Sugrįžimas. Demonai-6

Priešais Najoką sėdėjo trapi jauna žydraplaukė moteris, kuri dabar vadinosi kapitone Soira. Šalia jos sėdėjo kapitonas Tšiagunas. Jis irgi akivaizdžiai buvo demonas. O už šių stovėjo trys labai nemalonios išvaizdos būtybės. Žinoma, irgi demonai. Nežinia kodėl atrodė būtent taip. Juk už vartų stovinti armija visa atrodė kaip žmonės.
Vos sužinojęs apie Akeilės atvykimą, Najokas susisiekė su Iaka. Jie su Akeiliu sukūrė planą, kaip įvilioti seserį į spąstus. Tačiau dabar Najokas ėmė abejoti. Prie jo rūmų stovėjo didžiulė armija. Ir žmonių ten buvo nedaug. O princo Akeilio armijoje tebuvo žmonės, magė ir keli raganiai. Tačiau Najokas negalėjo trauktis.
- Princese Akeile, - prabilo saldžiai.
- Valdove Akeile, - sausai pataisė Soira.
- Atleisk, valdove Akeile, - dar saldžiau nusišypsojo. – Džiaugiuosi, kad mano pasiuntinys rado tave. Pranašystė sako, kad turiu padėti tau atgauti Atnenopmoką ir pergalingai grįžti į sostą.
Akeilė klausėsi. Ji nepasitikėjo šiuo slidžiu tipu. Čia tikrai kažkas buvo negerai.
- Ačiū, gerbiamasis Najokai, kad taip stengiesi dėl manęs, nors, kaip suprantu, jokių ryšių su mano Karalyste neturi.
- Pranašystė, valdove… Negalima į tokius dalykus nekreipti dėmesio. Mes, burtininkai, stengiamės palaikyti ramybę ir tvarką Žemėje. Tavo brolis Akeilis atvyko į Žemę ir sujaukė magiškos energijos pusiausvyrą. Kuo greičiau judu išsiaiškinsit santykius, tuo greičiau Žemėje viskas grįš į vietas.
- Taip taip, gerbiamasis. Ir aš norėčiau kuo trumpiau čia užsibūti. Todėl tikiuosi, kad suteiksi man naudingų žinių apie princą Akeilį ir jo kariuomenę. Daugiau pagalbos man nereikia. Nenoriu pridaryti tau nemalonumų. Mano brolis, kaip ir aš, nėra malonus. Sužinojęs, kad padedi man, gali supykti.
Po žodžių, kad ji nėra maloni, Najokas šiek tiek sutriko. Nusiraminimą jam teikė tik mintis apie dievą Jotoub Radą. Bet vis tiek…
- Taip, valdove. Aš jums duosiu žemėlapius. Nežinau, kaip ir kur tiksliai išsidėsčiusi princo Akeilio armija. Tačiau žemėlapiuose tiksliai pažymėta jo pilis, keliai ir gamtiniai objektai. Tikiuosi tai pagelbės tau.
- Žinoma, žemėlapiai puiku. Dėkui.
Taip maloniai pasikalbėję apie nieką, maloniai ir atsisveikino.
Najokas liko sunerimęs. Nusprendė, kad kai tik Akeilė su savo armija pasitrauks, pasiųs Akeiliui žinią. Kad pasirengtų.
O kapitonė Soira išėjusi už vartų savo palydai pasakė:
- Suka kažką burtininkas. Visai nesupratau kodėl turėjau su juo susitikti.


