Sugrįžimas. Burtininkai-32

- Nesuprantu, - gurkšnodamas arbatą kalbėjo Margenis. – Na, turi ta kirmėlė kažkokių magiškų galių. Tai ką?
- Bet spjaudėsi ji kažkuo.
- Labai jau netaikliai spjaudėsi, - gūžtelėjo pečiais žaliaplaukis.
Burtininkai sėdėjo virtuvėje ir kalbėjosi apie tai, apie ką pasikalbėti turėjo dar vakar.
- Aš netikiu, kad tas gyvačiukas galėtų taip orus keisti. Jis, kiek pamenu iš tavo pasakojimo, tėra menkas pabėgęs nesusipratimas.
- Na, buvo kilusi sumaištis su visokiais senaisiais dievais ir Amžinaisiais.
- O ar kas išsiaiškino, kodėl ta sumaištis kilo?
- Ne, kažkaip pamiršo visi. Išgrūdo vargšę Ladą ir tiek.
- Na, ne tokia jau ji vargšė, - vyptelėjo Iseitis.
- Taigi, - kažkaip mąsliai linktelėjo Margenis.
Kurį laiką valgė paskendę savo mintyse. Abu svarstė, kad protingiausia būtų sėsti ant žirgų ir traukti savais keliais. Tegul čia stūgauja vėtros, lyja lietūs, sninga ir šąla. Kas jiems?
- Kaip manai, ar mums verta čia veltis? – po akimirkos paklausė Iseitis.
- Neverta. Bet velsimės.
Iseitis nustebęs pažvelgė į kelionės draugą.
- Aha, - nusiviepė šis. – Aš gi pažadėjau.
- Aš tai nieko nežadėjau, - atkirto Iseitis.
- Tai paliksi mane vieną?
- Eik jau! – numojo ranka. – Gal geriau pakalbėkim apie reikalą.
- Pakalbėkim, - sutiko. – Pradėsim nuo to, kad kažkodėl prisikėlė, buvo prikelta, o gal nė nebuvo niekur išėjusi Didžioji Lada. Tuo pačiu metu prisikėlė daugybė monstrų ir demonų. Ir dar ta Varinė Gyvatė nelaiku. Ir kiaušinius sudėjo.
Maždaug viską Iseitis jau buvo girdėjęs, tačiau klausėsi labai atidžiai. Tuo tarpu žaliaplaukis dėliojo mintis toliau:
- Viskas vyko vienu metu. Atsakomybę už viską prisiėmė Lada. Bet keista, kai dabar pagalvoju. Ji sakė – pabudau. Ką tai reiškia?
- Na, manęs neklausk. Ją turėjo kažkas prikelti. Juk iš ten, kur išeina senieji dievai, grįžti, kiek žinau, nėra paprasta.
- Tai kaip gi tai atsitiko? Ir dar man atrodo, kad ji tik prisiėmė kaltę dėl monstrų ir viso kito.
- O kodėl nepasakė tiesos?
- Kas supaisys dievus? Su dabartiniais bendraut neįmanoma. O senieji…
- Taip, dėl to tu teisus. Taigi, Didžiosios Lados motyvų mes nesužinosim. Nesužinosime ir kas ją prikėlė. Tai ką galim sužinoti?
- Apie tą laikotarpį – nieko. Tačiau ir toliau nieko gero. Kodėl Lada paliko du gyvačiukus?
- Vadinasi, jos manymu, taip reikėjo.
- Aha, reikėjo. O tada ėmė ir išsinešdino. Ir paliko čia baisią netvarką.
- Aišku. Tik aš galvoju, kad viskas prasidėjo ne nuo Lados ir tų monstrų.
Margenis nustebęs pažvelgė į magą.
- Aš galvoju, kad mes esame pradžia.
- Vis tiek nesuprantu.
- Na, pagalvok. Tavo tėvas, ta Naktižiedė. O aš?
- Ką tu?
- Kokio galo atsiradau čia, toli nuo savo tėvynės? Net nežinau kur ji yra.
- Gal tu ir teisus.
Burtininkai vėl gurkšnojo arbatą tylėdami.
- Tai ką darysim? – pagaliau paklausė Margenis.
- Neišspręsim mes visko. Bet gyvačiuką reikėtų nugalabyti.
- Taip. Ir kokiu būdu? Aš tai mačiau, kaip jos motina su burtininkais tvarkosi.
- Reikia jai nukirsti galvą.


Sekantį rytą burtininkai vėl patraukė link daubos. Pasiekę maždaug pusiaukelę, išsiskyrė. Tikėjosi, kad vienas nukreips dėmesį, o kitas galės nukirsti jai galvą.
Kai pasiekė daubą, šliužo nebuvo matyti. Burtininkai ir manė, kad gyvačiukas bus įlindęs savo irštvon. Kadangi daugiau į daubą lįsti neketino, tai nusprendė išvilioti jį burtais. Iseitis linktelėjo, ir burtininkai vienu metu smogė: žalios ir mėlynos liepsnos liežuviai apėmė daubą.
Akimirką nieko nevyko. Paskui dauba vėl sprogo, ir iš jos riaumodama iššovė gyvatė. Žirgai stojo piestu, ėmė klaikiai žvengti. Tai buvo lengviausia darbo dalis. Kol šiek tiek apkvaitęs šliužas piktai šnypšdamas sukiojo galvą, burtininkai dar kartą smogė magiška ugnim. Gyvačiukas vėl ėmė šnypšti. Tačiau jokios akivaizdžios fizinės žalos, rodos, nepatyrė.
Iseitis išsitraukė savo keistąjį ginklą ir šoko prie gyvatės. Smūgis nebuvo tikslus. Jis tik suerzino. Šliužas, siaubingai įsiutęs, atsigręžė į jį. Margenis puolė gelbėti. Išsitraukė durklą ir metė. Deja, nepataikė. Iseitis jau bėgo tolyn. O gyvatė įsispitrėjo į Margenį ir paleido ugnies kamuolį. Burtininkas atsitraukti nesuspėjo. Tiesiog išrėkė Didįjį Užkeikimą, tuo būdu susilpnindamas smūgio jėgą. Tačiau neišsisuko be nuostolių. Žirgas, išgąsdintas triukšmo ir ugnies, šoko į šalį ir išmetė Margenį iš balno. Krito labai nesėkmingai – skaudžiai susitrenkė dešinį petį. Jam už nugaros degė miškas. Žirgas nušuoliavo šalin. Kol burtininkas bandė atsistoti, šliužas, rodos jau atsigavęs nuo netikėtos atakos, lėtai pasisuko Iseičio pusėn.
- Saugokis! – šūktelėjo Margenis.
Sunku pasakyti, ar bendražygis išgirdo. Gyvačiukas vėl išspjovė ugninį kamuolį. Iseitis iškrito iš balno, jo drabužiai degė. Burtininkas nusirito tolyn bandydamas juos užgesinti. O žirgas tiesiog užsiliepsnojo. Margenis tuo metu šiaip ne taip atsistojo ir, nors ranką pakelti buvo sunku – žvėriškai skaudėjo dešinį petį, vis gi sugebėjo suformuoti ugnies srautą. Žalios liepsnos apgaubė gyvatę. Nelaukdamas, koks bus rezultatas, Margenis smogė dar kartą. Ir dar kartą. Daugiau nepajėgė. Griuvo visiškai išsekęs ir prarado sąmonę.
Kai atsigavo, aplinkui degė miškas. Šliužo nebuvo matyti. Burtininkas vargais negalais atsistojo ir šūktelėjo:
- Iseiti, kur tu?
Niekas neatsiliepė.
- Ei, Iseiti! Kur tu?
Tyla.
Svaigo galva. Pykino. Tačiau Margenis sunkiai slinko ton pusėn kur, jo manymu, turėjo būti magas. Vieną kartą vos neįgriuvo į daubą, nes per dūmus aplinkui nieko nebuvo matyti. Svirduliavo daubos pakraščiu remdamasis į medžius, kaskart susiraukdamas nuo skausmo. Dešinysis petys ištino, skaudėjo nežmoniškai. Dėl dūmų buvo sunku kvėpuoti, beveik duso. Niekur nematė Iseičio. Vis šūkavo, bet tas neatsiliepė. Pagaliau rado. Jau manė, kad lavoną. Suklupo prie Iseičio kūno. Jis buvo gerokai apdegęs, tačiau kvėpavo.
- Ei, girdi? – pajudino bendražygį.
Šis neatsiliepė ir neatsimerkė, tačiau sudejavo.
- Na gi, aš irgi bjauriai jaučiuosi. Kelkis…
- Gerai… jau… gerai… - sugargaliavo.
- Na, ačiū dievams nemirtingiesiems. Gyvas.
- Lyg ir… Tu?
- Irgi gyvas, - iškvėpė Margenis.
- O… tas… šliužas…
- Nežinau. Nei gyvo, nei nudvėsusio.
Iseitis sunkiai, stenėdamas ir dejuodamas, atsisėdo. Drabužiai virtę skutais, rankos ir dalis veido apdegę.
- Na, tada gyvas.
- Taigi.
- Žirgų nėra. Kaip kapanosimės?
- Keturiom. Kche… kche… - lyg ir susijuokė Iseitis.
- Tikrai juokinga.
- Nešdinamės.


