Sugrįžimas. Demonai-2

- Aukle!
- Taip, mano Valdove, aš jau viską paruošiau.
- Puiku! Išvykstam tučtuojau. Man labai gaila, lorde Kiargai, kad vėl neteksi sūnaus, tačiau aš neturiu kitos išeities. Prašau man atleisti.
Akeilei nebeliko nieko kito tik pasitikėti tais, kuriuos ką tik paskelbė savo draugais.
- Mano Valdove, aš dėkingas, kad išlaisvinai sūnų. Aš visada tikėjau garbingosios Gomoris pranašystėmis. Buvau prieš, kai mano sūnus įsimylėjo tavo motiną. Labai gerbiau Valdovę Učišą. Tačiau supratau, kad jis tokiai asmenybei ne pora. Dabar aš nenoriu išleisti sūnaus. Tačiau šį kartą suprantu, kad kitaip tiesiog negali būti. Aš, jei tik pajėgsiu, sąžiningai valdysiu Karalystę.
- Aš žinau. Todėl ir pasirinkau tave, lorde Kiargai.


Soira ir Tšiagunas tingiai lingavo balnuose. Lordui Temorui pasiūlius (jis išmanė žmonių papročius) apsimetė samdiniais. Tai buvo vieninteliai laisvi žmonės, kurie keliavo be sienų. Tarnavo tiems, kurie gerai mokėjo. Pirmieji sužinodavo visas paskalas. Tarsi čyrkudai dvėselieną jautė karą ir būriais traukdavo ten. Patys sau suteikdavo karinius laipsnius. Tarp samdinių galėjai sutikti įvairių rasių ir tautų žmones. Pasitaikydavo netgi nežmonių.
Akeilės auklę paliko didžiuliame mieste Marape. Ten gyveno tiek keistuolių, kad į seną moteriškę, besiverčiančią būrimu, niekas nekreips dėmesio.
Dvi paras jojo beveik nuo žirgų nenulipdami. Trečios dienos rytą pasiekė nedidelį miestelį. Tai buvo pirma vieta kur rado pusėtiną užeigą.
- Šeimininke, nešk valgyti! – šūktelėjo Tšiagunas. – Žarna žarną ryja…
- Ką čia tauški? – sušnypštė Soira.
- Aš kalbu taip, kaip kalba žmonės, ypač tokios personos kaip samdiniai. Mokykis, brangute…
- Fe!
- Fe… - pamėgdžiojo. – Nežinau, kaip rengiesi prisitaikyti…
- Ir kam man taikytis? – purkštelėjo. – Pats sakei, kad samdiniai tokie margi ir keisti, jog niekas niekuo nesistebi. Be to, mes čia ilgai neužsibūsim.
- Kapitone Soira… - pradėjo kiek užsikirsdamas. – Labai gerai, kad tikiesi greitai reikalus sutvarkyti. Tačiau aš manau, kad užtruksim.
Soira gūžtelėjo pečiais, nes atėjo užeigos merga ir atnešė valgį. Po to abu tylom valgė. Vėliau užsisakė kambarį, nes reikėjo pailsėti ir šį tą aptarti.


Soira kabojo kambario vidury, sukryžiavusi kojas po savimi, užsimerkusi. Ji ilsėjosi.
- Soira! – piktai riktelėjo Tšiagunas įeidamas į kambarį. – Ir ką gi tu čia darai?
- Ilsiuosi! Ar negalima? Žmonės nesiilsi? – pyktelėjo ši.
Ją ėmė erzinti šis bejėgis žmogiškas apvalkalas. Namie ji, kaip ir visi demonai, tą darydavo pramogos dėlei. Pastaruoju metu Karalystėje tai buvo madinga. O čia… Čia ji pri – va – lė – jo (!!!) tokia būti. Tam reikėjo nemažų valios pastangų. Be to, fizinis kūnas pavargdavo. Dabar jai skaudėjo visus raumenis ir o!.. užpakalį. Ir dar varžė ta sumauta pusiau kariška uniforma.
Vienu žodžiu, ji jautėsi bjauriai. Ir tą bjaurastį nusprendė išlieti ant niekuo dėto Tšiaguno. Žinia, prisimindama tai, kad jis į ją dabar galėjo kreiptis tiesiog vardu. Be jokių didenybių!
Tuo tarpu Tšiagunas patylėjo kiek, galvodamas, kad kelių tūkstančių metų kalėjimas išmokė jį kantrybės, kurios jam oi! kaip prireiks. Jis giliai įkvėpė, iškvėpė. O tada ramiai tarė:
- Soira, tu šiuo metu esi žmogus. Žmonės pavargsta. Ir jie ilsisi. Tačiau jie ilsisi kitaip. Būk gera, liaukis.
Kalbėjo taip, tarytum bandytų įkalbėti užsiožiavusį vaiką. Ir Soira dėl to pasiuto dar labiau.
- Tu… - sušnypštė ji. – Tu esi niekingas kirminas! Jei ne aš, tai ir dabar dar sėdėtum toj sidabrinėj dėžėj.
Tšiagunas irgi suirzo:
- Puiku! Išsiųsk mane atgal! Uždaryk į tą suknistą dėžę! Ir ką darysi? Ką pasikviesi į pagalbą? Manai nežinau, kodėl mane išlaisvinai ir pasiėmei kartu? Tik kvailys patikėtų, kad viską darei neapgalvotai. Tu puikiai žinojai…
- Liaukis! – riktelėjo Soira. – Tučtuojau liaukis! Nedrįsk aptarinėti mano veiksmų! Aš tavo!..
- Pati užsičiaupk! – metė Tšiagunas. – Ar dabar visam pasauliui apsiskelbsi kas esi? Čia tau ne namai! Tačiau čia, kaip ir namie, sienos turi ausis. Ir nemanyk, kad gali čia man vadovauti! Nepatinka – gali nešdintis! Gali sau kurti ir įgyvendinti planus savarankiškai!
Staiga Soira nusileido ant grindų, priėjo ir palietė jo petį.
- Atsiprašau… Aš labai… sudirgusi.
Vyras nustebęs pažvelgė į ją. Soira vos siekė jam ligi peties. Pagal žemiškus standartus buvo vidutinio ūgio, liekna ir grakšti. Atrodė trapi, lengvai pažeidžiama.
- Tiek to. Aš irgi sudirgęs. Atsiprašau, mano Valdove.
- Rodos sakei, kad ir čia sienos turi ausis.
Tšiagunas nusišypsojo.
Soira nusigręžė ir tvirtu žingsniu patraukė prie lovos, pakeliui pagriebdama kelionės krepšį. Tada įsitaisė parietusi kojas po savimi ir išsitraukė Lordo Kanclerio prieš išvykstant įteiktą maišelį. Dar nebuvo jo apžiūrėjusi. Vis bandė sau įteigti, kad jai neįdomu. Tačiau žinojo, kad tiesiog bijo pamatyti kas ten yra.
Soira atrišo drakono odos maišelį ir iškratė jo turinį priešais save. Pirmas dalykas, į kurį atkreipė dėmesį, buvo raudonojo drakono odos kapšelis, ant kurio išsiuvinėta šrivos šakelė. Kapšelyje buvo auksinis medalionas su išgraviruota gyvate rožinio topazo akimis, ir žiedas, panašus į susirangiusią gyvatę tokiomis pačiomis akimis.
- Ar tu žinai, kas tai? Kieno tie daiktai? Ir (kad mane energetinės dėlės suėstų!) iš kur mano tėvas tuos daiktus gavo?
Soira paaiškino:
- Tai magės Veidos amuletas ir žiedas. Jos galybės ženklai. Vadinasi, ji arba mirusi, arba įkalinta. Tačiau, jei būtų mirusi, tai jos galios ženklai tikrai būtų atitekę jos sūnui… magui Duabunui. Kita vertus, jeigu tavo tėvas būtų žinojęs kur Veida įkalinta, tai man būtų pasakęs.
