Sugrįžimas. Demonai-5

Kaip Ašalas ir sakė, kariuomenę formuoti sekėsi nesunkiai. Pirmiausiai prisišliejo Žemėje gyvenantys demonai. Eilinių samdinių surasti buvo nesunku. Akeilis mokėjo gerai, o ir mūšių kol kas nenusimatė. Todėl samdiniai sočiai valgė ir miegojo, buvo gerai aprūpinti žirgais, drabužiais, ginklais. Vienintelis reikalavimas – kasdien treniruotis. To samdiniai nė nelaikė ypatingu reikalavimu.
Daugiausiai problemų kilo dėl raganių. Didžiosios Ragės ordinas savo nariams griežtai uždraudė prisidėti prie bet kurios pusės. Nežinia kodėl jie nusprendė laikytis neutralumo. Reikėjo ieškotis laisvųjų raganių. Jų nebuvo daug. Dažnai tai būdavo nevykėliai, kurių nepriėmė Ordinas. Žinia, pasitaikė ir tokių, kurie būdami galingi tiesiog nenorėjo būti Ordino nariais. Tačiau prie Akeilio jie sutiko prisidėti. Tuo labiau, kad nesant mūšių jie galėjo užsiimti savais reikalais.
Tačiau vieną raganą Ašalas pasamdė labai sėkmingai. Akšina buvo stipri ragana. Žinoma, kaip ir visi laisvieji raganiai ji gebėjo kautis, tačiau nemėgo. Užtat ji buvo puiki princo Akeilio reikalų tvarkytoja. Patikima, kruopšti.
Dėl burtininkų problemų nekilo visai. Jie buvo laisvi, turėjo kažkokių savo tikslų. Labai dažnai pagrindinė priežastis buvo užmokestis.
O tada jis sutiko Iaką. Keistas buvo tas susitikimas.
Akeilis, kol sesuo nebuvo atvykusi, mėgo keliauti, apsistoti įvairiose keistose vietose, pasilinksminti su žemės moterimis. Vienos tokios kelionės metu užklydo į mielą miestelį. Apsistojo užeigos namuose. Vakare įsitaisė karčiamoje, gėrė, valgė, kirkino mergas, vaišino visus. Vienu metu, triukšmui jau gerokai įsisiūbavus, staiga visi pritilo. Akeilis apsižvalgė. Visi žiūrėjo į duris.
Tarpdury stovėjo aukšta juodaplaukė moteris. Jos žalios akys degė keista aistra. Kaip pasirodė Akeiliui, nukreipta į jį.
Moteris patraukė tiesiai prie Akeilio stalo. Kelios merginos purptelėjo nuo stalo lyg pabaidytos vištos. O atėjusioji grakščiai atsisėdo ir mostelėjo atnešti jai vyno.
- Linksminiesi, prince Akeili, - pasakė gurkštelėjusi vyno.
Nors ir keista, Akeilis nesurado ką atsakyti. Gal kad buvo gerokai įkaušęs, o gal kad tos žalios akys deginte degino.
- Man rodos, kad būdamas tokios aukštos kilmės pasirinkai netinkamą draugiją.
- O kokia draugija man tiktų, gražioji panele? Ir kas tu tokia, kad drįsti man kažką aiškinti?
- Esu magė Iaka. Žinau kodėl esi Žemėje. Ir galiu tau padėti.
- Ir kuo gi?
- Tau reikia tokios stiprios magės kaip aš. Ir tokios aistringos moters kaip aš.
Ji pastatė tuščią taurę ant stalo ir išėjo nieko daugiau nepasakius.
Sekantį rytą princas Akeilis pabudo magės Iakos lovoje. Ir niekaip neatminė kaip ten atsidūrė.
O tos pačios dienos popietę Akeilis traukė į savo pilį. Šalia jo ant baltos kaip sniegas kumelės jojo Iaka.


Najokas pažeidė visas taisykles. Jis melavo Magų tarybai.
