Sugrįžimas. Demonai-7

- Gal tu apsivilk! – pakėlė balsą kapitonė. – Ir nepaisyk niekų! Neišsimiegojęs jis, mat!
Staiga Suairo pajuto kalavijo ašmenis prie gerklės.
- Išsiblaškę paprastai būna įsimylėjėliai. Jei sužinosiu, kad turi kitą… Renkis ir nusileisk žemyn! – metė išeidama.
Jis liko nuogas stypsoti vidury kambario.


Dvikovos baigėsi apie pietus. Soira surinko gerokai per šimtą vyrų. Tai reiškė, kad jiems dar teks pakovoti.
Supratęs, jog spektaklis baigėsi, Suairo nusprendė grįžti į kareivines. Jis praalko ir gerokai sustiro. Kaip tik tą akimirką išgirdo sodrų kapitonės balsą:
- Kapitone, gal norėtum su manim pasigalynėti?
Suairo lėtai atsigręžė:
- Į mane kreipiesi?
- Taip, kapitone. Jei nenori būti mano seržantas, tai nors savo malonumui. Gal galėtum įrodyti, kad elitinio karališkojo dalinio kapitonas gali nugalėti samdinių kapitonę.
Akimirką Suairo svyravo. Paskui, paskatintas pašaipaus rudų akių žvilgsnio, atsakė:
- Esu elitinio karališkojo dalinio kapitonas Suairo. Man didelė garbė susikauti su tavim. Nesvarbu, laimėčiau ar pralaimėčiau.
- Man patinka tikri vyrai… - vyptelėjo. – Kuo kausimės?
- Kalavijais, jeigu, žinoma, tu…
- Man tiks.
Minia sulaikė kvėpavimą. Situacija pikantiška – lyg ir turėtų paaiškėti, kas geresnis kareivis: samdinys ar karališkasis. O dar pridėjus, kad samdinys moteris…
Suairo padėties rimtumą suprato tik tada, kai kovotojų poza sustojo vienas priešais kitą. Minioje kilo šurmulys. Visi puolė lažintis. Statė ir už jį, ir už Soirą. Miestiečiams tai buvo pramoga. O kapitonui staiga suspaudė paširdžius. Kas bus, jei pralaimės? Jis pakėlė akis ir susidūrė su kapitonės žvilgsniu. Ji nežymiai linktelėjo.
Kova vyko permainingai. Jie žaidė gudrų žaidimą, kurį atspėti galėjo tik toks pat talentingas kovotojas. Tačiau minioje tokių neatsirado. Ir jie sėkmingai baigė kovą.
- Dėkui, kapitone Suairo, - tvirtai paspaudė ranką. – Mielai priimčiau tave į savo būrį.
- Man garbė, kapitone Soira, - atsakė jis tada. – Mielu noru tau siūlau tą patį – vietą karališkoje kariuomenėje.
- Gal aptarkime tai smuklėje? – blykstelėjo akimis visai nekareiviškai ir, nelaukusi atsakymo, patraukė į smuklę.
Suairo nuėjo paskui. Tada pirmą kartą nusprendė, kad jos užpakaliukas visai nieko.


Kai nusileido žemyn, Soirą rado gurkšnojančią vyną. Ji nervingai beldė pirštais į stalą ir vis žvilgčiojo į duris.
- Soira, aš…
- Kapitone Soira! – nukirto griežtai. – Peniukšlis vėluoja.
Peniukšlis – tai jauniausias Tyrų karaliaus Iebo sūnus Abalas.
- Tu jį pažįsti, seržante?
- Taip, kapitone. Ar galiu prisėsti?
- Sėsk, vyno įsipilk.
Ji palaukė kol Suairo gurkštelėjo vyno.
- Kaip jis?
- Na, jam septyniolika. Protingas, žingeidus ir geras karys. Žinoma tiek, kiek galima tikėtis iš tokio amžiaus vaikinuko.
- Kiek sūnų turėjo Iebas?
- Septynis.
- Kaip manai, kodėl tėvas karūną paliko jaunėliui?