Soiros armija pamažu traukė link Akeilio pilies. O ji dar neapsisprendė ką daryti. Antrą poilsio naktį pasikvietė Tšiaguną į savo palapinę.
- Tai ką darysim?
Tšiagunas sunkiai atsiduso:
- Nežinau. Ir aš visą laiką galvoju, kad mes čia kažkaip pernelyg greitai.
- Taip. Galbūt. Bet negalim praleisti tokios progos. Pilis jau netoli. Būtų gerai užklupti Akeilį netikėtai.
- Tu tikra, kad netikėtai? Tas Najokas labai slidus. Man atrodo, kad rezga kažką. Nežinia apie ką jis galvoja. Gal su Akeiliu susiuostęs. Ir tos pranašystės tokios keistos…
- Tai ką darysim? – pakartojo esminį klausimą.
- Turbūt bandysim pulti. Bet man neramu dėl Atnenopmoko. Žemesnieji demonai smūgio neatlaikytų. O ir mes dar nežinia…
- Aš irgi panašiai galvojau. Pamaniau, kad juos reikia, gražiai padėkojus, paleisti. Nenoriu jais rizikuoti.
- Tai paleisk juos kuo greičiau. Gal užteks samdinių. Gaila, kad mago ir burtininkių nėra.
- Taip. Nasohnorbas dar neatsigavo. O burtininkės palydėję Gomoris irgi išvyko namo. Teks tenkintis tuo ką turim. Ir dar reikia nuspręsti, ką darysim su burtininku Eikotu.
- Va, įdomu. O Najokas apie savo pasiuntinį nė nepasiteiravo.
- Taigi. Baisiai knieti jį papurtyti.
- Kažin ar verta. Najokas jokių paslapčių tokiai smulkmei nepatikėjo.
- Gal. Bet kartais tie, kuriems niekas paslapčių nepatiki, žino labai daug.
Tšiagunas kurį laiką tylėjo, o tada pareiškė:
- O gal pabandom? Gal nė stengtis labai nereikės. Pagąsdinsim ir suskys.
- Manai?
- Esu beveik tikras. Juk nėra galingas burtininkas.
- Gerai. Liepk atvesti.
Tšiagunas pakilo eiti, bet prie išėjimo atsigręžė ir paklausė:
- O ką su juo paskui darysim?
- Ogi įduosim demonams. Grįždami kur nors paliks. Kuo toliau, kad pas Najoką greitai grįžti negalėtų.
Tšiagunas linktelėjo ir išėjo.


- Na, mano mielas Eikotai, kažkaip buvau tave pamiršus, - linksmai pradėjo Soira. – Supranti, burtininke, tu man esi nereikalingas. Tai dabar nežinau ką daryti.
- Kapitone, nereikia su manimi nieko daryti. Tiesiog duokite žirgą. Ir aš dingstu.
- Aha. O kur? Grįši pas Najoką?
- Ne. Ko man ten? Aš…
- Nežinau, - nutraukė Soira. – Nepasitikiu nei tuo saldžiabalsiu, nei tavimi. Meluojat abu.
- Kapitone, aš gi tik pasiuntinukas, - iškvėpė Eikotas. – Atlikau užduotį. Ir viskas.
- Na na… Pasiuntinukai dažniausiai žino daugiau negu pasako. Todėl pasakok ko aš nežinau. Ir aš tave išleisiu.
Eikotas nervingai judino pirštus. Soira suprato, kad planuoja panaudoti kokį burtą.
- Eikotai, tu dabar gali trumpam mane apsvaiginti. Bet išėjęs iš palapinės pateksi kitiems demonams į glėbį. Jeigu jie tau nieko labai blogo nepadarys, tai aš atsigavusi tikrai nepagailėsiu. Ir tu tikrai nesi toks galingas, kad prieš mane atsilaikytum.
Eikotas staiga susigūžė, suzmeko kaip prastos šeimininkės pyragas.
- Sakyk, kapitone Soira, ką nori sužinoti.
- Na, va. Dabar pasikalbėsim. Ar žinai, kas aš tokia?
- Manau, kad esi princesė Akeilė. Najokas man nesakė. Bet kokio galo jis tavęs taip bijo?
- Gerai. Ar tai reiškia, kad jis susidėjo su mano broliu?
- Taip.
- Tai tie žemėlapiai neteisingi?
- Teisingi. Tik princą Akeilį jau perspėjo. Ir pranešė kokią armiją vedi.
- Žinoma, lauks manęs broliukas pasiruošęs…
Soira tylėdama vaikščiojo po palapinę.
- O kas dar? Ką dar žinai? – vėl sustojo priešais Eikotą.
- Nieko. Tik Najokas kažką rezga savarankiškai. Jis nėra stiprus burtininkas. Visi tą žino. Bet jis turi kažkokį savo planą. Nei apie tavo brolio, nei apie tavo atvykimą Tarybai jis nepranešė. Ir kažko pas jį vis laksto tokia magė Iaka. Isteriška moteriškė, pasakyčiau. Šnabždasi abu.
Eikotas patylėjo kiek ir užbaigė:
- Daugiau, gerbiamoji Akeile, tikrai nieko nežinau.
- Ką gi, dar kiek pabūsi čia. Tada duosiu palydą, ir galėsi keliauti.
- Tai aš galiu ir vienas…
- Ne, mielasis, tiek aš tavimi nepasitikiu, - nusišypsojo kapitonė Soira ta savo keista šypsena, nuo kurios kitiems visai nesinorėdavo šypsotis.