Kai Kurtė pamatė grįžusius, neteko žado. Sustingo virtuvės vidury ir žiūrėjo akis išpūtusi.
- Nevėpsok, motin. Aš pasakysiu ką turėsi mums gauti. Viską rasi miške ar darže. O dabar mes prigulsim. Reikia virinto vandens ir švarių skudurų… ir samanės žaizdoms valyti.
O gydytis teko ilgai. Nuo paprastų tepaliukų žaizdos negijo. Magija gelbėjo irgi nelabai.
- Čia kažkokia pirmapradė magija, - konstatavo Iseitis, kai po dešimties dienų gydymosi nieks ir nepasikeitė.
- Taip. Ir ką darysim?
- Nežinau. Skauda mažiau, bet negyja.
- Gerai, kad nors mano žaizdos paprastos. Petys beveik jau atsistatė, o smulkios žaizdelės visai užgijo. Bet ką daryti su tavim?
- Taip. Ir dar su tuo šliužu.
- Manau, kad jis sveikas ir gyvas. Bet keista.
- Kas?
- Na, po to mūsų susirėmimo orai kiek aprimo.
- Įdomu.
- Taip.


Dėl Iseičio žaizdų jie užtruko dar dešimt dienų. Magas gydėsi ir tepalais, ir žolelių nuovirais, ir užkeikimais. Nelabai padėjo. Nors skausmą numalšinti pavykdavo, tačiau žaizdos negijo. Lyg ir užsitraukė plona luobele, iš po kurios nuolat sunkėsi keistas skystis. Be to, burtininkas jautė nuolatinį dilgčiojimą nudegimų vietose.
Galiausiai mėlynplaukis nusprendė, kad keliauti jau gali, o žaizdos vis tiek bent jau greitu metu neužgis.
- Reikės pagalbos.
- Na, - Margenis kažkaip keistai pasimuistė. – Žinau kai ką, kas tau galėtų padėti. Nesu tikras, ar bus paprasta tą pagalbą pasiekti. Bet lyg ir neturim kitos išeities.
Jokių graudžių atsisveikinimų nebuvo. Margenis tepasakė:
- Dėkui, motin. Telaimina Praamžis tave ir tavo šeimą.
- Dėkui. Sėkmės tau… burtininke.


Kelionė buvo keistoka. Margenio žirgą Mirenis rado miške. Jis buvo visai sveikas. Gi Iseičio arklys, kurį pardavė Mirenis, buvo visiškai netinkamas jojimui. Be to, žaizdos nuolat atsiverdavo ir imdavo skaudėti.
Artėjant prie Bedugnės jūros oras ėmė taisytis. Matyt, Dugninis ir Gaišė neketino sėdėti namie prastu oru. Išlindo saulutė, pūtė švelnus vėjelis. Tačiau „miške“, kuris anąkart Glažutei pasirodė toks keistas, viskas buvo po senovei. Paukščiažmogiai ir vėl buvo pikti. Tik šį kartą nesiveržė sudegti.
- Na, - pasakė Margenis mesdamas žiedą, - dabar teks palaukti. Priklausomai nuo Dugninio nuotaikos gali tekti ir ilgokai čia stypsoti…
- Kur dingsi, - gūžtelėjo pečiais Iseitis. – Tiek kankinausi, tai pakentėsiu dar.
Keliauninkai įsitaisė ant pievelės priešais saulutę. Po tų bjaurių lietingų dienų buvo labai malonu pasišildyti. Taip ir sėdėjo tylomis, kol galiausiai iš gelmės išniro undinėlė.
- Vaje... e... e… Tai hm… Margenis… Girdėjau, tu išvykęs. Toli. O šitas mėlynplaukis – tavo bendrakeleivis? Nekaip atrodo…
- Baigei? – niūriai paklausė Margenis. – Tu, Saulute, amžinai pliurpi kaip užsukta.
- O tu – linksmas kaip visada, - nusivaipė undinėlė.
- Na, nelabai man dabar linksma. Ir, po teisybei, neturim laiko. Burtininkui Iseičiui reikia Pilies gyventojų pagalbos. Tėvas įleis?
- Nežinau. Nėra jo.
Margenį taip nustebino naujiena, kad neišsyk susizgribo paklausti:
- Tai kur gi jis? Nepamenu, kad būtų mėgęs vaikščiot į svečius.
- Na, kartais įpročiai keičiasi, - neapibrėžtai paaiškino Saulutė.
- Gerai. Man tas pat. Ar galėsim patekti į Pilį?
- Tai kad ne, kol tėvo nebus.
- O kada grįš?
- Turėtų ryt.
- Na jau! Ar ir stirksosim čia pernakt?
Undinėlė tik pečiais gūžtelėjo.
- Tai gal gali nuplaukti į Pilį ir pakviesti ką nors?
- Galiu.
Bet undinėlė toliau plūduriavo virš vandens ir niekur neketino plaukti.
- Na?
- Kad Pily irgi nieko nėr.
- O dievai nemirtingieji! Jūs su Bangele nepakartojamos.
- Na, dėl šito tikrai nesiginčysiu. Mes – nepakartojamos.
- Tai jūs čia vienos?
- Aha, nuobodžiaujam.
- Matau, bet gal…
- A, svečių sulaukėm.
Margenis staigiai atsigręžė. Avilė ir Duogas sėdėjo ant žirgų. Sprendžiant iš jų išvaizdos buvo keliavę toli ir ilgai. Atrodė pavargę ir suirzę.
- Sveiki gyvi. Kur jūs visi tąsotės?
- O jūs?
- Na, mus ištiko nemalonumai. Va, Iseitis turi bėdą. Pamaniau…
- Gerai, - linktelėjo Avilė. - Jojam.
Saulutė vis dar plūduriavo pakrantėje ir staiga įsiterpė:
- Niekur jūs nejojat! Tiksliau, jūs visi trys galit joti, o mėlynplaukis – ne.
Duogas buvo tylus. Užtat Avilė tokia suirzus, kad šoko kaip pasiutusi katė:
- Tai ką: dabar jau tu tapai valdove?! Nurodinėsi čia man, ką galiu į svečius pasikviesti?
- Aš? Ne. Tėvas…
- Nemikčiok čia! Josim visi! Burtininkui pagalbos reikia.
- Bet tėvas…
- Klausyk, brangute, mano kantrybė senka.
- Tėvas mane nubaus…
- Tegul kreipiasi į Gaišę. Paaiškins jam.
Ir pavarė žirgą. Kiti nusekė paskui.


