Našlaitis

Gilus, tamsus vakaras. Vėjas siautėjo medžių šakose, versdamas jas vaitoti, ilgintis nutolusios vasaros. Pro pilkus ir piktus debesis, kartas nuo karto, prasiskverbė pilnaties šviesa, atsitrenkdama į darganotą takelį, tarp upės ir giraitės. Momentais, kai gamta aprimsta, girdėjosi skubūs žingsniai aukštakulniais, kauksiančiais į išlaužyto asfalto grindinį.

- Uuuuueeeeechhhhhrrrr!..... Uuuueeeecccchhhhrrrrm!

Moters skubus žingsnis sulėtėjo. Sukluso. Pasivaideno? Gal... Nuskubino toliau.

- Uuuuchrrrrrrrrmmmmm! Uuuaaaachrrrrnnnn!

Ne. Nesivaideno. Ji tikrai girdėjo. Iš šakų tankmės. Jau lėtu žingsniu, įtempusi visą klausą, link garso, pasukdama iš takelio. Pasimatė kartoninė dėžė, permirkusi nuo gūsingo lietaus lašų. Baimės kupinu žvilgsniu, vis vydama nuo savęs baugią mintį, ištiesusi dešinę ranką per visą ilgį, lyg pasiruošusi staiga atsitraukti, pakelė dėžės dangtį.

- Mažuti! Kas gi šitaip su tavimi!? – susigraudino akimirksniu nuo radinio.

Suvažiavo policija, greitoji, vaikų teisių atstovai. Pasižvalgė po teritoriją, apklausė moterį. Pamestinukas. Užvedė bylą paieškai biologinės mamos. Jei lankėsi pas gydytojus nėštumo metu, tai bus užvesta medicininė kortelė. Gal pavyks apklausti, nubausti. Vaiko negražintų, motyvo neklaustų. Kokia mama palieka savo kūdikį žūčiai?

- Reikia vardo. – pasamprotavo viena iš pareigūnių.
- Reikia. – pritarė kita.
- Tai kaip pavadinsim? – norėdama kuo greičiau užpildyti protokolo lapus.
- Pažiūrėk į kalendorių. Kieno vardadieniai šiandien? Visada taip darom.
- Vytauto, Jon...
- Bus Vytautas, - nenorėjo prisiimti atsakomybės rinkdamasi iš kelių variantų.
- O pavardė?
- Pavardė?... Čia kalendorius nepadės. – šis žaidimas pagavo pagreitį.
- Kas aplink? Giria, takelis, tolėliau upė, juodi debesys, mėnulis...
- Tai kas? Upinis? Vytautas Upinis? Ar Mėnulinis? Vytautas Mėnulinis? – ironizavo kolegė.
- Girinis. – užtikrintai užbaigė. – Bus Vytautas Girinis.

Kiekvienam vaikui reikia mamos. Ji viena savo vaikui gali duoti tikrąją meilę ir tik ji viena gali jį išmokyti mylėti, pažinti ir gerbti gyvenimą.

Nuo viršaus iki vidurio sienos išbalintos kalkėmis, o žemyn – uždengta žalia spalva. Tai lyg bandymas perteikti žalumą, bet tai taip dirbtina, kad nesukuria jokio ramybės pojūčio. Atvirkščiai. Tampa sistemos spalva, su nubrėžta riba, kai ta siena, kur mažiems vaikučiams nepasiekiama. Trinasi savo varganais rūbeliais, nugludindami ją iki blizgesio. Glaudžiasi kuo arčiau vienas kito, tuo pačiu stumdami kuo toliau nuo savęs. Kiekvienas, dar būdamas toks snargliukas, stengiasi būti nepastebėtas, susilieti ar net įsilieti į tą sieną. Žaislų beveik nėra, o ir tuos pačius, kiek didesni atima ar dar blogiau – sulaužo ir įbruka mažiukams į rankas. Džiunglės su mažaisiais kariais. Nėra, kas užstoja, paguodžia, apkabina. Net tokioje mažoje galvelėje jau bandoma išlaikyti sisiuką ar laiku nueiti iki tualeto, bet tai ne visuomet pavyksta. Šaltos grindys per plonas kojines atbukina organizmo pojūčius. Grūdasi vienas paskui kitą, stengdamiesi nuslėpti jau šiek tiek šlapius klynus, nors auklės, pastebėjusios tai, nei neketintų pakeisti kelnių. Prisimyžai, tai ir vaikščiok šlapias. Kaip kitaip išmoksi nebedaryti į kelnes? Na taip – kaip kitaip? Jei sisiuko išbėgo daugiau ir nuvarvėjo per blauzdas, kai jau ir pėdutės šlapios, palieka balutes ant grindų, tuomet šlapiu skuduru vanos užpakaliuką, rėkdama: „Kiek dar myši į kelnes?!!! Jau didelis! “

Bet čia tik pusė bėdos. Blogiau, kai ne tik sysiukas, o ir kakutis ateina. Čia auklės neignoruoja. Smirda. Keičia kelnes tuoj pat. Nusiveda į vonios kambarį. Atsuką maišytuvo rankenėlę. Iš pradžių vien tik karštą vandenį. Laukia. Laukia, kol karštas vanduo nepradės plikyti vaiko, o šis klykti iš skausmo. Tik tuomet prasuka ir šalto vandens rankenėlę atsargiai kišdama savo ranką po srove, kad įsitikintų, jog jau tinkamas vanduo. Tai ne apiprausimas. Tai egzekucija.

- Vytautai, vėl prisišikai? – piktas, griežtas tonas pusamžės moters, kuri visą rytą, nuo pat pusryčių, sekė vaiką akimis, laukdama, kada pas jį kelnėse atsitiks nelaimė.

Janina, viena iš vaikų namų auklių. Jaunystėje mokėsi labai gerai. Visi žadėjo puikų gyvenimą, geras perspektyvas, bet buvo tik geriausia kaimo melžėja, priduodavusi gausius pieno kiekius. O kaip nepriduosi, kai vyras, fermos felčeris, „nematydavo“, kaip atskiedžia vandeniu. Nevirintu. Tiesiog iš krano. Imdavo mėginį ne iš jos bidono. Statėsi namus, pirkosi „Žigulius“. Geras buvo laikas, kol nesugriuvo kolūkis. Išsidalino kaimiečiai karves. Vienas turtingesnis nupirko fermą. Nugriovė, plytas pragėrė. Sėdi dabar Anglijoje pas sūnų. Sako, kad uždirba, tik net atostogų namo negrįžta. Baigėsi ir Janinai turtai. Nebesutarė su vyru. Tas ne tik jos riebumą tikrino. Kitą susirado. Liko viena. Viena Janina – vaikų namų auklė.

Pagriebus Vytuką nusitempė į vonios kambarį. Vaiką tėkšte tėškė į vonią. Nusmaukė kelnes ir, delnu pagriebus nuo jo užpakalio šūdų, tėškė jam į veidą, ištepliodama jį. Vaikas springo nuo ašarų, bandė išsimuistyti iš jos tvirtai suspausto gniaužto, pabėgti, bet auklė, lyg žnyplėmis laikė jį už rankos, nepaleisdama ir retkarčiais jo veidą užspausdama prišiktomis kelnėmis, kad nesigirdėtų riksmo.

- Nagi leisk tave nuprausti. – garsiai, tik dėl akių, tarsi elgėsi švelniai. – Aš tave, kurva, nudėsiu, uždusinsiu, padla tu. – pašnibždomis, kad tik vaikas girdėtų, grasino jam.

Janina neatsuko karšto vandens rankenėlės, kaip įprastai, nes „persistengė“ praėjusį kartą. Nuplikino visą šikną. Teko tepti kremu, malšinti skausmą, nes verkė dieną ir naktį. Dabar naudojo tik šaltą vandenį. Atsuko rankenėlę ir paliko, pakišusi Vytuką visą. Su viršutiniais rūbeliais ir nuogu užpakaliu. Šis būdas „efektyvesnis“. Vaikas neklykia. Jis tik visas purtosi nuo šalčio, rydamas ir springdamas snargliais iš nosies. Šią egzekuciją buvo galima tęsti ilgiau, nei su karštu vandeniu, iki kol vaiko veidas pamėlsta arba iki kol auklė nusprendžia, kad jau šiandien gana.

- Praniau, kodėl? – paleidusi vaiką iš vonios, sukniubo kampe, spausdama vestuvių nuotrauką, su savo felčeriu.

Šios higienos pamokos iššaukė ligą, kurios niekas nesitikėjo. Vytukas susirgo šlapimo pūslės uždegimu. Nebesivaldė visai, ištisai verkė. Nepadėjo nei šaltas, nei karštas, nei drungnas vanduo. Nepadėjo nei bandymas nuraminti, nei tylūs grasinimai vonioje. Teko kreiptis į gydytojus. Liga rimta. Būtinas stacionarus gydymas.

Baltos sienos. Nuo viršaus iki pat apačios. Ant grindų pilkas linoliaumas. Viršuje – šviestuvas, pakalbintas ant baltų lubų. Nėra vaikų: nei mažiukų, nei didesnių. Švari, kvepianti lova, šalia didžiulio lango už kurio linguoja žalios medžių šakos.
- Labas rytas, Vytuk. Kaip tu šiandien laikaisi? – pasidomėjo jaunutė medicinos sesutė, užeidama į palatą. – Štai tavo pusrytukai ir vaistukai. Išgersim? – tęsė, nelaukdama atsakymo.

Vaikas stebėjo ją didelėmis, baimės kupinomis akimis, nežinodamas kaip ir kur glaustis, slėptis.

Medicinos sesutė pakėlė antklodę nuo vaiko, ketindama iškedenti. Vaikas tik sukliko. Nuostabos akimirka. Kas? Tarpkojis šlapias.

- Nesijaudink, Vytukai, - ramino ji, iškart supratusi, kas nutiko. – Aš tuoj atnešiu švarią paklodę ir tau kelnytes. Tai tik sysiukas. Nieko baisaus.

Vaikas stebėjo ją išpūstomis akimis, nesuprasdamas, kas čia darosi ir kada prasidės egzekucija. Sesutė atsinešė švarią patalynę ir kelnytes, pakėlė vaiką, pastatė ant kojų, kur sausa. Numovė šlapias kelnes, užvilko sausas. Ji buvo taip arti jo. Tokia gera, rūpestinga, švelni. Vytukas nejučia atsirėmė veidu į ją. Stojo nejauki akimirka. Tik trumpam. Ji nežinojo, kaip elgtis. Buvo liepta neprisirišti. Jis iš vaikų namų. Pasveiks ir gražins ten atgal. Negali būti jokių emocijų. Bet sesutė neatstūmė berniuko. Leido jam būti atsirėmus veidu į ją. Jai skruostu nusirito sūri ašara. Paskui ir kita. Ir dar daugiau. Apkabino berniuką. Priglaudė arčiau. Atsirėmė savo skruostu į jo galvelę ir lingavo lingavo, lyg tos medžių šakos už lango.

Dargana už didelio šalto lango. Mažiukai, išsirikiavę prie jo ir atrėmę savo veidukus, kvėpuodami į stiklą ir sukurdami garų dėmes, ilgesingai laukė ir žiūrėjo į šlapią takelį, iki metalinių vartelių, o paskui dar toliau, laukdami... Gal šiandien pasirodys mamytė, paims už rankytės, nusives iki durų, tuomet pakels, kad nesušlaptų kojytės ir nusineš takeliu, kitą pus vaikų namų kiemo.

- Lygiuot! Ramiai! – įsakmi komanda.

Šauktinių eilė, išsirikiavusi į vieną eilę, nublizgintais batais ir tvarkinga uniforma.

- Aš jums ne mama ar tėvas.