Soira vėl ėmė raustis po ant lovos išmėtytus daiktus.
- Štai! – šūktelėjo džiugiai ir, pribėgusi prie stalo, išpurtė dar vieno raudonojo drakono odos kapšelio su šrivos šakele turinį. Iš jo iškrito kažkas panašaus į seną varinę monetą.
- Oho! – aiktelėjo Tšiagunas. – Juk tai, jei neklystu, demono Keimo ženklas!
- Taip, tai demono Keimo ženklas.
Soira sunėrė rankas už nugaros ir ėmė vaikščioti po kambarį. Tšiagunas tylėdamas ją stebėjo. Tyla užtruko.
- Kodėl tavo tėvas man nepasakė? Et!
Soira grįžo prie daiktų ant lovos. Ten buvo durklas puošnia rankena tokiose pat puošniose makštyse ir damijoko dėžutė. Soira paėmė dėžutę, pavartė, pabandė atidaryti ir nusinešė prie stalo. Dar kartą pabandė atidaryti, o nepavykus padėjo ant stalo.
- Ei! – nusistebėjo Tšiagunas. – Tai mano tėvo „paslapčių dėžutė“.
- Aha… matyt, tikrai paslapčių, nes aš negaliu atidaryti.
- Na, čia yra mažytė…
Tšiagunas paėmė dėžutę, pavartė rankose, tyliai sumurmėjo kažką po nosim. Ir dangtelis spragtelėjęs atšoko. Viduje buvo pergamento ritinėlis, užantspauduotas asmeniniu lordo Kiargo antspaudu.
- Atrodo, šitas laiškas skirtas tau. Tėtušis žinojo, kad vyksime kartu, todėl įdėjo jį į šitą dėžutę. Dėl viso pikto.
Soira perlaužė antspaudą ir ėmė skaityti.

Mano Valdove,
visada žinojau ir tikėjau, kad vieną dieną tapsi tokia pat įžvalgia ir teisinga valdove, kokia buvo tavo motina. Tu su mano sūnumi išvyksti į kelionę, iš kurios grįši nugalėtoja. Tu išvesi Demonų karalystę iš šios apgailėtinos padėties, kurioje atsidūrėme. Aš tuo tikiu, todėl atiduodu tau tai, ką man paliko iškeliaudamas demonas Keimas. Jis man prisakė atiduoti viską tam, kas sugebės tuo pasinaudoti. Tada pranašė Gomoris dar gyveno tarp mūsų. Kadangi nežinojau ką su tais daiktais daryti, tai paklausiau jos. Garbingoji Gomoris labai susijaudino ir pasiteiravo, ar galėčiau jai tuos daiktus atiduoti. Aš sutikau, nes pagalvojau, kad ji – pats tinkamiausias demonas. Ji dar buvo iš tų, kurie žinojo didžiąją magiją. O aš, kaip ir visi kiti, jau nieko nebemoku. Deja, tų daiktų su savimi neturėjau. O daugiau su garbingąja Gomoris susitikti neteko. Taigi, viską gerai apsvarstęs, mano Valdove, nusprendžiau, kad tu geriau žinosi ką daryti. Telydi tave, mano Valdove, Didžiosios dvasios palaiminimas tavo kelyje. Tikiuosi, kad mano perduoti daiktai tau bus naudingi.
Lordas Kiargas

Soira dar kartą permetė akimis laišką ir graudžiai paklausė:
- Pasakyk, Tšiagunai, ką man… mums dabar daryti?
Vyras gūžtelėjo pečiais. Jis jau pradėjo jaudintis. Jiems su Soira teks atlikti tiesiog neįveikiamus darbus. Ir Soira visai neišmano kaip elgtis tarp žmonių. O jis…
- Tšiagunai, kad tave! Ar girdi?
- Atleisk, užsigalvojau…
- Gerai, kad galvoji. O jei dar savo mintimis su manimi pasidalinsi, tai bus tiesiog nuostabu.
- Taip, žinoma, - nerišliai burbtelėjo. – Žinai, Soira, man regis, mes čia užstrigsim…
- Užstrigsim? Kur? Čia? Šitoj skylėj? – nervingai pabėrė Soira.
- Tu staiga tapai nekantri ir nervinga. Be to, atleisk, atrodai kiek išsigandus.
- Ir esu! – piktai metė. – Aš nieko čia nesuprantu! Man atrodė, kad gyventi tarp žmonių paprasta.
- Taip ir yra…
- Taip? Žinoma, kartais visai nieko. Betgi aš be galo pavargau! Pavargo mano kūnas, kurį aš prisiėmiau. Nemoku jo valdyti!
- Šito išmoksi. Pasitrainiosi Žemėje metelius kitus…
- Mes neturim tiek laiko!
- Na, Žemės metai bėga greitai. O kūną galėjai pasirinkti kitą. Pavyzdžiui, aukštą tvirtą plačiapetį vyruką.
- Kvaištelėjai? Ar nežinai pranašystės?!
- Nežinau!
- Atleisk, - nuleido balsą Soira. – Kartais pamirštu.
Ji patylėjo. Grįžo prie lovos, atsisėdo ir pamojo Tšiagunui:
- Sėsk šalia ir paklausyk. Kai Gomoris dar buvo su mumis ir pranašavo, tai išpranašavo, kad Demonų karalystę išgelbės demonės ir žmogaus palikuonis.
- O kodėl tu manai, kad tai būsi tu?
Soira pagalvojo kiek.
- Galbūt tau pasirodys juokinga, bet aš tai jaučiu. Mano mokytojai išmokė mane daugybės dalykų. Dabar matau, kad kai ko gali išmokyti ir tu. Tu irgi esi mano Mokytojas.
- Na jau! – sumojavo rankom. – Aš…
- Tu nesupranti! – nutraukė. – Juk tu vienintelis iš man pažįstamų, kuris Žemėje gyvendavo ilgiau nei vieną dieną ar naktį. Gyvenai žmogiškuoju pavidalu.
- Taip. Čia tu teisi. Bet aš… - Tšiagunas kiek sutriko.
- Žinau! – staiga skambiai nusijuokė Soira. – Tu buvai baisus paleistuvis. Tau labai patiko moterys.
Tšiagunas kažkaip neapibrėžtai gūžtelėjo. Jam buvo kiek nejauku. Šiaip jau tokiais žygiais didžiavosi. Tačiau dabar viskas atrodė kiek kitaip. O kai dar šalia yra Akeilė, duktė tos, kurią kažkada dievino. Tūnodamas vienatvėje jis daugsyk keikė tą akimirką, kai sutiko Učišą ir pamilo ją. Tačiau vis tiek mylėjo, suprasdamas, kad tai beviltiška ir kvaila.
- Tšiagunai, nereikia taip jaudintis. Aš tave… Na, pasakyti, kad suprantu, negaliu. Tačiau aš tavęs nesmerkiu, nekaltinu. Aš neturiu teisės. Be to, dabar svarbiausia, kad tu šį pasaulį pažįsti. Tu žinai… matai…
Staiga Soira užstrigo. Išėjo nei šis, nei tas. Ji norėjo, kad jos motinos meilužis ją mokytų… meilės.
- Tšiagunai, jaučiuosi kvailai. Bet tu man reikalingas dar ir tam, kad paaiškintum, kas yra ta žmogiška meilė.
- Soira, tai tikrai juokinga. Ar tarp demonų, ar tarp žmonių, meilė yra meilė. Tai… Lyg nežinotum. Tiesiog pajunti tai. Ir viskas.
- Nori pasakyti, kad negali man niekuo padėti?
- Nežinau kaip. Pamatysi vyrą ir suprasi, kad tai yra tas.
- Nori pasakyti, kad kiekvienai moteriai, su kuria čia gyvenai, jautei kažką… Mylėjai?
- Tu nepainiok, sesule, skirtingų dalykų: meilė ir seksas.
- Va, o sakei, kad viskas paprasta.
