Diktei nuobodi istorija

Diena prasidėjo kaip įprastai. Jei kas paklaustų, net nesumočiau ką atsakyt - ar tai šiandiena, ar vakardiena, ar bet kuris kitas rytdienos laikas.
Po visų savanoriškai priverstinių ritualų nuėjau į parduotuvę nusipirkti alaus. Vakarienei. Dar vienas kasdienis į kraują įaugęs įprotis. Automatiškai kėblindamas sprendžiau amžiną galvosūkį – ką prisiderinti užkandžiui – vėžį galinčios sukelti rūkytos žuvies ar vėžį galinčių sukelti bulvių traškučių. Pilvas įkyriai tylėjo neišsakydamas savo nuomonės, o nekompetentingas šiuo klausimu protas bergždžiai blaškėsi tarp abiejų variantų. Vieną dieną sprandą nusisuks. Ne kitaip.
Įėjęs į prekybos salę dar nebuvau iki galo apsisprendęs. Apie penkiolika minučių be jokio konkretaus tikslo klydinėjau ir abejingai žvalgiausi, gal kur tarp lentynų, tarp gausybės paketų, dėželių, skardinių, maišelių aptiksiu iš visų bėdų gelbėjantį stebuklingą šiaudą. Net nesusivokiau, kaip mane už parankių, mandagiai besišypsodami, suėmė du stuomeningi salės darbuotojai ir nusivedė su savimi. Kažkokioje nykioje prikrautoje įvairiausių rakandų patalpoje mūsų trijulę pasitiko dar vienas pilkai apsirengęs, pasidabinęs nieko nereiškiančia akinančia šypsena, ir daug ką pasakančiu visiškai neišraiškingu žvilgsniu žmogysta. Jis nuo lentynos paėmė kažkokį ritinį ir apvyniojo mane juodos spalvos tampria plėvele. Nėmaž nesipriešinau. Mane tarsi suparalyžavo iki galo neįsisąmoninta mintis, jog kažkokiu tai būdu iškrentu iš įprastos gyvenimo tėkmės.
Galop buvau nuneštas ir pastatytas prie kasų. Šalia niekam nereikalingų niekniekų, kuriuos belaukdamas, kol jį aptarnaus, vis tik nugriebia tūlas pirkėjas - kaštuoja gi vos keletas pinigėlių. Ant manęs po kaklu pakabino etiketę. Skelbiančią: „Produktas. 39 pinigai. Ir net apdovanojo personaliniu brūkšniniu kodu. Lyg man paprasto asmens būtų per maža. Paskirties nenurodė, bet kam rūpi - šūdniekis ir tiek. Praėjus kelioms valandoms prieš mane stabtelėjo dvi įspūdingo dydžio liulančios krūtys, besispriaudžiančios iš gana gilios iškirptės. Pradėjo tiksėt procedūrinis laikas. Šiam pasibaigus, jau keliavau nežinomos markės automobilio bagažinėje tarp maišų su kitais reikšmingais pirkiniais. Po to mane nunešė į namą ir pastatė sandėliuke. Gal ir teisingai. Produktus žmonės gi ten ir laiko. Prakiūtojau ten tris dienas. Matyt šeimininkai pasvarstė, ką su įsigytu šūdniekiu daryt, ir metė - paliko geresniems laikams, kai galvosna šauna genialios idėjos. Įpusėjus ketvirtai dienai pasidarė lengvai silpna. Burna perdžiuvo, seilės pasidarė lipnios ir tąsios. Trūko kantrybė ir patraukiau ieškot teisybės. Pakeliui buvau sučiuptas, įgrūstas atgal į bagažinę ir nugabentas į parduotuvę. Gamyklinis brokas, - taip pareiškė aptarnaujančiam personalui liulančio krūtys. Parduotuvės vadybininkas mane iš visų pusių apžiūrėjo. Pasikrapštė pakaušį. Pamaigė ten bei šen. Ir išspyrė lauk - nutrenkė prie konteinerių. Matyt susirūpino parduotuvės prestižu. Grąžinti atgal šūdniekiai niekam nereikalingi. Juos vartot reikia iškart. Diognozė – nepataisomas. Paršlitiniavau namo atsikratęs įpakavimo draiskanų. Šias gi sumečiau tvarkingai į konteinerį. Ekologija.
Galvoje ir pilve unisonu sukosi vienintelė mintis – gert. Bais jau troškulys kankino.