Lyg kulkos perskrodė krūtinę tie žodžiai iš storo, riebaluoto seržanto, kuris, jau pirmą privalomos tarnybos minutę diktavo sąlygas ir deklaravo savo viršenybę, stengdamasis įbauginti jaunuolius, kurių dažname veide matėsi sumišimas, netikrumas, baimės trupinėliai. Kas gi dar? Kas čia per vieta? Niekas niekada nepasakojo. Tiesiog vieną dieną atėjo keletas uniformuotų dėdžių ir išsivedė. Janina su ilgesiu palydėjo. Iki metalinių vartelių. Toliau tik žvilgsniu. Laikė sugniaužus kumštį. Ženklą, kad jei netylės, ji jį susiras. Jokios kareivinės nesulaikys. Tuomet jaunuolis tik nusišypsojo. Pikdžiugiškai. Ką dabar kankinsi, kai jo nebus? Kieno šikną plikysi, spausdama vestuvių nuotrauką? Tikro keršto net nereikėjo. Pakako šio.

Tvarka kareivinėse buvo labai panaši į vaikų namuose. Dienos režimas, miegas, užgesus lempai. Žadintuvas – spiegiantis seržantas, trankiai atidaręs duris. Jei kiti ir bauginosi tokio jo elgesio, bet Vytautui tai nekėlė baimės. Jame jis nematė Janinos veido. Pasitikėjo jau savimi. Parėkaus, pastūgaus ir ką? Nieko. Kai duos ginklą, parodys, kad jis nebe mažiukas. Nešautų, bet, užsidengęs veidą, trinkteltų buože iš pasalų taip, kad šis gal net savo vardo nebeatsimintų. Seržantas lyg ir jautė, kad šis jaunuolis kitoks. Jau praėjęs tarnybą. Ne karinę, o gyvenimišką. Matė, kaip šaltai, be baimės reaguoja, kaip turi tvirtą vidinį užsispyrimą. Ne taip, kaip su kitais, kurie, vien nuo aukštesnio jo balso tono „trupina“ į kelnes, bijodami, lyg mokykloje, neišmokę pamokos, būti pakviesti prie lentos. O ką prie lentos? Vytautas pamena, kad mokykloje nebūdavo taip blogai. Jei kas ir nutikdavo, tai tik išbardavo už neišmoktas pamokas, klaidingus atsakymus. Jam buvo įdomu mokytis, bet ne viską. O ir laiko tam neretai pristigdavo. Nors Janina nebe plikino šiknos karštu vandeniu, nes Vytukas seniausiai nešikdavo į jas, bet ji vis prisigalvodavo bausmių, kurios, jau ne tokios fizinės, o labiau moralinės, skaudindavo lygiai tiek pat. Pro virtuvės langelį, paimdama padėklą su jo pietumis, nutaikiusi momentą, kai niekas nestebi, prispjaudydavo į jo lėkštę. Lyg kokia gyvatė. Kiekvieną kartą. Nieko neprikiši. Talentas. Alkanas ilgai neišbūsi. Vytukas, su metais, išmoko tai paversti ne pasišlykštėjimu, o mėgavimusi. Tai dar labiau suerzino ją. Nors ir toliau spjaudė į lėkštę, bet tai jau nebeteikė didelio pasitenkinimo. Teko galvoti kitų bausmių. Paauglys jau. Kartą, per kitus vaikus, ji pakvietė jį ateiti į jos kabinetą. Vos tik Vytukas pradarė jos duris, išvydo Janiną suplėšytais rūbais, išpešiotais plaukais, verkiančią.

- Prievartauja! Gelbėkit! – spiegė ji, ne savu balsu.

Spąstai. Gavo dvi savaites vienutės su duonos rieke ir vandens stikline per dieną.

Kankino ir skriaudė įvairiai. Kartą sumokėjo vyresniems berniukams, kad sumuštų. Ėjo į medicinos punktą užsidengęs nosį delnais, per kurių kraštus sruveno šilti, raudoni lašai.

- Kas tave šitaip? – tik iš pareigos, burbtelėjo skubios pagalbos punkte.

Negi sakysi, kas nutiko? Ir kokia prasmė. „Pargriuvo“. Net jei ir būtų bandęs pasiguosti, niekas nebūtų į tai rimtai sureagavęs. Saugiau buvo susiriesti po antklode lovoje. Jaustis nematomu ir negirdimu. Su metais vis rečiau stodavosi prie šalto didelio lango. Vartelius varsto tik vaikų namų darbuotojai.

- Šiąnakt eisime į pratybas. Mokysimės žvalgybos. Kaip rinkti informaciją apie priešą bei ją perduoti saviems artileristams. Ekipuotė lengva, bet renkitės šilčiau. Judėsime nedaug ir labai lėtai. Gali būti šalta.

Miško tankmėje, per peraugusius kempsynus, keturių karių komanda šliaužė lėtai į priekį, tariamo priešo link. Drėgmė ir šaltis priminė vonią, kai šikną plaudavo lediniu vandeniu. Kūnas visas nevaldomai drebėdavo, springstant snargliais nuo verkimo. Medžių kamienai, lyg sienos to mažo kalėjimo, iš kurio Janina nepaleisdavo, kol pati nepavargdavo. Prisiminimams nebuvo laiko. Reikėjo labai stipriai kontroliuoti savo kūną – kovoti su šalčiu ir vaikystės baimėmis. Su kiekvienu metru tolyn, tai darėsi daryti vis sunkiau. Haliucinacijos. Tamsoje matėsi Janinos veidas. Šlapi ir šalti žolės stiebai, lyg jos rankos, geležiniais pirštais, lietė jo veidą, siekė suvaržyti, sustabdyti, numauti prišiktas kelnes.

- Ah, tu pydere! Išdavei mus savo klykimu! – spirdamas kareivišku batu spiegė vienas iš žvalgybininkų. – Tu specialiai mus atidengei??? Kaip eiti su tavimi į užduotį, jei nemoki būti tyliai?

Kiekvieną žodį lydėjo spyriai. Visi trys darbavosi nuo dūšios, stengdamiesi pataikyti į kuo jautresnes vietas. Vytautas tik susirietė į kamuoliuką, saugodamas rankomis galvą. Geležinių vartelių niekas neatidaro, nors jau vėlus vakaras, jau seniausiai turėjo pasikeisti pamaina. Janinai šiandien naktinės nėra.

Kareiviai spardė, kol pavargo. Tuomet prisėdo pailsėti nei neketindami dar visko užbaigti.

- Vaiknaminis! Benkartas! Nuopisa! – neslėpė pykčio vienas iš aktyviausių.

Jis jautė neapsakomą pareigą tęsti egzekuciją. Kodėl? Pats beveik vaiknaminis. Nenorėjo to pripažinti. Visą laiką su visais mušėsi. Su tais, kurie turėjo mamytę ir tėvelį ir su tais, kurie neturėjo. Vos tik jo mama pastojo, biologinis tėvas atsisakė. Net pavardės nesuteikė. Paaugęs sužinojo, kur gyvena, bet nei karto nenuėjo. Lyg dėl palaidų šunų, vengė to kiemo. O jei ir dabar atstums?

- Tu man pačiulpsi! – nesiramino, atsisegdamas kelnių diržą. – Taip, tu man pačiulpsi. Vyručiai, pakelkit jį truputį. – pikdžiugiškai juokėsi.

Vytautas, būdamas beveik be sąmonės, ne itin gaudėsi, kas čia ruošiasi įvykti. Jį pakėlė, veidą prikišo prie atsisegusio kelnes klyno, kur viena ranka smaukėsi, bandydamas padaryti kietą ir stangrų. Auka, iš paskutiniųjų, bandė išsilaisvinti iš įkalinusių rankų, sukandęs žandikaulį kuo stipriau, bet, gavęs smūgį dviem pirštais į kaklą, aukščiau Adomo obuolio, nejučiomis išsižiojo ir pajautė, kaip penis atsidūrė jo burnoje. Žinoma, net nesiruošė čiulpti, bet to skonio iš burnos jau nebeištrinsi. Toks gilus ir stiprus apėmė pyktis. Sukando dantis kuo stipriau, jausdamas, kaip raumuo, pasiduodamas sakandžiui, sutraška ir kraujo čiurkšlė pasipylė į veidą.

Blausi šviesa pro beveik užmerktas akis. Įkyriai bei monotoniškai pypsintis garsas kažkur visai šalia. Kiek tolėliau prislopinti žingsnių garsai. Lyg kažkas kalbasi, bet žodžiai tokie duslūs, kad jų prasmės neįmanoma suprasti. Pasijudinus taip nudelgė visą kūną, kad tos minties nejučiomis atsisakyta. „Dar pagulėsiu“ – pagalvojo, nors jautė, kad ilgiau, nesišlapinęs neišturės. Nors ir taip jautė skausmą, bet stengėsi kąsti sau į lūpą, kad išsiturėtų neapsimyžęs. Sąmonė nesuprato, kas ir kaip įvyko, tad protas diktavo tai, nuo kur atmintis nebuvo išsitrynusi.

Subintuotas ir sugipsuotas, pajungtas kateteris, širdies ir kraujospūdį matuojantys įrenginiai. Sukepusios lūpos. Troškulys, lenktyniaujantis su noru nusilengvinti.

Akys plečiasi vis labiau. Sienos. Baltos sienos ir lubos. Pilkas linoliaumas ant grindų. Durys su pakaba rūbams. Ligoninė. Palata. Gal ir ji čia? Ateis? Duos vaistų, apkabins, priglaus prie savęs. Atsirems skruostu į jo galvą. Jis nesivaržytų. Verktų. Ne iš skausmo, o iš ilgesio. Juk tiek daug metų nesimatė.

Sudunksėjo durys. Sunkiais ir sparčiais žingsniais vidun įsiveržė stora boba, riebaluotais plaukais ir apžėlusiu panosiu. Ji, lyg ne pirmą kartą čia, tiesiu taikymu prie lovos, pakėlė antklodę.

- Ir vėl apsimyžai?! – burbtelėjo piktai.

Pristūmė stumdomą gultą šalia. Truktelėjo už prie Vytauto pritvirtintų trosų, taip pakeldama, klubais nustūmė jo lovą, pavymui pastumdama ratukus ir, be jokio švelnumo numesdama. Pats kaltas. Galėjo neapsimyžti. Apsimyžo. Bambėdama keitė patalynę iš įpročio dirstelėdama į naktinį staliuką, prie lovos. Gal netyčia bus paliktas piniginis „ačiū“ už jos šūdiną darbą. Ten tuščia. Vėl sugriebė trosus. Kilstelėjo. Perstūmė atgal lovą. Paleido.

Vytauto skruostais, iš skausmo, net ašaros riedėjo. Neplikino šiknos, bet vis tiek skaudėjo. Bandė atgauti kvapą. Nuslopinti mintis apie skausmą. Jos veidas. Jaunos sesutės baltu chalatu. Ji apkabintų, leistų priglausti galvą, parymoti. Ji nesukeltų skausmo. Nuo pat ankstyvo ryto stebėdavo palatos duris, tikėdamasis, kad bent kartą jas pravers ne stora, riebaluota medicinos sesuo.

Didelis, šaltas langas, už kurio pliaupė lietus, o šiapus – mažuliukų veidai, prilipę prie stiklo, su didele viltimi žiūrintis į metalinius vartelius.

- Kurioje palatoje guli Vytautas? – pasigirdo vyriškas balsas koridoriuje.
- Šeštoje, - pataikaujantis atsakas.

Atsivėrė su trenksmu durys. Vidun įžengė seržantas. Rankoje laikė nedidelį politileninį maišelį su keletu mandarinu. Priėjo prie lovos, pažiūrėjo į Vytautą, tuomet padėjo maišelį ant staliuko.

- Vaišinkis, - paragino, nors matė, kad rankos sugipsuotos, o veidas, beveik visas, apmuturiuotas marle. – Nors gal greičiau supus, nei tu galėsi juos suvalgyti. Ai,.. – numojo ranka.