- Na, - pirmą kartą Suairo susimąstė. – vyriausias žiaurus ir kvailas. Du kiti dar tada, kai tarnavau karaliui, pasirinko žynių luomą. Maditas domisi tik mokslu. Usis – labai ligotas. Na, o Tiunas… Jis garbina kažin kokį svetimą dievą.
- Ir pasisekė tėtušiui, - atsiduso Soira. – Kaip manai?.. O! Štai ir jis.
Link jų ėjo aukštas lieknas jaunuolis.
- Atleiskite, kad pavėlavau, - pasakė visai neatsiprašinėdamas.
Suairo norėjo atsistoti pagerbdamas karališką asmenį. Tačiau kapitonė jį perliejo tokiu žvilgsniu, kad liko sėdėti.
- Aš tau atleidžiu todėl, - lėtai pradėjo, - kad esi mano piniginė. Tačiau šiuo metu nesu tokia neturtinga, kad norėčiau guldyti savo vyrų galvas už kažkokį snarglių. Kad ir karūnuotą.
Kapitonė griebė peilį nuo stalo ir paleido kažkur princui pro kairįjį šoną. Pasigirdo skausmingas klyktelėjimas.
- Kapitone! – išraudo Abalas. – Aš neleisiu!
- Nusišvilpt man! Esi mano teritorijoje. O tavo asmens sargybinis bandė išsitraukti ginklą.
- Tu mane įžeidei! – isteriškai klyktelėjo princas. – Ir jis…
Kapitonės akys tapo vaikiškai tyros ir nustebusios. Seržantas pamanė, kad jam derėtų įsikišti. Bėda, nežinojo kaip.


Kapitonė pakilo nuo stalo anksti, mandagiai atsisveikino ir jau žengė link laiptų, tada atsisuko ir, lyg dabar sugalvojusi, pasiūlė:
- Kapitone Suairo, tapk mano seržantu. Alga bus didesnė. Kai ją gausi… Rizika, žinoma, irgi.
Patylėjo.
- Mes išvykstam po savaitės. Ligi to laiko seržanto vietą laikysiu tau. Labanakt!
Kapitonas palydėjo ją susižavėjusiu žvilgsniu.
- Nė nesvajok! - išgirdo pašaipų balsą. Ir be jokios pauzės: - Ei, Okila! Nešk čia alaus, vyno ir mašės! Ir mėsos, mėsos, brangioji!
- Ir mergų! – pridėjo kažkas.
Užstalėje nugriaudėjo sutartinas juokas.
- Nė nesvajok, kapitone. Kiaušus nuraus, jei bandysi lįsti. Ir tu būsi ne pirmas…
Vyrai vėl sutartinai nusižvengė.
- Ar bandei, kad taip gerai žinai? – nusijuokė Suairo.
- Ne, kapitone. Dievai buvo gailestingi. Beje, mano vardas – Muosis. Aš su kapitone Soira jau seniai. Žinai, ką ji padarė, kai atsibodo visi tie kabinėjimaisi?
- Ne. Papasakok, Muosi. Aš statau, - pridėjo.
- Gerai, kapitone. Tu man patinki. Puikiai sužeidėt partiją aikštėj.
Suairo žiojosi prieštarauti. Tačiau karys numojo ranka:
- Jei nenori prisipažinti, tai geriau patylėk. Beje, ji liko tavimi patenkinta labiau nei parodė.
- Ei! gana man pagyras berti! Pasakok, ką ji padarė tam nelaimėliui…
- A… gerai. Buvo mūsų būry toks gražuolis, Ladis vardu. Nekvailas. Ir karys geras. Tik labai jau pasitikėjo savimi. Na, aš bobas turiu omeny. Jam vis vaidenosi, kad į lovą bet kurią galėtų įsiverst.
- Rizikingas požiūris… - burbtelėjo kapitonas.
- Taip. Ypač, kai turi reikalą su tokia moterim kaip Soira…
Karys kuriam laikui nutilo. Išlenkė taurelę, pasėdėjo kasydamasis barzdą.