Najokas tapo Vyriausiuoju magu visai ne todėl, kad buvo gabesnis ir galingesnis už kitus. Jis tik buvo gudresnis ir apsukresnis. Ir labai troško šito posto. Nes turėjo toli siekiančių planų. Jo titulas nedavė jokių ypatingų privilegijų. Greičiau atvirkščiai. Tai pridėdavo nemažai papildomo darbo.
Magas Najokas nebuvo iš tų, kurie tokiais gimsta. Jo tėvai – paprastų paprasčiausi valstiečiai. Turėjo šešis brolius ir dvi seseris. Buvo jauniausias. Nebuvo turtuoliai, bet ir nebadavo. Tačiau kraštą užpuolė maras. Ir tai buvo blogiau už žiaurią žemvaldžių priespaudą. Iš anų galima išsipirkti. Tai buvo blogiau už nedraugiškų kraštų karius. Jie tik paimdavo duoklę. Kažką nužudydavo, išprievartaudavo keletą moterų. Tačiau ir šitos žaizdos pamažu užgydavo. O štai maras… Iš jo negalėjai išsipirkti. Nuo jo negalėjai pabėgti ar pasislėpti. Ir jam buvo tas pat: turtingas tu ar vargšas, jaunas ar senas, protingas ar kvailas, moteris ar vyras.
Maras pražudė visą kaimą. Daugiau nei penkis šimtus gyventojų. Gyvų liko tik trejetas: kaimo kvailelis Seigas, senolė Duja ir Najokas. Kodėl jie? Kas dabar pasakys. Tačiau įvyko tai, kas ir turėjo įvykti.
Najokas tada buvo septynerių. Jis patraukė pas tėvo seserį Škirą. Tetulė gyveno tolokai miške, nes buvo ragana. Savo tetą Najokas matė porą sykių. Tėvai mažai bendravo su ja. Turėti giminėje raganą ar burtininką nebuvo itin garbinga. Užtat naudinga. Santykiai nebuvo nutraukiami, tik bendrauti stengiamasi kuo mažiau.
Tetulė Škira priėmė sūnėną, bet bendrauti sekėsi sunkiai. Tiesa, valgyti ir drabužių čia buvo daugiau ir geriau nei namie. Najokas jau tada buvo užsispyręs ir mokėjo siekti užsibrėžtų tikslų. Kai nusprendė susidraugauti su teta, tai ryžtingai ėmėsi veiksmų. Sekiojo paskui Škirą, atsakingai dirbo visus darbus, kuriuos liepdavo. Be to, domėjosi tuo ką veikė ragana. Klausinėjo apie žoleles, kaip jas rinkti, džiovinti, daryti arbatas ir tepalus, kaip jais gydyti. Pradžioje Škira atsakinėjo nenoriai. Manė, kad iš to berniokėlio nieko doro nebus. Tačiau Najokas nenuleido rankų. Ir pamažu Škira atsileido. Po poros metų jie tapo neišskiriamais draugais. Deja… Najokui ir vėl nepasisekė. Teta susirgo. Sirgo ilgai ir sunkiai. Vaikinui sukako dešimt. Jis lyg ir pradėjo atsigauti. Ir še tau! Tačiau prieš mirtį teta dar pasirūpino sūnėnu. Parašė laišką ir išsiuntė pas burtininką-gydytoją Utšarą.
Tai buvo mielas seneliukas, kurio burtininkavimas tiek ir tesiekė, kad galėjo gydyti sunkesnes ligas ir žaizdas nei raganiai. Tačiau būtent pas jį Najokui kilo susidomėjimas magija. Apie žoleles ir gydymą jomis berniūkštis jau žinojo pakankamai. Darbuodamasis burtininko laboratorijoje, gilinosi į vis naujas šio mokslo paslaptis. Viską stebėjo, viską užsirašinėjo (rašyti išmokė teta), klausinėjo burtininką Utšarą. Kol galų gale įkyrėjo jam.
- Tu, - pasakė tas vieną vakarą, - išmokai viską, ko aš galėjau išmokyti. Neturi tos kibirkštėlės, kurią turi dauguma burtininkų ir magų. Tačiau esi žingeidus ir atkaklus. O tai labai geri bruožai, jei nori tapti burtininku. Tikru, ne tik gydytoju. Tu sugebėsi.