Kariškis pasisuko į jį atlydėjusią medicinos sesutę, griežtu žvilgsniu parodydamas, kad ji pasišalintų. Pokalbis bus privatus.

- Žinau, kas nutiko. Tu nukandai jam pimpalą. Neišgyveno. Nukraujavo pisuoklis. Jo draugeliai, daužydami tave, pamiršo stabdyti kraujavimą. Debilai. Išsiunčiau, kaip savanorius, į Iraką. Gal ten pasigaus po savo kulką. Matai, kaip čia pasakius... Ši situacija, kuri nutiko... Ji negali tapti vieša. Aš, už tave supildžiau raportą. Tie du jau pasirašė. Nelaimingas nutikimas pratybų metu. Tas nuopisa elgėsi neatsargiai su granata. Tu bandei ją išgriebti iš jo rankų. Tai pateisina, kodėl tavo rankos sulaužytos, na ir veidas... Supranti. Bet tu nespėjai. Susižalojo, sprogus granatai, gyvybiškai svarbius organus. Nuo patirtų sužalojimų mirė.

Seržanto veidas buvo rimtas. Su trupinėliu gailesčio. Nepakeldamas akių, prikišo aplanką su surašytu protokolu, įsprausdamas rašiklį jam tarp pirštų.

- Taip reikia... Būsi apdovanotas. Gausi pensiją. Jaunas dar. Pasveiksi. Susirasi ir darbą. Turėsi dar visko...

Visą laiką Vytautas atidžiai stebėjo jo veidą. Tikėjosi, jog gaus barti ar net patampys už skaudamos rankos. Įpratęs būti kaltu net tuomet, kai ne kaltas. O ir ką jis padarė? Buvo rastas prie girios, kaip numestas šiukšlių maišas. Niekam nereikalingas. Kliūtis visuomenei. Kažkas vis turi rūpintis juo. Nuplauti prišiktą šikną.

Brūkštelėjo parašą. Seržantas padėkojo žvilgsniu. Atsistojo ir skubiai išžingsniavo iš palatos. Net durų neuždarė. Matėsi, kaip tolsta jo siluetas. Taip ir liko gulėti su didvyrio žvaigžde ant krūtinės. Nuo to karto storoji medicinos sesutė buvo švelnesnė, šiek tiek gailestingesnė. Visuomet pripildavo vandens į stiklinę. Paklausdavo ar troškina, ar nori atsigerti. Kartą atnešė lauko gėlių. Pamerkė ant staliuko.

Gydimasis truko beveik metus. Visą laiką socialiai atskirtas. Vienas su savimi. Vieninteliai lankytojai, tai medicinos personalas. O taip vienas. Daug minčių, daug galvojimo, kad neišprotėti. Pokalbiai, pašnibždomis su savimi. Išsiderino miego ritmas. Išsikreipė laiko suvokimas. Iki kol nuėmė gipsus. Norėjosi stotis ir eiti. Bent iki lango. Bet raumenys atrofavosi, buvo per silpni. Kai bandė stotis, išgriuvo prie lovos. Vartėsi, kaip žuvis krante, niekaip negalėdamas atgal įsiropšti. Taip norėjosi, kad jo niekas nerastų ant grindų. Po valandos, su poilsio pertraukėlėmis, pastangos atsipirko. Kitą dieną bandė ir vėl. Be kieno nors pagalbos. Taip pamažu treniravo pats save, kol atsistojo visu ūgiu prie lango. Veidu atsirėmė į šaltą stiklą. Nelijo. Metaliniai varteliai kažkur tolėliau.

- Sveikinu. Pasveikai. – plačiai šypsodamasis gydytojas, spaudė tvirtai jam ranką. – Mes tave išrašome. Ruoškis. Galėsi važiuoti namo.

Namo? O kas yra namai? Vaiknamis? Užaugęs vaiknamyje. Namų neturi. Niekada neturėjo. Vytautas nieko neatsakė. Spaudė ranką tvirtai. Su dėkingumu. Už gydymą ar už išrašymą? Gal už abu. Mintyse tik varteliai. Tie metaliniai, kuriuos stebėdavo kasdien. Tūkstančius kartų galvoje juos atidarinėjo. Rankena žemyn, tuomet patraukia į save, praeina, pritraukia ir trinkteli, kad spyna užsitrenktų. Neduok die, jei liktų praviri.

Miestas, gatvės, savas ritmas. Nieko suprantamo. Jokių taisyklių. Stovėjo ilgai kitą pus vartelių, nežinodamas ką daryti. Visi planai, kuriuos dėliojo, gulėdamas palatoje, ištirpo, išnyko. Kas yra laisvė? O kur žaliai baltos sienos? Į ką trinsis, stengdamasis tapti nematomu? Lėtas žingsnis į kairę. Gal ne. Atgal. Tuomet į dešinę. Atgal. Užmerkė akis, užvertė galvą aukštyn. Pastovėjo. Žengė į priekį, per gatvę. Mašinos stojo. Nei viena nepypsėjo, vairuotojai nesipiktino. Pėsčiųjų perėja. Kitą pus parkas. Suolas. Prisės medžių pavėsyje. Pakvėpuos.

Temo. Vėso. Visas parkas, lyg šaltas ir drėgnas vonios kambarys. Jis negali čia likti. Reikia eiti. Kažkur. Pakilo. Lėtais žingsniais. Išgirdo muziką. Garsas vis stiprėjo. Pasimatė neoninės šviesos. Baras. Užeis. Sušils.

Užsisakė stiklą brendžio. Skonis buvo aitrus. Pigus spiritinis gėrimas pavadintas tauriuoju gėrimu. Įspūdis prastas, bet tik nurijus keletą pirmų gurkšnių. Vėliau, lyg pats organizmas prašėsi daugiau, o skonis švelnėjo. Pasiprašė dar.

Kiek atokiau nuo visų skiestą vyną vynuogių sultimis gurkšnojo šviesiaplaukė jauna mergina, stebėdama, kas vyksta aplink. Ji iš karto pastebėjo jaunąjį kareivuką. Matė, kaip jis nevykusiai degustuoja gėrimą, kaip neslepia veido emocijų raukydamasis nuo aitraus skonio. „Dar nesugadintas“ – pagalvojo. „Įdomu, iš kur jis? Iš kaimo? Tikrai ne mieste užaugęs. “ – spėliojo. Sužinoti galima tik vienu būdu. Ji pasiėmė savo taurę gėrimo ir, linguodama klubais, nužingsniavo baro link. Prisėdo greta jo, lyg šiaip sau ir tik po kurio laiko dirstelėjo jo pusėn.

Vytautas ne iškarto pastebėjo, kad jam simpatizuoja šviesiaplaukė. Jis atėjo vienas. Čia jo kėdė ir stiklas gėrimo. Sąskaitą apsimokės. Prisikaupė karinės pensijos, kol gydėsi.

- Aš Asta, - maloniai prisistatė, staiga atsisukusi ir nusprendusi nežaisti koketavimo žaidimo, nes kaimietukas nesupranta metamų „kabliukų“.
- Vytas.

Pokalbis mezgėsi sunkiai. Asta, lyg mokytoja, išsikvietusi mokinį prie lentos, vis klausinėjo, o Vytautas nenoriai atsakinėjo. Jis negalėjo suprasti, kodėl juo susidomėjo. Ar jis padarė kažką blogo? Kam gali rūpėti jis, ką jis veikia ir ką jis veikė lyg šiol? Kalbėjo nenoriai - nepasitikėjo. Gal ne tiek Asta, kiek pačia situacija. Vaiknamyje visi mokėjo rūpintis tik savimi. Kalbėdavosi mažai. O apie ką daug ir pasišnekėsi, kai visų praeitis vienoda. Kartą, mokykloje, kai buvo mainų programa, atvažiavo vaikų iš kitur. Jie iš karto elgėsi perdėtai užjaučiančiai su jais. Tai buvo labai šlykštu. Nepatiko niekam. Jei iš vaiknamio, tai nurašytas.

- Geras jausmas turėti mamą? – tuomet Vytukas išdrįso paklausti vieno.
- Tikriausiai.

Tikriausiai?! Kaip tai tikriausiai??? Tik tiek galėjo pasakyti vaikas, turintis mamą. Jis tikėjo išgirsti daug daugiau. Tikėjosi, kad jo svajonės bus sustiprintos išgirdus kaip nepaprasta turėti mamą, kuri tavimi rūpinasi, globoja, maitina, pakeičia kelnes, myli.

- Man jau metas. – tarstelėjo Asta. – Šįvakar vyno gana.

Vytautas atsistojo, nusišypsojo, ištiesė ranką paspaudimui ir padėkojo už vakarą. Išlydėjo ją akimis per barą durų link. Atsisėdo. Juodas debesis ant jo veido. Buvo bepagaunas pagreitį bendravime. Darėsi atviresnis, skatinant gėrimui ir Astos smalsumui. Visai patiko. Bet ši šiltesnė valandėlė pasibaigė. Liko jis ir stiklas.

- Mes jau užsidarome, - leptelėjo barmenas, įjungdamas ryškias šviesas.

Apmokėjo sąskaitą. Už savo ir merginos gėrimus. Neprieštaravo. Pakilo eiti. Už durų gatvės žibintai. Parkas. Suoliukas. Miegos šiąnakt čia.

Kitą diena tokia pati. Be sienų. Jauku šalia suoliuko. Prisirišo per naktį. Pavaikščiojo ratu per toli nenutoldamas. Baiminosi pasiklysti. Nuklysti nuo suoliuko ir baro. Gal ji šįvakar ateis? Būtų smagu vėl pamatyti. Taip senai kalbėjosi, klausėsi.

Ji atėjo. Atsisėdo įprastoje vietoje. Užsisakė, kaip visuomet, tuo paties. Vytautas lėtai įsliūkino akimis gaudydamas jos žvilgsnio. Nepastebėjo. Jis ratu apsuko aplink salę, lyg ieškodamas ne jos, o vietos atsisėsti. Asta ne kvaila. Iškarto pamatė šį spektaklį. Mėgavosi jo eiga. Juk tai skirta buvo jai. Maloniai glostė širdelę. Būgštaudama, kad povo susidomėjimas neišblėstų, leidosi pagaunama jo akių. Nusišypsojo ir, mirktelėdama akimis, pakvietė prisėsti šalia.

Ar tai meilė iš pirmo žvilgsnio? Dviejų žmonių pasauliai taip glaudžiai susilieja, kai žodžiai, lyg pavasario upeliai, liejasi iš krantų. Netruko prabėgti tos kelios valandos. Netruko prabėgti dar keletas tokių pačių nuostabių vakarų, artinančių dvi širdis į vieną.

- O kur tu gyveni? – pasmalsavo Asta.
- Čia! – sausai atsakė Vytautas.
- Bare?! – prunkštelėjo, bet greit susigaudė, jog juoktis nevalia.
- Šalia baro, - rimtai dėstė. – Parke, ant suoliuko.
- Tu benamis?
- Ne, aš vaiknaminis.

Lyg visame bare nutilo linksmybės ir juokas. Kas yra vaiknaminis? Kaip su juo kalbėti? Taip, kaip visus vakarus iki šiol nuo pažinties? Ar jau kitaip?  Sudvejojo, paieškojo atsakymų galvoje. Nerado. Nenorėjo jo jau vieno palikti. Ant suoliuko.

- Einam su manimi. Tau reikia nusiprausti.

Jis ėjo paskui ją. Netoliese buvo Astos nedidukas butas. Kilo liftu. Beveik iki viršaus. Maža, braškanti dėžutė, kurioje tilpo tik jiedu du. Atrakino duris. Užėjo pirma. Pravėrė vonios duris. Padavė rankšluostį. Žvilgsniu parodė užeiti. Pati nuėjo ieškoti patalų svečio lovai.