- Taigi. Ėmė jis sparną rėžti aplink kapitonę. Toji juokais atsimušinėjo. Kelis sykius išbarė. Kartą net antausį skėlė. Bet tas kvailys vis savo suokė. Atseit, kuo labiau priešinasi, tuo labiau myli.
- Kažin kodėl man atrodo, kad istorija nebus linksma… - pasakė raudonplaukis samdinys.
- Nelinksma. Bet pamokanti, - vyptelėjo Muosis.
Išlenkė dar taurelę, nusišluostė atgalia ranka lūpas.
- Vieną rytmetį išvertė mus iš guolių pavojaus signalas. Išpuolam lauk. Pusnuogiai. Akis krapštinėjamės. Priešo dairomės. Tik nėra jo. Prie laužo stovi kapitonė. O graži, kad ją kur demonai! Pilna kovine apranga. Rankos ant krūtinės sukryžiuotos. Kalavijas prie šalies. O mūsų trimitininkas pavojaus signalą pučia. Prilekiu prie kapitonės, aš tada seržantas buvau, ir raportuoju, kad visi savo vietose, tik Ladžio nėra. Ir taip nesmagu man. Manau, gal jis į kaimą pas mergas išlėkė. Tai bus dabar… O ji taip maloniai nusišypso. Akys tokios vaikiškai tyros ir nekaltos. Liaukis, sako, Veidi (tai mūsų trimitininkas), tą triūbą pūsti. O be Ladžio kol kas apsieisim, pridūrė. Tada įsakė vyrus paleisti, kad apsivilktų žmoniškai. Liepė du jai atsiųsti. Su kirviu ir virvėm. Ir dar liepė veterinarą su jo įrankiais pas ją. O visi kiti, sako, tegul renkasi vėl. Įvykdžiau viską, tada nuėjau vilktis. Kai grįžau…
Karys vėl maktelėjo taurelę.
- Na, kapitonė sėdėjo prie laužo ir žiūrėjo į ugnį. Šalia jos – veterinaras. Pažvelgiau į jį, tai tik galvą papurtė. Supratau, kad nieko jam nesakė. Kitoj laužo pusėj jau darbavosi tiedu. Priėjau prie jų kaip tik tuo metu, kai įkalė į žemę tokį lyg ir kryžių. Anie irgi tik galvas papurtė. Ką darysi… Grįžau, o ji ir sako man… Na, liepė paimti man du karius, eiti į jos palapinę ir atvesti Ladį. Kai nuėjom ten… Žinai, kapitone, vos iš juoko nesprogau. Ladis gulėjo palapinėj. Visas virvėmis suraišiotas, kamšalas burnoj, mėlynė paaky. Ir, svarbiausia, visiškai nuogas. Kai išvedėm jį iš palapinės… Vyrai praplyšo juokais. Kapitonė nė akių nepakėlė. Leido vyrams smagintis.
Karys vėl nutilo. Vėl išgėrė. Šį sykį jau dvi taureles.
- Klausyk, kapitone, ar tikrai nori tą istoriją išgirsti?
Kitų nuomonės jis neklausė. Rodos, net pamiršo, kad jie ten yra. Prie stalo jau sėdėjo ir keletas vietinių prostitučių. Aplinkui spietėsi žiopliai, kurie gaudyte gaudė bet kokias istorijas apie kapitonę Soirą.
Suairo, stebėdamas pasakotoją, nusprendė, kad greičiausiai nenori tos istorijos girdėti. Tiktai karys, išlenkęs dar vieną taurelę, prakalbo lyg ir sau.
- Prisijuokėm ligi valiai. Tada ir klausiu kapitonės, ką daryti. Liepė prie to žėgliaus pririšti. Taip ir padarėm. Jei būčiau žinojęs… Nors, tiesą sakant, nieko nebūčiau galėjęs pakeisti. Ji buvo… Et!
Karys išlenkė dar vieną taurelę, kurią jam kažkas paslaugiai pakišo. Keista, tačiau neatrodė girtas. Tik mėlynų akių žvilgsnis blausėsi vis labiau ir labiau.
