Depozitas

“Labutis, gražioji panele. Kaip vakaras? ” - sumirgėjo užrašas telefono ekrane.
    „Kas čia? “ - pagalvojo Erika. Paėmus telefoną pamatė, kad nepažystamas jaunuolis ją kviečia į draugus Facebook‘e. Atidžiai peržiūrėjus jo profilį, nusprendė atrašyti.
    „Labas. Nuobodokas... “
    „Tai gal kavos? “
    „Gal... “
    Erika - jau nebe jaunutė, bet vis dar labai graži ir patraukli moteris, vieniša mama, valdingo ir griežtoko charakterio, beprotiškai mylinti savo vaikus - berniuką ir mergaitę, kurie jau nebebuvo mažiukai, bet jiems vis dar reikėjo jos - kaip mamos - rūpesčio ir išlaikymo. Susirasti širdies draugą jai nebuvo sunku. Sunkiau buvo susirasti tokį, kuris sutiktų prisidėti finansiškai prie jos šeimyninių rūpesčių ir padėtų išlaikyti vaikus. Tiesa, berniukas jau buvo pakankamai didelis ir galėjo eiti pats užsidirbti, bet vis dar patingėdavo. Tingėjo ir pasimokyti. Tad Erikai žūt būt reikėjo į kažką atsiremti, reikėjo pagalbos iš šalies. Ji pati gyveno nedideliame Anglijos miestelyje, kur vieni kitus jau beveik visi pažysta, tad jos draugas privalėjo būti iš kažkur kitur, tad gavusi nepažįstamojo kvietimą susitikti, ji mielai sutiko, bet iš perdėto atsargumo, pasiūlė tai padaryti neutralioje vietoje - miestelyje tarp judviejų gyvenamų vietų.
    Audrius, tai tas vaikinas, kuris pakalbino Eriką. Viengungis, ilgai neturėjęs ilgalaikių santykių. Nebuvo plevėsa ar mergišius. Tiesiog jo darbo laikas buvo labai ilgas, tad asmeniniam gyvenimui neskyrė daug dėmesio, nors labai norėjo šeimyninių santykių. Ne tam, kad būtų kam pasirūpinti maisto gamyba ar skalbti jo rūbus. Jis - visiškai savarankiškas ir puikiai mokėjo pats pasirūpinti savimi. Žmogus nėra sutvertas gyventi po vieną, tad ir jis nebuvo išimti. Prieš važiuodamas į pasimatymą, nupirko raudonų, ilgais ir dygliuotais kotais, rožių puokštę, nes maža ką - gal tikrai ji yra jo ilgai laukta ir išsvajota moteris, nes nesėkmės atveju tai tebus tik keli dykai išleisti pinigėliai...
- Labas vakaras, - pasitiko Audrius Eriką automobilių stovėjimo aikštelėje, maloniai šypsodamasis, nešinas puokštę gėlių.
    Erika jo jau laukė. Specialiai atvažiavo šiek tiek anksčiau, nei buvo sutarta, kadangi norėjo jį pamatyti, nes gal jis atrodo malonus tik nuotraukose, o iš tiesų yra panašus į sadistą ar recidyvistą.
- Labas, - nusprendusi, kad jis nėra pavojingas.
- Čia tau gėlių priskyniau, - pasipuikavo Audrius.
- Oi, kokios gražios. Ačiū labai, - pakštelėjo jam į skruostą atsidėkodama.
- Tai gal gėles mašinoje palik, - pasiūlė Audrius. - Ir eime.
- Žinoma!
    Kavinėje jiedu užsisakė tik kavos ir po nediduką pyragaitį. Pašnekesį pradėjo nedrąsiai, nuo tradicinių frazių bei temų apie vienas kito pomėgius, šeimas, kiek ilgai jiedu jau emigracijoje ir pan.
- O kur tu dirbi, Audriau? - pasmalsavo Erika.
- Aš - fermoje. Vairuoju traktorių ir šakinį keltuvą. - pasigyrė. Jis nesenai buvo gavęs darbo kontraktą pas vieną ūkininką, kuris jam mokėjo dosnų atlyginimą. Audrius turėjo daug gražių svajonių, tikėdamasis, kad susitvarkys su visomis užsilikusiomis skolomis ir kad galiausiai lengviau atsikvėps, galėdamas leisti ir sau laisviau pagyventi. Labai norėjo kitos mašinos ir, gal būt, namo. Kokio nediduko namelio jaukiam namų židiniui.
