausei. Bet aš leisiu sau neatsakyti.
Soira pakilo nuo gulto ir patraukė pro seržantą link išėjimo.
- Sichi!
- Klausau, kapitone!
- Palydėk seržantą nusiprausti ir paduok jo drabužius. Ir pakviesk man Nevą.
Jis išsimaudė upelyje. Kai išlipo, Nevas pasitiko su naujais drabužiais. Uniforma buvo panaši į jo dėvėtą kariuomenėje. Tik be skiriamųjų ženklų. Pirmą kartą po ilgo laiko jis vėl pasijuto tikru kareiviu. Priėjo prie upelio ir pažvelgė į savo atvaizdą. Į jį žiūrėjo šaunus jaunas karininkas. Pačiame jėgų žydėjime. Tik šiek tiek apšepęs, nugairintas saulės ir vėjo. Tą akimirką Suairo pagalvojo, kad Soiros veidas niekada neįdegdavo. Ji visada pablyškusi…
Palapinėje viskas buvo taip pat. Tik vidury stovėjo stalas, nukrautas maistu ir gėrimais.
- Sėsk, Suairo. Manau, kad Tšiagunas taip gerai tavęs nepavaišino.
- Tikrai ne, kapitone…
- Šiandien leidžiu į mane kreiptis vardu. Ir dar…
Soira nutilo.
- Leidžiu tau visa, ko neleidau niekada, nes… galbūt, tai paskutinė mūsų naktis…
- Kodėl? Žadi mane išspirti?
Soira liūdnai šyptelėjo:
- Jei būtų tik tokia bėda… nerengčiau tau jokių išlydėtuvių.
- Tai kas? Soira?
Staiga Suairo nutilo, pamatęs Soiros veido išraišką.
- Tu man kažko nesakai? Kažką nuslėpei nuo manęs ir visų kitų?
- Mielasis, kaip manai, kodėl taip įžeistas princas Abalas ne taip jau labai ir supyko? Ir dar pažadėjo mokėti tokius pinigus?
- Soira… bijau išgirsti…
- Mes kausimės ne su karalium. Mes kausimės su princu Akeiliu.
- Bet gi tu jį nugalėjai!
- Ne, tada mes tik gerokai aptalžėme jį.
- Soira, bet gi tada tu netekai beveik visų vyrų!
- Apie tai ir norėjau pasikalbėti.
Soira pakilo nuo stalo. Nuėjo prie laužo, pažarstė žarijas.
- Ryt ryte čia prisistatys magas, dvi burtininkės ir devyni raganiai.
- O dangau… - suvaitojo Suairo. – Nesitikiu nieko gero iš tokios kovos…
- Nebūk prietaringas kaip kaimietis!
- Aš ir esu kaimietis! – suirzo.
- Klausyk, - taikiai tarė, - nenoriu su tavim pyktis.
- Atleisk, - aprimo ir Suairo.
- Aš ilgai mąsčiau, seržante. Ryt ryte gali išjoti kur akys veda…
Pirmą akimirką Suairo norėjo įsižeisti. Tačiau susivaldė:
- Soira, aš esu karys. Aš prisiekiau tau. Be to, gal dar pameni, tebegalioja mano priesaika karaliui Iebui ir jo įpėdiniams. Aš nežadu trauktis.
Kapitonė tylom priėjo prie jo ir pabučiavo į lūpas.
- Visada žinojau, kad esi tikras vyras. Tą pačią akimirką, kai pamačiau tave tarp žiūrovų.
- Pamatei? Taip. Ir nuo tada tampai mane kaip lėlę.
- Nepyk. Toks jau...
- Kapitone Soira, pas tave svečias!
- Kviesk jį, Sichi!
Vidun linksmai šypsodamas žengė Tšiagunas.
- Sveiki gyvi! Kapitone Soira… - nušvito tarsi pavasario saulė. – Atrodai pritrenkiančiai! Kai paskutinį kartą vilkėjai…
- Ačiū. Tu labai malonus, kapitone Tšiagunai, - nutraukė jo tiradą.