Vonios durims užsidarius, Vytautas pažiūrėjo į save veidrodyje. Tuomet į šalia jo sudėtas priemones. Mergaitiški kremai, muilai ir panašiai. Atsargiai kiekvieną jų paimdavo pirštų galiukais, prikišdavo sau prie nosies ir, kad neišgąsdintų kvapų, lengvai įkvėpdavo. Paskui atsuko rankenėles vandens nuo dušo galvutės. Ilgai stovėjo ir žiūrėjo į tekantį vandenį. Akimis matavo temperatūrą. Ištiesė ranką su atgniaužtais pirštais, bet pačių lašų nelietė. Stengėsi nujausti per kuo mažesnį atstumą. Tik įsitikinęs, kad jis nėra nei per karštas, nei per šaltas – palindo po juo. Užsimerkė. Nematė Janinos, nejautė jos geležinių pirštų. Tiesiog šiltas vanduo.

- Tau viskas gerai? – pasidomėjo Asta, pasigedusio svečio.

Atsimerkė. Užsuko vandens kranelius. Nusišluostė. Atidarė duris.

- Na va! Dabar daug geriau! – linksmai įvertino Vytautą. – Čia mėgosi tu. Šiąnakt. – tęsė mintį.
- O gal dar po taurę? – nesinorėjo vakaro pabaigos.
- Ne. Vėlu jau. Man rytoj į darbą. Negaliu.

Užgesus šviesai, Vytautas nusirengė ir atsigulė į Astos atskirai jam jau paruoštą lovą. Malonus ir gaivus patalynės kvapas. Per langą balkšvai atsispindėjo miesto šviesos, o aukščiau – buvo galima matyti mažesnes ir didesnes žvaigždes. Ilgai negalėjo užmigti. Mėgavosi lova, kambariu. Jis visai kitoks, nei yra tekę miegoti prieš tai.

Prasibudęs ryte Astos jau nerado. Tik raštelis ant stalo. Ji darbe, kava kavinuke, pusryčiai ant stalo. Kai papusryčiaus ir susiruoš eiti, tegul užrakina buto duris, o raktą įmeta į pašto dėžutę.

Kaip ir nurodyta – atsikėlė, sutvarkė patalynę, papusryčiavo, išplovė indus. Tuomet išplovė grindis, iššlavė dulkes nuo kilimo. Atsistojo prie sienos, tarp langų. Prisišliejo prie jos. Delnus prispaudė. Keista. Nesijaučia drėgmės ir šalčio. Žiūrėjo į ore skraidančias dulkes ir šypsojosi. Gal tai yra namai? Tai yra namai. Atitraukė save iš šio gyvo sapno. Atidarė spintelės dureles po kriaukle. Išsitraukė bulvių maišelį. Nuskuto keletą. Nuplovė. Supjaustė riekelėmis. Sudėjo į keptuvę. Iš šaldytuvo paėmė keletą kiaušinių. Sukūlė ir išplakė atskirai dubenyje. Supils vėliau ant kepamų bulvių. Pakeps dar kiek. Uždės didelę lėkštę ant viršaus ir staigiai apvers. Bus lyg pyrago formos. Bulvių pyrago.

- Tu dar čia?! – vaidindama nustebusią, nors pykčio neslėpdama, užsipuolė jį Asta. – Tau reikėjo išeiti. Ryte.

Asta durų neuždarė, aiškiai parodydama, kad jos skirtos jam. Vytauto širdyje šimtai akmeninių riedulių nusirideno. Jautėsi atstumtas ir nubaustas. Nuleido galvą, nenorėdamas nei matyti, nei būti matomas. Skausmas stipriai plėšė krūtinę. Jis buvo geras berniukas šiandien. Pasirūpino namais, vakariene. Ko dar nepadarė? Netvirtu žingsniu peržengė slenkstį ir, neatsisukdamas, leidosi laiptais žemyn, lyg vis suklupdamas, kai nepataiko padėti kojos ant pakopos.

Durys trinkt su garsu. Pasigirdo užrakinamos spynos „spragt“. Tapt tapt žemyn. Labiausiai norėjosi nesutikti nei vieno žmogaus iki kol neišbėgs iš laiptinės ar gal net kol nenueis tolyn nuo kiemo. Į barą eiti nebuvo prasmės. Ten Astos tikrai šįvakar nebus. Patraukė autobusų stotelės link. Joje nieko nebuvo. Atsisėdo, susikėlė kojas ant suoliuko, susirietė į kamuoliuką. Artinosi lietus. Dangaus pašonėse žaibavo ir griaustinio garsas artėjo.

Likus viena, Asta nužvelgė kambarius. Ar viskas taip pat? Ar kas nepavogta. Taip pat. Lova paklota, grindys išplautos, iššluotos. Lėkštės išmazgotos. Ant stalo keptos bulvės su įplaktais kiaušiniais. Lietaus lašai pasibeldė į lango stiklą. Artėjo griaustinis kiekvienu kartu vis arčiau. Tarsi iš dangaus beldėsi į jos sąžinę. Kada gi dar, jei ne dabar?! Prigriebus striukę ir įsispyrus į lauko šlepetes, net nerakinus durų, Asta leidosi bėgti laiptais žemyn. Bus greičiau, nei liftu. Su trenksmu atlapojo laiptinės duris, interaktyviai akimis ieškodama jo. Kieme tik mašinos. Kitoje gatvės pusėje, kur parkas, suoliukas tuščias, skalbiamas lietaus lašų. „Kur tu? “ – šaukė mintyse. Bėgo į gatvę. Stabtelėjo. Lyg laukė žaibo blykstelėjimo, kad apšviestų jį. Bėgo keletą žingsnių kairėn, bėgo keletą žingsnių dešinėn. Stotelė! Ten!

Priėjusi arčiau stiklinio tambūro, stabtelėjo. Nedrąsu. Gal jis labai įsižeidęs? Sliūkino lėtu žingsniu, lyg prie laukinio žvėrelio, kad nepabaidytų. Leido save pamatyti žaibų šviesoj. Vytautas nustebo. Pamanė, kad vaidenasi. Ištiesė ranką. Palietė jos striukės skvernus. Čia ji. Atsistojo priešais ją visu ūgiu. Asta prisiglaudė. Atsirėmė skruostu į jo krūtinę. Nuleistomis rankomis ieškojo delnų. Lietus smarkavosi. Vėjo gūsiai kartas nuo karto įnešdavo jo ir vidun. Susipynė judviejų pirštai. Moteris pasisuko, nepaleisdama rankos. Vytautas stovėjo nejudėdamas. Jis neketino niekur eiti. Šviesiaplaukė žengė žingsnį atgal jo link, pasistiebė, kvėptelėjo į jo kaklą, suspaudė stipriau delnus ir vėl pasisuko eiti, ketindama vestis paskui. Vyriškis pasimuistė, lyg dar nesiryždamas niekur eiti, bet greit pasidavė. Asta ėjo pirma, žaismingai apeidama balas ant šaligatvio – jis žengė tiesiai per jas.

Pakilo aukštyn liftu. Vos vos praviros buto durys. Atidarė, žengė per slenkstį. Jis vėl, vos atidūręs viduje, stabtelėjo. Eiti, kad vėl išeiti? Asta vėl prisiglaudė prie jo, tempdama žemyn šlapius viršutinius rūbus – nuo jo ir nuo savęs – prisiglaudė tvirčiau prie jo kūnu, kad jaustų, jog jie ne draugai, kad krūtys žadintų vyriškus jausmus. Lėtai, atsargiai bučiavo jo kaklą, skruostus, lūpas, kurios susiliejo aistringam bučiniui. Vytautas nevaržė savo rankų – siekė kuo daugiau paliesti nuogo kūno, nurengdamas tai, kas liko. Šiltas, geras, malonus jausmas, ne toks, kai prisiglaudė prie medicinos sesutės. Tai buvo nauja ir visai nepažinta. Instinktyviai darė tai, ką jautė, kad yra gerai. Mažais žingsniais, aistringai bučiuodamiesi, nuėjo prie lovos. Jo varpa buvo stangri ir visai arti erekcijos. Moteris atsigulė pirma ant nugaros, rankos mostu kviesdama ateiti pas ją. Remdamasis rankomis atsigulė ant jos. Asta, pasiekdama ranka jo penį, padėjo įsiskverbti į jos makštį. Jis skubiais judesiais sujudėjo keletą kartų. Viskas. Sperma išsiliejo jos viduje. Sumišo. Aiškiai matė, kad jai dar trūko emocinio ir fizinio artumo, bet ji savo didelėmis akimis ramino jį – nesijaudink, viskas yra gerai. Vytautas atsigulė šalia, viena ranka glostydamas jos pilvą, krūtinę, skruostus. Elgėsi kartais nerangiai, gal kiek grubiai, bet greitai mokėsi, matydamas Astos reakcijas ir tai, kas jai labiau patinka. Ji mėgavosi jo nemokšiškumu ir vertino pastangas. Pakilo truputį aukštyn pati, pasivertė šonu į jį, pradėjo lūpomis glamonėti jo kūną, viena ranka glostydama, glamonėdama. Paėmė ranka jo penį. Vikriai, lyg gazelė, apsižergė ties juosmeniu. Atsisėdo ant jo, įsivesdama jį vėl vidun ir, judėdama labai lėtai, bet ritmingai, vedė aistros ir naujųjų jausmų, patyrimų keliu.

Aušo gražus vasaros rytas. Rinkosi svečiai, grojo muzikantai, prie atvirų medinių vartelių, pasitikdami juos vaišėmis. Šventė. Vestuvių diena. Jaunieji atrodė nepaprastai laimingi, gražiai ir prašmatniai pasipuošę. Tai buvo ypatinga diena. Vytauto ir Astos jungtuvės. Ne iš „reikalo“, o iš aistros ir gražiai užsimezgusios draugystės. Abu vaikščiojo kartu, susiėmę rankutėmis, kartas nuo karto pasibučiuodami, vienas kitam po komplimentą pasakydami. Džiaugėsi ir svečiai, matydami tokius laimingus jaunuosius: vieni save prisimindami, kiti – kad galėjo būti tokie pat, jei nebūtų pabijoję kas kurio pakalbinti, pakviesti pasimatymui, mamytei nepaklusti.

Kiekvienoje medaus statinėje yra šaukštas deguto. Svečiai buvo iš jaunosios pusės. Seserys, broliai, tėvai, keletas draugių ir vaikų būrys. Vytautas neturėjo ką pasikviesti, bet nesijautė vienišas. Užteko šurmulio, šilumos. Svarbiausia buvo, kad Asta švytėjo. Matė jos laimingą veidą. Įtikinėjo save, kad tai ir yra jo gyvenimo tikslas, kad tik ji būtų šalia ir šypsotųsi tik jam. Ji taip pat gaudė akimis jo veidą, mirktelėdavo, tarsi sakydama, kad aš esu šalia, tavo ir tik tavo moteris. Kartais, motiniškai patardavo ką daryti ar nedaryti prie svečių. Tokios mažos, malonios smulkmenos, šildančios jaunuosius ir svečius.

- Ką darytum, jei dabar pamatytum savo motiną? – prabilo degutas, lyg užpavydėjus visos gražios ir šiltos šventinės nuotaikos.

Visi, kas girdėjo šį klausimą, nuščiuvo, piktai dirstelėdami į paklaususiąją. Kam jai dabar to reikėjo? Ar nemato, kaip jaunieji švyti, džiaugiasi, myli. Galėjo nesidomėti. Negi nesupranta, kad jam skaudžiai per širdį. Juk nekaltas, kad pamestinukas. Degutas tik pyktelėjo, vaizduodama įsižeidusią dėl smerkiančių žvilgsnių. Ji juk vieno kraujo su jaunąja. Turi teisę kalbėti tai, kas jai patinka.