- Tai gal gerai uždirbi? - susigundė nepaklausus. - Aš tik šiaip, iš smalsumo. - tuoj pat susigėdo, nes negerai klausti vyro apie jo pajamas.
- Neblogai, - šyptelėjo Audrius, nesureikšmindamas šio klausimo.
- Ką per Kalėdas? - tarsi bandė išeiti iš nejaukios būsenos.
- Dar nežinau. Neturiu planų...
- Aš pas sesę būsiu. Ji visai netoli manęs gyvena. Nori kartu?
- Noriu!
    Atsisveikindamas Audrius apkabino, priglaudė Eriką prie savęs ir, neatsiklausęs, pabučiavo ją į lūpas. Ši neprieštaravo tam. Abu vienas kitam patiko iš pirmo karto. Lyg Kupidonas būtų buvęs tą kart ir abiem - vienu metu - iššovęs po strėlę.
    Tos kelios dienos iki Kalėdų bėgte prabėgo. Audrius atvažiavo prie Erikos namų. Buvo sutarta, kad ten paliks mašiną ir nueis į svečius pėstute.
    Tuk tuk tuk! Į duris pasibeldė. Erika atidarė visa pasipuošus ir švytinti, dailiai prigludusia gėlėta suknele. Audrius, netekęs žado, apkabino ją stipriai stipriai ir ėmė aistringai bučiuoti jos lūpas, skruostus, kaklą. Abu nesivaržydami atsidavė aistrai, padėdami vienas kitam nusirenginėti.
- Mes neturime daug laiko, - sušnabždėjo ji.
- Palauks. - nuramino ją Audrius. - Aš tavęs gal visą gyvenimą laukiau...
    Svečiuose visi buvo sužavėti Erikos simpatija ir visą vakarą juos abu be perstojo gyrė. Tai dar labiau svaigino, nei kalėdinis vynas ir abu buvo nepaprastai patenkinti. Vakaras praėjo sklandžiai. Grįžę namo abu sugulė į vieną lovą. Nevaržė tai, kad tik trys dienos, kai pažystami.
- Ko tau nesimiega, mažyte? - pasiteiravo Audrius, jausdamas, kad ji negali užmigti.
- Nieko. Viskas gerai. Šiaip gal... - bandė meluoti.
- Nebijok. Man gali pasakyti. - padrąsino ją.
- ...
- Neįsižeisk, bet gal turi problemų su pinigais? Nesumokėjai nuomos už namą ar pan.?
- Audriau, nenoriu apie tai kalbėti. Miegok.
- Negaliu, kai jaučiu, jog mano širdies damai kažkas negerai. Jei tau reikia kažkiek pinigėlių, tai aš tau jų duosiu. Vis tiek mudu būsim kartu. Aš noriu visą laiką būti su tavimi kartu. Galim nesimaivyti, kad tik kelios dienos, kai pažystami. Man labai daug ką reiškia, kad aš šiąnakt su tavimi, vienoje lovoje...
- Gerai.
- Tai kiek?
- ...
- 500?
- Hm...
- Ryt nuimsiu iš bankomato.
- Ačiū. Tu labai geras.
- Tu man beprotiškai patinki.
- Tai atsikraustyk pas mane gyventi.
    Audriaus akys tik nušvito.
    Jau ryt ryte susirinko savo daiktus iš nuomojamo kambario ir atvyko gyventi pas Eriką.
- Audriau, aš tau nesakiau, bet... mudu miegosime svetainėje. Vienas kambarys yra sūnui, o kitame mano dukrytė miegos.
- Tikrai... - neslėpė nusivylimo. - Bet gal čia taip laikinai? A? susirasim didesnį namą. Gerai?
- Gerai. - pamelavo.
    Audrius tuomet dar nežinojo, kad Erika gyvena socialiniame name ir kad iš tiesų ji negali parodyti, kad pas ją yra vyras, nes tuomet visos pašalpos būtų atimtos.