Najokas tylėjo. Jam jau penkiolika. Utšaras buvo mokytojas, kuris suvokė, kad davė mokiniui viską, ką galėjo. Todėl leido jam pasirinkti. Arba likti šalia ir kažkada užimti jo vietą, arba ieškotis kito mokytojo ir tapti kažkuo. Likdamas čia jis būtų galėjęs visai neblogai gyventi. Žmonės sirgo ir nesiruošė liautis. Karai vyko, reikėjo gydyti žaizdas. Tačiau vaikinukas norėjo būti kažkuo.
- Burtininke Utšarai, aš dėkingas tau už viską, - pasakė jis. – Tačiau noriu mokytis toliau.


Vakarop nedidukė armija sustojo pernakvoti. Iki Najoko pilies buvo likęs koks pusdienis kelio. Jei būtų paspaudę nuo pat ryto, tai būtų suspėję. Tačiau Soira laukė pastiprinimo. Be to, jai reikėjo pagalvoti.
Sargybą pavedė rofams. Žmonėms reikėjo pailsėti. Pati sėdėjo palapinėje ir laukė.
- Ponia…
- Užeik, Auta.
- Jie atvyko. Ar gali užeiti?
- Taip. Pakviesk ir Tšiaguną.
Auta tylom linktelėjo ir vėl dingo.
O po kelių akimirkų palapinėje susirinko septyniese. Valdovė Akeilė ir lordas Temoras pasiliko žmogiškąjį pavidalą. Visi kiti, Valdovės paprašyti, savo tikrąją išvaizdą.
Autos oda tapo žalsva. Vešlūs žali plaukai virto keistomis gličiomis kirmėlėmis, besiraitančiomis į visas puses. Nosies ji neturėjo, tik žiaunas už ausų. Vilkėjo tą pačią puošnią suknelę. Šalia jos stovėjo eguadas Iatas. Jis vilkėjo keistos oranžinės odos kostiumą, gausiai puoštą perlas. Kojos sulenktos per kelius, gerokai per trumpos lyginant su žmogumi. Užtat keturpirštės rankos – ilgos, aštriais nagais, plaukuotos. Veidas plokščias ir visiškai beplaukis. Rudos akys salotiniais vyzdžiais giliai įsodintos viena šalia kitos. Nosis – tik dvi skylutės, o rudos lūpos brėžė siaurą brūkšnį. Tai, kad aminikas Mijokas yra čia, matyti galėjo tik demonai. Bet kas kitas būtų perėjęs kiaurai ir nė nepastebėjęs. Aminikai buvo bespalviai, bekvapiai, beskoniai, beformiai, be… Taigi, jo čia lyg ir nebuvo. Užtat nirutas Iakas tikrai buvo čia. Palapinėje visiems po kojų painiojosi žvilgančių smiltelių gumulas. Jis turėjo ir akis, ir nosį, ir ausis, ir burną. Nors taip greitai keitė jų vietą, kad sunku buvo suprasti kas kur yra. Ir dar čia buvo mronė Saveida. Jos išvaizda buvo tokia nemaloni, kad net demonai stengėsi į ją nežiūrėti. Nuo Saveidos sklido pūvančios dvėselienos kvapas. Ji visą laiką  šliurpsėjo ir burbuliavo. Nuo jos nuolat lašėjo gliti buza. Akys išsprogusios tarsi varlės. Nemaloniai viepėsi varlės žiaunos.
- Ką gi, - pradėjo Valdovė, - atsiprašau, kad man ir lordui Temorui teks išlaikyti žmogiškąjį pavidalą. Nenoriu, kad mano samdiniai sužinotų, jog mes nežmonės.
Ji akimirką patylėjo.