- Aš... – po ilgos pauzės pradėjo jaunasis. – Prieičiau prie jos, veidu priartėčiau, pažiūrėčiau giliai jai į akis, paimčiau jos veidą rankomis, ties smilkiniais ir savo nykščiais spausčiau jos akis, kol obuoliai išsprogtų iš akiduobių ir ji daugiau niekada negalėtų matyti nei manęs, nei mano kuriamo pasaulio...

Stojo mirtina tyla. Kai kurie tik dar pikčiau nužvelgė degutą. Tikrai nereikėjo tokių klausimų tokią dieną. Kiti nuleido akis, lyg bijodami, kad niekas nepamatytų. Svetima gėda, nepatogumas, sukurtas vienos bobos. Ką ji tuo pasiekė?

- Karti! – tarstelėjo uošvis, pakeldamas taurelę ir išlenkdamas ją iki dugno.
- Karti! Karti! Karti! – pavymui pasivijo nedrąsūs balsai.

Išgėrė ir jaunasis. Nužvelgė visus susirinkusius, paskui jaunąją. Paėmė jos ranką, prisitraukė arčiau savęs, apkabino per liemenį, priglaudė prie savęs visu kūnu ir stipriai bei aistringai pabučiavo į lūpas. Svečiai plojo garsiai ir kai kurie, nelaukdami raginimo, patys pildėsi taureles ir, šaukdami „Karti! “, gėrė iki dugno, vienas su kitu lyg lenktyniaudami kas daugiau išlenks.

Baigėsi šventė. Prasidėjo gyvenimas. Atėjo sąskaitos už šventę, dulkių siurblį, kurį pirkosi išsimokėtinai, virtuvinį. Šiek tiek dar turėjo santaupų iš to laiko, kai gydėsi ligoninėje. Asta niekada jo neklausė apie pinigus. Vytautas visuomet jų turėjo, kai tik reikėdavo. Bet šį kartą ne taip. Atėjo laiškas, raginantis nevėluoti apmokėti sąskaitų. Ji tik praplėšė voką, paskaitė ir padėjo ant stalo. Tikriausiai užsimiršo. Tikrai, pamiršo apmokėti. Atėjo dar vienas. Raudoname voke. Jau grasinančiu turiniu.

- Apmokėsi?
- Neturiu.

Pirma bendro gyvenimo bala. Neklausė. Nusivedė pas save į darbą. Azoto gamyklą. Pas viršininką. Užrašė. Išdavė darbo rūbus. Nuo rytojaus dirbantis. Vytautas neprieštaravo. Gal net ir patiko. Nesugalvojo, kad gali ieškotis darbo. Asta tai padarė už jį. Lyg mokykloje, prie lentos, pamainos vadovas rodė jam jo užduotis. Mokėsi stropiai. Kilo karjeros laiptais greitai. Jau po pusmečio buvo pačiam pasiūlytos vadovaujančios pareigos. Patiko. Vaiknaminis nurodinės ir prižiūrės tuos, kurie turi mamą ir tėtį. Su sąskaitomis susitvarkė sparčiai. Pradėjo likti laisvų pinigų. Nežinojo, kur juos leisti. Kas dieną vis kažką nupirkdavo. Ne visuomet naudingo, bet namus užvertė pirkiniais.

- Gana! – neapsikentė Asta, paimdama jo banko kortelę, kur pervedamas buvo atlygis už darbą, palikdama kariškio pensiją.

Pirkinių kiekis sumažėjo. Darėsi nuobodu. Darbas, namai, darbas, Asta. Ėmė pirkti maisto produktus, gaminti vakarais. Nusipirko storas, karščiui atsparias pirštine ir prijuostę. Kepė, virė, eksperimentavo. Jo moteris, matydama, kad virtuvė užimta ir turi daugiau laisvo laiko, ėmė jį leisti vis dažniau su draugėmis. Vytautui darėsi vieniša. Kartą, su maisto produktais nusipirko ir butelį alaus. Išgėrė. Patiko. Kitą vakarą pirko du.

Aistros šiluma blėso, bet, lyg stengdamiesi išpildyti užduočių sąrašą, jautė pareigą naujai gyvybei. Asta, tikėdama, kad jis pasikeis, o Vytautas, kad ji bus vakarais namie. Mylėjosi ne dirbtinai, nors dienomis buvo tokie šalti vienas kitam. Neapsikeisdavo žinutėmis, beveik nesidomėjo vienas kito gyvenimu. Kad ir ką begamino Vytautas, vis tiek valgydavo atskirai, kiekvienas į savo telefoną sulindęs. Alaus kiekiai didėjo ir blaivių dienų savaitėje mažėjo. Pagavo, lyg sūkurys, butelių skambesys. Būdas, kaip nusiimti stresą nuo darbo, nuo Astos. Ji jo žmona. Kur ji dings? Prisiekė vienas kitam. Kol mirtis... Kliukt kliukt iš kakliuko. Balkono metalinė tvorelė. Užsitvėrę ar atsitvėrę? Išėjimo nėra.

- Teigiamas. Būsi tėtis.

Apkabino Astą, kaip anksčiau. Bučiavo jos skruostus, kaklą, rankas. Akys buvo pilnos dėkingumo. Tyliai, tik sau, žadėjo nebepirkti alaus. Dabar kiti džiaugsmai ir rūpesčiai. Prasidėjo pirkiniai: maži rūbeliai, sportinis vežimėlis, vaikiška lovytė. Viską rinkosi kartu, pasitardami, kaip vyras ir žmona. Jis tik pritardavo, nes Astos buvo galutinis žodis. Tai ir netrukdė. Mažai rūpėjo spalva ar paveiksliukai ant vaikiškos patalynės. Svarbiausia – jis tėtis.

Dieną, kai gimė ji, Vytautas nepaprastai jaudinosi. Negalėjo suvokti gyvybės atėjimo. Negalėjo patikėti, nors Asta jau senai puškavo, vaikščiodama po kambarį, vos panešdama didžiulį pilvą. Jis užaugo pamažu, su laiku. Priprato ir apsiprato prie jo, lyg prie nutukimo. Glostydavo vakarais. Jausdavo, kaip maža kojytė spardosi iš vidaus, kaip reaguoja, kai uždeda delną, kai bučiuoja, kai tyliai šnekasi, kalbina. Asta jautėsi laiminga, lyg per vestuves. Vytautas tikrai labai laukia kūdikio atėjimo, tikrai labai mylės. Pasikeis. Ji jį pakeis su vaiku ant rankų. Alų vis dar pirko, bet jau mažesniais kiekiais. Nepasigerdavo vakarais.

Atėjo sanitarės paruošti gimdyvės procedūrai. Perrengė. Pasodino į vežimėlį su ratais. Vytautui leido sekti iš paskos, bet tik iki operacinės durų. Toliau tik Asta. Per atidarytas duris matė, kaip ji pakyla iš vežimėlio, pasisuka į jį, pasižiūri. Toks ramus veidas. Nei trupučio jaudulio. Lyg eitų priduoti kraujo ar depiliuotis kojų. Jis nerimavo daug labiau. Žiūrėdamas į ją, norėjo nepaisyti taisyklių, žengti per dar neuždarytas duris, čiupti jos ranką ir nepaleisti. Laikyti tvirtai, būnant šalia. Dar sekundė dvejonės, bet to pakako, kad medicinos personalo sesuo stumteltų už rankenos, atskirdama jį nuo jos.

- Aš tau parodysiu, kur tu gali laukti, - priėjusi pasakė. – Čia atneš kūdikį nuprausti ir aprengti. Tave trumpam pakvies pamatyti.

Parodė minkštasuolį, kur jis gali laukti. Prisėdo, lyg ruošdamasis žiūrėti krepšinio varžybų, bet tuoj susizgribo, kad ne prieš televizorių įsitaisė, o čia pat, jau už dviejų durų, žmona gimdo judviejų kūdikį. Atsistojo ir nerimastingai ėmė vaikščioti po koridorių pirmyn – atgal. Klausėsi įtempęs ausis, bet vis nieko negalėjo išgirsti. Gal ne prie tų durų pasodino? Eiti prie anų, per kurias išlydėjo Astą? Nors ne. Dar palauks. Kantrybė atsipirko. Dar po dešimties minučių spragtelėjo rankena ir pakvietė vidun. Matė, kaip rankose laiko mažą ryšulėlį suvystytą vystykluose. Priėjo, nežinodamas net ką daryti. Pribuvėja nusišypsojo, žengė link jo.

- Sveikinu, tėti, tau gimė sveika, stipri mergytė. Turi dukrą.
- A.. Ačiū. O kaip žmona?
- Žmona?! Jai viskas gerai. Tuoj sutvarkysim ir nuvešim į palatą.

Įdavė kūdikį į rankas ir paliko vieną, stebėdamos jo elgesį per operacinės durų stiklą.

Iš pradžių tik žiūrėjo sugraudintomis akimis į savo dukrą, iki kol ši nepradėjo verkti, niurzgėti.

- Labas, mano dukryte. Tėtis tavęs taip ilgai laukė. Pagaliau tu čia – pas mane, mano rankose. Verk, mano mažoji princese. Tau tai reikia daryti, kad išsivalytų tavo plaučiai. Tėtis su tavimi. Jis nepaprastai tavęs laukė ir yra labai laimingas. Tu -  mano gyvenimo prasmė. Aš nepaprastai tave myliu ir mylėsiu. Saugosiu ir globosiu. Būsiu šalia, kai tik tau reikės manęs. Būsiu tau tavo tėčiu, kuriuo tu didžiuosiesi. Saugosiu ir mylėsiu. Verk, mano mažoji princese. Tėtis čia, laiko tave savo rankose. Glaudžiu prie savęs ir laikau tvirtai savo rankose. Mano gyvenimas buvo toks pilkas be tavęs. Prisiekiu būti geriausiu tėčiu pasaulyje.

Vaikščiojo po palatą pirmyn ir atgal, švelniai sūpuodamas ir vis tyliai kalbėdamas su dukra. Aplink save nematė nieko ir nenorėjo matyti, tik kabėti ir kalbėti dukrai tyliai, švelniai, raminančiai. Visa aplinka lyg rūke: sienos, ryškios lempos, durys, lovos, personalas – matė tik jos mažytį veidą, šypsojosi sau, suprasdamas, kad jis – tėtis. To niekas nebeatims. Privalės būti juo, kad pasirūpintų ja.

Po valandėlės jau trise vienoje privačioje palatoje. Su dideliu nuoširdumu dėkojo žmonai už didelį stebuklą. Klūpėjo prie jos, bučiuodamas ranką ir vis glostė ryšulėlį su kūdikiu, stebėdamas, kaip tas mažas veidelis krūpteli, šypteli, muistosi, niurzgena. Išgyvena perėjimą iš gyvybės lopšio į tikrąjį pasaulį kur, mama ir tėtis, pasirūpins jos saugumu ir stengsis užtikrinti gražų gyvenimą.

- Jai reikia pakeisti sauskelnes. – Asta bandė keltis iš lovos.
- Aš pats.

Atsargiai, neskubėdamas paėmė naujagimę savo tvirtomis, vyriškomis rankomis, prilaikydamas galvytę. Dar kartą pažiūrėjo į jos veidelį. Nusišypsojo. Paguldė ant pervystymo lentos. Atsargiai pradėjo lukštenti, pamažu išvyniodamas iki apatinių rūbelių. Pirštų galiukais, vos liesdamas paglostė kojytes. Akyse tvenkėsi jaudulio ašaros, bet laikėsi tvirtai. Kas kitas, jei ne jis. Nuėmė pribjaurotas sauskelnes, atsargiai šluostė ir valė, kas dar likę, iki kol buvo švaru. Tuomet užvilko naujas. Pataisė vilnones kojinytes, kurių viena jau buvo nukritus nuo pėdutės. Prieš užvilkdamas – pabučiavo. Tai jo kūnas, jo kraujas. Tai judviejų dukra. Atsargiai vyniojo vystyklus. Susuko vėl į mažą ryšulėlį. Pakėlė nuo vystymo lentos, paguldė šalia žmonos. Pamaitins gal dabar truputį.