- Na, kai paklausei… Taip. Šitai buvau pamiršęs. Tai…
Tšiagunas vėl sutriko. Ką sunkiai paaiškintų tikras vyras tikrai moteriai. O čia…
- Gerai. Aš pabandysiu. Seksas – tai poravimasis. Ne tam, kad sulauktum palikuonių. Na, dėl malonumo…
- Ko? – Soira išplėtė ir taip jau dideles rudas akis.
Demonui sakyti, kad poravimasis (arba seksas, kaip pavadino Tšiagunas) yra malonumas… Fe! Tokia mintis niekam negalėjo kilti. Meilė? Meilė – taip. Tai yra neapsakomas malonumas. Jausmų, spalvų, kvapų, garsų gausa… O! Tai sukeldavo neapsakomą euforiją. Tačiau poravimasis…
- Matai, tai ir yra vienas iš dalykų, kuris skiria mus nuo žmonių. Jie, kaip ir mes, skiria meilę ir seksą, na, poravimąsi. Tačiau jiems meilė be sekso praktiškai… neįmanoma. Tokia meilė gali trukti tik labai ribotą laiką. Užtat seksas be meilės dažnai praktikuojamas. Ypač to siekia vyrai. Žinoma, yra ir moterų…
- Betgi, jeigu jie poruojasi ir poruojasi… ir poruojasi… Tai kiek jie turi palikuonių?
- Lyg nežinotum!
- Taip. Žinau. Tačiau du, penki, dešimt palikuonių – tai smulkmenos. Jeigu jie poruojasi dažniau…
- Daug dažniau, - patvirtino Tšiagunas. – Jie gi ne demonai. Nebūtinai po kiekvieno poravimosi gimsta palikuoniai.
- Kažkoks košmaras! – purkštelėjo Soira.
- Nei košmaras, nei ką. Tu tiesiog nelabai stropiai mokeisi.
- Mokausi aš stropiai! – piktai metė. – Tik aš mokiausi ne mokykloje. Turėjau mokytojus, kurie mane išmokė to, ko aš norėjau išmokti.
- Taip. Aišku. Tu išmokai daugybę svarbių dalykų. Tik ne tai, kas praverstų Žemėje.
- Na, tada dar nemaniau, kad tai bus svarbu.


Ryte du vieniši raiteliai šuoliavo keliu į Golotį. Užeigos, kurioje buvo apsistoję, šeimininkas sakė, kad būtent ten yra artimiausias miestas, kur galima surinkti samdinių būrį.
Golotyje jie pateko į patį mugės įkarštį. Čia buvo perkama ir parduodama jėga, ištvermė, ištikimybė, garbė… Tokie dalykai, kurių negalėjai pačiupinėti. Tačiau tie dalykai buvo svarbūs reikalą išmanančiam.
- Na, kapitone Soira, - nusiviepė Tšiagunas, kai jų žirgų kanopos jau caksėjo Goločio gatvių grindiniu. – Ką dabar darysim?
- Ką turi omeny?
- Mums reikia nedidukės armijos. Kad galėtume laisvai keliauti po Žemę, nesukeldami jokių įtarimų.
- Kokių dar įtarimų?
- Matai, Žemėje po vieną keliauja tik burtininkai ir raganiai. Dar koks nukvakęs vienišas karžygys ar šventasis. O po du… hm… Kyla visokių minčių, kai keliauja vyras ir moteris. O dar jei tokie keistuoliai kaip mes.
- Ir kuo jau mes tokie keisti?
- Kiek pakeliui matei keliaujančių porų? Ir kad abu būtų kariškom uniformom? Su ginklais? Ir dar abu mėlynplaukiai?
- Na, ne. Tokių nemačiau.
- Taigi.
- Tai ką darysim?
Ji buvo puiki Valdovė. Tačiau tik ten, kur žinojo kaip reikia vadovauti. Čia, Žemėje, dar nesusivokė. Todėl jautėsi bjauriai, nes Tšiagunas lyg ir vadovavo jai.
- Klausyk, Soira, aš puikiai suprantu, kad tu jautiesi nekaip, - Tšiagunas giliai įkvėpė. – Tu esi Valdovė. Tačiau taip yra ten, namie. O čia esi niekas. Kol neįrodysi kitaip. Būtent todėl ir reikia armijos.
- Aišku. Tai ką turiu daryti?
- Dabar, mano manymu, apsistosim kokioj smuklėj ir paklausysim, kas, ką ir apie ką kalba. Tada galėsim apsispręsti. Ir… - minutėlei nutilo. – Elkis agresyviai tik tada, kai tave kas nors užkabins. Šiaip pageidautina elgtis mandagiai.
- Gal dar paaiškinsi man, ką reiškia „agresyviai“?
- Na, jei trenksi kam, pageidautina neužmušti. Čia galioja šiokie tokie įstatymai. Turėti reikalų su jo sergėtojais visai nereikia.
- Tiek daug taisyklių… - liūdnai atsiduso. – Aš čia nepritapsiu.
- Teks.
Jojo tylėdami, kol Tšiagunas pamatė jo manymu tinkamą užeigą. Tai nebuvo prabangus restoranas. Tačiau užeiga buvo tvarkinga. Iš tų, kur renkasi visi padoresni samdiniai ir jų verbuotojai.
- Čia ir sustosim, - pasakė bendrakeleivei. – Pasidairysim. Pasiklausysim. Tokioje vietoje ir paklausinėti galima įtarimų nesukeliant.
Soira įdėmiai apsižvalgė ir papurtė galvą:
- Ne. Einam va ten. Į tą restoraną, kuris vadinasi „Ramybė“. Atrodo labai respektabiliai…
- Ar pakvaišai?! Bėdos ieškai? – pasipiktino Tšiagunas. – Ten garantuotai renkasi kilmingi šikniai, kurie samdinius niekina ir net žmonėmis nelaiko.
- Ir ką? – naiviai paklausė Soira. – Aš irgi kilminga. Už visus kilmingesnė…
- Taip, bet…
- Žinau žinau… - neleido baigti. – Tačiau aš nesirengiu valgyti kokioj skylėj. O nedidelis triukšmas gali mums pagelbėti.
- Ir pakenkti…
Tačiau Soira jau nebesiklausė. Ir Tšiagunas, liūdnai atsidusęs, nusekė paskui. Kai nušoko nuo žirgų, pripuolė berniukas žirgų paimti. Jis aiškiai nustebo tokius klientus pamatęs. Tačiau tai buvo ne jo reikalas.
Kapitonai įžengė vidun. Restoranas buvo tikrai geras: prabangūs baldai ir indai, puošnios ponios ir kilmingi ponai. Jie tikrai netiko šiai kompanijai.
Ponios pašaipiai žvilgčiojo į keistąją porelę, o kavalierių žvilgsniai nieko gera nežadėjo. Prie jų niekas nepriėjo. Tik padavėjas skubiai atsiprašė ir vikriai nėrė į virtuvę – šeimininko ieškoti.
Pirmas neištvėrė aukštas plačiapetis vyriškis. Jis pakilo nuo stalo, kažką burbtelėjo savo bendrams. Matyt, tai buvo juokelis, nes kilo linksmas bruzdesys.
- Ei, judu! – šūktelėjo jis. – Nešdinkitės iš čia! Tai netinkama vieta tokiems driskiams ir valkatoms! Prašau dingti gražiuoju, kitaip…
Tšiagunas linksmai šyptelėjo ir nusprendė leisti pasirodyti Soirai. Vis tiek jos nesulaikysi. Kaunantis dar nebuvo matęs, tačiau manė, kad Čnato mokinė verta savo mokytojo.
- O tu kas toks? – nustebusi kilstelėjo antakius kapitonė.
