Sugrįžimas. Burtininkai-31

- Tikiuosi, - kalbėjo Margenis, tingiai linguodamas balne, - kad to žiedo neužkasė draug su Cerba. O tai nenorėčiau tapti kapų plėšiku. Kaip ir nederėtų Juodosios magijos Magistrui.
- Jei reikės, tai ir iškasim. Tik abejoju, kad bus taip paprasta.
- Taip. Mes jau paveikti. Net prisiartinti sudėtinga.
Toliau jojo tylėdami, kol galiausiai pasiekė Cerbos dvarą.
- Na, ir kas toliau?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Naktižiedė. – Kol kas nieko nejaučiu. Arba jo čia nėra, arba neišsiduoda. Ir nežinia, ko ir kaip paklausti.
- Bet gi turėtų kas nors tą dvarą prižiūrėti. Nors bobulė kokia…
- Turėtų, - sutiko burtininkas. – Tik kur tą kažką rasti? Atrodo taip, tarytum dvare nė gyvos dvasios.
Tačiau vartai buvo atviri, tai burtininkai ir patraukė link pagrindinio pastato.
- Čia nieks negyvena! – pasigirdo skambus mergaitiškas balsas.
Naktižiedė apsižvalgė. Ant suolelio šalia rožių krūmo sėdėjo kokių penkiolikos metų mergaitė. Rožynas buvo pusiau nuravėtas. Ji, matyt, ilsėjosi.
- Telaimina tave tavo dievai, mergele, - nusišypsojo Naktižiedė. – Tai ką gi tu čia veiki, jei jau dvare niekas negyvena?
- Tai jos kilnybės Cerbos sesuo pasamdė mus dvarą prižiūrėti.
- Aišku. Tai ta… sesuo dažnai čia užsuka?
- Taip. Kartais net kelias dienas su vaikais pabūna. Aplanko kapą sesers. Tik…
- Kas? – įsiterpė ir Margenis.
- Paskutinį kartą į kriptą niekaip įeiti negalėjo.
- Kaip gi taip?
- Nežinau, - truktelėjo pečiais. – Krapštėsi ilgai apie duris. Paskui žynį kvietėsi. Bet ir tas niekuo nepadėjo. Sakė, kitą sykį burtininką atsiveš.
- Tai burtininkai jau čia, - pareiškė Naktižiedė lipdama nuo žirgo.
Margenis pasekė jos pavyzdžiu. Ir abu patraukė prie kriptos. Už poros žingsnių Naktižiedei ėmė dilgčioti delnas, o Margeniui – svaigti galva. Tačiau po kurio laiko turėjo visai sustoti. Burtininkei vėl prasidėjo haliucinacijos. Ji išsitraukė kalaviją ir ėmė kovoti su kažkuo nematomu, o po akimirkos puolė Margenį. Viena laimė, kad šis, nors ir blogai jausdamasis, spėjo pasitraukti į šalį. Bet kojos susipynė, griuvo ir apsivėmė. Todėl keturiom ėmė šliaužti tolyn nuo kriptos. Naktižiedė vis dar kovojo su įsivaizduojamais priešais.
Kai burtininkui kiek palengvėjo, jis ėmė šaukti Naktižiedę, tačiau ši nereagavo. Tada griebė žemės grumstų saują ir pradėjo mėtyti į burtininkę. Šioji atsigręžė ir ėmė artintis, gręždama jį paklaikusiu žvilgsniu. Bet Margenis jau buvo pasiruošęs: išmušė ginklą, nutvėrė už rankos ir patraukė tolyn nuo kriptos.
Abu suvirto ant žolės ir kurį laiką gulėjo gaudydami kvapą.
- Puoliau tave? – pagaliau paklausė Naktižiedė.
- Na, ne mane. Kažką ten ką matei.
- Taip. Puolė juodieji raganiai.
- Mat kaip…
Kurį laiką abu tylėjo.
- Tai ką darysim? – galiausiai paklausė Margenis. – Atrodo, taip paprastai nepasiseks.
- Aš galvoju, kad man teks įeiti taip, kaip tik aš galiu.
- Išprotėjai?!
- Turi geresnį pasiūlymą? Tu su savo transformacijom tai tikrai negalėsi.
- Galiu eiti šiaip. Galai nematė to galvos skausmo ir pykinimo.
- Nejuokink, - silpnai šyptelėjo. – Niekur tu nenueisi ir nieko nepadarysi. Jis labai stiprus, o mes jau labai nusilpę.
Margenis dar norėjo ginčytis, bet suprato, kad burtininkė teisi.


- Motina Gabija padėk…
Burtininkė pasiėmė Šventąją ugnį ir didžiuliu liepsnos sūkuriu įsiveržusi į kriptą ėmė deginti viską aplinkui. Aplinkui degė, lydėsi, sproginėjo. Kriptos durys išlėkė lauk, o sprogimo banga trenkė Naktižiedei į nugarą. Ji krito, trenkėsi galva į marmurinį postamentą ir prarado sąmonę.
Kai tik kriptos durys išvirto, Margenis puolė vidun. Dusdamas nuo karščio ir dūmų surado burtininkę ir išnešė laukan. Naktižiedės kvėpavimas buvo trūkčiojantis, o viena veido pusė, nors tai atrodė neįtikėtina, apdegusi.
Iš kriptos veržėsi dūmai ir liepsnos liežuviai, su kuriais išniro deivė Gabija.
- Kokias čia nesąmones išdarinėjat?! Kad jus kur Perkūnas nutrenktų! – deivė tiesiog kibirkščiavo iš pykčio. – Prašo pagalbos ir neria stačia galva atsakymo nelaukus. Ir tu! Maniau, kad Miškinio sūnus ne toks karštakošis!
- Galima pamanyti, kad būčiau galėjęs ją sulaikyti! – piktai atšovė Margenis. – Kita vertus, aš jai ne auklė!
Deivė tuo tarpu apžiūrėjo dukrą.
- Blogai. Ją apdegino Šventoji ugnis. Čia jau tik Aušautas galės padėti. Aš ją paimsiu. O tu, Miškinio sūnau, keliauk namo.



Karčiama ūžte ūžė. Tokiu metu darbo netrūko. Viduje buvo prikūrenta ir prirūkyta. Dvokė prakaitu, prastu tabaku ir pigiu alumi. Čia rinkosi kumečiai ir prastos reputacijos perėjūnai, kurių po Didžiosios gyvatės metų priviso devynios galybės. Dėl to dažnai kildavo peštynės. Ir padorūs žmonės čia retai užsukdavo. Gliva bėgiojo nuo stalo prie stalo suplukusi, vis stengdamasi išsisukti nuo kibių vyriškų rankų. Jai nepatiko smaili vyrų žvilgsniai. Tačiau ką turėjo daryti? Darbo per šimtą varstų nebuvo. O iš ūkelio, kuriame dabar kuitėsi jos vyresnysis brolis, nepragyvensi. Tėvai seni, ligoti. Teko suktis.
