Saldainių popierėliai

Seniau jam atrodė, jog tokie dalykai turėdavo prasidėti nuo ant stalo gulinčių sąsiuvinių, markerių, laikrodžių, gudrių schemų ir smeigtukų. Nuo žinojimo, kada kas ateina, kada išeina, kiek ir kur užtrunka. Visa ko pagrindas – kruopštus planavimas, argi ne? O ir jis pats turėtų būti šaltas, atsargus, beveik nematomas. Turėtų mokėti laukti taip, kad net kūnas nepavargtų, bet jis to nemokėjo. Na ir dar – visa tai atrodė be galo nuobodu.
Kaklo oda niežėjo nuo šiurkščios palto apykaklės, kurią vis pataisydavo ir vėl palikdavo kreivą. Marškinėliai jau po pusvalandžio prilipo prie automobilio sėdynės, nors vakaras nebuvo karštas. Bet nenorėjo užkurti variklio tam, kad galėtų atvėsinti orą. Šitaip įdomiau, purviniau, drėgniau. Po marškinėliais kaupėsi prakaitas ir tekėjo jo jaunu kūnu. Taip, jis buvo jaunas – dar vos sulaukęs pilnamestystės. Šitą vis reikėdavo sau priminti, nes jausdavosi senas. Galbūt todėl, kad neturėjo draugų.
Ant kelių gulėjo rožinis saldainių maišelis. Blizgus, su spalvotais dryžiais, per ryškus tam stoties pakraščiui, kurį po truputį glemžėsi prieblanda. Maišelį nusipirko todėl, kad reikėjo ką nors nusipirkti. Nes vaikščioti tuščiomis rankomis atrodė įtartina. Be to, pardavėja paklausė, ko jis norėtų, o jis staiga pamiršo visus žodžius, išskyrus „šitų“.
Saldainių popierėliai traškėjo tarp pirštų. Vienas jau buvo praplėštas. Cukruotas šokoladas lipo prie nykščio pagalvėlės. Jis atitraukdavo pirštą, patrindavo į kelnių siūlę, ištepliodamas audinį, ir vėl pridėdavo prie tirpstančio saldainio. Va čia tai įdomu. O ne kiaurą dieną skaičiuoti, planuoti ir apgalvoti visokius scenarijus. Viskas šiaip ar taip jau suplanuota Dievo.
Automobilio salone tvyrojo per saldus gaiviklio kvapas. Nuo veidrodėlio kabojo keturios mažos, plastikinės braškės, pirktos užmiesčio degalinėje. Mamulė pasakė, kad jo mašina dvokia senais batais ir bažnyčios sandėliu. Jis tada nusijuokė, nes tikėjosi, kad ji juokauja, bet ji nejuokavo. Ji retai juokaudavo taip, kad tai neskaudintų.
Po sėdyne buvo susirangęs šlapias skudurėlis. Keleivio pusėje, ant grindų, gulėjo dangtelis nuo limonado buteliuko. Kiekvieną kartą, kai jis stipriau treptelėdavo koja, dangtelis barkštelėdavo, ir vyras krūptelėdavo taip, lyg kas būtų trinktelėjęs į langą. Įtampa irgi įdomu.
Jis neketino nieko daryti. Šitą sau dažnai kartodavo. Jis tik sustojo ir žiūrėjo. Žmonės juk žiūri pro langus į svetimus kiemus, į porelių ginčus parduotuvėje, į girtuoklius prie stotelės. Ir į motinas, griežtai kalbančias su vaikais.
Jis pamatė moterį, dėvinčią pedkelnes su vaiku dar tada, kai dangus tebebuvo šviesus. Ji vilko du juodus maišus ir seną rankinę. Vaikas ėjo šalia, kartais atsilikdamas, kartais prisivydamas smulkiu žingsniu. Berniukas turėjo žaislinį šuniuką. Kaip vėliau pamatys, jo ausis buvo suplyšusi, o viena akis nuskilusi. Vaikas laikė jį taip tvirtai, kad pirštai galėjo pabalti.