- Esu hercogas Vorkitas. Didvyris ir karžygys, - išdidžiai krestelėjo galvą. - Taigi, brangute, nešdinkis iš čia kol aš geras…
Soira tuo metu, rodos, visai atsijungė. Ji mąstė apie kažką labai svarbaus. Paskui pažvelgė tam drimbai į akis ir tyliai pasakė:
- Traukis man iš kelio. Aš nenoriu tavęs sužaloti…
Vorkitas nustebęs pažvelgė į priešais stovinčią moteriškaitę. Tokia menkutė, švelnutė, lieknutė… Ir ką gi ji gali padaryti? Taip, žinoma, jos akys švietė tokia jėga. Tačiau žiūrėti ji gali kaip nori.
Karys ištiesė ranką ir suspaudė jos petį. Tšiagunas liūdnai atsiduso, apdairiai pasitraukė į šalį ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Soira gi tuo metu šaltai šyptelėjo, lengvu judesiu išsisuko, pasilenkė ir atsitiesdama trenkė alkūne Vorkitui į pasmakrę. Tuo pačiu metu kita ranka sugriebė už drabužių, truktelėjo į save. Ir pasitraukė paleisdama vyriškį. Tas žnektelėjo kniūbsčias ant grindų, taip ir nesuvokęs kas nutiko. O Soira apžergė jį ir atsisėdo ant kupros.
- Na? – linksmai paklausė. – Ar jau išsinešdinsi, ar reikės išmesti?
Neatrodė pavargusi. Net neužduso.
Vorkitas atsigavo ir pašoko ant kojų. Tuo pačiu jis, žinoma, ketino Soirą nublokšti žemėn. Tačiau ši buvo greitesnė. Atšoko šalin ir išsitraukė kalaviją.
- Na? – pašaipiai paklausė. – Nori kautis?
Čia į salę galiausiai įriedėjo apvalutis plikis, prakaitu pasruvusiu veidu. Jam buvo gerokai virš penkiasdešimt. Vilkėjo paprastus, tačiau gerai pasiūtus drabužius. O ant piršto blyksčiojo stambus aukso žiedas. Ir Tšiagunas nusprendė, jog tai „Ramybės“ šeimininkas.
- Ponai… - supūkštė jis. – Ponai… prašau… prašau jūsų…
Jis gana vikriai įsispraudė tarp Soiros ir Vorkito.
- Ponai, būkite malonūs…
Jis sumojavo trumpom rankutėm. Tada pasisuko į Soirą ir nusilenkė:
- Ponia, su didžia pagarba. Aš esu šeimininkas. Mano vardas Oilu. Ponia…
Soira nuleido kalaviją ir linktelėjo:
- Kapitonė Soira ir mano bičiulis kapitonas Tšiagunas.
- Malonu… labai malonu, ponia. Ir tu, pone, - nusilenkė Tšiagunui.
Tada žvitriai pasisuko į Vorkitą.
- Pone Vorkitai… Pone Vorkitai, labai prašau tave… Mano restoranas – tai vieta, kur gali papietauti visi. Prašau tave… Nenorėčiau, kad čia… peštumėtės.
Hercogas papuolė į nepavydėtiną situaciją. Viena vertus, jis jau nevisai pasitikėjo savimi. Soiros akys aiškiai sakė, kad gero laukti nedera. Taigi… Dabar jis dar galėjo pasiteisinti, kad nesitikėjo puolimo. O jei staiga pralaimėtų kovą kalavijais… Kita vertus, dabar jis įgijo progą pasirodyti kilnus.
- Ponia, - linktelėjo Soirai. – Gerbiu poną Oilu. Seniai jį pažįstu. Todėl manau, kad neverta daryti jam nemalonumų.
Soira akimirką svyravo, paskui įkišo kalaviją į makštis:
- Ką gi, pone Vorkitai, tikiuosi, kad kada nors susitiksime kitoje vietoje ir galėsime išbandyti jėgas.
- Su malonumu, kapitone.


Rytojaus dieną Soira ir Tšiagunas patraukė į „turgų“. Centrinėje aikštėje nuolat būriavosi iki tūkstančio darbo ieškančių samdinių. Jos centre stovėjo pakyla. Ant jos lipdavo tie, kurie norėjo samdyti.
Taigi, jie kurį laiką trynėsi po aikštę, klausėsi, stebėjo.
O pokalbiai visi buvo apie tą patį. Kas, kur ir su kuo kariavo, kur dabar norėtų vykti. Ir, žinoma, pinigus pinigus pinigus… Nes dauguma buvo priėję liepto galą.
- Vargeli tu mano, - skundėsi ilgšis, durklu knebinėdamas panages. – Tik prieš gerą mėnesį atsigaivelėjau. Ir kas? Viską, ką buvau uždirbęs, sukišau tai raganai. Dabar esu beveik sveikas. Tik nei pinigų, nei darbo…
- Jau metus trainiojuos be darbo, - greitakalbe bėrė krūtininga raudonplaukė, rymodama ant kuokos. – Pinigų tai dar turiu. Bet pabodo man ant pečiaus voliotis. Turėjau tokį…
Kresnas žemaūgis dėstė:
- Vakar bandžiau susitarti su kapitonu Pratimu. Ir ką? Pasiūlė man po dešimt auksinų per mėnesį. Tai…
- Ar pasiuto! – įsiterpė jaunas juodaodis odiniu paltu. – Tai jau geriau kam malkų priskaldyti.
- Žinau tą Pratimą, - niurgztelėjo sudžiuvęs seneliukas. – Turėjau su juo reikalų.
- Negali būti! – nusivaipė didžiakrūtė. – Tu, seni, jau visai sukriošęs, tai…
- Pati tu… sukriošus! – atšovė seniokas. – Aš dar tave viena ranka…
- Ei! Ei-ei! – nusijuokė šalia stovintis juodaodis. – Nukvakot abu! To betrūko, kad…
- Miesto Tarybos vardu! – nugriaudėjo kažkur kairėje.
Minia klusniai prasiskyrė. Ir Soira pamatė tris žaliūkus, kurie priėjo prie besivaidijančių.
- Kas vyksta? – pasiteiravo, matyt, vyresnysis.
- Nieko, tikrai nieko, kaprale, - kaip galėdama maloniau nusišypsojo raudonplaukė.
- Na, žiūrėkit man… - nusiviepė šis ir nusiyrė tolyn.
- Nieko sau… - kilstelėjo antakius Soira.
- O kaip tu manai? – prunkštelėjo šalia stovintis vidutinio amžiaus vyras randuotu veidu. – Be jų čia po pusdienio visi vieni kitiems galvas nukapotų.
Akimirką pagalvojusi Soira linktelėjo:
- Taip. Tu teisus, kary: tiek karingų vyrų ir moterų.
Ji nutilo. O kareivis, akimirką stebėjęs ją, staiga paklausė:
- Ponia, atleisk už įžūlumą. Bet ar tu ne ta kapitonė Soira, kuri įkrėtė tam pasipūtėliui Vorkitui?
- Oho! – nusijuokė Soira. – O gandai čia sklinda greitai.
- Tai jau… Mano pagarba, ponia, - jis galantiškai nusilenkė. – Čia tu – tikra didvyrė. Visiems jau tas Vorkitas pabodo.
- O kas jis toks, tiesą pasakius?
- Na, save vadina karžygiu. Pinigų turi. Trainiojasi čia dažnai. Tai dingsta, tai vėl sugrįžta. Vaidina, o gal ir yra kilmingas. Amžinai giriasi savo žygdarbiais. Dažniausiai meluoja.
Soira staiga pertraukė:
- O kaip tave vadinti?
- Mano vardas Ninemas. Esu čia jau porą savaičių. Ankstesnis darbdavys pasimirė. O jo įpėdiniai… Pradėjo peštis tarpusavy. Tai vos išplėšiau man priklausančią algą ir atvykau čia.
Kurį laiką abu tylėjo. Paskui Soira pasiūlė:
- Gal nori būti seržantu, Ninemai?
- Hm… O kur tavasis?
Soira kreivai šyptelėjo:
- O tu atsargus…
- Žinoma. Nebūčiau tiek išgyvenęs.