Gliva prileido iš statinės tris bokalus alaus. Tą akimirką su trenksmu atsilapojo durys. Ir vidun įėjo du vyrai. Aukšti, gerai sudėti, turtingai atrodantys. Karčiama akimirkai pritilo. Atvykėliai atrodė turtingi ir nepavojingi. Ginklų, rodos, neturėjo. Ir visi buvo jau benusisuką, kai atvykėliai nusimetė gobtuvus. Per karčiamą nuvilnijo šurmulys. Vienas buvo juodaodis, kokių šiuos kraštuos niekas neregėjo. Be to, jo plaukai buvo mėlyni ir supinti į galybę plonų kasyčių. Kito atvykėlio plaukai buvo žali, surišti į gana storą „arklio uodegą“. Atvykėliai, nekreipdami dėmesio į aplinkinius, patraukė prie Glivos.
Mergina nesutriko. Prieš Didžiosios gyvatės metus ji dirbo miestelyje nakvynės namuose. Ten sutiko visokių keistuolių. Įprato juos priimti tokius, kokie yra.
      - Labą vakarą, ponai, - nusišypsojo mergina. – Malonu, kad užsukote…
Žaliaplaukio veidu perbėgo kažkas panašaus į šypseną:
      - Telaimina tave Praamžis, mergele…
Ir vyras sudėjo apsauginį ženklą.
Gliva nustebusi kilstelėjo antakius:
      - Kaip liepsi į tave kreiptis?
      - Vadink mane ponu Margeniu. O mano draugas – ponas Iseitis. Tačiau jis nemoka mūsų kalbos.
      - Gerai, ponas Margeni. Ko pageidausi?
      - Mes norime pavalgyti. Ir vyno. Be to, mes ruošiamės čia nakvoti.
      - Gerai. Ar norėsite vieno kambario?
Žaliaplaukis pasisuko į bičiulį. Jie kelias akimirkas tarėsi. Tada burtininkas pasakė:
      - Geriau būtų vienas kambarys. Kompanija čia neatrodo draugiška.
      - Tai jau taip… - atsiduso Gliva. – Tačiau vienam kambary nebus labai patogu. Geriausius mes jau išnuomojome.
      - Nesvarbu! Pratę visaip. Vienam paklok lovą, kitam – ant grindų.
      - Gerai, pone Margeni.
Mergina puolė į virtuvę. Svečiai buvo tikrai ypatingi. Šiais laikais burtininkai retai beužsukdavo. Jų pasirodymas teikė ramybę. Nors toms kelioms valandoms ar dienoms.
Tuo tarpu Juodosios magijos Magistras Margenis įsitaisė prie stalo su savo mėlynplaukiu bičiuliu. Jo kalavijas ir Iseičio keistas lenktas kardas ramiai ilsėjosi makštyse, paslėptose plačių apsiaustų klostėse. Jie vis dar atrodė kaip du keistoki keliautojai.
Tiesą sakant, Margenis ir jo bendrakeleivis nebuvo draugai. Jie netgi nebuvo gerai pažįstami. Praėjus kuriam laikui po Didžiosios gyvatės metų ir pailsėjęs po nuotykių Vijūno dvare Margenis nusprendė pasinaudoti Amžinųjų patarimu ir vykti į mėlynplaukių šalį. Jis nežinojo kur ta šalis yra, todėl pradėjo teirautis Gildijos narių. Kurį laiką jam nesisekė. Pagaliau per pasiuntinį gavo žinią iš Baltosios magijos Magistrės Kidūkos. Ji rašė, kad turi svečią – magą Iseitį. Jis yra mėlynplaukis ir keliauja namo. Todėl, rašė burtininkė, jis galėsiąs keliauti kartu. Tik teksią paskubėti, nes Iseitis nori išvykti po penkių dienų.
Teko gerokai paskubėti. Į burtininkės Kidūkos pilį jis atvyko naktį, o ryte, nusnūdęs tik porą valandų, papusryčiavęs ir nespėjęs susipažinti su būsimu bendrakeleiviu, turėjo išvykti.
Iseitis kalbėjo nežinoma kalba. Visa laimė, kad abu mokėjo senąją burtininkų kalbą. Todėl bendrauti jie galėjo. Magas, be to, nebuvo labai mielas ir linkęs bendrauti. Jis daugiau tylėjo ir tik retkarčiais burbtelėdavo ką nors, kas susiję su kelione. Tai gerokai erzino. Ir nors Margenis labai stengėsi tvardytis, tačiau į karčiamą po dešimties kelionės dienų atvyko pavargęs ir suirzęs. Atrodė, kad bendrakeleivis jautėsi panašiai.
Pagaliau karčiamos mergina atnešė valgyti ir gerti. Abu tylomis kibo į maistą.
Tuo metu į karčiamą įėjo penkiese. Pirma aukštai iškėlusi galvą žengė pagyvenusi dama. Ji vilkėjo puošnią tamsiai mėlyno atlaso suknelę. Visa tviskėjo auksu ir deimantais. Paskui ją ėjo trys jaunuoliai. Visi vilkėjo puošniai. Visiems prie šono kabojo vertingi piniginiu požiūriu kardai. Tačiau vargiai jie buvo ko nors verti kaip ginklas. Tuo labiau neatrodė, kad tie jaunuoliai mokėtų ginklais naudotis. Paskutinis ėjo pagyvenęs tarnas. Ir, atrodo, vienintelis iš tos kompanijos nebuvo patenkintas karčiamos lankytojais.
Margenis gūžtelėjo pečiais ir valgė toliau.
      - Broli, - tyliai kreipėsi Iseitis. – Ar tau neatrodo, kad šitie kilmingieji elgiasi neapgalvotai?
      - Taip, - linktelėjo burtininkas. – Tačiau tai pasipūtusiai perekšlei tokie dalykai ir į galvą neateina.
Magas kažką neaiškiai numykė ir pridūrė:
      - Nemanau, kad mes čia ramiai pernakvosim. Ar pas jus įprasta nesikišti?
      - Teks įsikišti, broli. Burtininkai mūsuose padeda žmonėms.
      - Tai gerai. Pas mus irgi.
      - Puiku… - burbtelėjo Margenis.
Netrukus po kilmingųjų atvykimo karčiama ištuštėjo. Kaimiečiai vienas po kito baigė gerti savo pliurpalą, alumi vadinamą, ir išsinešdino. Liko tik burtininkai ir keli neaiškios padermės vyriškiai, kurie nemeiliai dėbčiojo į kilmingųjų pusę ir visai nekreipė dėmesio į burtininkus.
      - Ar mes įsikišim išsyk? – ramiai pasiteiravo Iseitis.
      - Ne, - nusiviepė Margenis. – Noriu pažiūrėti, kaip tvarkysis kilmingieji.
Magas pritariamai linktelėjo. Rodos, mėlynplaukio krašte irgi nelabai mėgo kilminguosius.
Šie gi ramiai valgė. Nebuvo aišku, ar pastebėjo iškilusią grėsmę, ar tik apsimetė nepastebį. Tiesa, tarnas, nors ir gerai išmuštruotas, pastebimai nervinosi.
Neaiškių personų kompaniją sudarė devyni nemalonios išvaizdos vyriškiai. Nugara į duris sėdėjo nedidukas stambus plikis. Jo mažos kiauliškos akys žvitriai bėgiojo po karčiamos kampus. Jam iš šalių sėdėjo du gauruoti dručkiai. Nors per ant akių krintančius gaurus, barzdas ir ūsus sunku buvo ką nors įžiūrėti, tačiau Margenis nusprendė, kad jie broliai. Kitų gerai neįžiūrėjo, o ir nesistengė. Visi buvo tikrai tvirti vyrukai. Ko gero, ir ginklus gerai valdė.