Kapitonė Soira atleido visus demonus. Padėkojo ir pasakė, kad jie Karalystei dar bus reikalingi. Taip pat paprašė palydėti burtininką Eikotą kuo toliau nuo Najoko rūmų.
- Na, - kreipėsi į Tšiaguną, kai visi išvyko. – Ką dabar darysim?
- Aš į mūšį nepulčiau. Mes visiškai nepasiruošę. Tu gi nežinai, kokias pajėgas turi broliukas.
- Žinau. Bet turiu pabandyti. Nes ką gi veiksiu daugiau?


Soira iš stovyklos nejudėjo tris dienas. Vis sprendė ką daryti. Tiksliau, ji veržėsi į mūšį, o Tšiagunas ją atkalbinėjo. Iš pradžių. O paskui padėjo planuoti mūšį. Nors planuoti kažką buvo beprasmiška. Jie juk nieko nežinojo apie Akeilį ir jo armiją.
Ir tada Soira priėmė sprendimą.
- Kapitone Tšiagunai, paimk savo žmones ir traukit kur nors atokiau. Po mūšio, kad ir kokia baigtis būtų, aš tave susirasiu.
- Bet…
- Tu gi žinai, aš turiu teisę tau įsakyti.
- Taip, bet…
- Jeigu taip, tai nėra ko diskutuoti.
- Juk nežinai su kuo teks susidurti.
- Tai vienintelis, kuris gali man ką nors padaryti, yra Akeilis.
- O tavo samdiniai?
- Ir ką? Juk tam ir parsisamdė, kad kovotų. Nežinia kur ir nežinia kodėl.
- Gerai, suprantu. Bet jie nežino su kuo teks susidurti.
- O ko čia nežinoti? Visada tas pat. Akeilis pats žmonių nepuls. Tai susidurs su žinomu priešu. Žmonės, burtininkai, raganiai.
- Aišku. Tai neįtikinsiu tavęs, kad kol kas neverta veltis?
- Baigėm. Aš jau apsisprendžiau. Jūs išvykstat šiandien vakare. Mes – ryt ryte.