- Tada turi apsispręsti. Pasitikėti ir gauti gerą algą. Arba stypsoti čia dar galai žino kiek.
- Turtingas pasirinkimas. Tai kam renki karius?
- Na… - Soira kiek sutriko.
- Turi ji keršto planą, - įsikišo Tšiagunas.
- O jis kas toks? – susidomėjo Ninemas.
- Mano bičiulis. Jis irgi renka karius. Tai kaip?
- Keršto planas skamba nekaip…
Soira dar galvojo ką atsakyti, o karys staiga sutiko:
- Tiek to. Sutinku. Jei gerai mokėsi…


Jie gana greitai surinko du būrius po penkiasdešimt. Už nugarų stovėjo Ninemas. Tai kėlė pasitikėjimą. Be to, nemažai prisidėjo ir gandai apie Soiros kovą su Vorkitu. Istorija pasipildė įvairiom pikantiškom detalėm. Tai traukė ir šiaip smalsuolius, ir norinčius kautis jai vadovaujant.
Aprūpinusi palapinėmis ir kitais reikalingais daiktais abu būrius išsiuntė įsikurti už miesto. O rytojaus dieną patys prisijungė prie jų.
Kelias kitas dienas Soira tikrino karių pasirengimą. Ginklus visi turėjo puikius. Kaip gi kitaip? Tai buvo ir vienintelis tikras draugas, ir maitintojas. Dalis turėjo ir tinkamus žirgus. Tačiau su drabužiais buvo gyva bėda. Ir Soira nesismulkindama kvietė pirklius, mokėjo už viską.
Tšiagunas tylėjo tylėjo… Ir galų gale neištvėrė:
- Soira, žinoma, tai ne mano reikalas, tačiau…
- Tai ne tavo reikalas!
- Bet išklausyti gali?
- Galiu.
- Suprantu, kad tokios išlaidos – tavo karališkajai didenybei vieni niekai. Tačiau tokiu elgesiu pritrauki dėmesį.
- To ir siekiu. Negi nesupranti? Nežinau nuo ko pradėti. O tu?
- Ne, bet…
- Taigi. Kas nors turi išsiduoti.
- Tai tau tereikia rasti brolį.
- Na, jam sekasi gerai. Tas reikalas palauks. Reikia išvaduoti Gomoris. Tik kur jos ieškoti?
Problema išsisprendė savaime. Vieną rytą į stovyklą šuoliais atlėkė vaikinukas.
- Kapitone Soira, tavęs ieško burtininkas Eikotas.
- Manęs? – nustebo. – Tšiagunai, žinai kas toks?
- Ne. Lyg nežinotum…
- Sakau gal… Kur jį rasti? – pasisuko į vaikinuką.
- Jis laukia smuklėje „Varinis drakonas“.
- Gerai. Pasakyk, kad greit atvyksiu.
Berniokėlis šoko ant žirgo ir nurūko atgal.
- Ninemai!
- Taip, kapitone.
- Parink dešimt vyrų. Lydėsit mane.
- Ir ką tu apie tai manai? – atsigręžė į Tšiaguną.
- Tai gali būti spąstai.
- Sakai, brolis?
- Gal ne. Jis tiesmukas. Būtų užgriuvęs čia su visa armija.
- O gal tiesiog nori mane pasamdyti?
- Tave? Burtininkas?
- Nesvarbu. Josiu. Galų gale kažkas vyksta…
- Gal man joti su tavim?
- O kas čia prižiūrės?


Smuklė „Varinis drakonas“ buvo iš tų, kur lankėsi ir turtuoliai, ir eiliniai miestiečiai, ir kareiviai, ir samdiniai. Svarbiausia, turėti pinigų, neprisilakti ir nekelti skandalų. Tvarkai prižiūrėti pasamdyti grėsmingos išvaizdos samdiniai.
Kapitonė Soira ryžtingai žengė į salę.
- Burtininkas Eikotas kur? – paklausė pripuolusio padavėjo.
- Štai ten, kampe, ponia, - mandagiai lankstydamasis parodė.
Soira patraukė ten.
- Na, sveikas gyvas, burtininke Eikotai, - Soira atsisėdo priešais.
- Ačiū, kapitone Soira, kad taip greitai atsiliepei.
Burtininkas atrodė maždaug šešiasdešimties. Toks nedidelio ūgio rubuilis. Nuplikęs, tačiau su vešlia barzda ir ūsais. Vilkėjo įprastą jojiko kostiumą, nors neatrodė, kad galėtų ant žirgo užsirabažinti. Nebuvo matyti jokių prabangos požymių. Iš papuošalų teturėjo amuletą ir žiedą. Ginklo, rodos, visai neturėjo. Tiesa, ginklas burtininkui ir nebūtinas. Nors dauguma mėgo puikuotis arba gerais, arba prabangiais, tačiau niekam tikusiais durklais, kardais ar kalavijais.
- Kapitone Soira, tai, ką dabar pasakysiu… Tu gali iš manęs pasijuokti. Jeigu tai, ką manau apie tave, netiesa, tai prašau man atleisti. Pavaišinsiu tave vynu ir gražiuoju išsiskirsim. Jeigu tai, ką pasakysiu, tiesa turiu labai svarbios informacijos iš labai svarbaus asmens…
Soira klausėsi ir bandė suprasti, ar burtininkas gali būti naudingas, ar pasiųstas jos priešų. Soira jau suprato: burtininkas Eikotas negali jai padaryti nieko blogo. Jo magiškos galios pernelyg silpnos. Tikriausiai jis tik pasiuntinys.
- Burtininke, kieno vardu kalbi?
- Mane atsiuntė Magijos gildijos vyresnysis Najokas.
- Jau įdomu. Ko?
- Mūsų pranašautoja didžioji Magė Jojikira prieš penkerius metus surašė pranašystę, kurią įteikė Najokui. Toje pranašystėje labai aiškiai aprašyta tu. Ir ten nurodyta, kad tu išlaisvinsi Gomoris iš Duabuno nelaisvės. Ir dar apie kažkokias permainas Žemėje, demonų bei dievų pasauliuose. Tačiau tą dalį žino tik pranašė ir Didysis magas.
- Ir kuo gi ta išpranašautoji panaši į mane? Ir kaip tu mane radai?
- Mus išsiuntinėjo visur. Mes – tai burtininkai-mokiniai. Tave, turbūt, stebina mano amžius? Aš atrodau taip, kaip man šiuo metu naudingiausia. Jei būčiau jaunas tvirtas burtininkas, visi stebėtųsi ką čia veikiu. Pagyvenę burtininkai nekelia susidomėjimo, nes jie atrodo kaip burtininkai-gydytojai. O mokiniai buvo siunčiami todėl, kad neiškrėstų kokios kvailystės. Tam mums dar trūksta žinių…
- Tai kaip mane radai? – dar kartą paklausė.
- Man pasisekė. Tu atitinki visus požymius. „Jie atjos dviese iš tolimos šiaurinės karalystės. Mėlynplaukė moteris vadovaus pulkams. Ir ji eis vaduoti savo sesers Gomoris iš piktojo mago nagų. Ir ji laimės šitą kovą. Ir daug kitų kovų savo Karalystės, Žemės žmonių, dievų ir demonų naudai. Ir kraujas liesis upeliais…“
- Stop! Stop! Stop! – sumojavo rankom Soira. – Viskas labai puiku. Tik gal galėtum paaiškinti, kur toje pranašystėje pamatei mane?
- Šiaip jau tu atitinki visas nuorodas. Tačiau svarbiausia yra mano nuojauta…
Soira susimąstė. Ką daryti? Viena vertus, tai vis tiek gali būti spąstai. Tačiau ji gali įgyti labai svarbių sąjungininkų.
- Viskas lyg ir aišku. Tačiau, jei aš esu ta, kurios laukiate, tai kaip galiu tikėti, kad kalbi tiesą?
- Jeigu tu esi ta, kurios laukiame, tai aš turiu tau Didžiojo mago laišką.