Asta su didžiuliu, maloniu jauduliu stebėjo vyro veiksmus. Taip, Vytautui labai reikėjo dukros. Būtent dukros.

Namuose seniausiai buvo pasiruošta mažosios atsikraustymui gyventi. Išpuoštas kambarys, išdažytas švelniomis, gaiviomis spalvomis. Sienos nukabinėtos minkštais žaisliukais. Lovytė priklota minkštais apklotukais. Jiedu abu seniausiai laukė mažosios ir ruošėsi tam. Dar iki tol Vytautas su baltu pavydu stebėdavo kitus tėčius, išėjusius pasivaikščioti su savo vaikučiais, stumiančiais vežimukus ir besirūpinančiais savo mažosiomis princesėmis bei mažaisiais princais. Su nekantrumu laukė, kad ir jis tai galės daryti.

Neteko. Teko grįžti į darbą. Reikės juk atlyginimo. Iš jo skubėdavo tiesiu taikymu namo. Matė, kad žmona pavargus viena prižiūrėdama judviejų dukrą. Norėjo jai padėti, tik nežinojo kaip. Paimdavo kūdikį ant rankų, kai ši verkdavo – spazmavo pilvuką – ir nešiodavo po kambarį, supuodavo savo glėbyje, raminančiai kalbėdamas ir guosdamas. Gal jo balsas turėjo poveikį, nes verksmas, bent trumpam nurimdavo, užmigdavo, bet iš rankų nepaleisdavo – tegul pamiega dar, tegul pailsi, jei tik jai ramu. Asta lyg ir džiaugėsi šiomis ramumo akimirkomis, lyg ir pyko ant jo, kad jam tai taip sekasi. Ji darydavo tą patį, bet dukra tik be perstojo verkdavo. Niekaip nenusiramindavo. Skirtingai, nei Vytauto rankose. Abu juk jie darė tą patį – sūpavo, mylavo, kalbėjo. Ji nejučiomis pradėjo nervintis, nebyliai isterikuoti. Vos tik kūdikis nurimdavo jo rankose, ji ją perimdavo į savąsias, bet jau po minutės dviejų pasigirsdavo verksmas, tad nenoromis gražindavo į Vytauto rankas.

Astos krūtys išdžiūvo. Tai dar labiau suerzino ją pačią. Jautėsi netinkama mama. Vytautas to nesureikšmino. Pirko mišinuką, kad galėtų pamaitinti.

- Aš galiu išeiti su ja į lauką. Pavežiosiu, o tu pailsėsi.
- Ne, negali. Tu nemokėsi ja pasirūpinti. Aš pati. Aš nepavargau.

Neprieštaravo. Palauks, kol šiek tiek paaugs. Gal tikrai dar per maža. Ką jis darytų, jei ji pradėtų verkti? Gal, eidamas šaligatviu, nežinotų, kaip nuraminti? Matė ir ne kartą, kaip Asta, eidama namų link, neša ją glėbyje, bandydama nuraminti jos verksmą ir kita ranka stumdama vežimėlį. Jis taip pat taip mokėtų... Bet neprieštaravo. Jautė, kad praraja šeimoje didėja.

Kartą Asta nebevaldė savo emocijų. Pyko dėl pykčio. Jai buvo sunku, bet bijojo pasitikėti Vytautu.

- Lauk iš mano namų!

Lauk?! Kaip tai? Kodėl? Kur jis eis? Astai sunku. Suprato. Nežinojo, kaip padėti, kaip spręsti tai. Paėmė dukrą ant rankų. Švelniai priglaudė prie savęs. Ašaros byrėjo skruostais ant jos rūbelių. Negalėjo suvaldyti savęs. Kaip tesėti pažadą? Jis visada bus jos tėtis, net jei ir negyvens šiuose namuose. Nesirinko net daiktų. Gražino vaiką motinai. Pabučiavo jai į galvą. Rakino duris. Ruošėsi išeiti. Asta, suprasdama, kad „persistengė“, pribėgo prie jo, atsiklaupė, viena ranka laikydama kūdikį, o kita – apsikabindama jo koją.

- Atleisk man. Aš pavargau.

Vytautas pasilenkė prie jos, paimdamas ties pažastimis, pakėlė, pabučiavo į lūpas, pabučiavo į vystyklus, paglostė jos galvą, paėmė vaiką į savo rankas.

- Aš esu tėtis. Tu esi mama. Ji yra mudviejų dukra.

Pasiėmęs dukrą nuėjo į jos kambarį. Nešiojo, kalbėjo, niūniavo. Ašaros sruvo skruostais, kurių nerodė Astai. Rijo kartėlį neišsiduodamas. Kai mažoji užmigo, ją atsargiai paguldė į lovytę. Nuėjo į virtuvę, užkaitė vandens virdulį, padarė du puodelius kavos. Atsisėdo šalia žmonos, vieną kavos puodelį pastatydamas priešais ją, apkabino per pečius, jos galvą atrėmė ant savo peties. Abu tylėjo, sėdėjo, nežymiai lingavo į šalis. Kiekvienas su savo mintimis apie vieną ir tą patį.

- Aš tave myliu. – lyg jausdamas pareigą kažką pasakyti, prisipažino jai Vytautas.

Asta pasisuko į jį, delnu glostydama skruostus ir švelniai prisiglaudė lūpomis prie jo.

Abu susitaikė su vienas kito trūkumais. Vytautas vėl grįžo prie alaus. Asta vis taip pat savinosi dukrą, neleisdama jam būti vienam su ja. Nebesureikšmino. Paaugs. Pati atbėgs pas tėtį ant kelių atsisėsti. Pakentės dabar. Su alumi rankose. Prie garuojančių puodų. Kūdikystė taip greit prabėgo. Nespėjo išeiti su vežimėliu pasivažinėti šaligatviais. Nurijo kartėlį, nuplovė gausiais gurkšniais. Gal toks ir yra tas gyvenimas? Nenorėjo konfliktuoti su žmona. Tyliai priimdavo priekaištus dėl alkoholio. Nemokėjo paaiškinti, kodėl jam to taip reikia. Gal kad vyras? Ne Astos, o apkritai – vyras.

Laikas ėjo greit. Augo dukra. Vytautas su Asta susigyveno. Kiekvienas sau, bet be priekaištų. Tiesiog priėmė vienas kitą tokį, kokie buvo. Nebeauklėjo, nebemokino. Asta apmokėjo komunalinius mokesčius, o Vytautas kepė, virė, troškino. Abu savosiose stichijose. Karjeros aukščiau nebedarė darbe. Ne todėl, kad trūko gabumų, bet tiesiog jis ir buvo reikalingas tik kaip vidutinės grandies vadovas, kur turėjo prisiimti atsakomybes dėl resursų trūkumo, žmonių nepakantumo, piktnaudžiavimo ir panašiai. Jis privalėjo visa tai suvaldyti dėl tikslo. Įmonės iškelto mėnesio plano. Neretai pasilikdavo neapmokamai viršvalandžių. Jautė pareigą būti geru berniuku. Asta to nesumenkino. Kad tik mažiau turėtų laiko alui. Tai taip ir sutarė abu. Dukra į darželį. Dukra į mokyklą. Paauglė. Nelaužomas pažadas.

- Ko sėdi nosį nukabinęs? – kartą pasmalsavo bendradarbis.
- Ai... – numojo ranka, neketindamas aiškintis.

Visi, net aukščiausi įmonės vadovai jautė, kad Vytauto entuziazmas „pasėdęs“. Nebe toks, kaip prieš keletą metų. Jau kai kuriais mėnesiais ir planų nevykdo. Pastebėjo, jog nebelieka po darbo neatlygintinai padirbėti. Su kolektyvu bendrauja ramesniu tonu. Nebevaiko jų, kad našiau dirbtų. Pasikvietė direktorius pasikalbėti. Kamantinėjo ar kas negerai pas jį gyvenime. Nesutaria su žmona ar tiesiog užtektų laisvos dienos. Pažvejotų ar po mišką pavaikščiotų. Nežinia ką mėgsta. Atsisakė. Nesakė kodėl. Užsidaręs. Vien tik vienas bendradarbis jo neapleido. Vis dažniau prieidavo be priežasties, paklausdavo šio bei to. Lyg netyčia demonstravo savo brangesnius pirkinius: didelį gražų laikrodį ant riešo, masyvų auksinį žiedą.

- Tau daugiau moka? – kartą neapsikentė.
- Aš mažiau išleidžiu. – nusijuokė.

Buvo tame tiesos, bet kaip? Jis juk dirba mažiau, dažnai prašosi neapmokamų atostogų ir gali sau leisti daugiau. Nesenai gavo paskolą namui. Ne butui, o namui. Važinėja apynauju automobiliu. Visos merginos cypia, kaip norėtų būti su juo. Kas negerai su tuo gyvenimu? Vytauto gyvenimu. Turi žmoną, dukrą, šusnį įsipareigojimų, per mažai pajamų. Viską daro lyg ir gerai. Ne kartą vedė balansą tarp pajamų ir išlaidų. Nerado ko sumažinti. Net alaus neišbraukė. Ne tiek daug ir prageria. O jei ir negertų, gal būtų dar blogiau? Ar gebėtų suvaldyti savo emocijas? Geriau jau išgers šiek tiek vakarais, po darbo. Nuplaus azoto dvoką iš savęs.

- Klausyk, - neapsikentė pats. – Kaip tu turi tiek daug? Abu dirbame „azotkėje“. Atlyginimai panašūs, nors pas tave net atostogos kas mėnesį. Papasakok. Noriu ir aš uždirbti daugiau.

Niekas nesiruošė dalintis verslo planu gamyklos koridoriuose. Sutarė susitikti laisvu metu. Nedidukas, nuošalus baras, su lauko terasa, kur buvo galima atsisėsti taip, kad niekas nesiklausytų privataus pokalbio. Bendradarbis, be didelių užuolankų ėmė pasakoti, kad Vokietijoje labai trūksta jaunų, gražių auklių. Geriausia, kad būtų dar skaisčios. Brangiau moka. Vytautas nesuprato to iki galo, nes jam rūpėjo tik atlygis. Pasakotojas tęsė, kad kelionė į abi puses užtrunka tik savaitę. Reikia išvažiuoti prieš savaitgalį ir galima grįžti iki trečiadienio. Pinigų suma didesnė, nei keli mėnesiniai atlyginimai. Dėl merginų gali nesirūpinti. Jis turi daugybę norinčių važiuoti. Vytautas tik padės vairuoti automobilį, pavairuos ir Vokietijoje. Planas buvo toks geras, kad vyrai susitarė iš karto ir jau sekančią dieną abu įteikė prašymus neapmokamoms atostogoms. Direktorius kiek sudvejojo ar nori išleisti abu iš karto, bet, pagalvojo, kad gal Vytautui reikia tokios pauzės. Grįš pailsėjęs ir emocionaliai atsigavęs.

Asta nesuprato, kodėl jo nebus savaitę, bet ir nerūpėjo. Tegul užsiima kuo nori. Gerai, nes keletą dienų namuose alus nesmirdės.

Kelias, nušviečiamas mašinos žibintų ir iš už nugaros tekančios saulės. Keleiviai budinosi, rangydamiesi ankštoje erdvėje. Vairuotojas, iš pradžių žvilgtelėjęs į dešinę, o vėliau pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Pamatė du lagaminus pinigų. Nusišypsojo nežymiai ir spustelėjo akseleratoriaus pedalą žemyn.

- Nelėk, Vytautai, mums nereikia, kad policija sustabdytų už greitį, – sudrausmino šalia sėdėjęs bendradarbis. – Spėsim visur. Laiko užtektinai.