Galiausiai nuo banditėlių stalo pakilo ilgšis. Jis pasitaisė savo apdriskusią sermėgą, žvilgtelėjo į plikį ir patraukė prie kilmingųjų stalo.
      - Labą vakarą, ponai, - sugriaudėjo. – Žiūriu, skaniai vakarieniaujant.
Moteris krūptelėjo, tačiau susivaldė ir, pakėlusi akis, sausai atsiliepė:
- Gerbiamasis, prašau palikti mus ramybėje. Mes, kaip teisingai pastebėjai, vakarieniaujame. Ir išmaldos nedaliname.
Ilgšis vyptelėjo ir pasisuko į savo sėbrus:
      - Girdėjote? Išmaldos jie nedalina.
Nuo stalo pakilo broliai. Abu buvo ginkluoti kardais.
      - O mes, - išblerbė vienas brolių, - išmaldos ir neprašom. Mes ją patys pasiimam.
Prie galvažudžių stalo nugriaudėjo juokas.
- Žinai, ponia, - vėl sugriaudėjo ilgšis, - laiko mes turim nedaug. Jau pavakarieniavom. Tai norėtume keliauti.
Broliai pritariamai sulinksėjo galvom.
- Tik žinai, ponia, mes neturim pinigų susimokėti, - tęsė ilgšis. – Todėl nusprendėm pasiskolinti iš jūsų.
Nuo stalo vėl pasigirdo garsus žvengimas. Tik plikio veido išraiška liko nepakitusi. Kilmingieji jaunuoliai toliau neskubėdami valgė. O ponia atsiliepė:
      - Prašau man atleisti, ponai, bet paskolų irgi nedaliname.
Margenis beveik susižavėjo jos savitvarda. Tik plikiui, rodos, tas žaidimas pabodo. Jis tingiai išsirangė iš užstalės ir grėsmingai sušnypštė:
- Gana, Eruteni… Ko čia mandagybėmis mėtaisi? Imama, kas mum priklauso, ir dingstam.
Nuo stalo pakilo ir likusieji. Jie ratu apsupo kilminguosius. Vienas brolių nustūmė po kojomis pasipainiojusį tarną.
- Gerai, - ištiesė ranką ilgšis. – Duokit pinigus ir brangenybes. O ponaičiai ginklus ir visa kita. Ir baigsim šitą abiem pusėm nemalonų pokalbį.
Kilmingoji ponia staiga atsistojo. Jos pavyzdžiu pasekė ir jaunuoliai, griebdamiesi ginklų.
      - Ei! Ei! Ei! – riktelėjo plikis. – Ne taip smarkiai!
Plėšikų rankose irgi atsirado ginklai. O ilgšis prikišo poniai prie gerklės durklą.
      - Poniute, klok čia savo turtus! Ir ramiai!
Vienas jaunuolis nepaklausė įspėjimo. Jis išsitraukė ginklą ir puolė arčiausiai stovintį plėšiką. Jo pastangos buvo bevaisės. Po akimirkos ilgšis jau laikė jaunuolį glėby, o kitas traukė iš jo rankų ginklą. Apžiūrėjo ir pašaipiai pasakė:
      - Oho, vien brangakmeniais iš rankenos jau galėsim už alų susimokėti.
Kažkas nusijuokė, kažkas kažką pasakė. O ilgšis sugriebė moterį už rankos, nuplėšė jai nuo kaklo perlų vėrinį ir susigrūdo į sermėgos kišenę.
      - Metas, - tyliai šnipštelėjo Margenis, o garsiai pasakė: - Ponai, gal palikit žmones ramybėj.
Plikis atsigręžė taip staiga, kad Margenis mintyse pagyrė jį už gerą reakciją. O šis mostelėjo ranka ir du banditėliai drauge su juo patraukė link burtininkų.
- Gerbiami ponai, - sušnypštė vadeiva, - man rodos, kad kišatės ten, kur nederėtų. Dar žodis, ir aš pagalvosiu, kad man ir iš jūsų pinigų reikia pasiskolinti.
Karčiamą sudrebino sutartinas plėšikų juokas. Burtininkas tik kažkaip liūdnai šyptelėjo ir lėtai atsistojo. Plėšikai pasiruošė ginklus. Margenis buvo kiek aukštesnis net už ilgšį, o sudėtas tikrai geriau. Jis sunėrė rankas ant krūtinės ir pažvelgė plikiui į akis:
      - Mielasis, tau vertėtų žinoti, su kuo dera prasidėti, o su kuo ne. Kitaip gali ir galvą palydėti.
Plikis neišsigando. Tačiau jo plėšikiška prigimtis jau užuodė, kad čia kažkas ne taip. Tik trauktis nebuvo kaip. Į jį žiūrėjo aštuonios poros akių. Ir jis piktai atrėžė:
- Labai nenorėčiau su tokiais garbiais ponais pyktis. Jeigu tu ir tavo bičiulis paliksite mūsų reikalus mums, tai mes jūsiškius paliksime jums.
Margenis akimirką svarstė, ar naudotis magija, ar pakaks ginklo. Jis žvilgtelėjo į savo mėlynplaukį bendrakeleivį. Anas ramiai kramsnojo saldų pyragą, užgerdamas vynu. Atrodė, kad ne tik nesupranta, bet ir nemato kas dedasi. Burtininkas dar kartą graudžiai šyptelėjo ir vėl pažvelgė į plikį.
- Gerai. Gana čia kvailystes malti. Susirink savo draugus, ir dinkit iš čia, kol aš dar gerai nusiteikęs.
Plikis, nenuleisdamas akių nuo Margenio, nežymiai linktelėjo. Abu bendrai puolė burtininką. Šis, rodos, nė nekrustelėjo. Tik ištiesė savo stiprias rankas, nutvėrė abu užpuolikus ir trinktelėjo jų kvailas galvas vieną į kitą.
Tą akimirką tylą perskrodė nežmoniškas klyksmas. Mėlynplaukis burtininkas jau nebesėdėjo. Jis vienu šuoliu atsidūrė plėšikų būry. Ilgšis gavo stiprų smūgį koja į šoną ir nulinko tartum palaužta nendrė. Šalia stovėjęs plėšikas gavo, rodos, visai nestiprų smūgį alkūne. Tačiau jam užėmė kvapą ir vyras susirietė žiopčiodamas.