Moteris buvo pavargusi, pikta ir jau truputį apsvaigusi. Tai matėsi iš to, kaip ji palinkdavo į šoną net stovėdama vietoje arba kaip ranka vis ieškodavo kišenės. Taip pat ir iš to, kaip per stipriai vaikui glostydavo plaukus, beveik braukdama juos nuo galvos, o po akimirkos jau nusisukdavo lyg pamiršusi, kad jis ten yra.
Jis tokius žmones pastebėdavo. Ne todėl, kad būtų juos tyrinėjęs. Tiesiog kai kurių dalykų negalėjo nematyti ir nejausti. Rankų, kurios iš pradžių paglosto, o paskui stumteli. Balso, kuris žada ir tuoj pat supyksta už tai, kad pažadu patikėta. Vaikas, atrodė, dar nemokėjo iki galo suprasti šių dalykų, bet jau gebėjo prisitaikyti. Galbūt jiedu turėjo panašumų.
Tačiau berniukas buvo per tylus. Šita mintis jį erzino. Argi tokio amžiaus vaikai neturėtų zyzti, įkyriai tampyti už rankos, rodyti į cukraus vatą, kristi ant žemės, kai negauna, ko nori. Dingtelėjo – o ar būna, kad naujagimiai neišleidžia nė garso, ar tai normalu?
Šitas tik žiūrėjo savo didelėmis akutėmis. Irgi buvo gerokai pavargęs, kaip ir motina – ar kaip dar bepavadinti tą žmogų, ėjusį šalia ir dėvėjusį pigias, juodas pėdkelnes. Kartais berniukas kažko paprašydavo, bet greitai nutildavo. Mama pasilenkė prie jo ir sušnypštė, vaikas susitraukė. Net vyras pajuto nemalonų jausmą pilvo apačioje. Ten šiaip jau jausdavo ir pačius maloniausius jausmus, kutenančius visą kūną ir paskleidžiančius drugelius.
Jis sėdėjo automobilyje ir stebėjo, kaip jie juda menkai apšviesots stoties link, o ne į šventę, tarsi pati šventė juos stumtų nuo savęs. Kartais šviesos nuo atrakcionų praslysdavo per pastatų sienas ir trumpam nudažydavo langus melsvai, rausvai, žaliai. Tada viskas atrodydavo netikra: šiukšlių konteineriai, šlapios plytelės prie parduotuvės, moters veidas, vaiko ranka.
Jis atvažiavo ne dėl jų. Šitą irgi kartojo mintyse, kai laižė šokoladą nuo saldainių.
Atvažiavo todėl, kad namuose nebegalėjo būti. Mamulė nuo ryto vaikščiojo iš kambario į kambarį su jo pačiu nemėgstamiausiu, per ankštu, raudonu megztiniu, užsiraitojusiu virš pilvo. Auskarai plakėsi jai į kaklą. Ji vis kažką tvarkė, nors namai netapo tvarkingesni, tik daiktai keitė vietas, dar labiau išryškindami savo senumą. Virtuvėje ant stalo stovėjo dubuo su vyšniomis. Ant kai kurių kotelių buvo prilipę žemės. Ji liepė jam nešti dubenį į rūsį.
– Kam? – paklausė jis.
Jos veidas spinduliavo kantrybe.
– Kad priprastum.
– Prie ko?
– Prie naujos pradžios.
Jis nieko nesuprato arba nenorėjo suprasti. Ji pastaruoju metu vis dažniau kalbėdavo taip, lyg namuose jau kažkas gyventų, tik būtų nematomas. Sakydavo, kad rūsyje galima pastatyti lovelę. Kad vaikai greitai pripranta. Kad geram žmogui Dievas vis tiek vieną dieną parodo, kur jo pareiga. Paskui ilgai žiūrėdavo į jį.