Soira padarė daug klaidų. Pasirodė, kad jos kariniai sugebėjimai ir įgūdžiai gana prasti. Tiksliau, perskaitytos knygos be praktikos pasirodė ne kažkiek vertos.
Princas Akeilis gavo iš Najoko išsamią ataskaitą apie sesers armiją. Ir ėmė ruoštis mūšiui. Jam nepatiko, kad sesuo pasitelkė žemesniuosius demonus. Tačiau turėjo priemonių šiems sutramdyti. Iaka ir raganiai kruopščiai suplanavo gynybą. Puolimo pirmas pradėti Akeilis nesiruošė. Jų buvo pernelyg daug. Susidurti kaktomuša nevertėjo. Jam tereikėjo atkirsti Akeilę ir Temorą nuo demonų, kurie, žinoma, eis paskui žmones. O samdinių, sprendžiant iš Najoko pranešimo, sesuo turėjo mažiau negu jis.
Turėjo Akeilis ir dar vieną problemą. Neseniai dingo Ašalas su visu Atnenopmoku. Dėl Ašalo jis nesijaudino. Tačiau akmens dingimas kėlė susirūpinimą. O ką, jeigu pusbrolis staiga persigalvojo ir persimetė pas seserį kartu kaip dovaną nunešdamas jai akmenį? Tas, kas išdavė kartą, gali išduoti ir kitą. Arba sugalvojo pats sostą užimti. Afegas Akeilės dėka jau nepavojingas. Dabar supjudys brolį su seserimi. Kažkuris pralaimės. O tada puls.
Dėl tų visokių nesusipratimų mūšis baigėsi niekuo. Na, jei neskaičiuosim žuvusių samdinių ir poros gerokai aplamdytų raganių.
Akeilis pačiame mūšyje dalyvauti nė nesirengė. Pasitikėjo savo armija. Žmones išžudys, demonais, kurie yra geri kariai, tačiau lengvai pažeidžiami magijos, pasirūpins Iaka, raganiai ir tie keli aukštesnieji demonai. Susitikti ketino tik su Akeile. Kažkur šalia turėjo būti ir lordas Temoras. Bet savo seserį pažinojo puikiai: ji norės stoti į dvikovą. Tiesą pasakius, jokiu kitu būdu jų konfliktą išspręsti ir nebuvo įmanoma. Jei antrasis liks gyvas, tai karas tęsis ir tęsis.
Ir čia įvyko didysis nesusipratimas. Buvusieji pasaloje praleido žmones bei liko laukti demonų, kurie, kaip žinia, nepasirodė. Soiros samdiniai susirėmė su Akeilio, kurių buvo daugiau. Ir Soira pralaimėjo. Ji sugebėjo pabėgti drauge su Muosiu ir dar trimis samdiniais.
Princas Akeilis, nebūdamas tikras, kad sesuo nepaslėpė kur nors kokio netikėtumo, tiesiog nepasirodė.


Tšiagunas laukė Soiros ir nervinosi. Keikė save, kad paklausė jos ir nėjo drauge. Vaizduotė piešė vienas už kitą baisesnius vaizdus. Ir jau apie pietus nusprendė, kad nepaklausys Valdovės įsakymo ir trauks iš paskos. Tą akimirką, kai rengėsi kviesti Mugnį ir liepti ruoštis žygiui, pasigirdo šuoliuojančių žirgų kanopų bildesys.
Tšiagunas išpuolė iš palapinės ir lengviau atsiduso. Nedidelio būrelio priešaky jojo Soira. Tai buvo svarbiausia. Ji prarado beveik visus samdinius, tačiau pati buvo sveika gyva.
- Soira, kad tave kur… Sakiau, kad nereikia pulti. Gerai, kad nors tu sveiką kailį išnešei.
- Labas ir tau, - burbtelėjo ir nušokusi nuo žirgo patraukė į jo palapinę.
Tšiagunas nusekė iš paskos.
Soira pagriebė vyno butelį, gerokai trūktelėjo ir išsidrėbė ant Tšiaguno gulto.
- Na?
- Kas „na“? Matai gi beveik visi žuvo. Ir Ninemas. Neturiu nei samdinių, nei seržanto. O Akeilis laimėjo.
- Matei jį?
- Ne. Nesiteikė nė pasirodyti.
- Gal ir gerai. O Ašalas?
- Ir jo nebuvo. Tik samdiniai. Daug daugiau nei turėjau aš.
- Sakiau…
- Sakei! – pašoko. – Kvaiša aš! Kvaiša…
- Na…
- Akeilis pasityčiojo iš manęs, - vėl užsivertė vyno butelį.
- Tavo didenybe… gal negerk tiek. Skrandis tuščias turbūt. Bus bloga.
- O dabar, manai, man gera? – vėl išgėrė ir staiga sudribo be jėgų. – Jokia aš ne valdovė. Kvaiša visiška. Puolu kaip akis išdegus ir…
- Nesiginčysiu. Gal kiek skubotai. Bet surinksi kitą samdinių būrį. Magą ir burtininkes pasikviesi.
Soira tik ranka numojo.