Pilyje burtininkai pirmiausia nusiprausė, persirengė ir pavalgė.
- Na? – pagaliau prakalbo ligi šiol tylėjęs Duogas. – Tai kas nutiko?
Margenis trumpai papasakojo jų nuotykius. Iseičiui vėl prasidėjo skausmai, žaizda pradėjo šlapiuoti, todėl jis tik linkčiojo galva ir trumpai atsakydavo į klausimus.
- Atrodo aišku. Dabar apžiūrėsim žaizdą, apraminsim kiek. Tada reiks pasidomėti.
- Man atrodo, - pasakė Avilė, - kad kažkuris burtininkas… gal burtininkė Čirškė buvo taip apsvilus Didžiosios gyvatės metais. Ji viena gyva teliko po susidūrimo su šia keista magija. Ji lyg ir pasveiko…
- Na, taip. Tikrai. Kiek pamenu, jai padėjo Gaišė.
Įsivyravo nejauki tyla. Iseitis pajuto, kad jam kažko nesako.
- Jeigu tai labai sudėtinga arba ta Gaišė kaprizinga, tai gal aš apsieisiu.
- Nesudėtinga, - ramiai pasakė Duogas. – Tik užtruks ir, kiek girdėjau, gydymas nelabai malonus.


Gaišė atvyko naktį, Iseitį išvertė iš lovos. Graži ir kartu baisi aukštaūgė moteris. Elgėsi išdidžiai ir grubokai.
Iseitis nebuvo jautrus. Tačiau skausmas buvo nežmoniškas. Jį vėl degino. Tik šį kartą ugnis buvo šalta, tiesiog ledinė. Ji, rodos, skverbėsi ligi pat sielos gelmių. Atrodė, kad tuoj mirs ir pateks į ledo ir šalčio karaliją. Tuoj tuoj pavirs ledo stulpu ir amžiams liks stovėti sniegynuose. Taigi, verkė kaip mažas vaikas. Verkė ne tik dėl fizinio skausmo. Verkė iš baimės, kad jo jau nebebus ir niekam tai nerūpės, nes jis yra vienišas keleivis ieškantis tėvynės, kurios niekada nematė. Ir jau nebepamatys. Po to užmigo kažkokiu keistu miegu.
Pabudo sekančią dieną gerokai po vidurdienio. Jautėsi lyg naujai gimęs. Nieko nebeskaudėjo, tik šiek tiek svaigo galva. Jis pažvelgė į veidrodį. Oda buvo lygi ir skaisti.
- Grožiesi savim? – išgirdo pašaipų Margenio balsą.
- Tai jau, - linktelėjo. – Vieną akimirką jau maniau, kad taip ir nusigaluosiu nuo tų žaizdų, o paskui ir nuo tos keistos burtininkės gydymo.
- Turėtum beprotiškai valgyti norėti.
- Žinai, - jau godžiai kimšdamas prie stalo pasakė Iseitis. – vis gi norėčiau grįžti ir pribaigti tą gyvatės išperą.
- Žiūrėk tu man, - nusivaipė Avilė. – Dar neatsigavo nuo ano susitikimo, o jau veržiasi vėl.
- Gerbiamoji Avile, nemėgstu nebaigtų darbų. Be to, norėčiau tai gyvatės išperai atkeršyti. Labai jau brangiai man kainavo mūsų pasimatymas.
- Na na… Ir kaip ketini tą padaryti? Juk nepavyko anąkart.
- Nežinau. Tiesiog buvom nepasiruošę. Puolėm kaip be galvos.
- Galėjot ir likti be galvos, - įsiterpė Duogas.
- Na taip, - linktelėjo Margenis. – Labai pikti ir nelaimingi jautėmės.
- Tai parodyk man dabar, kuris čia burtininkas toks laimingas… - iškošė pro sukąstus dantis Avilė.
- Tu čia ko? – nustebo Margenis.
- Kalbi nesąmones!
- Liaukis, sesut, - švelniai palietė petį Duogas. – Gana čia tų visokių bėdų. Dar betrūko, kad susipyktume.
- Gerai jau… - numojo ranka. – Gaišė paliko jums, avigalviams, dovanėlę.
Burtininkė mostelėjo ranka, ir ant stalo švelniai nutūpė nedidukė kolba, kurioje plaukiojo žydras ūkas.
- Va, tos dujos trumpam sustingdys gyvačiuką. Jeigu rasit jį. Išgąsdinot.