- Mano broliai ir seserys, esu dėkinga, kad susirinkote. Viliuosi, kad sutiksite man padėti. Suprantu, jaučiatės atstumti ir ištremti. Žinau, kad išvykote iš Karalystės ir manote, kad esate nieko neskolingi nei man, nei Karalystei. Tačiau vis gi tai yra jūsų namai. Ir jei ten bus pokyčių, pajusite ir jūs. Mano brolis, jei užims sostą, tikrai nebus palankus jums. Jis nori grąžinti vergovę. Jus gaudys ir temps atgal į Karalystę, panaikins jūsų teises, kurias suteikė mano motina garbingoji Učiša. Prasidės demonų kovos Žemėje. Kils neapsakoma sumaištis. Mano brolis pabėgo į Žemę. Jis su pusbroliu Ašalu pagrobė Atnenopmoką. Todėl prašau jūsų pagalbos, kad galėčiau nugalėti brolį ir susigrąžinti akmenį.
Kurį laiką visi tylėjo. Kiekvienas pergalvojo tai, ką pasakė Akeilė.
- Valdove Akeile, - kreipėsi Iakas. – Noriu pasakyti, kad mes gal ir neatsisakysime padėti. Tačiau mes keliame tau vieną sąlygą.
- Man?! – pašoko Akeilė. – Tu… jūs man kelsite sąlygas?
Ji kone užduso. Todėl lordas Temoras nusprendė įsikišti.
- Mano Valdove, - tyliai kreipėsi ir palietė petį. – Išklausyk juos. Niekas negali priversti tavęs pasielgti taip, kaip nenori. Tu esi išmintinga valdovė. Todėl gali išklausyti ir nuspręsti teisingai.
Akeilė pasisuko ir blankiai šyptelėjo:
- Ačiū tau, mano drauge.
Lordas lengviau atsikvėpė.
- Aš klausau, - jau ramiai pasakė Akeilė ir atsisėdo.
- Valdove Akeile, - dabar jau kreipėsi Saveida. – Mes seniai svarstome ir ieškome priežasties, kodėl esame tokie. Kodėl mes esame… buvome vergais? Kodėl mes skiriamės nuo jūsų ir išvaizda, ir gebėjimais. Tai ir yra mūsų sąlyga. Pasakyk, Valdove Akeile, kas mes esame.
Tai buvo skaudi tema. Ir tai buvo paslaptis. Akeilė visai nenorėjo tos paslapties atskleisti. Tiesa galėjo turėti atvirkštinį poveikį. Dabar bent jau rofai padėjo jai. Galbūt svarstė padėti ir kiti. O ką darys sužinoję tiesą? Ar užteks vien dėkingumo, kad sužinojo savo atsiradimo priežastis? O gal nuspręs, kad tokiai niekingai Karalystei pagalbos neteiks. Gal norės jos žlugimo. Bet išeities lyg ir nebuvo.
- Ką gi, - atsiduso sunkiai. – Jūs turite teisę. Ta paslaptis buvo kruopščiai saugoma milijonus metų.
Valdovė vėl atsiduso. Istorija nemaloni. Ji tikrai įžeis ir įskaudins žemesniuosius demonus. Ji apžvelgė susirinkusius. Visi tylėjo. Ore tvyrojo įtampa. Net lordas Temoras nervingai spaudė kalavijo rankeną.
- Visada maniau, - pradėjo ji, - kad visi demonai atsirado amžių pradžioje, kad visada taip buvo. Tačiau kai tapau valdove, mane pakvietė Vyriausiasis knygų saugotojas Ksardas ir padavė storą knygą. Ir skaityti ją galėjau tik jo kabinete.
Akeilė nutilo. Visi laukė.
- Kažkada seniai, prieš milijonus metų, demonai buvo viešpataujanti rasė. Dievai dar tik buvo pradėję suvokti save, o žmonių nebuvo visai. Tuo tarpu demonų mokslas jau pasiekė tokį lygį, kai vertėjo sustoti. Kadangi Žemėje dar nebuvo protingų būtybių, demonai ten lankydavosi retai. Tačiau beveik visi vieningai manė, kad tokios būtybės atsiras. Netgi buvo bandoma nuspėti kaip jos atrodys. Iškilo pirmasis uždavinys. Demonai turėjo sugebėti įgyti ir išlaikyti fizinį kūną Žemėje. Mokslininkai jau atrado, kad gali kai ką pakeisti genetiniame kode. Tada mokslininkai su savanorių genetine medžiaga ėmė eksperimentuoti. Tai buvo ilgas kelias, daug klaidų. Tokių klaidų rezultatas ir esate jūs. Aukštesniesiems demonams patiko jūsų protėvius laikyti kaip… žaislus, pasipuikavimo dalykus. Kartais naudingus darbininkus. O paskui kažkas nutiko. Jūs ėmėte daugintis ir vystytis be įsikišimo. Na, o toliau žinote.