Kelias dienas Soira slankiojo kaip šešėlis arba sėsdavo ant žirgo ir šuoliais varydavo jį miško keliukais. Sustodavo prie ežero, atsisėsdavo ant kranto ir sėdėdavo ilgai, žvelgdama į vandenį.
Tšiagunas nieko nesakė, stebėjo tylom. Kai Soira sėsdavo ant žirgo, siųsdavo ką nors iš paskos, griežtai prisakęs nesiartinti, tik stebėti.
Galiausiai vieną rytą atsikėlė ir prieštarauti neleidžiančiu balsu pareiškė:
- Aš viską apgalvojau. Rytoj paimsiu Muosį, likusius savo samdinius ir iškeliausiu. Kur nors surinksiu naują armiją ir kurį laiką gyvensiu kaip eilinė samdinė. Tu daryk tą patį. Pabūsim atskirai. Man reikia be jokios globos ir paramos išsikovoti sau karinę šlovę. Tu daryk tą patį. Jeigu reikės pagalbos, aš atsiųsiu žinutę.
- Soira… Valdove…
- Lorde Temorai, aš nesitariu su tavim, - pasakė tyliai. – Tai įsakymas. Pragyvenimui turėsi užsidirbti. Pradžiai aš duosiu…
- Mano Valdove, - taip pat tyliai atsiliepė, - įsakymas tai įsakymas. Tik prašau manęs nežeminti. Man nereikia pinigų. Mano giminė pakankamai…
- Puiku. Vadinas, mes supratom vienas kitą.


Suairo gulėjo ant nugaros ir apsiblaususiu žvilgsniu stebėjo besirengiančią savo moterį.
Cha! Tai, kad žygių metu jie miegodavo vienoje palapinėje, nieko nereiškė. Kapitonė Soira nebuvo jo moteris. Tai jis, seržantas Suairo, buvo jos vyras. Vyras, kuris atbėgdavo vos pirštu pamojus. Vyras, kuris nedrįsdavo be leidimo ne tik jos paliesti, bet ir meilesnio žodžio pasakyti.


Tada, pačiam viduržiemy, kapitonės būrys apsistojo sostinėje po kruvino mūšio. Būriu to vadinti jau nebuvo galima. Iš penkiasdešimties tvirtų karių tebuvo likę penkiolika. Ir tik kapitonė bei keletas vyrų, išsilaižę žaizdas būtų galėję vėl stoti į mūšį. Kapitonė visais pasirūpino. Sandėrį su princu Paiku buvo sudariusi paprastą: tūkstantis auksinų jai ir po penkis šimtus kiekvienam kariui, nepriklausomai nuo to, ar jie liko gyvi, ar ne. Po mūšio visiems, kurie jau nebegalėjo kariauti, padalino žuvusiųjų pinigus. O kol kiti gydėsi žaizdas, paskelbė, kad renka naujokus.
Suairo tuomet tarnavo karaliui. Būrys buvo gerai pamaitintas, gražiai aprengtas ir puikiai apmokytas. Tačiau… algos eilinis gaudavo dešimt auksinų per mėnesį. Už tuos pinigus privalėjo įsigyti ginklus ir žirgą. Juokas! Žirgas, kuris galėjo išlaikyti ginkluotą karį, kainavo šešis ar aštuonis auksinus. Žirgas, kuris galėjo atlaikyti vienos paros žygį kainavo jau iki penkiolikos. O jei norėjai įsigyti veislinį, tvirtą, apmokytą, jauną… Privalėjai pakloti nemažiau trisdešimties. Apie ginklus neverta nė kalbėti.
Suairo, vienturtis nusigyvenusio bajoro Ro sūnus, jau būdamas šešiolikos suprato, kad vienintelis kelias, kur galėtų šio to pasiekti, kario kelias. Jis mokėsi joti, šaudyti iš lanko ir arbaleto, mėtyti ietį, kautis kalaviju, kuoka, kovos kirviu. Iš karališkųjų jėgerių išmoko medžioti, sekti pėdsakais. Tėvas mirė (motina buvo mirusi gimdydama) persigėręs, kai Suairo sukako devyniolika. Dvaras ir žemės, kurie jam atiteko, buvo apleisti. Pardavęs visą jam likusį turtą ir grąžinęs skolas tegavo devynis šimtus auksinų, reikėjo apmokėti skolas. Iš viso turto bajoraitis sau pasiliko tik auksinį giminės žiedą su rubino akim. Žiedą užsimovė ant piršto. Penkis šimtus auksinų atidavė saugoti notarui. Po to nuvyko į rūmus ir įteikė karo ministrui savo kilmės dokumentus.