– Tu moki tik drebėti, – pasakė tą rytą pasišlykštėjusi. – Drebėti ir atsiprašinėti.
Todėl jis po pietų ir išėjo. Važiavo be tikslo. Bent taip galvojo kažkurį laiką. Tiesiog suko ten, kur mažiau žmonių, kur nereikėjo niekam aiškinti, kodėl akys paraudusios ir kodėl rankos ant vairo mažumėlę drebėjo. Nenorėjo sau pripažinti, bet jau seniai važinėjo „be tikslo“ pro tokias vietas. Nevažiavo į tą šlykščią mugę. Ten per daug dirbtinų emocijų. Pernelyg triuškminga nuo juoko, kvatojimosi, saldžialiežuvavimo. Saldainius nusipirko tiesiog pakeliui.
Jis stebėjo, kaip moteris paliko vaiką. Pirmą kartą trumpam, gal tik porai minučių. Liepė jam saugoti maišus ir pasitraukė. Stebintis vyras automobilyje taip įsitempė, kad net žandikaulis suskaudo. Vaikas stovėjo ramiai, paskui atsargiai palietė maišą, lyg norėtų įsitikinti, kad bent daiktai jo nepaliko. Paglostė žaislinį šuniuką. Kažką pakėlė nuo žėmės ir įsidėjo į burną.
Vyras vos neatidarė durelių. Jau buvo pajudinęs rankeną. Bet tada moteris grįžo: palinkusi, susierzinusi. Vaikas pakėlė veidą, ir tas veidas nušvito taip aiškiai, kad vyrui tapo gėda. Jis iš karto atitraukė ranką nuo durelių ir įsikišo į burną visą saldainį. Nuo saldumo sutraukė seiles.
– Matai, – sumurmėjo jis. – Grįžo.
Tarsi kas nors būtų jį kaltinęs.
Vėliau ji paliko vaiką dar kartą. Tada sėdo į švarų, naują automobilį, tokie paprastai priklauso turtuoliams. To vyro jis nekentė net iš tolo. Matėsi, kaip tiesiai sėdėjo tas vairuotojas. Turbūt ir kalbėti mokėjo taip, kad kiti klausytų. Automobilis nuvažiavo, o berniukas liko su daiktais. Tąsyk laukimas buvo ilgesnis.
Jis galvojo apie policiją, tačiau ši mintis tuojau pat apaugo baime. Kaip jis paaiškins, ką čia veikia? Kodėl sėdi ir stebi svetimą vaiką? Kodėl nemoka paprastai pasakyti paprasto dalyko? Įsivaizdavo, kaip pareigūnas prašo dokumentų. Kaip žiūri į automobilio galą ir užrašo jo vardą. O tada namuose suskamba telefonas, ir mamulė pakelia ragelį. Balsas saldus, beveik iškilmingas. „Ką jis padarė? “ – paklausia ji, nors jau žino, kad pasielgė negerai, nes taip būdavo dažnai.
Jis neskambino policijai. Vietoje to ėmė melstis: Viešpatie, parodyk, Viešpatie, aš juk nenoriu, Viešpatie, jeigu tai ženklas, tai padaryk, kad suprasčiau.
Moteris grįžo. Ji taip puolė prie vaiko, kad net apėmė graudulys ir sukirbėjo pavydas. Palietė berniuko plaukus, kaklą, pečius. Mašinoje sėdintis vyras pasijuto bjaurus dėl savo minčių. Gal žmogus gali būti blogas vieną minutę ir mylintis – kitą. Gal Dievas mato viską sudėtingiau negu mamulė virtuvėje.
Bet paskui ji eidama gėrė iš butelio. Jis matė, kaip skystis žibinto šviesoje sužimba prie jos lūpų. Vaikas ėjo šalia ir žiūrėjo į žemę. Mama kalbėjo telefonu, šaukė, nusisuko, vėl kalbėjo. Galiausiai prie jų priėjo kitas vyras – pilvotas, raudonu nuo geismo, lyg prisirpęs persikas veidu. Jis pasilenkė prie moters per arti. Ji iš pradžių papurtė galvą, paskui atrodė, kad juokiasi. Vyras automobilyje pajuto, kaip jam ima daužytis širdis.