- Kodėl tu dirbi tik tiek mažai? - neslėpė Audrius nuostabos. - Gal paieškom tau kito darbo. Abu kartu užsidirbtume daugiau pinigų. Abiem reikia naujesnių mašinų, o ir namą gal jau nebenuomotume, o nusipirktume.
- Nu gal... - Erika abejingai bandė jam pritarti.
    Jos gyvenimas sąlyginai pagerėjo. Audrius buvo rūpestingas vyras ir rėmė ją pinigais. Davė ir tuos pažadėtus 500 ir vėliau kas savaitę prisidėdavo prie namų išlaikymo. Erika net nesiruošė ko nors keisti savo gyvenime - nei darbo, nei namų. Jai paprasčiausiai taip buvo patogu, nors jautė, kaip jos vyriškis kasdien vis labiau nusivilia.
    Vieną vakarą, po darbo, Audrius grįžo nešinas viskio buteliu.
- Kas čia?! - suspigo Erika. - Slėpk tą butelį kuo greičiau. Kad man namuose girtuokliavimo nebūtų.
- Aš tik truputėlį... - susigėdęs lemeno.
- Slėpk!
    Erika jautė, kad gražaus gyvenimo idilė bliūška. Reikėjo kažko imtis, kad gerėjantis gyvenimas nepradingtų. Bet kaip? Per seksą. Visiems vyrams patinka, kai yra patenkinamas jų ego. Bet čia ir vėl problema. Jiedu miega svetainėje. Be durų, be privatumo. Ryte anksti mergaitė keliasi į mokyklą, o vakare - berniukas pareina vėliausiai iš kiemo. Audrių taip pat erzino tai, kad negali laisvai užsiimti seksu. Jis juk vyras. Jam moters reikia ne tam, kad pagamintų kažką skanaus vakarienei.
    Bet, vieną vakarą, kažkaip pavyko likti vieniems. Erika prisiglaudė prie jo. Ėmė jį bučiuoti, glamonėti.
- Nereikia... - stabdė ją. - Žinau, kad dabar tavo „dienos“...
- Aš galiu ir kitaip... - patikino jį.
    Iš tiesų Erika nemelavo. Ji buvo tarsi kita moteris. Ne ta, kuri mėgaudavosi Audriaus glamonėmis ir visiškai jam atsiduodavo. Dabar visa iniciatyva buvo jos rankose. Ji jį nurengė ir neužsižaisdama su viršutine kūno dalimi, be didesnių glamonių, lūpomis nusileido prie jo stangraus penio, delnu glostydama sėklides. Tai buvo nepaprastai malonu, bet tuo pačiu jis niekaip negalėjo visiškai atsipalaiduoti. Dar nesijautė visiškai laisvai nei šiuose namuose, nei toje lovoje. Ausimis gaudė kiekvieną garsą, laukdamas atsidarančių durų.
- Nusiramink ir atsipalaiduok. - drąsino jį Erika. - mergaitė jau miega, o sūnus anksčiau vienuoliktos vakaro negrįš. Susitariau.
    Tai skambėjo raminančiai. Jis vis labiau atsipalaidavo, pasiduodamas Erikos lūpų teikiamam malonumui.
- Nebijok, nestabdyk manęs. - dar kart patikino, apsižiodama labiau jo penį. - Tu gali tai padaryti.
    Ir iš tiesų Audrius nebestabdė savęs. Visiškai atsipalaidavo ir pasidavė jausmams, sukurtiems jo moters lūpomis ir rankomis. Jis išliejo savo spermą tiesiai į jos burną, o ji, tarsi mėgavosi jo patiriamu malonumu ir siekė pabučiuoti jį lūpas, pilna burna to turinio. Audrius tam nebuvo pasiruošęs. Nei vienoje vulgarioje jo fantazijoje to nebuvo. Jis visaip vengė šio bučinio, kol galiausiai Erika suprato, kad tai ne jam. Pasimatė jos veide nusivylimas. Su kartėliu akyse nurijo tai, ką turėjo ir atsigulė, atsukdama jam nugarą.
- Mažyte, nepyk, aš negalėjau... - atsiprašinėjo.
- Nieko tokio. Nesvarbu. Labanakt. - sausai išlemeno.