Pagaliau plėšikai atgavo gebėjimą judėti ir puolė į visas puses. Tik tas jiems nelabai pagelbėjo. Margenis jau išsitraukė kalaviją ir kovėsi su dviem gauruotais broliais. Mėlynplaukis dar porą kartų smogė koja. Tačiau plėšikai, nors gerokai išgąsdinti ir aptalžyti, pasiduoti nesirengė. Plikis kol kas nesikišo. Burtininkas galiausiai išmušė kardus broliams iš rankų ir trinktelėjo kalavijo rankena per galvas. Tada atsigręžė ir nužvelgė kovos lauką. Ilgšis voliojosi ant grindų, susiėmęs už pilvo. Kitas plėšikas sėdėjo ant suolo ir lingavo į šalis. Matyt, buvo gerokai pritrenktas. Dar du gerokai aplamdyti plėšikai kol kas priešinosi. Tiesa, neatrodė, kad mėlynplaukiui tai keltų kokių problemų. Jis net neišsitraukė ginklo. Judėjo lengvai ir greitai, smūgiuodamas tai ranka, tai koja. Margenis eilinį kartą gūžtelėjo pečiais nusprendęs, kad Iseitis apsieis be pagalbos. Jautėsi kiek pavargęs ir sušilęs. Taip, senokai besimankštino. Burtininkas nusimetė apsiaustą. Kai mostelėjo ranka, po liemene paslėptas amuletas šoktelėjo ir išslydo viršun. Visą laiką įdėmiai jį stebėjęs plikis klyktelėjo:
      - Burtininkai!
Karčiamoje įsiviešpatavo tyla. Tie du, kurie dar priešinosi mėlynplaukiui, atsitraukė lyg nuplikyti. Ir Iseitis vos neišlėkė per karčiamos langą. Gerai, kad suspėjo įsitverti į stalą.
- Kas atsitiko? – atsigręžė į Margenį.
- Jie suprato, kad mes burtininkai.
- Ačiū dievams… - Iseitis išsidrėbė ant pasipainiojusio suolo. – O tai man jau pabodo. Esu nekokios fizinės formos.
- Ne tu vienas, - linktelėjo Margenis. – Ką darysim su šitais?
- Nežinau… - gūžtelėjo pečiais mėlynplaukis. – Čia tavo šalis. Jei reikės pagalbos, sakyk.
Burtininkas grįžo prie stalo ir mostelėjo Glivai tuščia vyno taure. Šioji suskubo nešti.
- Tai ką, brolyčiai? Ką man su jumis daryti?
- Dovanok, burtininke… - niauriai išspaudė plikis. – Mes išeinam ir daugiau kojos į šitą skylę nekelsim.
- Ir nekelkit! O jei grįšit… Už jūsų sveikatą ir net gyvybę nė sudilusio grašio neduočiau.
Gauja skubiai susirinko daiktus ir išsinešdino.
- Fe! – iškvėpė. – Na ir bjaurastis. Nekenčiu tokių pašlemėkų.
- Taip, - linktelėjo Iseitis. – Ir pastebėjau, kad to gero tavo šaly labai daug.
- Tai po Didžiosios gyvatės pasirodymo jų tiek priviso. Pasikeitė klimatas. Žmonės nebegali pragyventi žemę dirbdami. Kilmingieji ir bajorai nuskurdo. Amatininkai negali savo gaminių parduoti. Štai ir išėjo jauni vyrai į kelią. Tik ir plėšti nelabai yra ko.


Išjojo ankstyvą rytmetį. Be nuotykių keliavo kelias dienas. Septintosios dienos rytas išaušo labai gražus. Nors spaudė lengvas šaltukas, tačiau maloniai švietė saulė. Diena žadėjo būti graži. Žirgų kanopos smagiai caksėjo pašalusia žeme. Burtininkų nuotaika buvo puiki. Ir jie netgi kalbėjosi daugiau negu visada. Tačiau apie pietus oras ėmė keistis. Vėjas nurimo. Saulė kepino vis labiau. Ir kelias po žirgų kanopomis ėmė bjauriai šliurpsėti. Burtininkams galiausiai teko nusimesti apsiaustus. Pasidarė tvanku. Tiesiog dusino.
- Nieko gera tas prakeiktas karštis nežada, - iškvėpė Iseitis, šluostydamasis gausiai srūvantį prakaitą.
- Taip, - pritarė Margenis. – Po Didžiosios gyvatės metų orai tapo labai nepastovūs.
- Girdėjau. Man sakė, kad jums padėjo kažkokia senovinė deivė.
- Taip. Didžioji Lada.
- Lada? – nustebo Iseitis. – Ar ji… Kiek žinau, ji yra daugybės tautų Pramotė. Kaipgi ji?
- O kas žino? Nesuprasi, ką tie dievai galvoja ir ką daro. Pati pažadino Varinę gyvatę. Pati ją ir nugalėjo. Dabar jau tikrai išėjo. Aš… mačiau.
Iseitis nustebęs pažvelgė į bendrakeleivį. Tą akimirką pro juos prašvilpė vėjo gūsis. Burtininkai apsižvalgė ir pamatė, kad dangų baigia aptraukti juodi debesys. Vėjas vis stiprėja.
- Prasideda… - atsiduso Margenis. – Ir jokios užuovėjos. Plynas laukas. Gal spėsime pasiekti mišką.
- Nemanau. Bet pamėginti reikia. Hei!
Burtininkai paragino žirgus ir šuoliais pasileido link tolumoje dunksančio miško. Nesuspėjo. Dangų jau skrodė žaibai. Nugarmėjo griaustinis. Ir iš dangaus pasipylė kumščio dydžio ledai. Žirgai išgąstingai stojo piestu.
- Didįjį užkeikimą! – per audros šėlsmą išrėkė Margenis.
Jis pakėlė ranką ir abu vienu metu išrėkė užkeikimą. Juos apgaubė ugninis kupolas. Į jį šnypšdami krito ledo gabalai.
- Na, ir ką dabar darysime? – paklausė Iseitis. – Neatrodo, kad audra greitai baigsis. Ir nemanau, kad tas užkeikimas ilgai atlaikys tokią ataką.
- Visų pirma reikia pasiekti mišką. Paskui matysim.
- Gerai, - linktelėjo mėlynplaukis.
Abu vėl pavarė žirgus. Kol pasiekė mišką, Didysis užkeikimas prislopo. Burtininkai nėrė po medžiais.
- Na? – paklausė Iseitis.
Margenis tylėjo. Paskui kažkaip neryžtingai tarė:
- Tiesą pasakius, čia kažkur turėtų gyventi mano motina. Galėtume kuriam laikui pas ją prisiglausti.
- Jojam.
Margenis nieko daugiau nepasakė, tik paragino žirgą. Jojo ilgokai. Galiausiai miškas ėmė retėti. Ir Margenis priešais save išvydo gerai pažįstamą storų rąstų tvorą. Jis pristabdė žirgą ir pasisuko į bendrakeleivį:
- Atjojom. Nežinau ką ten rasim.
- Stogas virš galvos, tikiuosi, bus. Ir šiaudų gniūžtė ant grindų pasikloti. Daugiau man nieko nereikia.
- Puiku! Ir nekreipk dėmesio į visokias keistenybes. Aš senokai nemačiau motinos.
Mėlynplaukis nieko neatsakė. Jie paragino žirgus ir patraukė link vartų. Iš dangaus jau nebekrito ledo gabalai, tačiau kaip iš kibiro pylė ledinis lietus. Po akimirkos per lietaus ir vėjo šniokštimą pasigirdo aršus šunų lojimas. Margenis stipriai trinktelėjo į prie vartų tam tikslui pakabintą gelžgalį.
- Kas ten baladojasi tokiu metu ir tokiu oru? – po kurio laiko pasigirdo sodrus vyriškas balsas.
Margenis akimirkai sutriko. Paskui šūktelėjo:
- Ieškau eigulienės Kurtės! Ar ji čia tebegyvena?