Į kelią burtininkai patraukė gerai pailsėję ir išklausę daugybės Duogo pamokymų bei Avilės burbėjimo. Lyg ir nesitarė ieškoti gyvačiuko, tačiau ryžtingai pasuko ton pusėn. Jojo tylėdami. Tiesą pasakius, Iseitis buvo nieko prieš paplepėti. Tačiau Margenis buvo rūstus lyg debesis.
Pagaliau pasiekė mišką.
- Na, ką dabar darysim? – paklausė Iseitis.
- Ieškosim, - trumpai atsakė žaliaplaukis.
Lėtai patraukė mišku, atidžiai stebėdami amuletus. Šie nieko nerodė, tačiau Iseičiui staiga ėmė dilgčioti nudegintas skruostas.
- Stok, - pasakė pusbalsiu. – Kažkur čia.
- Iš kur žinai? – taip pat pusbalsiu atsiliepė Margenis.
- Kūnas jaučia.
- Įdomu… Tai gal dar jauti ir kurioj pusėj.
- Man rodos, reikia joti link tos laukymėlės, - parodė į kairę, kur pro medžius švietėsi plikuma.
- Jojam, - sutiko. – Vis tiek nežinia kur.
Artėjant prie laukymės ėmė švytėti amuletai, o Iseičio skruostas jau degte degė.
Margenis sustabdė žirgą:
- Dabar aš josiu tiesiai ir atkreipsiu gyvatės, jeigu ten ji, dėmesį. O tu apjok iš kitos pusės ir apliek ją tomis dujomis. Tada pulsim abu ir pribaigsim.
- O ką, jei ten kas kitas?
- Na… tada pagal aplinkybes.
Iseitis linktelėjo ir nujojo. Margenis palaukė kol šis dingo už medžių ir patraukė nosies tiesumu. Amuletas švytėjo vis ryškiau. Burtininkas nulipo nuo žirgo. Jei ką, tai nors šis sveikas liks. Vylėsi, kad ir Iseitis susipras. Avilė raukydamasi ir bambėdama sutiko padovanoti žirgą.
- Turėk gėdos, - nepiktai barėsi Duogas. – Būtinai tau nuplėšti kuo brangiau. Juk savi.
- Margenis – savas, o šitas – ne, - raukėsi toji.
- Aš sumokėsiu, - visai neįsižeidė Iseitis.
- Na jau ne! – staiga supyko Duogas. – Atsibodo ji man su savo šykštumu! Galėtų tai…
- Aš ne šykšti, o taupi! – įsižeidė Avilė. – Skirti reikia. Be to, kai tu toks švaistūnas…
Margenis staiga griausmingai nusikvatojo. Keista buvo matyti jį besijuokiantį. Šypseną ir tą vargiai išspausdavo. Tačiau dabar Avilės ir Duogo ginčas priminė vaikystę, kai visgi buvo geros ir šviesios dienos.
- Gana jau, - pagaliau tarė vis dar šypsodamasis. – Avile, tikrai: nebūk šykšti.
- Žinokitės, - pagaliau nusileido ši ir išėjo vis dar bambėdama po nosim.
- Kas čia taip juokinga? – nustebo Iseitis.
- Ar įsivaizduoji, kiek kartų panašius ginčus girdėjome kai mokėmės?
- Mokėtės? – kilstelėjo antakius mėlynplaukis. – Tai buvai ne vienas?
- Hmm… - surimtėjo Margenis. – Dviese buvom.
Iš jo veido išraiškos Iseitis suprato, kad daugiau nieko nebeišgirs.
Taigi, Iseitis dabar turėjo labai gerą žirgą. Gaila būtų prarasti.
Margenis lėtai slinko mišku. Laukymėlė buvo jau čia pat. Tačiau neatrodė, kad šliužas būtų ten. Kadangi nieko nebuvo matyti, burtininkas galų gale žengė į atvirą vietą. Nieko nematė, bet jautrią burtininko ausį pasiekė tylios dejonės. Jis lėtai žengė į garso pusę. Ir pamatė žolėje graudžiai dejuojančią laukymėlės dvasią. Pamačiusi burtininką ji dar labiau išsigando ir pabandė slėptis, bet buvo taip stipriai sužeista, kad tik krustelėjo ir liko tysoti.
- Nebijok. Kas tau nutiko?
- Kirmėlė… didelė…
Margenis apsidairė ir pamatė už medžio stovintį Iseitį.
- Eikš, - mostelėjo.
Burtininkas priėjo:
- Kas gi čia?
- Kiek suprantu, laukymėlės dvasia, kuri pasipainiojo gyvačiukui.
- Oho, nelabai kas. Bandysim gelbėti?
- Manau. Gal ką protingo pasakys?
- Dabar pabūk ramiai, - pritūpė Margenis. – Mes tave apžiūrėsim ir pabandysim padėti.
Burtininkai ilgai tyrinėjo dvasią ir galiausiai nusprendė, kad ji tiesiog išsiurbta jos gyvybinė energija. Buvo ko pamąstyti. Jeigu tai ta pati gyvatė, tai vienu atveju ji spjaudosi kažkokia magiška ugnim, o kitąkart jau siurbia energiją iš dvasios. Tačiau dabar reikėjo gelbėti vargšelę.
- Kaip mes jai padėsim?
Margenis mąsliai žiūrėjo kažkur į medžių viršūnes.
- Gal aš ir galėčiau, tik… Jeigu čia pasirodys ta bjaurybė, tai man galas.
- Kodėl? – nesuprato.
- Todėl, kad turėsiu transformuotis. Tuo metu ir kurį laiką po to aš būnu visiškai bejėgis. Ir tu negalėsi manęs apginti, - Margenis nutilo.
- Vis tiek turim tik dvi išeitis. Arba tu padedi dvasiai. Arba paliekam dvasią žūti.
Margenis tylėjo. Tiesą pasakius, jis jau buvo apsisprendęs. Negaila jam buvo tos dvasios. Bet buvo įdomu ar pasiseks.
- Ei! galvok greičiau! Dvasia jau baigia nusigaluoti.
- Taip, laikas. Aš pabandysiu.
Margenis padėjo ginklus kiek nuošaliau, nusirengė apsiaustą. Tada paėmė dvasią ant rankų ir sustingo.
Iseitis, kaip ir visi burtininkai, nepratęs kuo nors stebėtis. Vis gi vaizdas net jam buvo įspūdingas. Margenio kojos pamaži virto šaknimis ir įaugo į žemę. Nuo šaknų į viršų vijosi liauni vijokliai, kurie apgaubė burtininką ir dvasią tarytum kokonas. Šis keistas augalas-gyvis pulsavo ryškia smaragdine šviesa. Nuo kokono sklido vėsa, kad Iseičiui net oda pašiurpo, ir jis pasitraukė toliau. Burtininkas apsižvalgė ir prisėdo ant kupsto.
Sunku pasakyti, kiek laiko tai truko. Iseitis sustiro, norėjosi eiti kur nors ant saulutės, bet negalėjo palikti Margenio. Nė nepastebėjo kada kokonas ėmė blaustis. Iš stingulio jį pažadino garsus pokštelėjimas. Tai plyšo kokonas. Iš jo išslydo šiek tiek apdujusi dvasia. Galiausiai Margenis susmuko ant žemės. Ir Iseitis puolė artyn.
Burtininkas buvo gyvas, tačiau vos vos kvėpavo ir nejudėjo. Iseitis nežinojo ką daryti. Būtų galėjęs panaudoti kokius nors burtus, bet bijojo pakenkti. Todėl nusprendė geriau palaukti ir pažiūrėti kas bus. Margenis gaivelėjosi ilgai. Galiausiai atsisėdo, bandė stotis, bet vėl susmuko ant žemės.
Dvasia atsigavo greičiau ir dabar susirūpinusi puldinėjo aplink Margenį.
- Liaukis, - suurzgė šis. – Galvą nuo tavo straksėjimo sopa. Geriau vandens iš šaltinio atneštum. Gerti noriu…
- Tuoj… aš tuoj… - ir nukurnėjo kažkur į mišką.
Grįžo greitai, kažkokiu stebuklingu būdu nešdama milžinišką vandens lašą.
- Gerk, - pasakė. – Atgaivins.
- Ir kaip įsakysi man gerti?
- Tiesiog gerk – niekur tas vanduo nepabėgs.
Margenis priglaudė lūpas prie to keisto lašo ir ėmė traukti į save gaivų vandenį. Jis pasklido po visą kūną, atgaivindamas kiekvieną jo dalelę. Burtininkas pasijuto vėl žvalus ir tvirtas. Iseitis irgi atsigėrė. Ir nors vanduo buvo šaltas, jis… sušilo, atitirpo nuo to keisto jį kausčiusio stingulio.
- Ei, o jei į gertuvę prisipilsiu?
- Pilk. Galėsi gerti ir po šimto metų.
- Na, - jau visai žvaliai prakalbo Margenis. – Gal jau laikas ir pasišnekučiuoti. Kas tu tokia?
- Mano vardas Ašarėlė. Esu šios laukymėlės dvasia. Ir dėkoju jums, burtininkai. Nusigalavus būčiau čia viena. Ypač tau, burtininke Margeni…
- Gerai jau. Tai kas tau nutiko?
- Na, buvo visai graži diena. Šiais laikais gana neįprasta. Slankiojau po laukymėlę ir nuobodžiavau. Paskutiniu metu veiklos mažoka. Užsisklendė visi, nebebendrauja. Po to karo…
- Gal apie tai kas nutiko dabar?
- A… Vienu žodžiu, apie tą šliužą žinojau. Ir pušyno dvasia Kankorėžis žino. Bet ji mums netrukdė. Lindėjo sau ir tiek. Dabar, kai pagalvoju, niekada nemačiau jos ėdančios…
Ašarėlė staiga susimąstė.
- Tikrai, - pagaliau tvirtai pasakė. – Ėdančios nemačiau. Ir negirdėjau, kad galvijai būtų dingę.
- Įdomu… - burbtelėjo Iseitis. – Pasakok toliau.
- A, nelabai yra ką. Nepajutau aš jos. Gal moka slėptis? Tik staiga pajutau lyg smaugtų kas. Nežinau, ką jaučia žmonės, kai jiems kilpą ant kaklo užneria. Bet manau, kad jausmas panašus. Bandžiau vaduotis. Aš, nors ir nesu galinga, bet vis gi dvasia ir galiu pasipriešinti kai kuriems burtams. O čia nieko negalėjau padaryti. Tai aš ir nemačiau, nei iš kur ji atsirado, nei kur dingo. Jei nebūtumėt radę… O ji gal grįžo į savo irštvą.
- Negrįžo. Mes iš ten ateinam, ieškom jos. Bandėm jai įkrėsti prieš kurį laiką. Nieko nesugebėjome padaryti. Tik patys apsvilom. Todėl išsilaižėm žaizdas ir nusprendėm grįžti. Bet va, ji, rodos, paspruko.