- Iš kur man žinoti, kad tai tikrai jo laiškas?
- Jame yra Didžiojo mago antspaudas.
- Gerai. Duokš. Teks tavimi pasitikėti.


Soira pakvietė burtininką Eikotą į savo stovyklą.
- Na? – pasitiko ją Tšiagunas.
- Skaityk… - ištiesė Didžiojo magistro laišką.
Šis rašė, kad jau seniai laukia jos atvykimo. Siūlė pagalbą.
- Ir kas dabar? – paklausė grąžindamas laišką.
- Tu labai iškalbingas, - Soira patraukė pečiais. – Aš beveik tikiu. Lyg ir neturiu kitos išeities.
- Nesi labai optimistiškai nusiteikus?
- Nežinau. Jau sakiau tau, kad nekaip jaučiuosi. Visiškai nebuvau pasiruošus gyvenimui Žemėje. Ir tam, ką turėsiu čia daryti. Gal jei susitikčiau su Najoku…
- Tačiau tai rizikinga. Ar įsivaizduoji, kokios pasekmės būtų, jei magui įkliūtum tu?
- Žiaurios. Todėl turime apsisaugoti.
- Ir kaip ruošiesi tai padaryti? – nusivaipė Tšiagunas. – Nusivesi šimtą karių ir pagąsdinsi?
- Ne. Tiek proto dar turiu. Manau, reikėtų ieškoti žemesniųjų brolių pagalbos.
- Rizikinga politiniu požiūriu.
- Žinau. Aš jau ir šiaip sulaužiau visas taisykles. Tai ne kažin ką tai pakeis.
- Gerai. Sakykim, kad taip ir padarysi. Kur ruošiesi jų ieškoti? Patys tikrai neateis.
- O šitai mes tuoj išsiaiškinsim. Pakviesk Ninemą.
Seržantas atėjo greit. Burtininko pasirodymas stovykloje sukėlė nerimą.
- Sėsk, seržante, - parodė į krėslą šalia laužo. – Ar turi kokių naujienų?
- Tai… nežinau. Kai kuriems vyrams nepatinka, kad čia yra burtininkas.
- Galiu tave paguosti, kad nepatinka ir man. Tačiau kol kas negaliu nieko pakeisti. Užtat noriu paprašyti, kad sektum kiekvieną jo žingsnį: stebėk, ką jis veikia, su kuo kalbasi, ko klausinėja.
- Klausau, kapitone. Galiu eiti?
- Ne.
Seržantas vėl atsilošė krėsle, iš kurio buvo bepakyląs.
- Pasikviečiau tave, nes noriu kai ko paklausti.
Soira kurį laiką stebeilijosi į laužo liepsną.
- Sakyk, Ninemai, ar gal kartais apie kur nors netoliese esančią blogą vietą?
Šis nustebęs pažvelgė į kapitonę:
- Nelabai suprantu, ką norėtum sužinoti.
- Na, būna vietų, apie kurias žmonės sako, kad ten vaidenasi ar kokios piktos dvasios rodosi.
- Tiesą sakant, už kokių dvidešimt penkių varstų yra Žaliasis ežeras. Pavadinimas dabar jau kelia juoką. Jis virto bjauria dvokiančia pelke. Visi gyventojai išsikraustė. Liko tik ragana Opata. Labai sena. Labai bjauri. Bet gera gydytoja. Mane irgi, galima sakyti, išplėšė iš Artemedo nagų.
- Jis dar kas toks? – nustebo Tšiagunas.
- Vietinis mirties dievas, - nusijuokė seržantas. – Iš įpročio čia paminėjau.
- Ir kas toliau?
- Tai kad viskas.
- Gerai. Surink dvidešimt vyrų. Pirmiausia tuos, kurie buvo pas tą raganą. Paskirk ką nors vadovauti. Pats liksi čia. Su kariais jos kapitonas Tšiagunas. Mūsų stovyklos apsaugą sustiprink dvigubai.


Tšiagunas išjojo su „diplomatine misija“. Taip pašaipiai pavadino šią kelionę. Tačiau jam nebuvo juokinga. Visai nenorėjo susitikti nei su ragana Opata, nei su Žaliajame ežere įsikūrusiais rofais, kurie buvo aršūs oficialios Valdovės (taigi ir Akeilės) priešai. Nors pastaruoju metu jiems jau kilo pavojus ir iš opozicijos. Kad ir kaip jiems nepatiko oficialioji valdovė, visgi ji palaikė tvarką. Tuo tarpu Šanas, dar neturėdamas realios valdžios, ėmė darytis pavojingas. Dingo pora rofų vadų. Ir nors buvo bandoma viską suversti valdovei, tačiau visi suprato, kad Valdovė tokių triukų nesigriebs. Jei būtų panorėjusi, Akeilė būtų organizavusi fiktyvų teismo procesą. Pamokantį.
Rofai, skirtingai nei aukštesniosios klasės demonai, gyveno didelėmis šeimomis. Jas sudarė Senolis su žmona, penki ar šeši sūnūs su šeimomis, visi jaunesnieji vyriškos lyties demonai su šeimomis bei netekėjusios dukterys. Tos grupės sudarydavo kartais iki tūkstančio.
O dabar Tšiagunas jojo jų ieškoti. Ir prašyti pagalbos. Ar sutiks? Ar panorės?
Taip svarstė linguodamas balne. Jojo apsuptas samdinių, kuriuos vedė jo seržantas – smulkutis šviesiaplaukis jaunuolis tokiomis žydromis akimis, kad atrodė tarytum ledinės. Jo vardas buvo Mugnis. Labai jaunas. Labai. Tačiau jau gerokai pasivalkiojęs po pasaulį. Ir labai patiko Tšiagunui.
- Kapitone Tšiagunai! – šūktelėjo Mugnis. – Beveik atvykom!
Jis prilaikė žirgą ir susigretino su Tšiagunu:
- Už posūkio stovi raganos Opatos troba. Gydytoja jinai puiki. Bet bjauri ir baisi boba. Nenorėčiau su ja be reikalo bendrauti.
- Tau ir nereikės, - užtikrino kapitonas. – Tu su vyrais apsistosi kiek atokiau.
- O!
Tšiagunas vienas sau patenkintas linktelėjo, nes iš Mugnio nesulaukė daugiau jokios reakcijos.
Tą akimirką iš už posūkio išniro gerokai aptriušusi lūšna. Kitoje kelio pusėje plytėjo visai padori pievelė. Tšiagunas liepė samdiniams apsistoti ten, o pats, palikęs žirgą, patraukė pas raganą.


Ragana Opata tikrai buvo sena ir bjauri. Žinoma, jei spręsi pagal žmogiškąjį matą. Tšiagunui, kuris per ilgą savo gyvenimą matė dar ne tokios bjaurasties, ji pasirodė visai nieko sau.
- Tesaugo tave tavo dievai, sese, - pasisveikino.
- Dėkui, - suknerkė ši. – Tesaugo ir tave.
Ji kelias akimirkas įdėmiai dėbsojo į vyrą, tada nusisuko ir nutepeno prie krosnies, kur ant ugnies burbuliavo kažkoks viralas.
- Sėskis, - išspaudė nukėlusi katilą nuo ugnies. – Rodos, esi visiškai sveikas. Tai ko atėjai?
Ir dar nesuspėjus jam nė prasižioti staiga labai aiškiai pasakė:
- Tu esi nežmogus. Kas tu?
Tšiagunas net sutriko kiek nuo tokio tiesmukiškumo. Tačiau nusprendė, kad meluoti ir išsisukinėti neverta. Jis, dar neįėjęs vidun, suprato, kad Opata tik žmogus. Ragana. Gana stipri, bet tik ragana.
- Taip. Aš demonas.
- Che! – išsiviepė senė parodydama baltus lygius dantis. – Tikėjausi kažko panašaus.
- Kodėl?
- Mielasis, ten, kur atsiranda vienas nežmogus, tai atsiras ir daugiau.