- Tada ji atsistojo, peržvelgė vyrus ir išrėžė kalbą. Ji labai visus mylinti. Jie yra jos šeima. Ji visada ir visais rūpinasi. Kalbos pradžią visi sutiko pritariamai. Tiesa tai, nieko negali prikišti. Paskui pareiškė, kad jai labai gaila, jog atsiranda tokių, kurie nesupranta jos gerumo. Čia ji pagriebė veterinarą už pakarpos ir nutempė prie Ladžio. Stipri. Oi, kokia ji stipri… Niekaip nepatikėtum į ją pažiūrėjęs… Taigi, priėjo ji prie Ladžio ir ištraukė jam kamšalą iš burnos. O paskui… Dievai, kodėl neapakinote manęs?! Geriau būčiau to nematęs…
Muosis apsižvalgė, tarytum nesuvokdamas kur esąs. Kažkas pastūmė taurelę. Kažkas – kitą. Karys išlenkė neužkąsdamas.
- Jis verkė… - pradėjo vėl. – Ar matėte verkiantį kareivį?.. O ji… Pasakė, kad Trakas eitų ir… Liepė… Kaip jis verkė… Niekas jam negalėjo padėti… O mes… Penkiasdešimt trys vyrai… prieš vieną moterį… matyt, mus pakerėjo… ji… ta ragana… ji pasakė… arba tu, Trakai… arba aš… Trakas maldavo… jis… na… buvo veterinaras… kraujas… ten buvo tiek kraujo…
Karys nutilo. Apžvelgė visus nereginčiu žvilgsniu. Išgėrė pakištą taurelę, nusišluostė atgalia ranka lūpas. Staiga jo akys praskaidrėjo. Pažvelgė į Suairo ir tyliai pasakė:
- Taip ir žinok: ji gera, bet ją kartais apsėda demonas. Aš ją myliu, bet tik tol, kol neprisimenu…
Ir nusmigo.


- Seržante, - nusišypsojo, - ar aš įžeidžiau jo didenybę?
Suairo dar nespėjo sugalvoti atsakymo, kai princas Abalas kreipėsi į jį:
- Seržantas?! Kapitone Suairo, eik tarnauti man. Šiandien pat paskirsiu tave generolu. Surinksim armiją. Paskui tave eis…
Seržantas stipriai suspaudė kalavijo rankeną. Jis tikrai nenorėjo kautis su Soira. Tačiau neketino leisti, kad ji nudėtų tą karalių be karūnos.
Kapitonė kurį laiką sėdėjo įbedusi žvilgsnį į stalą. Paskui lėtai atsistojo ir tyliai pasakė:
- Puiku. Sutarsite…


Grįžęs į kareivines kapitonas ilgai negalėjo užmigti. O po poros dienų pas jį atėjo Muosis ir atnešė laišką. Kapitonė Soira labai mandagiai prašė paslaugos. Karalius, prieš jai išvykstant, rengiąs puotą, į kurią pakvietęs ir ją su palydovu. Ji labai prašanti, kad kapitonas Suairo būtų tuo palydovu. Voke – kvietimas, kuriame turbūt Soiros ranka buvo įrašytas jo vardas. Įdomiausia, kad vardas buvo pilnas: kapitonas Suairo, giminės vardas Saidži, bajoro Ro sūnus.
- Iš kur ji žino mano pilną vardą? Nemanau, kad paklausė karališkoje kanceliarijoje…
- Kapitonė Soira sužino viską, ką nori žinoti…
- Kaip?
- Negaliu žinoti, kapitone Suairo! – atsakė kareiviškai.
- Kodėl ji nepasirinko palydovo iš jūsų?
- Juokiesi iš manęs, kapitone? Pažiūrėk į mane. Kad ir kokiais puošniais rūbais mane apvilktum, aš būsiu kareivis. Kaip atrodysiu prie jos?
Staiga Suairo pasidarė įdomu, kaip gi atrodys Soira ir kaip elgsis tame pokylyje. Todėl jis sėdo ir parašė mandagų atsakymą.
Tą dieną apsivilko paradinę uniformą. Pasiskolino iš bičiulio ekipažą ir nuvažiavo į nakvynės namus, kuriuose buvo apsistojusi kapitonė Soira su savo žmonėmis. Tiesą pasakius, jis kiek prisibijojo, kad bus pasipuošęs pernelyg.
