Dešimt valandų Kaune

Kino ant nugaros ir kišenėje degtinė,
sakai tu man tausot —
žodžius, energiją ir protą,
bet protas nepadės,
ir žodžiai netylės,
nes, dievaži, bijau aš tos tylos,
kuri neleis man tavęs klaust
nesąmonių visokių,
vien tam, kad gaučiau porą žodžių:
ar tu žiūrėjai filmukus
ir ar matei ten burtininką
vardu Tsojus,
kuris gyveno tik tarp skliautų ir sijonų?
O gal matei ežiuką rūke rūkant
ir girdėjai, kaip jis kosėjo tamsoj,
lyg būtų visą lapkritį prarijęs
ir tik balandy vėl atgimęs —
nežinodamas, kaip grįžt namo...
Susimokėjai už bokalą ir pakilai nuo stalo, visai nepastebėdamas, kaip jaunatis mėnulio virš stogų irgi
bandė slėptis
nuo aidinčių bažnyčios varpų
ir rytinių saulės spindulių, taip tyliai
traukiančių iš tų psichodelinių klajonių
pro slaptas sovietines gatves kur mūsų laukė keturiasdešimt Totorių.