- Gal tu ir teisi. Bet man nerūpi tavo išvedžiojimai. Man įdomu, kas gyvena ežere.
- O man iš kur žinoti? – truktelėjo pečiais.
Moteris dabar atrodė kaip simpatiška keturiasdešimtmetė. Ji, maloniai šypsodamasi, atnešė ant stalo vyno butelį, dvi taures ir plonai supjaustyto, gerai prieskoniais įtrinto ir sudžiovinto orgo.
- Jie man neprisistatė.
- Tačiau tu su jais bendrauji?
- Žinoma. Kai čia prasidėjo keisti dalykai, žmonės išsikraustė kitur. O aš likau. Jau tada buvau maždaug šešiasdešimties. Ir visai nebloga ragana. Tačiau norėjau tapti puikia ragana-gydytoja. Todėl nuėjau prie ežero ir paprašiau jų pagalbos.
- Kieno „jų“?
- Nežinau, - vėl truktelėjo pečiais. – Man pasirodė jauna moteris ryškiai žaliais plaukais. Ji pasakė, kad tais atvejais, kai nesusidorosiu pati, galiu ateiti, ir jie man padės. Taip ir yra. Jie netgi palaiko mano gyvybinę energiją. Dabar aš atrodau geriau negu tada, kai jie čia pasirodė.
Tšiagunas gurkšnojo vyną, viena ausimi klausėsi raganos ir mąstė. Žemesnieji demonai dar Učišos valdymo metu tapo problema. Jų atsiradimo istorija buvo didžiulė paslaptis. Su ja susipažindavo tik valdovas ir kai kurie aukštesnieji pareigūnai. Patys žemesnieji demonai turėjo įvairių legendų. Praktiškai kiekviena rūšis savo kilmę matė skirtingai. Lordas Temoras irgi nebuvo iš tų, kurie žinojo šią paslaptį. Tačiau jis puikiai atminė dėl jų kilusias problemas. Valdovė Učiša jautė, kad laikas kažką daryti. Ji padarė kai kurių nuolaidų: žemesnieji demonai gavo teisę laisvai tuoktis ir susilaukti vaikų, įgyti pradinį išsilavinimą. Daugiau nuolaidų daryti nedrįso, nes buvo spaudžiama kilmingųjų. Užtat Akeilė išsyk pasirašė paleidimo iš vergovės raštą. Jau ir anksčiau iš Karalystės pamažu bėgę, dabar žemesnieji demonai išsikraustė beveik visi. Pačiai Karalystei tai nepadarė didelės įtakos, nes žemesnieji demonai labai retai buvo kažkokie vertingi darbininkai. Dažniausiai jie tebuvo žaislai, dekoracijos, pasipuikavimo priemonė. Kadangi tuoktis ir turėti vaikų negalėjo be šeimininko leidimo, o leidimą gauti buvo sudėtinga, tai jų nebuvo tiek jau daug. Tačiau suteikus galimybę tą daryti laisvai, žemesniųjų demonų ėmė daugėti. Jie pradėjo reikalauti daugiau. O tuos neramumus sumaniai kurstė Valdovės (tiek Učišos, tiek Akeilės) opozicija. Tarybos pirmininkas Šanas tikėjosi sukelti neramumus ir tuo pasinaudojęs nušalinti valdovę. O Karalystės valdymą turėjo perimti Taryba. Bet vadovavimas maištui išsprūdo iš rankų, nes žemesnieji demonai galiausiai susivokė, kad neturi ko maištauti prieš Valdovę. Tačiau Šano partija turėjo kitus planus. Taigi, dingo ne tik rofų partijos vadas Ralinas, bet ir keletas mronų, aminikų, eduadų bei nirudų lyderių. Ir apkaltinta buvo Valdovė.
Tšiagunas grįžo pas savo vyrus, sulaukė tamsos ir patraukė prie ežero. Eidamas mintijo apie tai, kad Valdovė Akeilė yra protinga ir teisinga. Tačiau jai šiek tiek trūko gebėjimo susitvardyti. Kartais staigūs, spontaniški sprendimai pasiteisindavo. Tačiau kartais išeidavo nei šis, nei tas. Kad ir ši kelionė į Žemę. Atvyko čia nežinodama tiksliai ką ir kaip darys. Viena laimė, kad drauge pasiėmė jį. Žinoma, lordas Temoras nemanė, kad yra pats protingiausias. Tačiau, šiaip ar taip, neblogai išmanė apie gyvenimą Žemėje. Be to, buvo dėkingas jai už išlaisvinimą bei ištikimas. Dėl tokio skuboto žingsnio dabar ir teko ieškotis pagalbos.
Taip besvarstydamas pasiekė ežero pakrantę. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Tiesa, lordas Temoras buvo tikras, kad kur nors krūmuose tyliai sėdi ragana. Be to, iš ežero garantuotai jį stebėjo ne viena pora akių.
Lordas Temoras tyliai pasišaipė iš savęs. Grįžęs į Žemę ėmė galvoti, kad visi turi fizinį kūną. Deja, nei demonai, nei dievai fizinio kūno neturėjo. Bet kada, jei tik reikėdavo, galėjo tą kūną suformuoti. Per tūkstančius metų, dėdami daug pastangų, studijuodami ir eksperimentuodami demonai išmoko įgyti bet kokį fizinį pavidalą ir išlaikyti jį norimą laiką.
Na, gana! Tšiagunas dar akimirką pastovėjo ir staiga per akimirką tapo lordu Temoru. Tai, kad viskas pavyko lengvai ir greitai, rodė, jog aplinkui tvyro milžiniškas energetinis laukas. Dar minutėlę padelsęs lordas Temoras niurktelėjo į Žaliąjį ežerą.
Kurį laiką nieko nevyko. Paskui atgijo visos demoniškos juslės. Jis ėmė matyti, girdėti, užuosti. Galiausiai pastebėjo jį apsupusius žalius pavidalus. Įžvelgti juos buvo sunku, nes po purvinu ežero paviršiumi vanduo buvo skaidriai žalias.
- Sveiki, - subangavo Temoras.
- Labas, - atsakė kažkas. – Ko nori?
- Noriu pasikalbėti su Senoliu.
- Ką nori pasakyti?
- Tai jam ir pasakysiu.
- Mūsų šeima neturi paslapčių.
- Šitaip nieko nebus, - ramiai pareiškė Temoras. – Galim ginčytis kol ežeras išdžius. Niekas nuo to nepasikeis. Aš kalbėsiu ne savo vardu. Todėl negaliu kalbėtis su bet kuo.
- Ir kieno vardu kalbėsi? – pašaipiai paklausė demonė, plūduriuojanti kairėje.
- Aš kalbėsiu Demonų karalystės valdovės Akeilės vardu.
- Mes negyvename Karalystėje. Ir Akeilė nėra mūsų valdovė. Mes nesiruošiame jos klausytis.
- Taip stipriai bijote Valdovės Akeilės, kad net jos pasiuntinio nedrįstate išklausyti.
- Mes nebijome!
- Kaip gi! – linksmai kalbėjo Temoras. – Bijote taip, kad net nedrįstate manęs pas Senolį nuvesti. Bijote taip, kad net nedrįstate išklausyti jos žodžių. Bijote taip, kad net nedrįstate Didžiosios Valdovės Akeilės pasiuntinio išklausyti. O kaip drebėtumėte, jei čia būčiau ne aš, lordas Temoras, o jos Kilnybė Valdovė Akeilė.
- Kas? – išgirdo už nugaros. – Pakartok savo vardą.
- Esu lordas Temoras, Valdovės Akeilės pavaldinys.
- Negali būti! – šūktelėjo dar kažkas. – Lordas Temoras yra nuteistas. Ir jam liko kalėti dar apie tris tūkstančius metų.
- Tai esu aš! Valdovė Akeilė išlaisvino mane. Lygiai kaip ir jus paleido iš vergovės!