Tačiau paspruko gyvačiukas netoli. Užtiko jį gretimoje laukymėje. Atrodė, kad laukia burtininkų, nes jie vos neįkliuvo į spąstus. Šliužas gulėjo aukštoj žolėj nejudėdamas ir prisileido burtininkus visai arti. Tačiau ir jis padarė klaidą. Gal pernelyg pasitikėdamas savimi per anksti iškėlė galvą ir paleido eilinį ugnies kamuolį. Burtininkai spėjo atšokti į šalis.
- Greičiau! Trauk tą kolbą! – riktelėjo Margenis, bandydamas atkreipti gyvatės dėmesį, bet nepakliūti po jos spjaudomais ugnies kamuoliais.
Iseitis galiausiai iškrapštė iš apsiausto klosčių kolbą, atidarė ir metė gyvatei į galvą. Ji lėtai atsigręžė ir, rodos, žiojosi išspjauti eilinį ugnies kamuolį. Tačiau akimirkai sustingo. Margeniui to pakako. Burtininko kalavijas per šliužo kūną perėjo lyg per sviestą. Galva nukrito jam po kojomis.
- Traukis! – šūktelėjo Iseitis. – Kuo toliau!
Margenis nesusivokdamas pažvelgė į jį, todėl vos suspėjo atšokti. Gyvatės kūnas rangėsi paskutinėse konvulsijose ir galėjo gerokai sužaloti.
- Kad tave kur Pikuolis, - burbtelėjo ir puolė šalin.
Gyvatės kūnas rangėsi ir šokčiojo dar kurį laiką, kol pamaži nurimo.
- Uf… - iškvėpė Iseitis. – Pagaliau. Tu niekad nematei perkirstos gyvatės?
- Ne. Nedaug jų pas mus. Daugiausiai nenuodingos. Ir nebuvo reikalo žudyti.
- Mat kaip. O ten, iš kur kilęs aš, šito gero per akis.
Burtininkai sudribo ant žolės atokiau.
- Ką darysim su tuo kūnu?
- Manau, reikėtų sudeginti, - pasiūlė Margenis.
Iseitis sutikdamas linktelėjo.
Sutvarkę skerdeną burtininkai pažiūrėjo Iseičio turimą žemėlapį ir patraukę jame nužymėtu keliu.


Tobė buvo ne tokia kaip visi. Ji turėjo dvi rankas ir dvi kojas, dailų liauną liemenį, skaistų veidą bei ilgas juodas kasas. Jos akys buvo tokios pat žydros kaip ir visų genties moterų, nosis dailutė, lūpos skaisčiai raudonos. Bet ji buvo kitokia, nors tu ką. Ji taip pat vaikščiojo, gamino valgį, tvarkė namus, ėjo rinkti uogų, grybų ir valgomųjų šaknų. Ji taip pat svaidė vylingus žvilgsnius į kaimo jaunuolius. Ir, reikia pasakyti, daugelio širdis linko į ją. Tačiau… ji buvo kitokia, ir nė viena šeima nenorėjo tokios marčios. Kiekviena genties mergina, atsidūrusi tokioj bėdoj, būtų išliejus ašarų upelius. Bet, kaip jau minėta, Tobė buvo kitokia. Ji tik maloniai šypsojosi, vakarais prie laužo tyru tarytum kalnų šaltinio vanduo balsu dainavo ilgesingas dainas, tuo tarsi peiliais varstydama jaunuolių širdis bei graudindama senius.
Negali sakyti, kad gentyje ją skriaudė, ignoravo ar kaip kitaip išskyrė. Bet ji buvo kitokia ir… Kai jaunėlis vado sūnus ėmė rėžti sparną aplink merginą, tėvas nesakė nieko pikto, bet vakare prie ugniakuro, rūkydamas savo vakarinę pypkę papasakojo legendą apie jaunuolį, kuris vedė keistą merginą. O toji buvusi laumės dukra. Ir kaip liūdnai tam jaunuoliui baigėsi, nes jis (be viso kito!) vedė prieš tėvų valią. Daugiau jaunuoliui nieko nė sakyti nereikėjo. Jis viską suprato. Ir dabar sutikęs Tobę tik mandagiai pasisveikindavo.
Ką apie tai manė mergina, sunku  pasakyti. Kaip minėta, ji niekada nesiskundė, bent jau viešai neliūdėjo, o draugių lyg ir neturėjo. Nors vėlgi negali sakyti, kad kaimo merginos jos vengė. Ją kviesdavo į visus merginų vakarojimus, prašydavo jos patarimo įvairiais klausimais, bet ji niekada nė vienos nuotakos nelydėjo į vestuvinį guolį. O tai šį tą reiškė.
Gyvenimas Dievo vaikų gentyje tekėjo neskubria vaga. Kaimas sukildavo ankstyvą rytmetį. Medžiotojai ir žvejai traukdavo į mišką arba prie šalia tekančios upės. Moterys įkurdavo ugnį, virdavo pusrytį, tvarkydavo namus. Pavalgę vaikai lėkdavo laukan ir dūkdavo su kaimo šunimis tol, kol pilvas imdavo urgzti. Moterys gi tuo metu traukdavo į pievas ir miškus gėrybių rinkti. Saulei slenkant vakarop visi grįždavo į kaimą. O vakarais visas kaimas susirinkdavo prie laužo: seniai pasakodavo istorijas, vaikai ir jaunimas klausydavo. Paskui vakaroti likdavo tik jaunimas, kuris išsiskirstydavo po vidurnakčio. Rytojaus dieną viskas prasidėdavo iš naujo. Ir taip tol, kol užklupdavo žiema.
Iškritus pirmajam sniegui gentis imdavo ruoštis į kelionę. Išardydavo surenkamus namelius, susidėdavo į didelius vežimus įvairius rakandus bei maisto atsargas, susodindavo vaikus ir senius. Tada patraukdavo į kalnus visiems gerai žinomu keliu, nes prie upės likti buvo pavojinga.