Suairo pasirodė: nenori, kad jis išgirstų kažką svarbaus. Kažkur giliai, rodos, sukirbėjo pavydas. Kažkas kitas irgi matė ją su šia suknele. Tai reiškė…
- Seržante Suairo! – vėl pragydo svečias. – Malonu tave vėl sutikti…
- Kapitonas… nuo šiandien Suairo jau kapitonas…
Šis nustebęs įbedė klausiamą žvilgsnį į Soirą.
- Atleisk, nespėjau tau pranešti. Negaliu savo vyrų palikti seržantui.
- O tu sau, matyt, suteikei generolo laipsnį, - pašaipiai vyptelėjo naujai iškeptas kapitonas.
Jis irzo vis labiau. Tas netikėtas svečias, jo užuominos, nelauktas paaukštinimas, bjaurus mūšis…
Soira nervingai truktelėjo petimi. Tą judesį pastebėjo jau seniai, nors buvo nežymus, ypač kai vilkėdavo uniformą. Tačiau nuogo peties truktelėjimas buvo akivaizdus. Tai reiškė, kad Soira bando neišleisti džino iš butelio.
Tšiagunas su kapitonės mimika ir gestais, rodos, buvo susipažinęs ne ką prasčiau (o gal ir geriau… piktai nusiviepė sau) už Suairo. Tik jis, atrodo, visai nekreipė į tai dėmesio.
- Rodos, - burbtelėjo pašaipiai, - savo pasirodymu ir pliurpimu būsiu pakurstęs šeimyninį kivirčą.
Soira sugniaužė kumštį, prikando lūpą ir kurį laiką rūsčiai žiūrėjo tai į Suairo, tai į Tšiaguną.
- Na, ponai kapitonai, dabar pietausime… - pagaliau tarė. – Karštų patiekalų nebus. Mes stovyklaujame. Ir šiaip… reikia kai ką aptarti.
- Taip, brangute, reikia… Vėl mane į kokį mėšlą įmurkdei?
- Tšiagunai!
- Ko? Nereikia čia maivytis, - kapitonas įsidėjo į lėkštę geroką gabalą kumpio. – Aš labai dėkingas tau, kad tada ištraukei iš tos pražūties. Tačiau ir dabar nenoriu mirti.
- Kapitone, tavo darbas bus juodžiausias, bet pats… paprasčiausias.
- Hm… Aš jau tą girdėjau ne kartą…
- Tšiagunai… - Soira palietė kapitono ranką.
Suairo valgė lėtai ir bandė apsimesti, kad jam visai nerūpi tai, kas vyksta. Tačiau jis kuo puikiausiai viską matė ir girdėjo… ir pavydėjo.
O Soiros balsas tapo švelnus ir minkštas:
- Juk padėsi… Tik tavim pasitikiu. Juk žinai…
- Soira, - kapitono balsas irgi tapo švelnesnis. – Tu gali daryti kas tau šauna į galvą. Galų gale, aš galiu, netgi privalau tau padėti. Bet…
- Tai jau ne tavo reikalas! – kapitonė atitraukė ranką.
- Taip, - irgi sausai atrėžė Tšiagunas. – Sakyk, kokia mano užduotis, ir mes trauksim į kelią.
- Puiku! Išvyksit šiandien.
Soira atsistojo, nuėjo prie gulto ir atnešė du didelius vokus. Vieną įteikė Tšiagunui, kitą – Suairo.
- Tai jūsų užduotys, ponai. Tikiuosi, kad jas įvykdysite.
- Taip, kapitone Soira! - kariškai išrėžė Tšiagunas. – Tai aš einu pas saviškius. Sėkmės, seržante. Ach, taip! Kapitone Suairo.
Ir išėjo. Soira liko sėdėti prie stalo ir knebinėti kažką lėkštėje.
- Ar man atplėšti voką? – irzliai paklausė Suairo.