- Ei, Su! Ar užmigai?! – Soiros balse nebebuvo nė lašelio švelnumo ir meilumo, kuris taip jaudino lovoje. Dabar tai tebuvo karininkės balsas. – Kelk, sakau! Reikia užkąsti ir kai ką aptarti, kol neatsivilko tas pienburnis…
Suairo išlipo iš lovos ir nušlepsėjo praustis. Moteris nužvelgė jį įdėmiu žvilgsniu.
„Man vaidenasi. Man tik taip atrodo… - liūdnai atsiduso. – Čia nieko neverta nei mano drąsa, nei protas, nei kilmė…“


Ech! O aną kartą visa tai labai pravertė.
Jaunąjį bajoraitį be kalbų priėmė į elitinį dalinį. Ten jis ištarnavo devynerius metus. Gavo seržanto, o vėliau ir kapitono laipsnį. Būtų išsitarnavęs ir daugiau. Tačiau jam įgriso. Metai bėgo. Jam tuoj trisdešimt. O ką jis turi? Alga, tiesa, pakilo iki dvidešimt auksinų. Tačiau tam, kad išsitarnautų iki aukštesnio laipsnio, turėjo vesti.
Suairo buvo puikus karys, neblogas gėrovas ir mergišius, tačiau šeimyninį gyvenimą įsivaizdavo kitaip negu dauguma karininkų. Jo bendraamžiai vesdavo negražias, kvailas, tačiau turtingas. Tuoj pat gaudavo paaukštinimą, gerą algą, sukiojosi tarp kilmingųjų. Žmona pagimdydavo porą trejetą vaikų, dalyvaudavo pokyliuose bei labdaringoje veikloje ir… Ir viskas. Vyras su žmona tebūdavo tik per atostogas ir privalomuose priėmimuose. Visą kitą laiką gyveno kareivinėse, o vyriškus poreikius tenkindavo su prostitutėmis ar svetimomis žmonomis.
Suairo toks gyvenimas netiko. Žmona privalėjo būti graži ir protinga. Niekaip negalėjo šių dviejų savybių atskirti. Dar buvo pageidautinas tvirtas charakteris. Ir visai neblogas priedas – kilmė bei pinigai. Kadangi tokios moters neatsirado…
Tą dieną bajoraičiui sukako dvidešimt aštuoneri. Ir jis išsiprašė į miestą. Nepakvietė būrio draugų į smuklę, nenusigėrė kaip kiaulė ir neišdulkino pirmos pasitaikiusios prostitutės. Jis tiesiog vaikščiojo, kvėpavo šaltu žiemos oru ir mėgavosi puikia saulėta diena. O centrinėje miesto aikštėje įpuolė į žioplių minią.
- Ei! – kumštelėjo arčiausiai stovintį valstietį. – Kas čia vyksta?
- Taigi kapitonė Soira renka naujokus…
- Soira? – nustebo kapitonas ir pasistiebė norėdamas pamatyti tą moterį, apie kurią paskutiniu metu sklandė legendos. – Kur ji?
- Dar neatėjo. Viskas prasidės po valandos.
- Tai ko čia susirinko visi taip anksti? Ar visi nori į tą būrį? Ir tu?
- Che! Juokauji, kapitone. Ko aš ten nemačiau? Man ir prie žemės gerai. Ir dauguma čia susirinkusių apie karą nieko neišmano ir kariaut nesiruošia. Visi atėjo išbandymo pažiūrėti. Sako, kad vaizdelis įdomus. Kur dar pamatysi, kad boba įmitusį vyrą prikultų?