Taigi, atėjo ruduo, ir gentis vėl ėmė ruoštis į kelionę. Iš ganyklų parginė jaučius, sutaisė suklypusius vežimus. Moterys pakavo rakandus, atsisakydamos visko kas nebūtina. Ruoša vyko įprastai. Kraustymasis nebuvo labai malonus, bet įprastas.
O tada vieną rytą gentį ištiko bėda.
Vado Kolomnės  žmona, neradusi vyro guolyje, nė nenustebo. Maža kur galėjo nueiti. Vadas rūpinosi būsima kelione, todėl nuo ankstyvo ryto eidavo tvarkyti reikalų. Tačiau, kai padariusi pusrytį ėmė klausinėti vyrų, pasirodė, kad niekas vado tą rytą nematė. Nustebusi dėl tokio keisto vyro elgesio, Sapnamė vis gi nieko blogo neįtarė. Grįžo į namus, pavalgė, o vyrui pusrytį suvyniojo į kailį, tikėdamasi, kad kai jis grįš, dar nebus ataušę.
Tačiau apie pietus vyras vis dar nebuvo grįžęs. Prie namelio mindžiukavo keletas vyrų. Jiems verkiant reikėjo vado patarimo. Visi jau pradėjo nerimauti.
Gerokai popiet žynys Tarmontė liepė dešimčiai vyrų pasiimti ginklus ir traukti ieškoti vado. Pats žynys liko rymoti prie laužo. Nieko nesakė, tačiau jautė, kad artinasi bėda.
Kariai grįžo jau sutemus ir parnešė vado Kolomnės kūną. Jie parėjo tylėdami, padėjo kūną prie laužo ir atsitraukė, klausiamai žvelgdami į žynį.
Tarmontė sunkiai atsistojo ir pasilenkė prie negyvėlio. Jokių akivaizdžių žaizdų nebuvo matyti. Tada žynys ėmė apžiūrinėti atidžiau: vartė ir čiupinėjo negyvėlį. Tačiau jokios žaizdos, lūžusio kaulelio, mėlynių ar smaugimo žymių nerado. Tiesa, vado panagės buvo pamėlę, o burna plačiai pražiota. Tačiau žyniui tai nieko nereiškė. Jis nusprendė, kad vadas gal ką pamatė, išsigando ir numirė. Iš piktumo ir nevilties sušnabždėjo:
- Gorotis…
Tai buvo labai neatsargu, Niekas nežinojo, kad žynys tą vardą vartojo kaip keiksmažodį. Šiaip jau tai buvo baisi piktoji dvasia, kurios paniškai bijojo visa gentis. Gorotis galėjo įsikūnyti į bet ką, įgyti bet kokį pavidalą ar būti nematomas.
Vardas vėju nušiureno per kaimą. Ir nebuvo ką bedaryti. Atšaukti savo žodžių Tarmontė nebegalėjo. Ir jį apniko nerimas. Įsibaiminę gentainiai tikrai prikrės niekų. Kol žynys taip svarstė, priešais išsirikiavo senolių tarybos nariai. Jie kantriai laukė, kada žynys pakels galvą. O tada paklausė:
- Ką dabar darysim, šventas žmogau?
Tas kreipinys visai nepatiko Tarmontei. Tai reiškė, kad už viską, kas dabar nutiks, atsakingas bus jis. Tačiau bėda ta, kad jis vienvaldiškai negalės nieko nuspręsti. Tie sukriošę seniai norės dalyvauti. Todėl jam reikėjo pagalvoti.
- Neškite vado kūną į jo palapinę. Sukvieskite raudotojas. O aš pasitarsiu su dvasiomis.
Ir nuėjo sunkiai vilkdamas kojas. Šita našta akivaizdžiai darėsi per sunki. O pamainos nebuvo matyti. Senis Tarmontė turėjo šiokį tokį įtarimą. Tačiau tas jo spėjimas atrodė labai jau absurdiškas. Todėl teko šią naštą vilkti toliau.
Po kelių akimirkų vado Kolomnės palapinėje suskambo graudūs raudotojų balsai. Jos nuoširdžiai apdainavo vado žygius bei narsą, jo dorą ir teisingumą, gyrė jį kaip gerą tėvą ir puikų vyrą.
Negerai buvo, kad vadas nepaliko sūnų. Trys jo dukros jau išėję į vyrų namus. Žentai negalėjo pretenduoti į vado vietą. Vyriausioji dukra turėjo sūnų, bet jam tebuvo trylika vasarų.
- Per jaunas… per jaunas… - atsiduso žynys ir ėmėsi darbo.
Reikėjo kūną paruošti balzamavimui. Laidoti čia negalima, teks gabenti į kalnus. Papildoma našta, bet nieko nepaveiksi. Ir ką pasiūlyti naujuoju vadu? Geriausiai tiktų Šarponas. Tačiau seniai nesutiks.
- Tikrai nesutiks… - burbėjo po nosim.
Jis buvo per senas. Gal kokių šešiasdešimt vasarų sulaukęs. Tačiau dar tvirtas ir, svarbiausia, gudrus kaip žaltys. Tačiau tos šešiasdešimt vasarų nusvers senių apsisprendimą. Norės lengvo grobio – jauno tvirto kario, kurį galės lengvai valdyti.
- Kad juos kur Gorotis… - vėl nusikeikė ir baugiai apsižvalgė, ar kas negirdėjo, nes tuo metu jau stovėjo kieme ir šiureno ant tvoros sudžiautas žoleles.
Gerai būtų! Prie tvoros stovėjo Tobė ir pašė savo ilgos kasos galiuką, aiškiai norėdama kažką pasakyti.
“Jos čia betrūko… - susiraukė žynys. – Lyg be jos bėdų būtų maža… Kažkas bus… kažkas…”
Senis Tormontė staiga suprato, kad vado mirtis – tik mažas akmenėlis, nuo kurio prasidės griūtis.
- Dėde, - prakalbo mergina, - ar galim pasikalbėti?
Žyniui tarsi kuolu kas per galvą būtų tvojęs. Ji vienintelė drįso pirma užkalbinti ir dar dėde pavadinti.
- Senas kuilys tau dėdė! – drėbė piktai, nors anksčiau su mergina visada šnekėdavo maloniai. – Eik iš čia! Netrukdyk!
Mergina gal kiek nustebo, bet neišsigando.
- Argi aš kalta, dėde? Ko pyksti? Vadas Kolomnė tik atrodė stiprus ir sveikas. O šiaip jam dažnai kvėpuoti būdavo sunku, ir krūtinę spausdavo. Siūliausi padėti. Bet, žinai gi, dėde, man neleidžia.
Senis, pats nežinodamas ką darąs, čiupinėjo vaistažolių pundelius.
“O aš nežinojau… nežinojau… - kalė galvoje. – Ir neatėjo pas mane. Kodėl? ”
- Tu eik iš čia, - pasakė nebe taip piktai. – Neprasižiok. Turėsi bėdos…
Tačiau bėda jau buvo čia Lūžtančios Beržo Šakos pavidalu. Merginai sukako šešiolika vasarų, tačiau tikrojo vardo dar neturėjo. Šį gi gavo todėl, kad po mišką vaikščiojo taip, jog buvo neįmanoma neišgirsti. Tik šį kartą prislinko tyliai. O gal jie buvo pernelyg susirūpinę ir neišgirdo.
- Eikit iš čia! Abi eikit! Lyg man rūpesčio maža būtų! – visai suirzo žynys.
O Tobė tyčia garsiai pareiškė:
- Ir Gorotis čia niekuo dėtas!
Apsisuko ir nudrožė link savo trobelės. Tuo tarpu Lūžtanti Beržo Šaka kiek pamąstė ir patraukė į kaimą.
Žynys nusispjovė ir įlindo savo trobelėn pypkės surūkyti, nes nebesižinojo ką darąs.


Vakarop Tormontė vis gi susikaupė ir jau galėjo atlikti balzamavimo apeigas. Mušant būgnus ir giedant raudotojoms jis išėmė senojo vado vidurius ir sudegino ant laužo. Paskui vadą nuprausė šventuoju vandeniu, įtrynė balzamavimo skysčiu, prikišo į vidurius sausos žolės ir užsiuvo.
Darbas buvo baigtas, tačiau palengvėjimas neatėjo. Kol jis darbavosi, iš tamsos į jį spigino Tobė. Tuo tarpu seniai šnabždėjosi. Laukė ilga vado rinkimo naktis. O dar reikėjo ruoštis kelionei, nes viskas pranašavo sniegą. Ir likti prie upės niekaip nebebuvo galima.
Tokios mintys sukosi žynio galvoj bežiūrint į Kolomnės kūną, paruoštą paskutinei kelionei į kalnus.
- Žyny Tormonte, genties laužas jau įkurtas. Eime, - pasakė kažkas.
- Gerai, - linktelėjo, bet nepajudėjo iš vietos.
Visi nuėjo. Žynys pakėlė akis ir pamatė priešais save Tobę.
- Bėk iš čia. Šiąnakt, - pasakė ir, nekreipdamas daugiau dėmesio į ją, išėjo iš vado palapinės.
Jis nematė, kaip iš nuostabos išsiplėtė merginos akys, kaip paskui ji ryžtingai krestelėjo galva ir nusekė paskui jį. Tačiau jis puikiai suvokė, kad mergina niekur nebėgs. Tikrai. O bėda jau užgulė kaimelį lyg baisus šešėlis. Ir niekas negalėjo jos atitolinti ar nustumti į šalį.