    Po kelių dienų Eriką pasiekė žinia, kad mirė jos močiutė Lietuvoje. Tai ją labai prislėgė, nes nepaprastai ją mylėjo. Taip norėjosi grįžt į laidotuves, bet neturėjo santaupų. Gyveno lyg šiol viena diena, nieko negalvodama ir nesiruošdama ateičiai. Ji dėjo visas viltis į Audrių...
- Brangusis, aš turiu blogų naujienų... - pasitiko jį po darbo vakare. - Mano močiutė mirė. - išspaudė sausą ašarą.
- Oi, mieloji... Užjaučiu. - puolė ją guost Audrius, tuo pačiu pergalvodamas galimus jos prašymus.
- Ačiū, - valdėsi, tikėdamasi, kad jis pats susiprotės ir jai pasiūlys pinigų kelionei į Lietuvą.
- Atleisk, bet aš neturiu santaupų, - užbėgo įvykiams už akių Audrius. - Gal paimt kreditą?
- Ne, - nors mintyse galvojo visai kitaip. - Nieko tokio, jei ir negrįšiu.
- Tai gerai. - Audrius net nepajautė, kaip apsigavo.
    Po vakarienės, išėjus parūkyt į galinį kiemą.
- Žinai ką? Negimdysiu aš tau vaiko! - pratrūko Erika, kirsdama į skaudžiausią Audriaus vietą. - nekeisiu šito namo - man čia gerai, nepirksim mes mašinų, nekeisiu aš savo darbo - man užtenka visko, ko yra.
    „Kaip tai užtenka?! “ - pagalvojo Audrius.
- Nusiramink, - pabandė jis.
- Tu man neaiškink! - rėkte išrėkė ji. - Ir nelysk prie manęs. Man visi vyrai šlykštūs. Supranti? Šlykštūs!!!
- Gerai jau gerai, - patikino ją, galvodamas, kad isterijos priepuolis greit praeis.
    Klydo.
    Erika tąnakt nemiegojo kartu su juo. Prisiglaudė pas dukrą. Audrius jautėsi nepaprastai sutrikęs. Nejaugi čia taip dėl pinigų?! Na neturi jis jų atliekamų... Gal tikrai paskolinti iš kur... Ryte būtinai pakalbės apie tai su Erika.
    Prasibudus Erikos jau nebuvo namie. Neatsiliepė ir į skambučius, neatrašinėjo ir į žinutes. Vaikščiojo po svetainę, nerasdamas sau vietos ir niekaip nesusidorodamas su mintimi, kad jai jis buvo reikalingas tik dėl pinigų. Audrius taip norėjo susigyventi, troško, kad ne tik protingi žodžiai lydėtų jų gyvenimą, bet ir darbai, nes tikėjo, kad kartu gali nuveikti daug daugiau.
    Pralaukęs visą dieną ir negaudamas jokio atsako - parašė: „Aš išsikraustau. Negaliu rasti visų savo daiktų“. „Tuoj grįšiu“ - atrašė jam.
- Tai aš tavęs nevarau iš namų. Gali čia gyventi. - ramino jį Erika, suprasdama, kad jam yra skolinga daug daugiau, nei tą vieną nučiulpimą.
- Čia pernelyg šalta. - pasipūtė šiek tiek.
- Kaip nori, - nesivargino.
- Visa, ką tau daviau - daviau savo noru, nes tikėjau mumis, bet tie pradžioje... 500-ai... jie buvo kaip asmeninė pagalba tau. Prašau man juos gražint.
    Audrius suprato, kad turi išsikraustyt, o kišenėj turėjo tik gal dvidešimt svarų. Vedamas principų, buvo pasiryžęs savaitę miegoti tiesiog mašinoje.
- Man močiutė mirė! - sukliko Erika.
- Tai aš ir nesakau, kad dabar, - bandė užglostyt situaciją.
- Gerai gerai. Viską susirinkai? - jau paskubino jį.
- Lyg ir taip.
- Raktai?
- Štai. Paimk.
    Audrius išsikraustė, kaip nereikalingu patapęs šuo. Krūtinę slėgė kažkoks nusivylimo jausmas. Vėl vienas ir vienišas. Lietus pliaupte pliaupė, tarsi bandydamas nuplauti visus kelius į prisiminimus. Jis nespėjo pajausti jai meilės, tik paprasčiausiai labai norėjo šeimos - kad ir netikros, bet šeimos.