Akeilė nutilo. Tylėjo ir kiti. Galiausiai visi išėjo neatsisveikinę, palikdami demonų valdovę liūdnuose apmąstymuose apie tai, kad šita tiesa gali jai kainuoti Karalystės sostą.


Tris ilgas dienas užtruko, kol žemesnieji demonai apsisprendė. Istorija buvo tokia baisi, kad norėjosi bėgti šalin. Sugriuvo visos ligi šiol klaidžiojusios teorijos. Pasirodė, kad jie tėra genetinis eksperimentas, klaida.
- Ar galime nuspręsti vieni? – tai buvo pirmasis klausimas, kurį vadams uždavė Auta.
- Aš tikrai negaliu nieko nuspręsti vienas, - pareiškė Mijokas. – Mūsų bendruomenė viską sprendžia balsavimu. Jei aš ką pažadėsiu, tai nereiškia, kad tą pažadą aminikai ištesės.
Iatas sėdėjo susimąstęs. Jis, kaip ir visa eguadų bendruomenė, buvo patenkintas dabartine padėtim. Grįžti į Karalystę nieks nenorėjo. Laisvė svarbu. Iatas buvo tikras, kad padėti Akeilei reikia. Ji nenorės grąžinti vergovės. Ypač jei bus dėkinga. Be to, jis manė, kad bendruomenė tam visiškai pritars. Todėl galiausiai pasakė:
- Mes padėsim Akeilei. Aš galiu atsakyti už visus. Taip bus teisinga. Ji ištesėjo žodį – pasakė mums tiesą. Jos motina mus paleido iš vergovės. O Akeilis tikrai nebus toks geras.
- O aš prieš! – šliurptelėjo Saveida. – Tegul pešasi broliukas su sesute. Jų reikalas. Man nesvarbu kas laimės. Net jei Akeilis. Nesugebės mūsų sugaudyti ir grąžinti į Karalystę.
- Nežinau, ar tu teisi, - suabejojo Auta. – Tas, kuris turi Atnenopmoką, gali mus valdyti, todėl…
- Cha! – atsiliepė Mijokas. – Tai kodėl nevaldo? Ar jums neatrodo keista, kad kuris nors iš jų to akmens nepanaudoja? Akeilis išvis į mus nesikreipė, o Akeilė prašo pagalbos. Gal tas akmuo išvis tik… simbolis ar ką.
- Įdomi mintis, - sutiko Iakas. – Bet tas akmuo vis tiek kažką reiškia.
- Jiems, - purkštelėjo Saveida. – O mums tai neturėtų rūpėti.
- Galai nematė to akmens, - suirzo Iatas. – Mes turim nuspręst ar padėsim Akeilei.
- Nėra čia ko spręsti, - nukirto Saveida. – Mes iškeliaujam. O jūs kaip norit.
Ji pasitraukė nuo laužo. O po akimirkos jos karių būrelis išnyko tamsoje.
- Na, tai kas su mumis? – Iatas norėjo aiškumo.
- Rofai su jumis. Mes jau padedam Akeilei. Vaduojant Gomoris praradau daug karių. Ir dabar jau nesitrauksiu.
- Mes tai keliaujam namo, - pareiškė Mijokas. – Aš nesakau nei taip, nei ne. Be balsavimo.
Ir šis karių būrelis dingo miške.
- O ką tu galvoji, Iakai? – paklausė Auta.
- Mes liekam.


Tiesą pasakius, Soira labai apsidžiaugė, kai po trijų dienų atvyko net trys žemesniųjų demonų penkiasdešimtinės. Ji galvojo, kad gali nutikti taip, jog net rofai atsisakys padėti.