Senių Taryba jau kiūtojo aplink laužą. Septyni išminčius vaidinantys sukriošėliai, kurie niekaip nesupranta, kad laikai keičiasi, o pagarba senoliams nereiškia sustabarėjimo. Kuo baigėsi praeita Taryba? Ogi niekuo. Tas dabar visų apraudamas vadas, nors amžiumi ir nedaug nuo šitų senių atsilikdamas, nuolat bendravo su jaunaisiais kariais ir sugebėjo įžvelgti kai kurių naujovių teigiamas puses, o seniai – ne.
Kartą kariai nuklydo daug toliau nei įprastai. Jie vijosi sužeistą elnią. Taip ir nepavijo (už ką Taryba juos skaudžiai barė), nes miškas baigėsi, o kariai pirmą kartą pamatė ne kokią miško laukymę, o plačius laukus. Nespėję atsikvošėti nuo tos neaprėpiamos platumos, išvydo kad per mišką tekantis upelis staiga krenta žemyn. Paėjėję apačioje atrado puikų slėnį, per kurį tekėjo jau nurimęs upelis, vieną jo šlaitą rėmino status skardis, kurio joks gyvas padaras nebūtų galėjęs įveikti. Kariai greitai sumetė, jog gyventi, bent jau vasarą, slėnyje tikrai būtų patogiau.
Grįžo jaunieji kariai jau po vidurnakčio. Ir pertraukdami vienas kitą viską papasakojo vadui Kolomnei.
Ankstyvą kitos dienos rytmetį septyni kariai, vedami vieno vakarykščių keliautojų, vadas ir žynys patraukė slėnio apžiūrėti. Ir Tormontei, ir vadui vieta pasirodė verta dėmesio. Žynys vienas sau pagalvojo, kad ten ir žiemoti būtų galima. Tik jis išsyk suprato, kad seniai nenusileis. O kurstyti vado ir karių prieš Tarybą jis nenorėjo. Nepaklusus vieną kartą sektų ir antras, ir trečias… O kas toliau? Jaunieji kariai imtų nebeklausyti ir žynio, ir vado.
- Tai ką pasakysi, žynį Tormonte, - paklausė vyriausias Tarybos narys Notė.
Žynys pakėlė galvą ir susidūrė su dviem tarsi žarijos degančiomis Tobės akimis. Jis sunkiai atsistojo ir pasakė:
- Dvasios liepė perduoti jums tris dalykus. Pirmiausia, niekas nekaltas dėl vado Kolomnės mirties. Pats jos šaukėsi, kai nesikreipė pagalbos į mane. Antra, vadu rinkite karį Šarponą. Jis, nors ir nejaunas, bet protingas ir įžvalgus. Tegul fizine jėga pasižymi jauni kariai, o vadovauja protas. Ir paskutinis dalykas. Dvasios man pasakė, kad jūs nepaklausysit mano patarimo. Ir gentį užgrius didelės bėdos. Bet jūs – žinokitės.
Senis linktelėjo pats sau, apsisuko ir, netaręs daugiau nė žodžio, patraukė savo trobelėn. Paskui jį tarsi šešėlis nusekė Tobė.
- Aš nebėgsiu, dėde, - pasakė lygiu balsu. – Žinau, kad artinasi didelė nelaimė. Žinau, kad aš (ypač pabrėžė tą žodelį) turiu užimti tavo vietą. Ir tu žinai. Tik neišdrįsai pasakyti genčiai. Tačiau laikai jau keičiasi. Kai grįšiu, viskas bus kitaip.
Žynys atsisuko ir norėjo paklausti, iš kur gi ji grįš, jei nesiruošia niekur keliauti. Tačiau merginos jau nebebuvo.
O žynys nesulaukė nė ryto. Bemiegančiam įkando nuodingas driežas. Kai ryte atėjo jo kviesti išklausyti Tarybos sprendimo, rado jau atšalusį.
Nebuvo mokinio. Nebuvo kam baigti balzamuoti žynio kūną, nebuvo kam atlikti apeigas. Visi žinojo, kad tą gali padaryti Tobė. Tačiau, kaip žinia, į ją niekas nesikreipė.
Mergina išdidžiai stovėjo nuošaly ir žvelgė į deginamą žynio kūną. Tai buvo visiškas tradicijų išniekinimas. Betgi negalima buvo palikti jo kūno, o ir gabenti su savimi negalėjo.
Bebaigiant laužui degti, kai visi prislėgti ir niūrūs kiūtino šalin, Tobė prisiartino prie laužo ir atliko nors šiokias tokias apeigas. Ją kaip visada stebėjo tik Lūžtančio Beržo Šaka, kuri tuoj pat nubėgo pranešti Tarybai.


Genties vadu išrinko Atają. Kariui buvo jau keturiasdešimt vasarų. Tvirtas ir ryžtingas, bet menko protelio ir prietaringas. Seniai manė, kad galės jį valdyti. Tuo parodė, kad prastai mato ne tik kūno, bet jau ir proto akimis.
Sekantį rytą gentis atsikėlė ir pamatė iš dangaus lėtai besileidžiančiais snaiges. Metas buvo keliauti. Tačiau gentis dar nebuvo pasirengusi. Visi susirinko prie vado namelio, kad aptartų kelionę. Tačiau vadas nepasirodė. Užtat išėjo jo žmona ir išdidžiai perdavė vyro valią:
- Tegul visi, vyrai, moterys ir vaikai, susirenka prie genties laužo. Vadas tuoj ateis.
Kariai, pagūžčioję pečiais dėl tokios keistos naujos tvarkos, išsiskirstė kviesti šeimynykščių. Vadas atėjo paskutinis, lydimas žmonos ir dviejų paaugusių sūnų, apžvelgė visus ir pasakė:
- Mano gentainiai, aš nusprendžiau, kad šiemet žiemoti nekeliausime į kalnus. Mes eisime į naująjį slėnį, kurį andai atrado kariai.
Po šių žodžių orą sudrebino jaunųjų karių džiaugsmingi šūksniai, nustelbę senių protestus.
- Be to, dvasios, atimdamos gyvastį žyniui, parodė, kad jis mums melavo. Ir kad genčiai išvis nereikia žynio.
Šį kartą entuziazmo niekas neparodė. Tačiau jaunieji kariai pritarė patylom. O senių Taryba seniai manė, kad žynys – tik kliuvinys.
Ir čia staiga visi išgirdo skambų ir aiškų merginos balsą:
- Žynį dvasios ne nubaudė, o išgelbėjo nuo baisybių, kurios ištiks gentį. Aš esu jūsų naujoji žynė. Ir jei manęs neklausysite, paniekinsite, gentį ištiks daug nelaimių ir vargų.
Tobė stovėjo tiesi ir išdidi. Rankoje laikė elnio ragą, kurį paėmė iš senojo žynio trobelės. Niekas nė nepastebėjo, kada ji ten persikraustė.
Iš nuostabos visi nutilo.
- Tu! – pagaliau piktai pirštu jos pusėn dūrė vadas. – Taip ir žinojau! Tu ir esi Gorotis!
Ratas aplink merginą prasiplėtė. Ji nė nekrustelėjo.
- Kvailys tu, Atajau, - pasakė ramiai. – Nėra jokio Goročio. Susigalvojot jį patys. Dvasios…
- Tylėk! – sužviegė vadas. – Jau vakar sugalvojau tau bausmę. Mes pririšim tave prie stulpo, išpjausim liežuvį, išdursim akis ir išplėšim širdį.
Aplinkui pasigirdo pritariantis murmesys. Tai buvo tinkama bausmė Goročiui.
Tačiau Tobė tik liūdnai atsiduso. Ir visai neatrodė išsigandusi.
- Jeigu tau, vade (merginos lūpose tai nuskambėjo kaip spjūvis), pasiseks padaryti viską, ką pažadėjai, tapsi genties didvyriu. O jeigu ne?
Vadas davė ženklą, ir keletas karių griebė Tobę. Ji nesipriešino. Merginą pririšo prie kaimo centre įkasto stulpo, prie kurio buvo rišami gyvuliai. O kartais, labai retai, ir genties prasižengėliai. Bet tada atsirado kliuvinys. Paprastai tą darbą atlikdavo žynys. Tam, kad Gorotis neišsisuktų, ceremoniją reikėjo atlikti labai tiksliai. Tačiau be žynio niekas nemokėjo to padaryti. Todėl vadas Atajas sušaukė senių Tarybą, kuri galų gale nusprendė, kad Tobę reikia paprasčiausiai palikti pririštą prie stulpo. Tegul ją sudrasko laukiniai žvėrys, kurie, savaime aišku, irgi nemėgo Goročio, nes jis darė bloga ne tik žmonėms.