– Neik, – pasakė jis tyliai.
Ji, žinoma, negirdėjo. Nuvedė berniuką prie aikštelės krašto, ten, kur žibinto šviesa beveik nesiekė, apsidairė. Vaikas laikė jos ranką. Ilgiau negu anksčiau. Ji ištraukė delną. Pritūpė, kažką pasakė. Jis nematė jos veido, tik matė, kaip berniukas linkteli.
Tada jų šešėliai susiliejo su pastato tamsa ir berniukas liko vienas.
Iš pradžių vyras tik skaičiavo kvėpavimus. Atrodė, kad visi garsai tapo per garsūs. Tolumoje lyg po vandeniu ūžė mugė, šalia nusijuokė su paspirtukais pralėkę paaugliai. Berniukas sėdėjo ir skabė žoles: gal kiaulpienes, gal piktžoles. Reiktų privažiuoti arčiau.
Jeigu tai būtų buvęs išdirbtas planas, jis būtų žinojęs, kiek laukti. Būtų skaičiavęs laiką, stebėjęs ženklus, analizavęs aplinką.
Pro pravertą langą skverbėsi lietaus kvapas, burnoje tirpo saldainis, o galvoje sukosi mintis, kuri iš pradžių atrodė svetima, paskui vis labiau panašėjo į jo paties balsą.
Kažkas turi jį iš čia paimti. Ne pagrobti, be abejo. Jokiu būdu. Paėmimas yra išgelbėjimas, kad ir laikinas. Pavyzdžiui, iki tol, kol motina išsiblaivys. Sakykim, iki ryto. Pasaugotų ir prižiūrėtų berniuką, kol mama supras, kad turi elgtis gerokai atsakingiau.
Tuo metu iš konteinerio iškrito ir sudužo butelis. Berniukas krūptelėjo. Vyras taip pat. Ir tuo metu jame kažkas nutrūko, tarsi plaukas, kurio iki tol nė nejautė.
Jis išlipo iš automobilio.
Pirmi žingsniai buvo labai negrabūs. Batas slystelėjo ant drėgnos žolės. Jis vos nenukrito. Delne suspaustas saldainis lūžo. Jis įsimetė šio dalis į kišenę, kurioje sušiugždėjo popierėliai.
Iš pradžių vyras pritūpė per toli, paskui prisiartino labiau. Berniukui pakėlus akis, nepažįstamasis iškart suprato priartėjęs per daug. Jo keliai trakštelėjo. Palto kraštas palietė purviną žolę. Jis nusišypsojo, bet veidas jautėsi svetimas, tarsi būtų užsidėjęs kito žmogaus odą.
– Labas, ar viskas gerai? – paklausė. – Ką čia veiki vienas?
Berniukas neatsakė.
Iš arti vaikas atrodė dar mažesnis. Ant kelnių buvo purvo dėmių. Plaukai prie smilkinių drėgni. Vienoje rankoje jis laikė nuskurusį šuniuką, kitoje – sumaigytą geltoną žiedą.
– Kur tavo mamytė? – tyliai paklausė vyras. Jis vis žvilgčiojo į kelią, tarsi tikėtųsi, kad tuoj pasirodys suaugęs žmogus.
– Ar kalbėsi su manimi? Gal nori saldainio? Štai, žiūrėk.
Ilgi pirštai paniro į plačią palto kišenę, tačiau berniukas tik papurtė galvą.
– Geerai, – nutęsė nepažįstamasis. – Gal tada į mugę? Galiu nuvesti arčiau žmonių. Ten gal rasim mamą.
Vaiko lūpos suvirpėjo.