Ir dabar gana grėsmingai atrodanti armija patraukė į kelią. Kolonos priekyje jojo seržantai Ninemas ir Mugnis. Paskui juos traukė samdiniai. Jų apsuptyje ant žirgo knapsojo burtininkas Eikotas.
Kiek atsilikę jojo Soira, Auta ir Tšiagunas. Auta jojo vidury ir klausėsi neskubraus, bet kiek tulžingo Soiros pasakojimo.
- Visai nenorėjau keliauti į Žemę ir čia su kažkuo kariauti. Bet brolis… princas Akeilis išprovokavo tą karą. O dar ta sumaištis dėl Gomoris. Šiaip man buvo gerai ir Karalystėje. Bet tu, Auta, puikiai žinai, ką reiškia būti Valdove. Jie žūt būt norėjo mane ištekinti. Sukergti su kažkokiu jų parinktu avigalviu. Taip, kaip pasielgė su mano motina.
Soira nutilo. Ji prisiminė motiną ir staiga susigraudino. Prisiminė vaikystę. Kadangi nutilo ilgesniam laikui, tai Temoras pažvelgė į ją ir pamatė ašaras.
- Ei! – šūktelėjo. – Liaukis! Žmogišką kūną turi neseniai, o jau suskydai.
- Ne! – piktai atšovė.
- Ogi taip! – pašaipiai metė. – Saugokis. Pašalinis poveikis gana bjaurus. Ypač pradžioje. Skauda ne tik kūną. Dar skauda ir tokį keistą dalyką kaip siela.
- Ką čia pliauški?
- O ką aš žinau?! – Tšiagunas staiga suirzo. – Žmonės taip sako. Nesvarbu kas tai yra. Svarbu, kad veikia. Todėl ir sakau: valdykis.
Soira jau nurimo. Ir ėmė kalbėti toliau:
- O žinote ką visą laiką prie visų savo pranašysčių pridėdavo garbingoji Gomoris?
Abu kapitonai susidomėję pažvelgė į ją.
- Visus savo pranašavimus ji pabaigdavo maždaug taip. Ir ateis diena, kai mėlynas kraujas prasiskirs. Ir plūstels jis į skirtingas puses. Ir susilies su raudonu krauju. Ir gims karaliai ir maištininkai, šventieji ir siaubūnai. Ir bus taika, ir kils tautos viena prieš kitą. Va šitaip. Visokiausiais variantais. O kai jos paklausdavo, ką tai reiškia, ji atsakydavo dar keisčiau. Yra tik vienas klausimas, sakydavo ji. Tačiau yra daugybė atsakymų. Ir aš, sakydavo ji, žinau juos visus. Tačiau yra daug teisybių. O jums reikia vienos, kurios aš nežinau.
Kurį laiką jojo tylėdami.
- Atleisk, mano… kapitone Soira, - pirmąkart prabilo Auta. – Aš, kaip ir kiti, nesupratau pranašystės. Ar tu supratai?
- Taip. Vieną rytą pas mane atlėkė Vyriausias knygų saugotojas Ksardas. Jis buvo toks susijaudinęs, kad tik po kurio laiko supratau ką norėjo pasakyti. Jis buvo gavęs žinią nuo garbingosios Gomoris.
- Negali būti! – nesusivaldė Tšiagunas.
- Taigi, kad gali, - ramiai atrėmė Soira. – Nors pradžioje aš nepatikėjau. Tačiau paskui teko. Vienu žodžiu, svarbiausia buvo tai, kad Duabunas, pasirodo, nori su garbingąja Gomoris susilaukti vaikų.
- Ko?! – žiobtelėjo Auta.
Soira kažkodėl skambiai nusijuokė. Paskui surimtėjo ir pasakojo toliau:
- Tokia buvo ir mano reakcija. O paskui supratau, kad tai tiesa. Ir kad ta tiesa yra siaubinga. Gomoris pranešė, kad ji ilgai laikėsi. Tačiau jos jėgos senka. Duabunas stengiasi visai būdais ją palaužti. Jis labai galingas magas. Ir vieną dieną jam pasiseks. Todėl teko skubėti į Žemę. Na, visa laimė, kad pasisekė išvaduoti Gomoris.