Akimirką truko tyla, tada vėl atsklido vyriškas balsas:
- Kas jos teiraujasi?
- Pasakyk, kad jos ieško sūnus!
Vėl kurį laiką truko tyla. Paskui kieme kilo bruzdesys. Vyriškis ramino šunis. Ir pagaliau vartai atsivėrė. Margenis su bičiuliu įjojo kieman.
Burtininkas čia nebuvo daugelį metų. Tačiau, rodos, niekas nebuvo pasikeitę. Ir jo seniai graudulio nepatyrusią sielą užliejo keistas virpulys. Jis išslydo iš balno ir patraukė per kiemą kiek neryžtingu žingsniu. Tiesą sakant, jis tik dabar susimąstė, ką pasakys tai moteriai, kurią tėvas pasirinko būti jo motina. Ko jis čia atvyko? Ar tikrai tik pasislėpti nuo vėtros? Mintys nutrūko, nes jis jau įžengė į žibaline lempa apšviestą virtuvę.
Vidurasly stovėjo Kurtė. Ji buvo ne kažin kiek pasikeitusi. Tiesa, nors kasos tebebuvo tokios pat vešlios ir ilgos, tačiau gerokai pražilusios. Aplink akis ir lūpas susimetė raukšlelės.
- Sveika, motin…
- Sveikas, sūnau.
Motinos balsas pasirodė nelauktai sodrus ir žemas. Margenis pažino jį. Tačiau… tame balse visgi buvo kažkas naujo. Galbūt ji jau nebebuvo ta kvaištelėjusi eigulio dukra.
Pagaliau vidun įėjo ir vyriškis su Iseičiu. Vyriškis atsisėdo ant suolo, o Iseitis atsirėmė durų staktos.
- Mano vardas Margenis, mama. O čia mano draugas Iseitis. Jis nesupranta mūsiškai.
- Užeikit… Sėskitės… Alkani, turbūt?
- Na, ne tiek alkani, kiek sušlapę ir sušalę.
- Mireni, įkurk ugnį, atnešk vandens ir duok sausų drabužių.
Motinos balsas netikėtai pasirodė labai jau valdingas. Jis atminė, kad anksčiau Kurtė buvo rami, tyli, paklusni ir priekvailė. O gal tai tebuvo slopinamas valdingumas? Juk negalėjo jo charakteris būti toks bjaurus tik dėl tėvo.
Pagaliau krosnyje linksmai spragsėjo malkos. Burtininkų drabužiai džiuvo. O ant stalo garavo puiki vakarienė.
Kol valgė, visi tylėjo. Margenis todėl, kad nežinojo ką sakyti. Iseitis todėl, kad niekas jo nebūtų supratęs. Mirenis, nudirbęs visus darbus, vėl atsisėdo ant suolo prie krosnies. O Kurtė tylėjo todėl, kad prieš jos akis ryškiai iškilo jaunystės prisiminimai.
Nebuvo mačiusi sūnaus daugiau nei dvidešimt metų. Tačiau tuoj pat pažino, kad tai jis. Niekas negalėjo turėti tokių žalių plaukų ir smaragdinių akių. Tos akys vis dar buvo tokios pat liūdnos ir piktos. Tiesa, jose atsispindėjo ir šis tas nauja. Tai neišmatuojamas skausmas, kurio priežastį motina suprato iškart. Meilė. Meilė be atsako. O gal praradimas. Kas dabar supaisys? Ji tikrai neišdrįs paklausti. Tačiau apie jo tėvą ji paklaus. Būtinai.
Kai burtininkai pasisotino, Kurtė paliepė:
- Mireni, palydėk poną Iseitį į jo lovą. Ir pats eik miegoti. O aš dar pasikalbėsiu su sūnum.
Jie taip ir tylėjo, kol visi sumigo. Kurtė kartais vis atsistodavo, nueidavo ir įmesdavo malkų, kitaip pakabindavo drabužius, kad geriau džiūtų. Ir vis įpildavo Margeniui žolelių arbatos, kurią jis tylomis gurkšnojo.
- Sūnau, - pagaliau prakalbo Kurtė. – Nevadinsiu tavęs tuo naujuoju vardu. Todėl kreipsiuos į tave taip, nes tuo… tikruoju vardu turbūt dabar nedera vadinti.
Margenis tylom linktelėjo.
- Aš, kaip matai, ištekėjau. Mirenis nėra mano svajonių vyras. Tavo tėvas buvo. Bet moteriai vienai miške sunku. Ir aš turėjau rūpintis kam paliksiu eiguvą. Jis atrodo rūstus. Tačiau yra rūpestingas. Tu turi brolį bei seserį. Vis tiek tau eiguvos, manau, nereikės.
Burtininkas vėl linktelėjo nepraverdamas burnos.
- Pasakoju, nors gal tau ir nerūpi…
Margenis gūžtelėjo pečiais:
- Šiaip…
Kurtė vėl atsistojo, pakurstė ugnį, patvarkė drabužius.
- Žinai, sūnau, visus tuos metus… Gal tau pasirodysiu beširdė, bet… Aš nelabai rūpinausi, kur tu esi ir kas tau atsitiko. Kita vertus, kažkodėl buvau tikra, kad tau – viskas gerai. Atrodo, buvau teisi… Tačiau mane visada kamavo vienas klausimas. Ir dabar… Aš noriu žinoti… Visada jaučiau, kad… Pasakyk man, kas buvo tavo tėvas.
Margenis kurį laiką tylėjo, žiūrėdamas į tuščią arbatos stiklinę. Tada krestelėjo galvą tarsi apsisprendęs.
- Aš irgi nebuvau niekada jautruolis. Nežinau ar kada tave prisimindavau.
Vėl nutilo. Pro primerktas blakstienas žvilgtelėjo į Kurtę. Ji sėdėjo tiesi ir neatrodė, kad sūnaus prisipažinimas būtų ją įskaudinęs.
- Aš visada maniau, kad tėvas su tavimi pasielgė bjauriai.
Kurtė neramiai sukrutėjo:
- Taip? Ir kas gi jis buvo?
- Jis buvo… Kodėl gi buvo? Jis yra gyvas ir sveikas. Tiesą sakant, jis gi beveik nemirtingas.
- Nemirtingas? – Kurtė kurį laiką mąstė. – Ar nori pasakyti, kad jis buvo… nežmogus?
- Taip. Tai Miškinis, Juodojo eglyno šeimininkas.
Kurtė atsistojo, nuėjo prie krosnies ir vėl atnešė arbatos. Tada atsisėdo, sunėrė rankas ant kelių ir kurį laiką tylėjo.
- Aš jaučiau. Ir tada jaučiau. Kažkas buvo ne taip. Jis buvo tarsi… netikras. Aš mylėjau jį. O kaip galėjau nemylėti? Juk buvo vienintelis jaunas vyras, kurį pažinojau. Ir jis norėjo man patikti. Ir tėvas, tebūna Pikuolis jam gailestingas, norėjo mane kuo greičiau ištekinti. Jam patiko tavo tėvas.
Kurtė staiga šyptelėjo. Taip pat kvailai kaip ir jaunystėje. Paskui susičiaupė ir pažvelgė tiesiai Margeniui į akis:
- Kai gimei, iškart viskas paaiškėjo. Kas gi matė žaliaplaukį kūdikį? Aš tylėjau. Ką galėjau pasakyti? Ir kai jis dingo. Nė už ką netikėjau, kad jis prasmego toje pelkėje.