– Ma-ma, – jis išlemeno.
Tada vyras pajuto paniką, kad vaikas tuoj pradės verkti ir kas nors ateis. Arba, kad niekas neateis. Abu dalykai buvo vienodai baisūs.
– Viskas gerai, aš draugas, – pasakė jis ir tuoj pat nuleido akis, lyg žodis būtų nuskambėjęs ne taip, kaip tikėjosi. Apsilaižė sukepusias lūpas. Burnos kamputyje tamsavo pridžiūvusios karamelės likučiai. – Mudu su tavo mamyte iš tikrųjų susitarę. Ji paprašė, kad trumpam tave prižiūrėčiau.
Ištaręs melą jis užsimerkė. Laukė, kad kažkas įvyktų: vaikas sušuktų, o gal Dievas, jeigu jau taip ilgai tylėjo, bent dabar parodytų nepasitenkinimą.
Nieko.
Kai pasilenkė arčiau, iš palto kišenės jam po kojomis iškrito dryžuotas, išluptas saldainis. Jis staigiai jį pakėlė.
– Nedovanotina, – sumurmėjo panosėje.
Pradėjo lyti. Nepažįstamasis užsidėjo gobtuvą.
Jis ėmė kalbėti toliau. Per daug ir per nervingai. Apie lietų, vėsą, mugę. Apie mamą, kuri galbūt ieško sūnaus kitur. Sakiniai krito vienas ant kito, lipnūs ir kreivi. Jis girdėjo, kaip jo balsas darosi švelnus, beveik dainuojantis, ir dėl to pasidarė sau šlykštus. Tokiu balsu kartais kalbėdavo mamulė, kai norėdavo ko nors gauti. „Aš juk tik noriu gero. Tu manęs nesupranti. Dievas mato, kas vertas, o kas ne. “ – suokdavo ji.
Berniukas vis tiek nesikėlė. Tada vyras atsistojo ir žengė kelis žingsnius atgal. Neva palikdamas pasirinkimą ir būdamas geras. Jis net kilstelėjo rankas, lyg sakytų: matai, aš tavęs neliečiu. Nuo to jam pačiam pasidarė lengviau. Gal dar galėjo sustoti ir vaikas pasiliktų, o jis pats grįžtų į automobilį ir kam nors paskambintų, praneštų.
Netrukus pasigirdo lengvas šiurenimas žolėje – berniukas vis dėlto nedrąsiai patraukė paskui.
Vyras pagalvojo, jog vaikas žengė paskui jį ne todėl, kad pasitikėjo, bet todėl, kad vaikai kartais seka pirmą suaugusįjį, kuris kalba apie mamą. Tai buvo taip paprasta.
– Mamytė apsidžiaugs, kad apsigalvojai, – pasakė nepažįstamasis. Jis nusišypsojo, bet šypsena greitai dingo, vos tik vaikas pažvelgė į jį. Vyras švelniai paplekšnojo gležną mažylio petį, paskui, apsidairęs, nesmarkiai stumtelėjo, padėdamas jam judėti link savo seno automobilio, skęstančio prieblandoje.
Tuo metu iš šono pasirodė moteris su pirkinių maišeliu. Ji ėjo greitai, slėpdama galvą nuo lietaus. Pamačiusi juos, sulėtino tempą. Vyras pajuto jos žvilgsnį ant savo nugaros. Pažastyse nubėgo prakaitas. Berniukas kaip tik tada suklupo ir sušuko:
– Mama!
Vyras pasilenkė.
– Ššš, – išsprūdo jam per griežtai.
Moteris beveik sustojo.
Jis atsisuko į ją. Veidu mėgino išreikšti nuovargį, gėdą ir tą paprastą suaugusiojo žmogaus miną, sakančią: vaikas tiesiog pavargęs ir rodo kaprizus, nekreipkite dėmesio, atsiprašau. Lietus stiprėjo. Maišelis moters rankoje čežėjo. Jos akys slystelėjo nuo vyro prie berniuko, nuo berniuko prie automobilio, paskui kažkur tolyn, iš kur girdėjosi muzika. Ji nuėjo.