Vos ekipažas sustojo, laukan išpuolė Muosis:
- Užeik, kapitone! Ji tuoj nusileis.
Abu įėjo smuklėn ir įsitaisė prie stalo. Suairo nusprendė, kad jam reikėtų išgerti. Gurkšnojo abu vyną ir plepėjo apie ginklus, žirgus bei senas kovas. Smuklė ūžė ir šurmuliavo. Buvo taip įsijautę, kad neišsyk suvokė, jog aplinkui tapo tylu.
Kapitonas pakėlė galvą. Soira stovėjo laiptų viršuje. Ji… spindėjo. Vilkėjo aukso spalvos suknelę, pasiūtą pagal paskutinę madą. Plaukai sudėti į įmantrią šukuoseną. Juose spindėjo auksinė diadema. Suknelė pridengė tai, kuo anądien žavėjosi kapitonas. Užtat išryškino tai, ko jis dar nematė: krūtinę ir neįtikėtinai grakščias rankas. Visa smuklė vėpsojo atkraginusi galvas. Ir Suairo neišsyk susivokė darąs tą patį. Skubiai pakilo nuo stalo ir patraukė prie laiptų. Tuo pat metu Soira žengė žemyn. Kapitonas dar spėjo ištiesti jai ranką. Iš paskos sekė vienas karių, kuris nešė salpo kailinius. Žvėrelis buvo mažas ir itin retas. Tokius kailinius pasiūti reikėjo gero tūkstančio žvėrelių. Taigi…
- Kapitone Soira, atrodai… nuostabiai.
- Ačiū, kapitone Suairo. Tu irgi.


Kai kapitonė dingo laiptų viršuje, Suairo pakvietė princą sėstis.
- Negerai elgiesi, tavo didenybe… Su kapitone Soira niekas taip nekalba.
- Ir kas ji tokia?! – pasipūtėliškai prunkštelėjo princas. – Ji tik samdinė…
- Tavo didenybe, - atsargiai pradėjo. – Tačiau ji – nepaprasta samdinė. Ta moteris – vienintelė tavo viltis, prince. Ji sutiko traukti į tą žygį. Ir dargi labai nebrangiai užsiprašė…
- Kapitone Suairo, - išdidžiai atšovė princas, - niekada ir nieko nemaldavau! Samdinių pilnos pakampės. Reikia tik turėti kuo užmokėti. O aš turiu.
- Bet keliavai taip toli susitikti… Prince, aš nesu vertas nė pusės to, ko verta ji. Soira turi tai, ko neturi kiti: autoritetą. Jos vedami kariai eina į mūšį nė nemirktelėję… Tau jos reikia, tavo didenybe. Ir tu ją supykdei…


Jie grįžo po vidurnakčio. Puota dar tęsėsi, tačiau abiem jau įgriso ligi gyvo kaulo. Soira buvo labiau įpratusi prie karių draugijos. Ji nemėgo plepėti apie apdarus, papuošalus ar kosmetiką. Nors, kaip pastebėjo Suairo, apie visa tai išmanė.
Taigi, Suairo palydėjo kapitonę į kambarį. Jiems kalbos tikrai nestigo. Apie žirgus, ginklus, mūšius… Kapitonas kuriam laikui net pamiršo, kad ji – moteris. Abu gurkšnojo vyną, kalbėjosi. Ir atrodė, kad pažįstami labai seniai. Galiausiai kapitonas visgi nusprendė, kad laikas grįžti į kareivines.
- Gerai, - nusišypsojo Soira. – Tik norėčiau atsidėkoti už pagalbą…
Soira dingo kitame kambaryje, o kapitonas įsipylė dar vyno, svarstydamas kiek gi verta jo paslauga.
- Štai, - išgirdo. – Tavo atlygis…
Jis atsigręžė.
Soira stovėjo tarpdury visiškai nuoga. Jos ilgi žydri plaukai lengvom garbanom gobė veidą, dengė pečius ir glostė visą kūną. Stangrios krūtys žydrais speneliais… Suairo atsistojo, nors jam linko keliai.