Šįkart Kurtė nutilo, rodos, visam. Ji vėl žiūrėjo į savo rankas. Pagaliau Kurtė atsistojo:
- Einam. Tau reikia išsimiegoti. Nors nemanau, kad rytoj jau galėsite keliauti.
- Iš kur žinai?
- Aš čia gyvenu, sūnau. Visą gyvenimą. Mačiau kaip keitėsi orai po Didžiosios gyvatės metų. Nežinia kodėl šiame miške jis dar keistesnis negu kitur. Čia prasideda ir baigiasi audros. Čia jos tęsiasi ilgiau negu kitur. Arba audra čia tęsiasi ir tęsiasi. O aplinkui giedra.
- Įdomu… - Margenis pažvelgė į savo amuletą. Šis nieko nerodė. Tačiau tai nieko nereiškė. Magija – ypatinga.
- Labanakt, sūnau.
- Labanakt.
Margenis atsigulė ir išsyk užmigo. Jis nieko nesapnavo.


Kurtės žodžiai išsipildė. Visą naktį bei rytojaus dieną lijo. Vėjas, tiesa, nurimo, tačiau pylė kaip iš kibiro. Keliauti toliau nebuvo galima. Tai supratęs Iseitis pasinėrė į savo meditacijas. Margenis gi sėdėjo prie lango ir žvelgė į liūtį, viena ausimi klausydamasis garsų troboje. Kurtė ruošėsi po trobą. Jos vyras vis ėjo laukan: reikėjo apeiti gyvulius. Jo brolis ir sesuo tyliai žaidė kampe. Burtininkas girdėjo kaip motina pasakė:
- Tai burtininkai. Nelįskit.
Margenio galvoje lėtai ir ramiai, net keista, plaukė prisiminimai. Jis matė save, mažą berniuką, klajojantį po mišką. Jį visada lydėdavo du dideli šunys. Tai buvo vieninteliai jo draugai. Vieninteliai gyvi padarai, kurie jį mylėjo be išlygų, lydėjo visur, gynė. Nors, tiesą pasakius, jo ginti nereikėjo. Negali sakyti, kad tada jis buvo laimingas, tačiau…
- Margeni…
Iseitis priėjo taip tyliai. Visada taip vaikščiojo, tuo labai erzindamas.
- Taip?
- Nepatinka man šita liūtis.
- Sako, kad taip būna dažnai.
- Bet kodėl?
- Na, viskas prasidėjo po Didžiosios gyvatės metų.
- Kodėl?
- Aš iš kur žinau?! – suirzęs riktelėjo Margenis, kad net vaikai susigūžė, o Kurtė paleido iš rankų žarsteklį.
- Atsiprašau… - pasakė sumišęs. – Atsiprašau visų.
- Nereikia pykti, - Iseitis atsisėdo ant suolo šalia. – Tu visą laiką suirzęs. Taip negali toliau tęstis.
Margenis nervingai truktelėjo petimi. Kurį laiką patylėjo. O jam atrodė, kad jis ramus.
- Taip. Atleisk. Prisiminimai…
- Puiku! Prisiminimai – puiku. Tačiau geriau, kai jie netrukdo bendrauti.
- Žinoma, geriau. Tik nevisada pavyksta.
- Gerai. Jau aprimai. Dabar abu pagalvosim, kodėl čia klimatas kitoks negu visur.
- Nežinau. Neturiu jokių minčių.
- Tu jų nenori turėti, - atsiduso mėlynplaukis. – Tu nenori galvoti. Būtų gerai, kad pradėtum.
- Tiesą pasakius, nesuprantu, ko tu taip jaudinies. Oras visur be galo bjaurus. Na, čia gal kiek bjauresnis.
- Tu nesupranti? Čia kažkas vyksta.
- Tegul vyksta! Vis tiek nesuprantu, ko tu taip jaudinies.
- O dievai nemirtingieji! Argi nesupranti, jog toks oras reiškia, kad kažkas vyksta? Kažkas negerai… Aš jaučiu. Tai kažkokia magija. Aš jaučiu.
- Na, magijos aplinkui kiek tik nori. Bet mano amuletas niekaip nereaguoja. Vadinasi, tiesioginio pavojaus nėra.
- Ar man tau kaip mažam vaikui reikės aiškinti, kad amuletas reaguoja nevisada?
- Žinau, bet…
- Kodėl, Magistre Margeni, tu toks užsispyręs? Nenori prasikrapštyti akių ir pažvelgti tiesai į akis?
- Kokiai dar tiesai?
Iseitis žiojosi vėl ką sakyti, tačiau tik truktelėjo pečiais ir nuėjo prie krosnies. Margenis papurtė galvą ir vėl įbedė žvilgsnį langan, mintyse bandydamas atgaivinti vaikystės prisiminimus. Tačiau po kelių akimirkų bevaisių pastangų suprato, kad jam nepasiseks.
Tada Margenio mintys grįžo prie to, ką sakė Iseitis. Žinoma, jis suprato, kad kažkas aplink vyksta. Ir ne tik jis. Gildijos nariai jau seniai tą pašnibždom aptarinėjo. Tačiau per tuos kelerius metus po Didžiosios gyvatės pasirodymo burtininkų klanas dar neatsigavo. Žuvo daug burtininkų. Kiti buvo sužeisti ar išsekę. Ieškoti priežasčių ir kovoti su jomis jėgų neužteko.
- Iseiti, - pašaukė tyliai, - gal gali ateiti?
Mėlynplaukis po akimirkos prisėdo šalia:
- Na?
- Atleisk, aš tikrai labai suirzęs. Bet galvojau apie tai, ką man sakei.
- Ir ką sugalvojai?
- Pamaniau, gal mudu paieškotume tos priežasties.
- Gal ir galėtume. Tačiau kaip gi kelionė?
- Tai dar negalim išjoti. Todėl galim teoriškai pasvarstyti. O vėliau matysim.
- Gerai. Pabandykim. Nuo ko pradėsim?
- Visi burtininkai pakampėm šnabždasi, kad kažkas turėtų už to slypėti. Bet niekas nesiknaisiojo giliau. Tiesą pasakius, man šmėstelėjo viena mintis. Dalyvavau kovoje su Didžiąja gyvate. Kiek pamenu, liko gyvi du gyvačiukai. Žemėje jie atsirado neįprastu būdu, tai ir vystytis jie gali bala žino kaip. Didžioji gyvatė turėjo kažkokių magiškų galių.
Iseitis susimąstęs tylėjo.
- Ar, - pagaliau pradėjo, - ta Didžioji gyvatė yra kokia jūsų dievybė?
- Panašiai. Varinė gyvatė pasirodo kas septyneri metai.
- Jeigu tavo teorija teisinga, Magistre Margeni, tai vienas iš tų gyvačiukų, o gal ir abu turėtų būti šiame miške.
- Kai šitaip kalbamės, tai viskas atrodo labai aišku. Tačiau kyla kitokių klausimų.
Mėlynplaukis nustebęs pažvelgė į Margenį.
