Mėnulis - mano

Pernai paviršutiniškai atšventęs Kalėdas,
po jų sukišęs į stalčius visas bėdas,
supratau, kad reikia ieškotis
kitos po Saule šiltai gyventi vietos.

Žinia, nuo gimimo esu žmogus lėtas,
dar nepraradęs savigarbos ir gėdos,
tai tą veiksmą padariau tik po Velykų,
kai atlydys atleido tėvynės kelius
ir niekur net gramo sniego neliko.

Stebuklingo Prisikėlimo dieną
susidaužęs su kaimynais margučiais,
visai nustojau domėtis politika
ir visokiais pasaulio niekučiais.

Tada ir nusprendžiau, kad noriu
skristi į kosmosą, aplankyti Mėnulį,
kreipiausi į NASA ir pasiprašiau
būti penktuoju Artemidėje du.

Man pasakė, kad vietų ten nelikę,
todėl negalės rodyti mane per teliką,
sako, būsi nematomas tu,
pakilsi laikrodžiui mušant dvylika.

Gerai, atsakiau mokslinčiams garbiems,
man knieti pamatyti tikrą Mėnulį,
nes žemiečiams esu mažesnis už nulį.
Ir taip apskriejau palydovą vieną sykį.

Dabar, kai gyvas vėl mindau Žemę,
nemoku apsakyti koks laimingas
esu, brolyti,
nes pilnatis Mėnulio žmogui daug lemia.