- Ne, rytoj ryte… - burbtelėjo ir toliau knebinėjo.
Suairo kurį laiką tylėjo ją stebėdamas, o tada ryžtingai paklausė:
- Ar jis tavo meilužis?
- Kas? Tšiagunas? Ne! Jis mano…
Soira atsistojo, priėjo prie kapitono ir švelniai paglostė skruostą.
- Suairo… aš… Mielasis, aš labai gailiuosi, kad įvėliau tave į visa tai. Tiesiog tu buvai labai geras karys ir labai simpatiškas vyras. Ir aš… pasielgiau taip, kaip man šovė į galvą. Žinau, kad myli mane. Atleisk, bet nieko daugiau, išskyrus savo kūną, negaliu tau duoti.
- Soira, bet gi aš nieko neprašau! Aš susitaikiau su esama padėtimi. Viskas gerai.
- Negerai, demonai tave griebtų! Aš tiesiog pasinaudojau tavimi! Negi nesupranti?!
Suairo žiojosi prieštarauti, tačiau Soira staiga nuėjo prie išėjimo ir riktelėjo:
- Sichi!
- Taip, kapitone!
- Prižiūrėk, kad niekas mūsų su kapitonu netrukdytų.
- Klausau, kapitone!
Soira grįžo prie Suairo:
- Man įgriso šita kvaila suknelė!
Ir vylingai nusišypsojo:
- Padėk man nusirengti…


Soiros būrelis vidurdienį apsistojo Ovase. Miesteliūkštis nebuvo didelis, tačiau turtingas, nes išaugo svarbių kelių kryžkelėje. Pietų kelias, kuriuo ir atjojo, vedė iš Urėjos karalystės, su kuria Tyrų karalystė palaikė nuolatinius ekonominius santykius. Tuoj už Ovaso kelias šakojosi. Rytinis vedė į sostinę, vakarinis – į Salimą, antrą pagal svarbą karalystės miestą. Įdomiausias buvo šiaurinis kelias. Jis vedė į demono Akeilio pilį.
Nors miestelis buvo visko matęs, tačiau tokia draugija ir jam buvo pernelyg.
Priešaky jojo juodoji burtininkė Inoma. Juodas žirgas ir juodo atlaso suknelė sudarė vientisą grėsmingą darinį. Ilgi juodi plaukai puriomis garbanomis krito ant nuogų pečių. Blyškus veidas švietė tarsi mėnulio pilnatis, o ryškiai raudonos lūpos atrodė grėsmingai geidulingos.
Iš paskos viena šalia kitos jojo baltoji burtininkė Škira ir Soira. Vilkėjo tokias pat sukneles kaip ir Inoma. Tik Škiros suknelė buvo balta. Ji atrodė tarytum vaiduoklis. Plaikstėsi kažkokie apšiurę žili plaukai, blyškus veidas, bekraujės lūpos. Veide ryškėjo tik didelės juodos akys. Vienintelė tikra ir gyva buvo Soira su savo aukso spalvos suknele.
Paskui jojo magas Nasohnorbas. Jis vilkėjo juodą kostiumą ir buvo susisupęs į mėlyną apsiaustą. Magas buvo juodaodis, visiškai plikas su viršugalvyje lyg vėliava plevėsuojančia žalių plaukų sruoga.
Paskutiniai jojo raganiai. Visi priklausė Didžiosios Ragės ordinui, todėl dėvėjo karines uniformas ir kraujo spalvos apsiaustus. Ginkluoti, rūstūs. Tokie panašūs vienas į kitą, kad neįmanoma atskirti vyro nuo moters.
Šiek tiek atsilikę traukė Muosio vadovaujami kariai. Nors buvo aišku, kad niekas, būdamas sveiko proto, nepuls tokios kompanijos, tačiau Soira turėjo dar ir asmeninių motyvų.