Vytautas pakluso, be priekaištų. Pasitikėjo. Vairavo visą naktį. Dėliojo būsimus pinigus. Pirmiausia apmokės labiausiai vėluojančias sąskaitas, tuomet dukrą nusives nusipirkti naujų rūbų, o vėliau – pakvies Astą romantiškos vakarienės. Pasiilgo jos. Tokios, kur per lietų jį iš stotelės parsivedė. Nekaltino nieko, kad taip santykiai nusibangavo. Matyt, toks tas gyvenimas.

- Kaip mergaitės pamiegojo? – jau žvalesnis bendradarbis pasidomėjo merginomis, sėdinčiomis ant galinės automobilio sėdynės.

Nei viena iš jų nemiegojo. Snūduriavo, bet nemiegojo. Nepatogu kūnui ir sielai. Dar iš tikro nesuprato kur važiuoja.

- Žiūrėkit, - artėjant Vokietijos, ėmė dalinti patarimus. – Kai nuvažiuosim, nueisim į užsakytą viešbutį. Abi švariai nusiprausiat, nusiskutat gaktikaulius, pažastis ir kojas. Bagažinėje yra rūbai, kuriais pasipuošit. Vėliau nuvešim į vietą. Per duris eisit be mūsų. Vienos. Tiek aš, tiek kolega lauksim jūsų. Kai grįšit, parvešim atgal į viešbutį ir sumokėsiu po tūkstantį eurų. Jie ten turi pinigų. Dosnūs.
- Tai kiek vaikų reiks pažiūrėti? – nedrąsiai viena jų smalsavo.
- Vaikų?! – piktai nustebo. – Vaikų?!!! Aš juk klausiau tavęs ar tikrai supranti, kur važiuojame? Sakei, kad supranti. Auklė, tai priedanga. Tu važiuoji pas dėdes.

Vytauto bendradarbis neslėpė apmaudo. Putojosi, trankydamas priekinę panelę rankomis.

- Tu taip pat nesupratai??? – atsigręžė į kitą merginą, kuri palinksėjo nedrąsiai galva, kad viską žino. – Jau per vėlu. – Lyg globėjišką toną nutaisė. – Aš pažadėjau atvežti dvi merginas. Dabar jau turėsi pakentėti. Vis tiek tai darysi. Kodėl negali būti tavo pirmas kartas už gerus pinigus? Gali. Grįši, nusipirksi ką nors gražaus. Su laiku pasimirši, dulkindamasi su kitais bernais prie kulturkės.

Naivuolė ėmė tyliai verkti. Vytautas nesikišo. Besąlygiškai pasitikėjo bendradarbiu. Ne pirmą kartą tai daro. Žino ir supranta. Tikrai, gal ta mergaitė pati kalta? Negi tikėjo, kad už vaikų priežiūrą taip dosniai moka. Už kelionę juk neišskaičiuos. Jo pelnas jokiu būdu negali būti mažesnis. Jis tiksliai suplanavo kur išleis uždirbtus pinigus.

Vos tik įsikūrus viešbutyje, bendradarbis tęsė instruktažą.

- Maloniai šypsokitės, lyg apie vakarą svajojote visą gyvenimą. Nesvarbu, kas ir kaip atrodys, bet turit rodyti tai, kad jums viskas patinka: aplinka, valgiai, svečiai. Ypač tie, kurie iš karto jus nusižiūrės. Net jei ir atrodys nepatrauklus, atminkit – jūs čia ne meilės atvažiavote ieškoti, o dirbti. Kuo geriau dirbsite, tuo daugiau sumokės. Jei negausiu, kiek planuota, grįžtant, Lenkijos pakelyje įdarbinsiu. Furistams už kapeikas duosiu jus dulkinti tol, kol surinksit tinkamą pinigų sumą. Ir nenustebkit, jei jus pasirinks keli vyrai iš karto. Tik nepamirškit suskaičiuoti, kiek jų bus. Man reiks paskui paskaičiuoti ar nebus kuris gudresnis už kitus. Supratot?

Merginos tik linkčiojo galvomis, rodydamos, kad supranta. Viena jų elgėsi pakankamai drąsiai. Patyrusi vyrų elgesį prieš tai. Įsivaizdavo, kad seksas ilgai netruks. Svarbu nesipriešinti. Kitai sekėsi sunkiau. Meilės scenas mačiusi tik iš filmų suaugusiems. Papuolė, lyg musė į rūgpienį. Svetimoje šalyje, be pinigų, pasiklydusi. Jei ir pabėgtų per duris, tai nežinotų, kur toliau eiti, kaip prašytis pagalbos.

Bendradarbis pernelyg įsijautė į pedagogo vaidmenį.

- Merginos, atminkit, jei kažkuris vienas iš tų pydarų, jus dulkindamas, užsimanys smaugti – neišsigąskit – jie kartais, dėl stipresnio malonumo taip daro. Nepanikuokit ir nesipriešinkit. Mintyse suskaičiuokit iki penkiolikos ir tuomet apsimeskit, kad jums tikrai trūksta oro. Suvaidinkit konvulsijas, nes tuomet jie pradeda mintyse skaičiuoti iki penkiolikos ir paleidžia. Visuomet paleidžia...

Viena jų tai priėmė, kaip natūralų instruktažą. Kita – supanikavo taip, kad išbalusiame veide ryškiai pasimatė pamėlusios, drebančios lūpos. Akys išsipūtė, bet jau nebeverkė. Įsijungė išgyvenimo instinktas. Suaštrėjo visi pojūčiai. Kūnas natūraliai ieškojo išeities.

Vėlaus vakaro gatvėmis Vytautas vairavo automobilį, kaip ir kelionės metu. Merginos sėdėjo ant galinės sėdynės, pasipuošusios, lyg važiuotų į pornografinio filmo filmavimus. Bendradarbis sėdėjo šalia vairuotojo tylus. Visuomet susikaupdavo prieš patį darbą. Būdavo svarbu, kad merginos neišsigąstų, nesipriešintų. Būdavo, kad žengiant per duris, apsigalvodavo. Tekdavo jėga įstumti vidun, sakant užsakovams, kad ši tai laukinė. Jautė, kad ir šįvakar gali būti panašiai.

Vienoje iš siauresnių gatvelių, sukant į prestižinį rajoną, ties sankryža budėjo policijos patrulis. Lyg laukusi šio momento, viena iš merginų, kuri ieškojo galimybės išsivaduoti iš jai suplanuoto košmaro, trūktelėjo durelių rankenėlę ir iššoko iš važiuojančio automobilio priešais pareigūnus, beveik pusnuogė, aprengta kukliau, nei raudonųjų žibintų kvartalo damutės.

Grotos. Grotuotos durys. Gultas. Miegantis bendradarbis. Įkalinti.

- Mane areštavo Vokietijoje, – paskambinęs pasakojo Astai. – Supainiojo su albanų mašinų vagimis, – melavo. – Išsiaiškins ir paleis.

Asta susijaudino. Ne dėl Vytauto. Bijojo, kad nepasklistų žinios apie jo sulaikymą. Giminė liežuvinga. Apkalbės. Apskalbs žodžiais. Turės nuleidus galvą važiuoti į susitikimus, kol nepasimirš.

Sužinojo.

- Tai kad jis visai nepanašus į albanus, - sureplikavo degutas. – Kaip galėjo supainioti?! – stebėjosi toliau. – Įdomu, ką ten veikė iš tikrųjų, – spėliojo.

Visą kelią namo važiavo tylėdami. Vytautas nei karto nevairavo. Bandė save išbudinti iš šio kraupaus sapno. Policijos pareigūnai, pamatę iššokančią mergaitę iš važiuojančios mašinos, suprato, kad tai ne pokštas, o vykdomas rimtas nusikaltimas. Nei viena iš merginų nedavė parodymų. Melavo, kad jos paprastai taip rengiasi Lietuvoje. Vyrai taip pat neprisipažino. Iššoko, nes manė, kad bus linksma. Buvo.

Grįžus prie namų, Vytautas nepaklausė kiek skolingas liko pinigų. Pirma – jis jų neturėjo, o antra – net nesijautė skolingas. Tai nebuvo jo idėja. Pažadėjo užsidirbti, tai ir rizika visa tenka ne jam. Bendradarbis ir nereikalavo. Jau sekančią dieną išsidarbino iš azoto gamyklos. Toliau ieškojo merginų, norinčių dirbti auklėmis. Tik pats jų nebevežė. Prisamdė jaunuolių, norinčių lengvai užsidirbti. Kai kurie jų ir dabar sėdi Vokietijos kalėjimuose. Negaila. Sėdinčius keitė kiti. Mergaičių daugėjo. Kai kurios puikiai suprato, kur važiuoja. Nekaltas ir drovias palikinėjo Dubajaus šeichams.

Asta nemoralizavo. Nenorėjo girdėti nei tiesos, nei melo. Vengdavo šios temos visur, kol žmonės pamažu užsimiršo. Ji iškentė gėdą viena.

Matydamas žmoną, besipuošiančią gražesniais apatiniais, vaiknaminis suprato, kad tai ne dėl jo. Nebus saldžios ir romantiškos nakties. Aistros, kaip tą kartą, kai per lietų, ji jį susirado autobusų stovėjimo aikštelėje ir, pliaupiant lietui bei trankantis griaustiniui, vedėsi namo, stipriai įsikibusi į jo delną, kai šlapiais rūbais ir plaukais, stovėdami vienas prieš kitą ir giliai, stipriai kvėpuodami, lūpomis ieškojo vienas kito bučinių. Išsprūdo jo Asta iš jo glėbio. Raudonos kelnaitės, liemenėlė. Pėdkelnės. Trumpas sijonukas, palaidinėje iškirptė. Ieško kito Vytauto? Ne. Bet jei... gal ir atsiduotų vienam kartui, kad prisiminti jaunystę, kai aistringas ir mylintis kūnas pasiduodavo stiprioms vyro rankoms.

Dukra augo ir užaugo. Begalinė tėvų meilė supo ir saugojo. Vaikui nieko nereikėjo daryti, tik eiti į mokyklą. Namie – jokių ruošos, buities darbų. Nežinojo, nei kas ta šluota ar grindų skuduras ar kur dedami išdžiūvę rūbai. Abu tai darė už ją, lepindami bei tikėdami, kad dar prisidarys, kai turės savo šeimą: vyrą ir vaikų. Leido laiką linksmai. Mokėsi gerai, tad po pamokų, grįžusi namo, sėdėdavo prie knygų tik iš malonumo, skaitydama meilės romanus apie princus ant baltų žirgų ar be jų. Nemėgo tik nelaimingų pabaigų. Tikėjo, kad atvažiuos išsilavinęs, aukštas gražus jaunuolis prabangiu automobiliu, pasibels į lango stiklą, lyg sparnais pakilęs iki  devinto aukšto ir išsineš ją, susivėlusią iš prijaukto ir prasmirdusio kambario. Meilė iš pirmo žvilgsnio. O gal net ir be žvilgsnio.

Užaugęs kitokiomis sąlygomis, nei nemanė, kad gali vaikai augti kitaip. Matyt, taip yra visose šeimose, kai turi mamą ir tėtį. Nei karto nedrausmino, nekritikavo, nereikalavo. Pasitikėjo, lyg suaugusiu žmogumi. Dukra net nesileistų auklėjimui. Jei tik kas – iš karto bėga skųstis mamai. Jos išsaugojo ypatinga judviejų ryšį. Vytautas liko tik pinigus uždirbantis tėtis ir visomis išgalėmis pildantis jos norus. Asta norų iš jo nebeturėjo. Buvo patogu, kad komunaliniai mokesčiai sumokėti. Lyg specialiai, namo paskolą mokėjo išskirtinai savo banko kortele. Abu to nesureikšmino.

Pinigai pinigais. Kol gera sveikata, jų visuomet galima uždirbti. Tuomet būna tik vienas esminis dalykas. Jų kiekis. Be sveikatos – jų beveik nebelieka.