- Mes… - atrodo norėjo prieštarauti kažkas.
- Patylėk! – nutildė ta pati demonė. – Lorde Temorai, aš nuvesiu tave pas senolį.


Senolis plūduriavo įsigilinęs į savo mintis ir kurį laiką nekreipė dėmesio į atvykusiuosius.
- Man sakė, kad tu – lordas Temoras. Tas, kurį Učiša uždarė į sidabrinę dėžę, - galiausiai prakalbo.
- Taip, Senoli. Bet Valdovė Akeilė mane išlaisvino. Aš jai prisiekiau ištikimybę ir dabar esu jos pasiuntinys.
Senolis vėl kurį laiką tylėjo paskendęs savo žalioje vienatvėje.
Temoras tuo tarpu rikiavo mintis. Žinojo, kad nebus lengva. Tačiau, nors nebuvo detaliai visko aptaręs su Akeile, suprato neturįs kitos išeities. Tik sakyti tiesą.
- Ar tu, - vėl prabilo Rofas, - esi toks… netvirtas? Padlaižys? Bailys?
Tiesą pasakius, kažko panašaus galima buvo tikėtis. Todėl demonas atsakė visiškai ramiai, nė kiek nepakeitęs spalvos:
- Senoli, aš matau, kad tu nori mane įžeisti, išblaškyti. Tikiesi, kad aš pasakysiu ką nors netinkamo.
Šį kartą senolis atsakė stebėtinai greitai:
- Tu ne taip supratai. Aš tik noriu sužinoti, kas tu esi.
- Tebūnie, - lordas Temoras neketino leistis į bevaises diskusijas. – Patikėsiu tuo, ką sakai. Ir į tavo klausimą atsakysiu. Tu, Senoli, puikiai viską žinai, nes tada dar buvai vergas Karalystėje.
Temoras priminė tą tyčia. Tai galėjo sukelti dvejopas reakcijas. Arba jie supyks, ir tada jis turės nemalonumų. Arba Senolis gerai viską permąstys ir padės.
- Kodėl primeni man tokius nemalonius ir skaudžius dalykus?
- Bet gi tu, Senoli, darai tą patį.
- Tačiau tai tu atėjai pas mane. Ir įžeidinėji mane mano namuose.
- Noriu, kad prisimintum kuo buvai. Ir kaip tapai laisvas.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Manau, kad už laisvę turi būti dėkingas Valdovei Akeilei.
- Ne! – griežtai nutraukė Senolis. – Taip nulėmė Didžioji Dvasia!
Rofas jau nebevaldė emocijų. Jos pasipylė visomis vaivorykštės spalvomis. Ir užtruko kol Senolis tapo daugmaž stabiliai žalias. Tuo tarpu lordas Temoras sugebėjo išlikti beveik ramus. Tiesa, iš žydro jis tapo mėlynai violetinis.
Lordas Temoras palaukė kol Senolis aprimo. Tada pareiškė:
- Taip. Sutinku su tavimi, kad šito norėjo ir taip nulėmė Didžioji Dvasia.
Po šių žodžių Senolis atsipalaidavo ir nudžiugo. Tačiau vėl suirzo po kitos frazės.
- Tačiau Didžioji Dvasia nesikiša į mūsų reikalus. Ir reikia dėkoti, kad mūsų Valdovė Akeilė išgirdo jos mintis bei įgyvendino.
Lordas Temoras nieko nepajuto. O atsigaivelėjo… sidabrinėje dėžėje. Ir pirmiausia linksmai nusijuokė. Žinoma, toks jo poelgis kai kam galėjo pasirodyti mažų mažiausiai keistas. Tačiau demonui buvo juokinga. Iš tokios pačios sidabrinės dėžės jis išsivadavo visai neseniai. Ir dar nebuvo pamiršęs kaip čia „jauku“. Kita vertus, nebuvo jau taip blogai, nes per keletą tūkstančių metų išmoko prisitaikyti savo kalėjime.
Tačiau po kelių akimirkų Temoras susirūpino. Ir, galima sakyti, net išsigando. Baisiausia buvo ne tai, kad jis atsidūrė šioje dėžėje. Blogiausia buvo tai, kad nepajuto kaip jon pateko.
Kai jį nuteisė kalėti toje sidabrinėje dėžėje, jis savanoriškai atidavė ginklą ir galios simbolius, o tada pats įlindo į savo kalėjimą. Dabar jį čia įkišo nežinoma jėga.


Trečią dieną po Tšiaguno išvykimo į stovyklą šuoliais atlėkė du kariai.
Kapitonei Soirai, juos pamačius, sutraukė vidurius. Kažkur pilvo apačioje žarnos susivijo į mazgą (oi, kaip žmogiška…).
- Kapitone Soira, - kreipėsi Vonesas.
Tai buvo vidutinio amžiaus kresnas vyras, kurio šviesūs plaukai puriomis garbanomis krito ant pečių. Visada būdavo ramus, netgi apatiškas. Kaudamasis niekada nesusierzindavo ir atrodė, kad nieko nebijo. Tačiau dabar jo lūpos buvo kietai suspaustos, akys kiek primerktos. Jis sunkiai alsavo. Galbūt nuo greito jojimo. Tačiau Soira buvo tikra, kad jis šiek tiek apsigandęs.
- Kalbėk, kareivi.
- Kapitonas Tšiagunas įsakė mums grįžti, jeigu jo nebus dvi naktis. Įsakė grįžti visiems. Tačiau seržantas Mugnis liepė joti mums su Graku. Kiti liko ten.
Soira giliai įkvėpė:
- Pasakok viską iš eilės.
- Kai tik nujojome, kapitonas Tšiagunas nuėjo pas raganą. Mes apsistojome kitoje kelio pusėje. Po kurio laiko kapitonas grįžo. Tada ir pasakė, kad vakare išeis. O jei negrįš dvi naktis, tai mes turime traukti į stovyklą ir papasakoti viską tau.
Soira staigiai apsisuko ir riktelėjo:
- Ninemai! Pas mane!
- Klausau, kapitone!
Ji patraukė palapinėn. Ninemas iš kitos stovyklos pusės bėgte nusekė paskui.
- Ninemai, surink man dvidešimt vyrų. Jie, Vonesas ir Grakas jos su manimi. Tegul visi gerai pavalgo, pasiima maisto porai dienų. Tu liksi čia vyriausias. Jei negrįšim po dešimties dienų, vyrai tegul ieškosi tarnybos kitur. O burtininką paleisk į visas keturias puses.
- Klausau, kapitone!
Kurį laiką stebėjo kaip kapitonė renkasi daiktus, meta į laužą kai kuriuos dokumentus ir laiškus.
- Ar galiu paklausti?
- Taip, - linktelėjo nė neatsisukdama.
- Man taip atrodo, kad nė nesiruoši grįžti?..
Tiesą pasakius, tai nuskambėjo daugiau kaip teiginys negu klausimas.
- Kad nė pati nežinau.
- Bet manai, kad taip gali nutikti. Tai kodėl neimi mūsų visų? Juk taip būtų saugiau.
- Ne. Nei tu, nei kas kitas negali man pagelbėti.
Soira nutilo. Jai pasidarė skaudu, kad vienintelis tikras draugas šioje Žemėje pakliuvo į bėdą. Todėl, kad pasitikėjo ir buvo ištikimas. Reikėjo joti pačiai… Et!
- Tiek to! – garsiai atsakė į savo mintis. – Ar viską supratai Ninemai?
- Tikrai taip, kapitone!
- Puiku. Tada sėkmės jums čia. Ar mano vyrai pasiruošę?
- Taip.
- Tai mes išvykstam.
Soira išdrožė iš palapinės, šoko ant žirgo ir pasileido šuoliais.
Tuo tarpu Ninemas žiūrėjo įkandin ir galvojo, kad likimas iš jo eilinį kartą pasityčiojo. Tokių gerų kapitonų kaip Soira ir Tšiagunas jie per amžius nebuvo sutikę.