- Aš noriu pasakyti, kad negaliu patikėti, jog tik mes abu tokie protingi. Tau neatrodo, kaip čia pasakius, keista?
- Gal. Bet tu nežinai, ar mes vieninteliai tą sugalvojom. Gal kiti tik nenorėjo į tai veltis.
- Gal. O šiaip teorija atrodo logiška. Ir paprasta. Man patinka. Tik ją reikia patikrinti, - pasakė ir pasisuko į Kurtę. – Motin, gal atneštum mums ko užkąsti. Ir samanės.
Kurtė subruzdo sukruto nešti į stalą viską, ką turėjo geriausio. Ir, žinoma, samanės butelį.
Burtininkai sėdo valgyti. Išmetęs burnelę kitą, Iseitis įraudo, pralinksmėjo, o Margenis dar labiau paniuro. Alkoholis jį visada veikdavo atvirkščiai.
- Ei, Magistre, iš ko tą gėrimą gaminate?
- Iš rugių.
- Kas tai?
- Na, grūdai, iš kurių kepama duona.
- A… mes panašų gėrimą gaminame iš… - jis ištarė nesuvokiamą ir visai neištariamą pavadinimą. – Jo skonis kiek kitoks, bet labai panašus.
Ir mėlynplaukis maktelėjo dar vieną taurelę.
- Žinai, broli, tu man pradedi patikti. Iš pradžių maniau… Na, nesvarbu! Norėčiau, jeigu jau eisime su kažkuo kariauti, kad geriau vienas kitą pažintume. Nemanau, jog dabar taip imsi ir papasakosi apie save. Tu… tu nenusiteikęs. Tai papasakosiu aš.
Iseitis nutilo, lėtai kramtydamas rūkytą kumpį. Paskui staiga prajuko.
Margenis pakėlė akis:
- Tu ko?
Iseitis juokėsi toliau.
- Ei! Gal pasakysi galų gale!
Mėlynplaukis tebesijuokė taip, kad net ašaros ištryško.
- Žinai, Margeni, nemanau, kad tau bus juokinga. Bet man… man labai… labai juo-kin-ga!
- Gal liausies pagaliau? – subjuro burtininkas. – Sakyk, kas yra!
- Matai, - kiek apniuko mėlynplaukis, - tu ieškojai bendrakeleivio. Ir… ir tau pasiūlė mane. Atseit aš žinau kelią. Ir… ir draugą nors vieną turėsi ten. Ir…
Kalbą vėl nutraukė juoko pliūpsnis. Margenis jau vėl žiojosi ką sakyti, tačiau Iseitis ėmė moti rankomis:
- Gerai… gerai… aš… jau… Jau susitvardžiau. Jau.
Magas atsikrenkštė. Tada ėmė pasakoti jau rimtai:
- Supranti, Magistre, juokingiausia tai, kad aš ne grįžtu namo, o… Žodžiu, aš niekada nebuvau savo gimtojoje šalyje. Ir dabar pirmą kartą keliauju tenai. Taigi, nežinau kelio, neturiu ten jokių draugų. Be to, nežinau kas toks esu. Ir visai tikėtina, kad gimtojoje šalyje manęs laukia priešai.
Iseitis nutilo ir vėl girtai sukikeno.
- Pikuolis tave griebtų! – šūktelėjo Margenis. – Tai kada žadėjai man tą pasakyti?
- Dabar sakau…
- Žinoma sakai! Pasigėrei, tai ir prasitarei! O jei nebūtum pasigėręs?
- Na, gal vis tiek būčiau pasakęs…
- O dievai nemirtingieji! Na ir įkliuvau aš!
- Gal ne taip jau labai…
- O kaip?
- Et! Išgerkim. Tada pabandysim aiškintis.
Burtininkai draugiškai ištuštino visą butelį, o tada Margenis šūktelėjo:
- Motin, dar samanės!
Kai ant stalo vėl stovėjo butelis, burtininkai dar kartą draugiškai išgėrė. Tada Iseitis ėmė pasakoti:
- Mane augino, kad ir kaip keista būtų, burtininkas. Augino ir mokė. Visada žinojau, kad esu kitoks. Visų pirma, mano išvaizda. Kai paaugau ir pradėjau lankytis mieste, nesutikau nė vieno mėlynplaukio, nors ten trynėsi gana margaspalvė publika. Kartais bandydavau klausti Neidnaišį apie visus tuos dalykus. Bet jis griežtai atsisakydavo kalbėti. Taip ir augau. Mokiausi. Buvau labai gabus. Pačiam buvo keista, kad sudėtingiausius dalykus suvokiu labai greit. Buvau patenkintas, kad pastangų reikia nedaug. Ir man pradėjo patikti tai, ką darau. Panorau tapti pačiu geriausiu, pačiu galingiausiu burtininku. Įsitraukiau į magijos studijas. Ir teturėdamas dvidešimt devynerius tapau Magu. Tuose kraštuose tai aukščiausias burtininko titulas. Tada pasisodinau savo globėją, kurį vadinau tėvu, prie arbatos puodelio ir pareikalavau, kad atskleistų tiesą apie mano kilmę.
Iseitis vėl nutilo. Išlenkė dar vieną taurelę ir įsmeigė susimąsčiusį žvilgsnį į langą. Lauke tebelijo. Vėl pakilo vėjas. Ėmė žaibuoti ir griaudėti.
- Brr… - nusipurtė jis. – Na ir bjaurastis. Rytuose taip nebūdavo. Žinoma, pasitaikydavo audrų, ir žaibų, ir griaustinio, ir liūčių. Tačiau tai buvo netgi malonu, kai pagalvoju.
Jis nutilo ir, rodos, nė nepastebėdamas, laužė pyragą ir dėjo gabaliukus į burną.
- Taip, - tęsė po minutėlės. – O kas dar laukia šiaurėje? Sako, ten daug daug sniego. Man ir čia jo gana! Ir dar ten šalta! O aš jau ir čia vakarais sustyru. Ir dar pūgos.
Margenis tylėjo. Galima buvo pamanyti, kad nė negirdi. Tik staiga ėmė ir leptelėjo:
- O man patinka lietus. Netgi tokia smarki liūtis. Mėgdavau vaikystėje šlaistytis po mišką lietui lyjant. Permirkdavau ligi paskutinio siūlo galo. Ir labai norėdavau susirgti. Susirgti ir numirti.
- Kodėl aš nenumiriau?.. – atsiduso po akimirkos.
Iseitis nustebęs pakėlė akis nuo pyrago riekės.
- Tu ką? – paklausė. – Argi buvo taip blogai? Juk tu augai bent jau su motina…
- Cha! – piktai suvaidino juoką. – Ar tu tą moteriškę, kuri dabar kuičiasi aplink krosnį, galėtum pavadinti būsimo burtininko motina? Na ir idiotas mano tėvas!
Margenis trenkė kumščiu į stalą. Tada griebė taurelę ir vėl išgėrė. Jis jau buvo girtas. Visiškai girtas. Taip dar nebuvo nutikę. Niekada neleisdavo sau tokiu būti. Bet šiandien… tie prisiminimai… ta idiotiška situacija, į kurią pateko.
- Tai kas tavo tėvas? Manau, ne tas gauruotas meškinas.
- Kodėl taip manai?
- Tai kad nepanašus.