Ovaso gatvės mikliai ištuštėjo. Muosis su dviem kariais aplenkė būrelį ir pirmi pasiekė didžiausius miestelio svečių namus, kurių šeimininkas, nors ir virpėdamas iš baimės, išpuolė kieman. Baimė turėjo atsipirkti.
- Ko pageidausite, garbieji ponai? – susilenkė veik iki žemės.
- Ponai burtininkai ir raganiai apsistos viduj. Kareiviams paruošk lauke, - pareiškė Muosis, lipdamas nuo žirgo. – Duok ką turi geriausio. Tau bus dosniai atlyginta.
Tuo metu priartėjo ir kiti. Ėmė lipti nuo žirgų.
- Muosi, paimk karius ir jok pas jį. Aš negalėsiu jo apsaugoti. Omusumas, tikiuosi, viską sutvarkys kaip sutarėm.


Tšiagunas laukė Suairo.
- Sveikinu, kapitone, sėkmingai atvykus, - pasveikino linksmai, nors visai neatrodė laimingas.
- Ačiū, kapitone, - burbtelėjo Suairo nušokdamas nuo žirgo ir mosteldamas vyrams įsikurti.
- Suairo… mums reikia pasikalbėti.
- Nežinau ką man nori pasakyti, tačiau aš neturiu ką pasakyti tau.
- Nesipūsk, - pavargusiu balsu pradėjo Tšiagunas. – Žinau ko širsti. Pavydi Soiros. Nežinau, kuo turėčiau tau prisiekti. Tačiau ji yra tik mano draugė, jei išvis gali būti kieno nors draugė… Ir patariu: nešdinkis iš čia kuo greičiau… ir kuo toliau…
- Keista, - vyptelėjo Suairo. – Prieš išvykdama ji man patarė irgi panašiai.
Tšiagunas žiūrėjo tiesiai į akis. Ir Suairo patikėjo, kad jis žino kažką ir yra teisus dėl gresiančio pavojaus. Tačiau neketino palikti mūšio lauko dėl kažkokių paslaptingų priežasčių.
- Ačiū už pastangas. Tačiau aš nesitrauksiu. Negaliu.
- Tiesą pasakius, - liūdnai šyptelėjo Tšiagunas, - buvau tikras, kad mūsų pokalbis baigsis kažkaip panašiai. Aš, ko gero, irgi taip elgčiausi.
Naktis buvo šilta ir rami. Danguje ryškiai švietė mėnulis ir milijonai žvaigždžių. Kapitono Suairo vyrai buvo išsidėstę nedidelės kalvelės papėdėje. Jokio triukšmo. Kiek atokiau prie laužo sėdėjo penkios moterys.
- Čia dabar kas? – nustebo Tšiagunas.
- Sveikas, kapitone, - atsiliepė tylus kiek pašaipus moteriškas balsas.
- Aimija?
- Aš, kapitone.
Moteris vikriai pašoko ir priėjo prie kapitonų. Aukšta ir liekna, netgi liesoka. Vilkėjo lengvus sėlpo odos šarvus. Ant kaklo kabojo durklas.
- Jūs pažįstami? – nustebo Suairo.
- Mielasis… - sukniurkė Aimija. – Visi mėlynplaukiai pažįstami.
- Ką tu čia veiki, Aimija?
- Gavau Soiros žinutę. Ji prašė kapitoną Suairo… prižiūrėti.
- Kalė… - sušnypštė Tšiagunas. – Aš gi jai sakiau.
- Aš irgi sakiau, - abejingai atrėmė moteris. – Bet ji neklauso. Ji pernelyg ilgai gyveno čia.
- Taip… taip… - atsiduso Tšiagunas. – Per ilgai. Kaip ir aš.
- Tu – visai kita istorija.
- Kita, tačiau veikia taip pat.
Suairo visą laiką tylom stebėjo abu ir bandė suprasti, apie ką jie kalba. Tačiau, taip nieko ir nesupratęs, suirzo:
- Labai smagu, kad jūs pažįstami. Tačiau norėčiau žinoti, ką visa tai reiškia. Aimija atnešė laišką nuo Soiros. Ji liepė man tas moteris priimti, tai aš ir sutikau. Tačiau aš jų nepažįstu.