Sunku pasakyti kodėl, bet apie Gomoris pranašystę, kad Karalystę išgelbės žmogus, Akeilė nepasakė.


Najokui buvo neramu. Jis rezgė gudrų planą. Ir šiame plane buvo numatęs sau svarbią vietą. Neturėdamas tos prigimtinės burtininko kibirkštėlės, jis vis gi buvo neapsakomai ambicingas ir darbštus. Todėl sugebėjo pakilti taip aukštai. Žinoma, dar ir todėl, kad burtininkai iš prigimties negalėjo pakęst kruopštaus organizacinio darbo. Todėl Tribunolą sudarė patys netalentingiausi, kurie bent jau tokiu būdu galėjo parodyti savo svarbą.
Taigi, planas Najoko galvoje gimė tada, kai jis atkreipė dėmesį į nežymų magiškos energijos padidėjimą Žemėje. Tai nebuvo koks nors išskirtinis įvykis. Žemėn nuolat įsiverždavo dievai, demonai ar dar nepažintų pasaulių būtybės. Magijos laukas nuolat pulsavo. Ir niekas į tai nekreipė dėmesio, kol neperžengdavo tam tikrų ribų. Tarybos pareiga buvo stebėti tuos svyravimus ir imtis priemonių, kad būtų išsiaiškinta priežastis. Tačiau Tarybos nariai tą nuobodų darbą noriai paliko Najokui. Ir kaip tik tada magijos pliūpsnis buvo toks didelis, kad pirmą akimirką Najokas norėjo kviesti skubų Tarybos posėdį. Tačiau greitai viskas nurimo, nors energijos lygis liko aukštesnis. Buvo akivaizdu, kad kažkas stiprus įsiveržė į magijos lauką ir užsiliko.
Najokas vis dar svarstė ką daryti, nors ataskaitą Tarybai jau buvo paruošęs. Bet vis nesiryžo išsiųsti. Naktimis miegojo blogai. Vis atrodė tarsi kažkas jį šauktų. Kartą net atsikėlė ir apėjo rūmų langus, manydamas, kad gal kas braižosi aplink. Tačiau nieko ten nebuvo. Ir burtininkas vėl atsigulė. O tada išgirdo.
- Burtininke Najokai, šaukiu tave aš, senasis dievas Jotoub Radas. Man reikia tavo pagalbos.
Najokas pašoko iš lovos. Pradžioje jį apėmė siaubas. Niekada nebuvo bendravęs su dievais. Kartais susidurdavo su dvasiomis. Kartą net bandė sugauti demoną. Tačiau, ar tai pats nebuvo tinkamai pasiruošęs, ar demonas pernelyg stiprus. O čia – dievas. Visiškai nežinomas ir negirdėtas, nežinia iš kur atsibastęs. Iš kitų pasakojimų žinojo, kad su dievais prasidėti rizikinga.
Kol svarstė, dievui, rodos, pabodo. Ir balsas nuaidėjo gana irzliai:
- Najokai, atsiliepk, kai su tavim kalbu! Galiu ir supykti.
- Atleisk, garbingasis Jotoub Radai.
- Che… garbingasis… Aš visai negarbingas. Kaip ir tu. Perėmei Tarybos valdymą ir funkcijas. Ir darai ką nori. Ir dar nori daugiau valdžios.
- Aš…
- Ša! aš tavęs nesmerkiu. Tu elgiesi teisingai. Man patinki. Ir esi man reikalingas.
- Ir kuo gi aš galiu padėti, mano dieve? Juk žinai, esu ne itin galingas burtininkas.
- Žinau. Man ir nereikia tavo burtininko galių. Arba ne tiek jau daug. Man reikia tavo kaip intriganto gebėjimų.
- Aš…
- Patylėk jau tu! Kai reikės, kreipsies į mane. Pagelbėsiu. O dabar papasakosiu kas vyksta ir ko noriu iš tavęs.