Prie automobilio vyras susipainiojo. Rakteliai išslydo ir nukrito į žolę. Kol lenkėsi jų pakelti, iš kišenės iškrito saldainis. Vyras greitai pakėlė raktus, saldainį paliko gulėti. Paskui, nebeištvėręs, pakėlė ir jį. Negalima palikti, nedavanotina.
– Atsiprašau, – pasakė jis vaikui, kai pagaliau atidarė dureles ir stūmė berniuką į vidų. – Labai atsiprašau.
Vyras jį įkėlė negrabiai, per stipriai suėmęs už šonų. Vaikas pravirko ir nepažįstamasis tuoj pat atleido rankas, tarsi būtų nusideginęs.
– Eisim pas mamytę, – kartojo. – Nurimk, girdi.
Uždarė dureles. Garsas buvo per tylus tokiam dalykui.
Pirštai drebėjo. Ne iš pirmo karto užvedė variklį. Jam atrodė, kad tuoj kas nors pribėgs už automobilio ir trenks į stiklą. Galbūt grįš ta moteris su maišeliu. Arba iš už kampo išnirs berniuko mama: girta, baisi, teisi, ir ims rėkti. Mugės muzika nutils, visi atsisuks ir pamatys.
Tačiau muzika grojo toliau. Jis užkūrė automobilį. Veidrodėlyje pamatė berniuko veidą. Šlapios akys, pravira burna, prie krūtinės prispaustas šuniukas. Vaikas nešaukė, tik kvėpavo trūkčiodamas. Vyras pakreipė veidrodėlį aukštyn, kad nematytų. Tada vėl nuleido. Juk reikėjo matyti kelią už savęs, bet į vaiko akis žiūrėti negalėjo.
Jie pajudėjo nuo aikštelės lėtai, nes koja ant pedalo neklausė. Pirmas posūkis išėjo per platus. Ant grindų nuriedėjo buteliuko dangtelis. Barkštelėjo. Jis krūptelėjo.
– Viešpatie, – sušnabždėjo ir tuoj pat nusikvatojo.
Prisiminęs, ką daro, persižegnojo viena ranka. Kreivai, beveik juokingai. Berniukas gale šnarpštė.
– Nutilk, – nurodė jam ir vėl nusikvatojo, šįkart net apsipjaudė.
Mugės šviesos dar kurį laiką atsispindėjo šoniniuose languose. Mėlyna, raudona, žalia. Jos slinko per nepažįstamojo veidą kaip svetimi pirštai. Nuspalvindavo apkramtytus nagus, menkus ūsus, įdubusius skruostus, paraudusias akis. Tada tamsa vėl grąžindavo tikrąjį silpno ir prakaituojančio vyro veidą.
Vyras svarstė, gal atidaryti langą, tačiau vaikui gali būti šalta. Šita mintis buvo tokia švelni, tokia rūpestinga, kad jam vos nepasidarė gera. Jis rūpinosi vaiku, kurį ką tik išsivežė, taip. Gelbėjo jį.
Jie važiavo pro namus, kurių languose matėsi televizorių šviesa. Pro lietpalčiu dėvinčią moterį, vedžiojančią šunį. Pro vaikinus, susiglaudusius po vienu skėčiu, spoksančius į telefoną ir besijuokiančius.
Niekas jo nesustabdė. Visi leido jam šitaip pasielgti, tarytum pritardami, jog tai geras darbas. Vaiko mama nesugrįžo. Praeivė su pirkinių maišeliu neatsigręžė antrą kartą. Žmonės mugėje linksminosi lyg rytojus neegzistuotų.
Namuose, už keliasdešimties kilometrų, mamulė, raudonu megztiniu dėjo vyšnias į dubenį ir laukė.