Po Vokietijos, Vytautas su Asta persiplanavo jo pajamas. Atsisakė lizingo mašinai. Nusipirko kiek senesnę, bet išlaikytą. Kam apynaujis, kai svarbu tik į darbą nuvažiuoti. Nors pirmiausia visai norėjo persėsti į maršrutinį autobusą, bet tuomet būtų tekę atsisakyti ilgų viršvalandžių, po kurių nei vienas autobusas nebevažiuoja. Buvo nuspręsta, kad alaus pirks tik du butelius kas vakarą, o ne tiek, kiek širdis geidžia. Lyg vaikas, išbartas mokykloje prie lentos, nuleidęs galvą su viskuo sutiko. Neprieštaravo. Priėmė viską, kaip būtinybę, norėdamas išpirkti kaltę.

- Avarija. Azoto nuotėkis. Prašom elgtis ramiai. Nepanikuoti. Apleisti gamybines patalpas nedelsiant.

Be perstojo per gramofoną kartojosi tekstas, nutikus incidentui azoto gamykloje. Tolumoje girdėjosi visų specialių tarnybų sirenų gausmas. Aukštai, virš visų pastatų, praskrido sraigtasparnis. Situacija buvo labai rimta. Iš aukštai buvo galima matyti, kaip šimtai darbuotojų, lyg iš užsemto skruzdėlyno, bėga į šalis nuo pastato. Visi stengėsi pabėgti kuo toliau nuo nelaimės vietos.

Vytautas, kaip dera tikram laivo kapitonui, rūpinosi pirmiausia kitais. Kiekvieną ragino skubėti, nesirinkti asmeninių daiktų, o tiesiog išbėgti iš patalpų. Pats laikėsi tvirtai ir labai šaltai. Davė trumpus ir tikslius nurodymus, lyg koks dresuotojas, tiksliai atliekantis užduotis. Vėliau ne vienas jam padėkos už tokią puikią savitvardą kritiniu momentu. Besistengdamas padėti kitiems nepasirūpino savimi – nesaugojo veido: nosies ir akių.

- Aš nieko nematau! – rėkė, išbėgdamas per lauko duris jau apgraibomis, gelbėjimo tarnyboms.

Tamsa. Garsai. Duslūs žingsniai. Slogūs balsai. Lengvas skersvėjo dvelksmas. Tikriausiai kiloja užuolaidas, jei jos čia kabo. Įkyrus elektros įrenginių dūzgimas. Monotoniškas ir nepakenčiamas. Atsargiai pabandė pajudinti ranką. Juda. Paskui kitą. Paskui koją. Kojas. Jei nesapnuoja, tai viskas juda puikiai. Bandė atplėšti akių vokus. Kažkas juos taip stipriai laiko. Pirštais atsargiai siekia pasitikrinti, kas ant jų guli. Tvarstis. Susitrenkė galvą, todėl subintavo?

Skubūs žingsniai artėjo ilgu koridoriumi. Stabtelėjo kažkur dar tolumoje. Girdėjosi, kad aršiai aiškinasi kažką. Lyg ir išgirdo savo vardą. Lyg Asta ten.

- Tai ką?! Didvyris! – piktai, su trenksmu atsilapojo durys su Astos riksmu.

Ligonio veidas impulsyviai sujudo. Laukė daugiau žodžių, bet pats tylėjo. Žinojo, kad ir neklausiama ji pati viską pasakys, tik greičiau. Neklydo. Azoto garai išdegino veidą, kvėpavimo takus ir... akis. Gali būti, kad jis nebematys. Arba labai silpnai.

Tvarsliava ant akių sudrėko. Tapo šlapia. Reikėjo perrišti. Procedūrų metas tik rytoj ryte.

- Papasakok man, kas už lango, - ramiai, sukandęs dantimis skruostus iš vidaus, išspaudė.
- Varteliai.

Atėjo gamyklos direktorius, darbuotojai. Visi dėkojo, kalbėjo gražius žodžius apie jo drąsą, pasiaukojimą. Sakė, kad tokių žmonių labai reikia šaliai, miestui, gamyklai. Kas dieną lankytojų mažėjo. Vis rečiau kas užeidavo pasikalbėti. Asta taip pat. Nėjo ir dukros nesivedė. Sakė, kad tėčiui dabar reikia gydytis. Turi būti ramiai, nesijaudinti ir neplauti akių ašaromis. Vytautas, kiekvieno lankytojo, medicinos personalo, vizituojančio jį, klausdavo vieno ir to paties:

- Kas dabar už lango?
- Varteliai.
- Uždaryti ar atidaryti.
- Uždaryti.

Tuomet jis tylėdavo. Jo niekas nieko nebeišklausdavo. Rankos gestu parodydavo, kad nebenori daugiau kalbėti. Gulėdavo aukštielninkas, plačiai atmerktomis neregio akimis. Lyg ir įžiūrėdavo baltą lubų spalvą, lyg tik saugojo prisiminimą matymo dienų. Jam kūno neskaudėjo. Skaudėjo širdį. Ilgėjosi dukros. Kiekvieną minutę klausėsi vartelių vyrių cypsėjimo. Gal šį kartą ji ateina. Paims tėčio ranką, apkabins. Abu kartu susigraudins ir vėliau nusiramins. Pasikalbės apie tai, kaip jai sekasi mokykloje. Klausysis apie jos pamokas, uždavinius, namų darbus ir kokie mokytojai kvaili. Iš ties jie kvaili. Kiša vaikams į galvas per daug visokios nereikalingos informacijos, bet svarbiausia pamiršta: kaip mylėti ir kaip gyventi. Vytuko irgi nemokė. Kalė nuobodžias tezes ir teoremas.

Dieną, kai Vytautą išrašinėjo iš ligoninės, Asta negalėjo jo atvažiuoti. Buvo jos pamaina ir niekas nesusikeitė su ja. Paprašė kaimyno. Pensininko. Vis tiek namie sėdi per dienas. Įsikibo į diedo ranką, kad ties slenksčiu nepaslystų. Daiktų tik maža terba. Abu be žodžių. Tylėjo. Gyrgžt varteliai visai šalia. Šyptelėjo. Apgraibomis ieškojo rankenos. Pensininkas, to nepastebėjęs, nutempė jį tolyn link mašinos. Lyg pirštus sujudino, kad atsisveikintų.

Įvedė per duris į namus. Pasodino ant kėdės prie virtuvinio stalo. Patapšnojo per petį. Įpylė vandens iš maišytuvo į stiklinę. Padėjo priešais jį. Uždarė duris. Tyla. Tylos vis mažiau. Triukšmas. Stiprėjantis. Mašinos rieda, dūzgia kažkur žemai po langais. Šone, kitam bute, kaimynai barasi. Dar kitam – mylisi. Aukštu žemiau vaikai spardo kamuolį į kambario sieną. Lyg visas pasaulis sukasi aplink jį – Vytuką, susiliejusį su siena ir dabar viską matantį kitaip, girdintį visą pasaulį, kuriame taip skubėjo ir ėjo: tai vienas, tai šalia jos. Nejučia lūpose pasirodė maža, vos pastebima šypsena, kuri jau greit persimainė į išsigandusią grimasą. „Myžti! “ užsinorėjo į tualetą. Mintyse sukosi atsiminimas apie virtuvės išdėstymą ir galimus atstumus žingsniais. Stalas, viryklė, šaldytuvas, durys. Ėjo mažais žingsniais į priekį ištiesęs ranką ir piršus. Siena. Šalia turi būti ir durys, veidrodis. Nieko nėra. Niekaip negalėjo rasti... Jis nežinojo, kad kai kuriuos baldus, kol jis gulėjo ligoninėje Asta buvo perstačius.

Grįžusi iš darbo, rado vyrą prisimyžusį šalia tualeto durų. Piktai dėbtelėjo į jį. Surado senų rankšluosčių ir numetė jo link.

- Išsivalyk! Nesiruošiu tau būti tarnaite, - drėbtelėjo, lyg primyžtais skudurais.

Uždarė jį į kitą kambarį, kurio durys buvo šalia tualeto. Lovą pristūmė kuo arčiau, kad nereikėtų apgraibomis ilgai ieškoti. Grįžusi dukra, su gailesčiu priėjo prie tėčio, apkabino, apsiverkė. Ilgai abu taip stovėjo. Ji glostė jo pečius, rankas. Laikė stipriai suspaudus delnus. Guodė tyliais žodžiais. Vytautas vos tvardėsi nepravirkęs. Nenorėjo, kad ji jį tokį matytų. Asta nesikišo. Garsiai barškėdama indais, ruošė vakarienę. Kepė bulves, plakė kiaušinį. Įnešė į kambarį lėkštę su maistu. Patiekalo kvapas nedidino apetito. Nurijo tik kelis kąsnius.

- Nenori? Neėsk! – piktai dėbtelėjo. – Priprato, ponulis, prie valdiško maisto. Aš apie tave nešokinėsiu. Iššiksi – ėsi.

Dukra žvilgtelėjo į motiną piktai, bet nieko nesakė. Pranašiška. Nuo tėvo vis labiau dvokė šlapimu. Ji vis mažiau rasdavo laiko pabūti su juo. Kartais net savaitėmis. Mažas kambarys šalia tualeto. Su laiku išmoko jį rasti greit, bet dar vonia, dar dušas, dar kita higiena. Atsistodavo prie sienos įsitempęs, lyg stiga, delnais liesdamas ją. Norėjo pajausti šaltį ir drėgmę. Saulės spinduliai, šildydami per langą, atėmė iš jo šią viltį. Atsiklaupė kamputyje, apgraibomis nuo staliuko paėmęs vaikišką knygutę, su paveikslėliais, susirietė į kamuoliuką. Tyliai, gausiomis ašaromis pravirko.

- Aš tau atleisčiau... mama.

Kitą dieną Asta pradarė kambario duris. Nežengė vidun. Viską suprato vien žvilgsniu. Sunkiai atsiduso. Mintyse perbėgo visas gyvenimas su šiuo berniuku. Nelietė jo. Nežadino. Pabuvus tyloje, paskambino į morgą. Atvažiavo. Du vyrai paguldė mažąjį Vytuką ant neštuvų. Uždengė kūną juoda plėvele. Išnešė.

- Tėtis iškeliavo, - pasakė dukrai telefonu.

Dukra verkė. Graudžiai ir skaudžiai. Vaikščiojo po jo kambarį. Atsargiai lietė daiktus: lovą, stalą, sienas. Atsirėmė į vieną iš jų, įsitempusi, lyg styga, delnais liesdama dažus. Šalta ir drėgna.

Šermenyse Asta visą laiką sėdėjo, nepakeldama akių. Dukra retkarčiais atsistodavo, prieidavo prie karsto, pažiūrėdavo į balkšvą tėvo veidą, ranka atsiremdavo į kraštą, bet jo neliesdavo.

Kapinių pakraštyje, prie plačiašakio ąžuolo, duobkasiai jau laukė, iškasę duobę. Procesija, su raudotojomis prilingavo, sustojo, paguldė šalia duobės. Paskutiniai nuotraukai su pakeltu dangčiu. Vėliau vinimis stipriai užkalė. Atsargiai nuleido. Dunkt! Dunkt! Žemių saujos ant viršaus. Vėliau kastuvais, skubėdami, lyg dar galėtų atsikelti ir išlipti. Asta matė tai, bet jai vis tiek prailgo. Laikas sustojo, tik tie judesiai, žeriant žemes. Dukra spaudė graudžias ašaras, laikydamasi jai į parankę. Toks tas gyvenimas. Ėjo, bėgo, mylėjo, stovėjo. Gėlėmis papuošė žemių kauburą.

„Žvygžt“ -  kapinių grotuoti varteliai užsidarė. Laidotuvių procesija išsiskirstė.