Drakono šventė

Begalinėje erdvėje yra begalė būdų būti turtingam. Tapti drakonu yra vienas iš jų. Perkelta asmenybė į didingą, nesenstantį kūną, užaugintą laboratorijoje tarp žvaigždžių. Iš dalies tai buvo galios parodymas – tarpplanetinės kelionės pasunkėja su tokiu kūnu, o iš dalies tai psichologinė taktika. Drakono kūnas brėžia ribą tarp pasiekiamumo ir galimybių.
Šventė pagarbina šią atskirtį, ji įkvepia svajonę ir baimę į kūnus tų, kurie vaikšto dviem kojomis. Vienos iš tokių švenčių dokumentacijai nusileido bibliotekininko laivas.
Tai yra miškingas kraštas, medžiai auga laisvai, o skrendant virš jų matosi žiedais pagrįstos sodinimo praktikos, užsirašė bibliotekininkas. Tolumoje kirviai dūla kaskart kirtę į medį, o radijo bangos kaip šmėklos neša lopšines.

Šventė gyvenimui pasižymėjo savo tradicine išraiška – pertekliumi. Ore maišėsi uogų, lapų viralai. Dūmijo mėsa ir sūdėsi žuvis. Po kojomis mėtėsi balti kauliukai. Atrodo, suvalgyti iki galo taip pat reikia. Sukosi ir daugiau ratelių žmonių, savaip švenčiančių duotojo gyvenimo ribas. Vyrai ir moterys rungėsi ant paguldytų rąstų, mušė vienas kitą kvapnių žolelių maišais. Susėdę ratu pasakojo istorijas, vienas atsistodavo ir kiti klausydavosi, įgerdavo pasaką, balsą, džiugesį ar liūdesį, žinias ar juokus. Snaudė ir keli, mačiau, kaip juos užkloja minkšta samanų paklode.

Kaip žaibas, baisus šaltis staiga perėjo mano kūną. Toks jausmas, lyg aštrūs durklai draskytų pilvo ertmę. Aukštai virš debesų drakonas suko ratus. Jo žvynai švytėjo saulės šviesoje.
Teiravausi vienos moters, kokie jos šventės įspūdžiai. Jos akys raudonos, rankos pūslėtos, ir šnekėjo ji pilna burna.

Muzika prasidėjo su saulės laidos spinduliais, jos ritmas ir širdies dūžiai vis labiau traukė mane. Barzdotas vyras, jo veidą dengė gobtuvas, o žodžių aš protu suprasti negalėjau. Tačiau žinojau, kad daina pasakoja apie kitą pusę – apie dvasios kelionę, kaip ji mokosi plaukti atminties upe ir kaip jos basas kojas liečia šiurkštus laiko smėlis. Kilo rūkas, žmonės pradėjo linguoti kartu. Mes, lyg prie miško atokaitos vėjo blaškomi jaunavedžiai medeliai, jautėmės susieti. Mūsų nematomos šaknys gėrė iš tos pačios dirvos.
Galvojau apie prarastus ryšius, apie netikėtus įžeidimus, apie paskutinius momentus kartu. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad išsiskyrime tiek daug tylos. Tiek daug vienpusiškumo – negi jie negali šnekėti atgal? Bent mandagų žodį ištarti dėl to, kas buvome. Gal tai, kas jų laukia toliau, priverčia tylėti? Kažkas viduje tarytum sutraukia stygas: panieka, pyktis, susitaikymas, nutolimas. Tyla išreiškia tai su kaupu. Ačiū tau, gobtasis dainininke, kad davei balsą tiems, kas blaškosi šešėliuose.