Moteris tylom stebėjo Suairo.
- Klausyk, Su, ar aš su tavim kalbuos, ar su sienom?
Vyras krūptelėjo ir atsigręžė.
- Atleisk… - burbtelėjo. – Neišsimiegojau…
Kapitonė atsistojo priešais nuogą vyrą, sunėrė rankas ant krūtinės ir įsmeigė į jį didelių rudų akių žvilgsnį.


Nurodytą valandą kapitonė Soira išėjo iš smuklės ir lengvu žingsniu užkopė ant tamtyč pastatytos pakylos. Ji vilkėjo lengvus selpo odos šarvus. Jos išvaizda neatitiko Suairo įsivaizduotos. Moteriai – apie trisdešimt. Ūgio nedidelio: šalia šešių savo karių, kurie sustojo jai už nugaros, atrodė tarytum paauglė. Tačiau labiausiai į akis krito jos ilgi mėlyni plaukai, supinti į storą, juosmenį siekiančią kasą. Kapitonė stovėjo pražergusi kojas, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Didelės rudos akys pašaipiai žvelgė į susirinkusius.
- Aš, - pradėjo žemu krūtininiu balsu, - esu kapitonė Soira. – Man reikalingi kariai. Man reikalingi puikūs kariai. Kai jie taps mano būrio kariais, jie bus idealūs kariai. Kol jiems mokės, žinoma.
Minia nusirito lengvas šurmulys.
- Viskas vyks taip. Kiekvienas norintis kausis su vienu iš mano vyrų. Reikės per nustatytą laiką arba laimėti, arba nors išsilaikyti ant kojų. Aš pasirinksiu mažiausiai šimtą. Jie trauks burtus ir kausis dvikovose. Laimėjusieji taps mano būrio kariais.
Suairo, naudodamasis privilegijuota padėtimi, prasibrovė artyn ir užėmė poziciją, iš kurios viskas buvo gerai matyti.
Kovos prasidėjo. Kurį laiką buvo visai neįdomu. Kažkas atsilaikydavo, kažkas ne. Ir Suairo jau ruošėsi traukti į kareivines, kai iš minios išėjo dar vienas pretendentas:
- Aš su šitais nesikausiu! Noriu kautis su tavim, kapitone!
Iki tol Soira abejingai stebėjo kovas. Išgirdusi iššūkį ji nustebusi truktelėjo pečiais ir tiriamai nužvelgė išsišokėlį.
- Prisistatyk.
- Esu karališkasis jėgeris Puakus.
Kapitonė jau nulipo nuo pakylos ir atsistojo priešais. Dabar stovėjo vienas priešais kitą. Raumenų kalnas ir trapi moteris. Jėgeris žvelgė į ją pašaipiai. Kapitonė – pabrėžtinai abejingai.
- Kuo nori kautis?
- Kalaviju.
Moteris linktelėjo sutikdama.
- Sąlygos tokios. Jeigu laimi, iškart tampi mano seržantu. Jei pralaimi, neturi šansų. Nebent man labai patiktum. Tačiau tu man nepatinki…
Per minią nuvilnijo juokas. O jėgeris, rodos, nesuprato, kad juokiamasi iš jo. Todėl išsiviepė nuo ausies ligi ausies:
- Sutarėm.
Suairo tikėjosi visko. Geriausiu atveju, manė jis, kapitonė atsilaikys. Tačiau viskas baigėsi daug greičiau. Kapitonė kelis kartus atsargiai atsitraukė, atidžiai stebėdama priešininką ir, kaip vėliau suprato Suairo, skatindama jėgerį patikėti savimi bei padaryti klaidą. Vyrukas įkliuvo lengvai ir greitai. Neapdairiai puolė ir po akimirkos jau gulėjo ant grindinio. Jei tai būtų buvusi tikra kova, tai ir pakilęs nebūtų.
Nueinantį palydėjo juokas ir švilpimas. O kapitonė Soira nė nesuprakaitavo.
- Kai dar kas nors pageidaus… Aš visada jūsų paslaugoms.
Tada Suairo pirmą sykį pažvelgė į moterį atidžiau. Tada pirmą sykį pastebėjo, kad ji labai graži. Tiesiog tobula. Tik tie mėlyni plaukai…