Ir Najokas išgirdo tiesiog nesuvokiamą istoriją apie Demonų karalystę, kivirčus dėl sosto. Apie tai, kad dievas Jotoub Radas nori pakreipti tą kivirčą sau naudinga linkme. Ir tam reikią būtent burtininko Najoko pagalbos Žemėje.
Taigi, gavęs keistą ir labai jau nekonkrečią užduotį, Najokas ėmė mąstyti. Senasis dievas pasakė, kad pagal pranašystę į Demono karalystės sostą sės žmogus. Reikėjo, kad tą žmogų pagimdytų tinkama moteris. Reikėjo tą moterį atrasti ir dar ją princui Akeiliui įpiršti. Buvo aišku, kad kokia valstietė ar miestietė netiks. Be viso kito kūdikis turi būti nepaprastas. Todėl, Najoko manymu, geriausiai tam tiko burtininkė. Tai buvo keblu. Gimdyti burtininkės negalėjo. Turėjo gauti Tarybos leidimą. Tiesa, burtininkės vaikais apsikrauti netroško. Pasitaikydavo viena kita, kurios įsimylėdavo kokį raganių ir sumanydavo kurti ką panašaus į šeimą. Tos dažniausiai gaudavo leidimą. Buvo porų su paprastais žmonėmis. Tačiau dievai, dvasios ir demonai buvo absoliučiai netinkami partneriai. Taryba su tuo jokiu būdu nesutiks.
Pirmiausia reikėjo atrasti burtininkę, kuri sutiktų susidėti su princu Akeiliu ir pagimdyti jam kūdikį. Tada pakišti ją Akeiliui. Ir galiausiai įtikinti Tarybą. Tikras galvos skausmas.
Ir Najokas tarsi karolius ėmė verti burtininkių vardus. Gerokai pasvarstęs, apsistojo ties trimis: magė Iaka, magė Deiža ir magė Ušenisuna. Labiausiai tikusi būtų pastaroji. Bet kalbėtis su ja rizikinga. Gali kreiptis į Tarybą ir pranešti apie keistą padėtį. Ji buvo ne tik galinga, bet ir įtakinga. Tada reikėtų atsakinėti į galybę nepatogių klausimų. Ir dar nežinia kaip viskas baigtųsi Najokui. Kitos dvi buvo eilinės magės. Ir Najokas pasirinko Iaką, kuriai, jo manymu, galėjo padaryti didesnę įtaką.
O tada nutiko neįtikėtinas dalykas. Matyt, pasidarbavo senasis dievas Jotoub Radas. Magė Iaka susipažino su princu Akeiliu. Nors atrodė, kad dėl to susitikimo reikės gerokai paprakaituoti. Ir, kad ir kaip netikėta, Iaka atlėkė pas Najoką ir pareikalavo, kad šis sukviestų Tarybą. Ji norinti gimdyti nuo mylimo vyro. Najokui teko ilgai įkalbinėti, kad dalyvauti Tarybos posėdyje jai nereikia. Savo aistra ir skubėjimu ji tik viską sugadinsianti. Kils kokių įtarimų. Ir Taryba užsispirs. Dar niekada jokia burtininkė negimdė demono vaiko. Ir Najokas suko galvą kaip įtikinti Tarybą. Jeigu parodys, kad tuo yra suinteresuotas, Tarybai kils klausimų. O tada reikalas gali užstrigti.
Todėl Najokas apgavo visus. Iakai pakišo suklastotą Tarybos sprendimą. Tarybai nepranešė nei apie kažkokio dievo Jotoub Rado atvykimą, nei apie keistą situaciją dėl demonų kovų.
Dabar Najoką kankino nerimas. Jam pranešė, kad į Žemę atvyko princo Akeilio sesuo. Neaišku buvo, ką ji žino ir ką darys. Todėl ir pasiuntė jaunus burtininkus jos ieškoti, melagingai sakydamas, kad jos atvykimas buvo išpranašautas. Ir dar pridėjo, kad nori padėti.
Ir štai. Ji jau prie vartų. Už jos nemaža keista armija, kurios tik mažąją dalį sudaro žmonės.