Su mėnulio aukštuma atėjo ir kitas vyras – aukštakulniais, žibančiu kostiumu. Vienoje rankoje jis laikė degtinę, o kitoje – būgnelį. Aš norėjau būti ten, kuo arčiau jo. Judėti jo ritmu. Bet jis laikė atstumą, tai, ką jis davė, buvo mūsų išgyvenimui. Nedrįsau peržengti ribos, skyrusios muziką nuo gyvenimo. Beliko tik pasiduoti ir šėlti su kitais. Šėlti, nes kitaip dejuočiau. Susikibę rankomis mes bėgome ratais, pynėmės spiralėmis, bėgome po rankų arkomis ir iš nuovargio kritome ant žemės.
Kodėl gi tądien negalėjo būti mano gimtadienis? Skraidant tarp planetų skaičiuojamas laikas praranda savo prasmę, lieka tik jaučiamasis laikas. Ir aš jaučiau, kad tai mano gimtadienis. Viskas įmanoma per gimtadienį, tereikia paprašyti.
Paryčiais atėjo tyla. Grupė muzikantų styginiais instrumentais grojo prieš tuščią aikštę. Į melodiją įsipynė vėjo gūsiai, drakonas artėjo. Lapai krutėjo, aš bandžiau save apgauti, kad jie irgi klausosi.
Po truputį visi šventės dalyviai susirinko aikštėje. Pažadinti miegoję, susuktomis galvomis, vos atskiriami jaunuoliai judėjo link jos. Pirma galvojau, kad jiems svarbiausia šventės dalis buvo styginių instrumentų muzika, bet, sekdama jų pavyzdžiu, aš pakėliau galvą į viršų. Didelės geltonos akys skverbėsi į mane, o nasrai leidosi iš dangaus. Mane prarijo drakonas.
Aš kumščiavau kaip galėjau, spardžiausi, nebūsiu aš skanus kąsnelis! Nuo kaulo dantų slydo mano kumščiai, drakono liežuvis spaudė prie gomurio, trūko oro. Galėjau iškepti ten.

Jis mane išspjovė.


– Įprastai taip nesispardo. Ko tu šventę gadini?.. – balsas kaip katės murkimas, per kūną perėjo drebuliukas. Aš nusivaliau svetimas seiles nuo burnos.
– Negadinu, tu man viską sugadinai! Puikiai laiką leidau, o tu mane prarijai. Dar tiek turėjau nuveikti. Galvojau, kad mirsiu. - Baimė, pagarba išnyko susidūrus su mirtimi.
– Ir turėjai mirti, – tingiai atšovė aštriadantis. – Pasisekė šįkart, kad neperkandau. – O kodėl jis manęs nekando? Pėdos irgi vietoje, kaip vabaliuką mane pakėlė. Koks keistas maitinimosi būdas.
– Šįkart? Tai tu dažnai valgai žmones per savo šventę? Ir jie vis tiek švenčia?
– Tai dalis šventės. Mirtis mano nasruose. O šįkart norėjau pažiūrėti, kaip jie švenčia, jei nėra... Pėdą, kojas galima užkasti, sudeginti, sutvarstyti, bet kai nieko nelieka, kaip jie elgsis tada? – drakonas lėtai atsiduso, jo nosis išpūtė šilto vėjo gūsį. – Neturėjau tavęs pasirinkti, bet ir grįžti negaliu.
– Tikrai neturėjai. O pats negali atsakyti, ką daro neturint kūno.
– Ką galiu ir negliu atsakyti, priklauso tik man. Ką noriu tą ir žaidžiu. Žiūrėk kad su tavim baigčiau žaisti. – Atrodė šis pokalbis vienaip ar kitaip baigsis, o man palankus buvo tik vienas išėjimas.
– Prašau, ar galiu grįžti? Aš knygas rašau, apie kultūras ir šventes, apie žm.. didingus ir vietas kur jie švenčia. Galiu ir jus aprašyti. Ką tik norit pasakysiu.
– O jau maldauti pradėjo. Pažadėsi viską, ką tik gali, o paskui ko neturi. Tau dvigubai pasisekė, kad aš jau nebe taip mąstau kaip jūs. Nebegali grįžti į šventę, išvis palik šią vietą ir niekada nebegrįžk. Tu mirei mano nasruose. O jei nuspręsi neklausyti manęs...
– Suprasta! Jau judu link savo laivo. Labai gailestingas ačiū.