Į kelią gentis susiruošė vakarop. Žynio ir Tobės trobeles sudegino su visais rakandais. Merginos namelis degė ramiai, o štai žynio… Viduje kažkas šnypštė ir dejavo, pūkštė ir sproginėjo. Žiežirbos spiečiais kilo į dangų, o dūmai buvo juodi ir dvokiantys. Dar blogiau darėsi nuo pratiso Tobės giedojimo. Ji traukė senovines genties giesmes, kuriomis prašė dievų ir dvasių pasigailėti jos gentainių, nebausti skaudžiai už tuos baisius dalykus, kuriuos jie padarė ir dar padarys.
Naktis buvo ilga ir sunki. Miegojo vežimuose, nes nameliai jau buvo išardyti. Iš vakaro pakilo vėjas ir ėmė drėbti sniegą dideliais kąsniais. Buvo šalta, šlapia ir baisu. Kai kas jau ėmė šnabždėtis, kad gal pildosi senojo žynio ir Tobės pranašystės. O ryte, tarsi dvasios būtų išklausiusios Tobės giesmę, vėjas nurimo, pro debesį išlindo saulė. Nebesnigo. Gentis patraukė į kelią – į priešingą pusę negu visada.
O ją lydėjo pratisas Tobės giedojimas.


Nelaimės prasidėjo apie pietus. Pakilo vėjas, dangų aptraukė sunkūs debesys ir netrukus prapliupo lietus. Žemė po kojomis pažliugo. Kelio nebeliko. Jaunieji kariai paklydo. Gurguolė turėjo sustoti.
Vadas išsiuntinėjo pavargusius, piktus ir išsigandusius karius į visas puses kelio ieškoti. Tuo tarpu vaikai verkė, moterys dejavo, seniai reikalavo grįžti atgal. Žvalgai grįžo nieko nepešę.
Snigo vis labiau ir labiau. Per sniego šydą nebuvo matyti už kelių žingsnių.
Teko įkurti laužą. Tas kainavo daug pastangų, nes siautėjo stiprus vėjas, drėbė sniegą be paliovos. Prisiėjo sudeginti vieną trobelę. Šiaip taip susitalpino miegoti vežimuose.
Naktį dar labiau pašalo. O ryte nepabudo keletas senolių ir vaikų.
Vado Atajo autoritetas sušlubavo. Kai kas ėmė murmėti, kad gal Tobė buvo teisi. Gal ji turėjo vesti gentį į kalnus. Gal reikėjo rinkti kitą vadą. Gal…
Visą sekančią dieną snigo. Vakare dar labiau pašalo. Teko sudeginti porą trobelių, vežimą ir daug rakandų. Ėmė sirgti vaikai ir seniai. O ryte nepabudo trys kūdikiai, šeši seniai, nėščia moteris ir vienas karys.
Žmonės buvo pikti ir išsigandę. Jie nežinojo, ką daryti. Tada atsistojo Šarponas ir išrėžė jam neįtikėtinai ilgą kalbą:
- Žynio mes neturim. Senių Taryba išmirė beveik visa. Nežinia ar teisingai pasielgėm su Tobe. Netenkam ne tik senių ir vaikų, bet jau ir jaunų moterų, ir karių. Nežinom kur einam. Tiksliau, niekur neinam, nes nežinom kur.
Jis kiek patylėjo. Rimtam vyrui lyg ir nederėjo taip kalbėti. Tačiau jis sukaupė jėgas ir tvirtai baigė:
- Ir vado mes neturime.
Akimirką buvo tylu. Tada atsistojo Atajas, priėjo ir atidavė Šarponui vado ietį.
Tokio dalyko genty dar nebuvo nutikę. Visi jautėsi nesmagiai. Tačiau naujasis vadas greitai privertė visus atgyti.
Pirmiausiai liepė papjauti jautį. Kai kariai norėjo nudobti patį seniausią, liepė pjauti jauną ir gerai nusipenėjusį. Vyresnieji ėmė protestuoti. Bet Šarponas paaiškino:
- Kariams reikia sočiai pavalgyti. Seno jaučio mėsa kieta ir gyslota. Jei laimingai peržiemosime, tai jaučių užsiauginsime. O karius reikia saugoti dabar.
Po pietų išlindo saulė. Oras kiek suminkštėjo. Kariai sočiai ir gerai pavalgė, pailsėjo. Tada vadas išsiuntė keturias karių grupes į skirtingas puses kelio ieškoti. O penktajai paliepė:
- Ieškokite Tobės. Jeigu bus mirusi, tai parneškite jos kūną.
Kad mergina gyva, žinoma, niekas netikėjo. Tačiau naujasis vadas manė, kad tinkamai palaidota, ji suteiks genčiai vilties. O gal ir dvasias permaldaus. Kuo, remdamasis savo patirtim, Šarponas nelabai tikėjo.
Šįsyk sekėsi geriau. Gal kad saulė švietė.
Dvi grupės grįžo labai greit. Vieni priėjo klampią pelkę, kiti - nepraeinamus brūzgynus. Trečioji grupė grįžo vakarop. Jie pasiekė upę ir suprato, kad grįžta atgal. Ketvirtoji grupė grįžo sekančią dieną. Jie rado kelią. Ten jau kažkas gyvena. Pristatyta keistų trikampių trobelių, ir dega laužai. Trobelių daugiau nei dešimt. Pakeliui kariai paliko žymes kad rastų kelią.
Vadas susimąstė. Ligi šiol svarbiausia buvo rasti kelią. Dabar, kai pasirodė, kad vieta jau užimta, reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau.
Grįžti atgal Šarponas nė neketino. Jei senoliai iš ten kraustydavosi, vadinasi, tam buvo priežastis. Seno kario dievai ir dvasios negąsdino. Jis žinojo, kad tuo imama gąsdinti tada, kai vyksta dalykai, kurių niekas negali paaiškinti. Tačiau bėda, kurios nesupranti ir nežinai, kaip su ja kovoti, visada blogiau už žinomą pavojų. Galima tikėtis, kad dėl vietos teks pakovoti. Gal jų kariai geresni. O gal bus galima vietą nusipirkti. Šiaip ar taip vadas žinojo kaip veikti. Todėl pasirinko kelią pirmyn.
Taip ir pasakė gentainiams. Papjovė dar vieną jautį. Kariai vėl pasistiprino, gerai išsimiegojo. Ir ankstyvą rytmetį patraukė pirmyn. Vadas buvo pasirengęs kautynėms, tačiau tikėjosi, kad to neprireiks.
Gentis su kitais žmonėmis susitikdavo retai, Šarpono atminime rimčiau susiremti teko tik porą kartų. Vieną kartą gentis nukentėjo itin skaudžiai, kai neteko daug jaunų moterų. Kitą kartą puolimą atrėmė sėkmingai.
Pagaliau, jau bebaigiant išeiti iš miško, gurguolę pasivijo išvykusieji Tobės ieškoti. Merginos jie nerado nei gyvos, nei mirusios. Ir jokio ženklo kur galėtų būti dingusi. Virvės, kuriomis mergina buvo pririšta prie stulpo, nupjautos.
Gentis sustojo. Vadas nusprendė pernakvoti miške. Jis susigriebė dar vieną galvos skausmą. Juk Tobė, kad ir žynė būdama, pati virvių nupjaut negalėjo. Kur ji dabar? Kas ją išlaisvino? O kas dar laukia priešaky? Priešai ar draugai?
Ir Šarponas pasigailėjo prisiėmęs vado naštą.