- Nė nesvajok, - nuaidėjo galvoje Muosio balsas.
Jo žvilgsnis grįžo prie moters veido ir pastebėjo tai, ką Soira kruopščiai slėpė nuo kitų: blakstienos, antakiai ir lūpos taip pat buvo žydros. Tai dar labiau sutrikdė. Jis žengtelėjo atgal ir atsirėmė į stalą.
Moteris tuo metu lengvu žingsniu, siūbuodama klubais ir švelniai šypsodamasi, ėjo link jo. Tamsiai rudose akyse spindėjo valiūkiškos ugnelės. Tačiau kapitonui kažkodėl nebuvo linksma. Ir… jis nežinojo kaip elgtis. Buvo pratęs rinktis moteris. Tačiau ši moteris, rodos, jau trečią sykį darė su juo ką norėjo. Ir kapitonas Suairo negalėjo pasipriešinti. Nes visai čia pat stovėjo nuoga moteris. Jos nuoga krūtinė su tais keistais žydrais speneliais bangavo čia pat. Rudas šelmiškas akis pridengė neįprastai žydros blakstienos. O tokios pat neįprastai žydros lūpos jau beveik lietė jo staiga perdžiuvusias lūpas.
- Nereikia taip jaudintis, mielasis… - sušnabždėjo. – Nieko bloga nenutiks… Nemanau, kad esi dar nekaltas…


- Kapitone Soira, ar galiu?..
- Užeik, seržante.
- Galiu kreiptis?
- Ką tas piemengalys nusprendė?
- Na, jis atsiprašo…
- Kur gi ne! Taip ir patikėjau… Garbė tau, seržante, kad taip greit įkalbėjai. Kiek sulygai?
- Pusantro tūkstančio tau ir po aštuonis šimtus penkiasdešimt kiekvienam, nepriklausomai nuo to, liks gyvas ar ne.
- Šaunuolis, seržante. Kiek mes turim vyrų?
- Žinai gi, kapitone…
- Savus žinau. Tačiau tik penkiasdešimt du vyrai. Idealūs kariai, tačiau aš nesiruošiu tų vyrų siųsti mirčiai į nasrus be jokio reikalo.
- Na, princas sakė, kad turi apie tūkstantį…
- Šlamštas! Tačiau dėmesiui nukreipti tiks.
- Ko tau dar?
- Juodadarbių. Girdėjau, kad netoliese stovyklą įsirengė Tšiagunas su savo gauja. Jis turi apie porą šimtų vyrų…
- Betgi jie plėšikai!
- Na ir kas? – truktelėjo petimi Soira. Ji sėdėjo nugara į Suairo. Tačiau jos pabrėžtinai šaltas tonas visai nepatiko seržantui.
- Soira…
- Kapitone Soira!
- Atsiprašau. Kapitone Soira, šiandien ryte…
- Dabar jau beveik pietūs, seržante.
- Soira… kapitone Soira, aš noriu paaiškinti…
- Man nereikia tavo pasiaiškinimų, seržante… - dvelktelėjo šaltukas. – Dabar nueisi pas tą nebrendylą ir liepsi jam grįžti į Inselito pilį. Tegul paruošia savo tūkstantinę. Ir pinigus maždaug trims šimtams vyrų. Aš pranešiu, kaip ir kada pulsime. Pinigus mokės taip: pusę prieš mūšį ir pusę po. Ir…
Soira nutilo.
- Ir tenemano, kad apmaus tave.
- Taip! – Soira atsigręžė. – Kai jis išvyks, ateik pas mane. Josi pas Tšiaguną su misija.
- Aš? Aš nenoriu turėti reikalų su tuo…
- Ar aš tavęs klausiau, seržante? – nustebo. – Kai sieki tikslo… Na, ne man tau aiškinti, kad pergalei pasiekti neužteks tų tūkstančio plikbajorių. O savo karius aš siunčiu, kur rizika didžiausia, tačiau ir laimėjimas stambiausias. Mano vyrai, seržante, ne pėstininkai. Jie eina į kovą ne tik dėl pinigų. Jie eina paskui mane…


Kapitoną pažadino Muosis.