- Aš pažįstu, - vyptelėjo Tšiagunas. – Ir galiu laiduoti.
- Bet aš nepažįstu ir tavęs! – dar labiau suirzo.
Kurį laiką truko nejauki tyla.
- Ką gi, - pagaliau burbtelėjo Suairo. – Rodos, aš čia nereikalingas.


Mūšis prasidėjo ankstyvą rytmetį. Dar prieš saulei patekant iš sostinės, kaip ir buvo sutarta, atvyko tūkstantis princo (dabar karaliaus) Abalo karių. Jis, po nakties skerdynių, kurias įvykdė Tšiaguno būrys, sėdęs į sostą, nusprendė būti gailestingas. Todėl daugiau mirties bausmių nebuvo. Jis tik surinko armiją iš nepatikimų karių ir pasiuntė į mūšį, iš kurio tie beveik garantuotai negrįš.
Kariai atžygiavo tvarkingomis kolonomis ir sustojo laukuose priešais Akeilio pilį. Po akimirkos atsivėrė pilies vartai, ir iš ten plūstelėjo kariai. Tai buvo paprasti kareiviai ir samdiniai. Jų tik buvo be galo daug. Jie plūdo ir plūdo. Išsyk metėsi į kovą. Tekančios saulės spinduliuose blyksčiojo ginklai, šalmai ir šarvai. Ryto tylą drebino metalo žvangesys, kovos šūksniai, skausmingos dejonės ir priešmirtiniai klyksmai.
Visi stebintys šią kovą buvo tikri tik dėl vieno: Abalo kariai pralaimės. Ne todėl, kad jie blogiau kaunasi. Tiesiog Akeilio karių buvo daugiau. Ir jie vis dar ėjo ir ėjo nenutrūkstama srove. Kai ji pagaliau išseko, vartai užsivėrė. Pilis liko tyli ir niūri. Atrodė negyvenama. O mūšis dar kurį laiką tęsėsi. Bet galiausiai neliko nė vieno gyvo Abalo kario.
Kai visi, kas dar krutėjo, nepriklausomai nuo to, kuriai armijai priklausė, buvo pribaigti, likusieji gyvi išsirikiavo tvarkinga kolona ir patraukė į Ovasą. Niekas jiems netrukdė. Virš mūšio lauko vienas po kito ratus ėmė sukti tevai. Jie pamažu atsargiai leidosi žemyn. Po kurio laiko visas kovos laukas margavo tamsiai žaliai ir ryškiai raudonai. Ligi pavakario iš dviejų kariuomenių teliko tik boluojantys kaulai, drabužių skutai ir ginklai. Kol galiausiai viską prarijo iš nežinia kur atšliaužusios unatos.
Kapitonas Suairo mūšį, kurio kitaip nei skerdynėmis pavadinti nebuvo galima, stebėjo niūrus. Jam visada buvo nesmagu žiūrėti į žūstančius karius, kuriems negalėjo pagelbėti. Būtų mielai puolęs į mūšį. Tačiau Soiros įsakymas… Be to, puikiai suvokė, kad niekuo jiems nepagelbėtų. Todėl Sichiui liepė atnešti butelį vyno ir netrukdyti ligi ryto, jei nieko nenutiks.
Išgėręs Suairo nusmigo. Todėl negirdėjo kaip atvyko Muosis su savo vyrais. Jis perdavė Sichiui kapitonės Soiros laišką, kuriame ji nurodė, kad Muosis ir jo vyrai skiriami asmenine kapitono Suairo apsauga. Po vidurnakčio visa stovykla sumigo. Prie palapinės tarsi vaiduokliai išdygo penkios mėlynplaukės moterys. Aimija įsmuko į kapitono palapinę. Po akimirkos išlindo lauk ir sušnabždėjo:
- Nara, pranešk poniai…