- O kur Soira?
- Kapitonė Soira, pone, šiandien anksti ryte išvyko.
Suairo nugriuvo atgal į lovą.
- Ir žvitrus gi tu, kapitone… - nusišaipė Muosis.
- Aš žvitrus?! – Suairo vos nepaspringo. – Aš? Ne! Tai ji žvitri! Tenujoja mane demonai, kad aš būčiau veržęsis į jos lovą! O ir nepamiršau, Muosi, ką man pasakojai… Tai ta ragana įsivertė mane į lovą…
- Hmmm… - šelmiškai blykstelėjo akimis karys. – Tada tau, vyruti, pasisekė. Galbūt…
- Pasisekė?
- Šiaip ar taip, seržante Suairo, kapitonė įsakė tau prisistatyti poryt septintą valandą ryte ir vesti vyrus į nurodytą vietą.
- Įsakė?
- Taip.
Kurį laiką kapitonas Suairo gulėjo tylėdamas, spoksojo į lubas ir galvojo, kad atsidūrė kvailio vietoje. Šiaip jau būdavo taip: jis suvilioja moterį, įsiropščia į jos lovą, o ryte be jokios sąžinės graužaties palieka. Kartais abejingą, kartais verkiančią ar supykusią. O dabar štai jį suviliojo, beveik išprievartavo… Ir dar jis gauna įsakymą per kareivį… Cha! Kareivį? Sam-di-nį!!!
- Na jau ne! – riktelėjo ir iššoko iš lovos. – Pasakyk tai kalei, kad naktis buvo puiki, tačiau daugiau iš manęs tegul nieko nesitiki.
Kareivis kažkaip keistai kryptelėjo galva ir paklausė:
- Man taip ir perduoti, kad ji – kalė ir kad nieko nesitikėtų?
- Taip! Taip ir perduok, Muosi! Dar negimė tokia moteris, kuri… - kapitonas Suairo springo iš įsiūčio.


Suairo išjojo su kapitonės laišku kišenėje ir keletu nurodymų. Jis buvo nepatenkintas viskuo. Nuo pat pradžios ligi pat galo. Jam nepatiko tai, kas atsitiko ryte. Nepatiko sandėris su princu Abalu. Nepatiko, kad teks tartis su Tšiagunu. Dar labiau nepatiko, kad jis vis tiek darys ką lieptas.
Seržantas tingiai lingavo balne ir mąstė, kad pastaruoju metu Soira pasikeitė. Ji tapo nervinga, įtari, kartais šalta. Jis buvo oficialus kapitonės meilužis. Ta padėtis kol kas tenkino. Bet vylėsi, kad galiausiai Soira, kaip ir visos moterys, panorės šeimos ir ramybės. O jis galės grįžti į karališkąją kariuomenę. Turėjo patikinimą, kad išsyk gautų generolo antpečius. Jo patirtis būtų labai vertinama.
Per šiuos kelerius metus Suairo dalyvavo galybėje keistų mūšių. Juos samdė kunigaikščiai ir karaliai. Ir tai būdavo ne tik karai tarp valstybių. Kartą teko kovoti prieš drakoną. Visi sakė, kad tai paskutinis drakonas žemėje. Kovojo su keistomis pabaisomis. Kartais tose kovose tekdavo kautis šalia nežmonių. Galai žino iš kur Soira turėjo sąjungininkų tarp keistų padarų. Ir jie buvo labai pagarbūs Soiros atžvilgiu. Ji visada aiškindavo, kad yra padariusi jiems įvairių paslaugų. Niekada neaiškino kokių. Suairo įtarė, kad Muosis žino, bet tylės kaip žuvis. Jis niekaip nesuprato tos šuniškos ištikimybės. Dar labiau nesuprato keisto, jai nebūdingo santykio su Muosiu. Laikė jį lyg ir vyresniuoju broliu.
Suairo atsiduso ir paragino žirgą. Užduotis nepatiko, bet reikėjo ją vykdyti.