Margenis pašaipiai vyptelėjo:
- Ar žinai, kodėl tapau burtininku?
Iseitis papurtė galvą, nors, vargu, ar reikėjo.
- Aš, žinote, nesusipratimo vaisius. Mano kilmė – vos ne dieviška. Mano tėvas – idiotas prakeiktas! Jis dvasia, Miškinis jo vardas. Cha! Negalėjo geresnės bobikės susirasti. Kilmingesnės ar ką… Išgerkim.
Margenis nutilo, o Iseitis tęsė savo pasakojimą:
- Prispaudžiau globėją. Ir jis ėmė pasakoti. Jis buvo visai jaunas burtininkas. Gyveno savo pily. Į gyvenimą už pilies sienų nelabai kreipė dėmesį. Kartą vidurnakty dirbo laboratorijoje. Buvo labai įsigilinęs į darbą, todėl ne išsyk išgirdo beldimą į vartus. Metas svečiams buvo vėlokas. Tačiau lankytojas buvo atkaklus, todėl nusprendė pažiūrėti kas ten. Už vartų nieko nebuvo. Tik didelis pintas krepšys. O jame – kūdikis.
Iseitis nutilo, įbedęs žvilgsnį į tuščią taurelę.
- Įpilk ar ką… - pagaliau burbtelėjo.
Margenis padarė ko paprašytas. Burtininkai susidaužė. Išgėrė. Patylėjo.
- Tai tas kūdikis buvai tu?
- Globėjas sakė, kad pradžioje norėjo mane nunešti į kaimą ir kam nors atiduoti. Tačiau paskui persigalvojo. Dar ir dėl šito...
Iseitis pasigraibė po marškiniais ir ištraukė medalioną:
- Štai! Man ant kaklo buvo šitas. Globėjas sakė, kad niekada nematė tokio daikčiuko. Šis medalionas metalinis. Metalas mėlynas. Tokio net jis neregėjo.
Margenis apžiūrėjo medalioną. Metalas buvo sunkus ir neįprastai šaltas.
- Aš irgi nieko panašaus nemačiau, - burbtelėjo. – Pasakok.
- Tai globėjas nusprendė, kad aš nepaprastas vaikas. Todėl pasamdė man žindyvę. O pats ėmėsi ieškoti, kas toks galėčiau būti. Tada išsiaiškino, kad tokį metalą gamina toli šiaurėje. Tai buvo labai keista. Aš buvau visai mažas. Žindyvės manymu man buvo šeši mėnesiai. Kaip gi aš čia atsidūriau?
Iseitis nutilo. Jie vėl išgėrė.
- Žinai, Margeni, aš irgi esu neprastos kilmės.
Šitas, tarsi jau žinodamas, linktelėjo.
- Nė nevaidink! Nieko tu nežinai! Kvailas esi! Girtas! – staiga įsisiautėjo mėlynplaukis.
Margenis, nustebindamas save, linktelėjo:
- Kvailys… žinoma, aš esu kvailys, nes pasigėriau…
- Aš ir sakau, tu – kvailys!
- Žinoma, kvailys.
Taip jie kurį laiką ir šnekučiavosi. Paskui dar kartą susidaužė ir išgėrė.
- Vienu žodžiu, - galų gale baigė savo pasakojimą Iseitis, - aš esu karališkos kilmės.
- Tu?
- Aš.
- Karališkos?
- Taip.
Margenis kiek patylėjo.
- Žinai, - pagaliau pasakė, - einam gulti. Mes jau girti.
- Taigi galima burtais…
- Ne! – paprieštaravo. – Mums reikia išsimiegoti.
- Gerai, - lengvai sutiko mėlynplaukis.
Ir abu nusvyravo gultis.
Kurtė tylom nurinko stalą, suplovė indus ir atsisėdo prie lango. Ji, žinia, nieko nesuprato iš tų keistų vyrų kalbos. Tačiau vienas dalykas buvo akivaizdus: tie du vyrai – nelaimingi. Ji bandė savo širdyje rasti kokį jausmą sūnui. Tačiau ten buvo tuščia.
Kurtė liūdnai nusišypsojo ir nuėjo prie savo darbų, prigrasinusi vaikus netriukšmauti.


Burtininkai išmiegojo pusantros paros. Ir pakirdo skaudančiomis galvomis. Teko griebtis burtų, nes pagiriotis nebuvo noro.
- Ką, burtininke, šauniai paūžėm? – nusišaipė Iseitis, kai abu pagaliau atgavo normalią būseną.
- Tikrai šauniai, - nusivaipė ir Margenis. – Bet daugiau nenorėčiau.
- Aš irgi. Tai kaip oras?
- Toks pat lietus ir vėjas. Kartais griaudėja ir žaibuoja. Ir jokios permainos nematyti.
- Tai ką darysim?
- Manau, pradėsim nuo to, kad baigsim susipažinti.
Iseitis linktelėjo ir patraukė virtuvėn:
- Valgyti noriu.
- Tai jau.
Kurį laiką abu valgė tylėdami, užgerdami gira.
- Aš, brolau, jau sakiau, kad esu dvasios ir šitos moteriškės sūnus. Ir buvau pradėtas tik tam, kad mano tėvas galėtų įgyvendinti savo pamišėliškas fantazijas. O paskui viskas įsisuko taip, kad jau niekas nieko nebegalėjo pakeisti. Ir dievai sugalvojo sau pramogą – Didžiąją dvikovą. Turėsiu kautis su deivės Gabijos dukra.
- Įdomu. Kada?
- O aš ką žinau? Kai dievai užsinorės pamatyti spektaklį.
- Žinoma. Supratau. Visur tas pat.
- Tai va. O dabar dar liepė man keliauti į mėlynplaukių šalį. Sako, kad ten aš kažko išmoksiu. Ko? Gal tu žinai?
- Aš? Iš kur? Juk žinai, kad per amžius ten nebuvau. Net nežinau tikslaus kelio. Turiu, žinoma, žemėlapius. Sako, kad netgi labai tikslūs. Ligi tavo šalies atkeliavau labai sėkmingai.
- Tikrai nuostabu! Šiaip ar taip, mes dar niekur nekeliaujam. Ir man jau darosi nuobodu. Jei būčiau savo pily, tai galėčiau kiurksoti ten kelis mėnesius neišlįsdamas. Tačiau čia aš kraustausi iš proto. Tie prisiminimai…
Iseitis supratingai palingavo galva:
- Bet mes lyg ir tarėmės su gyvatėmis kovoti.
- Taip. Teisingai. Nesvarbu kas iš to išeis. Nors būsime užsiėmę. Todėl dabar aš pasikalbėsiu su motina.
Margenis ilgai kamantinėjo Kurtę. Iš pradžių toji, rodos, nesuprato, ko iš jos nori sūnus. Tačiau po trečio ar ketvirto klausimo staiga susirūpino:
- Sakai, keistų dalykų. Taip, sūnau. Taip! Paskutiniu metu miške staiga nei iš šio, nei iš to ėmė kilti gaisrai. Taip šlapia. Nuolat lyja. Mirenis manė, kad kas tyčia padeginėja. Gal geriau tu su juo pasikalbėk. Aš dabar į mišką nebeinu – namie darbo užtenka.
- Gerai. Dėkui ir už tai. O kur Mirenis?
- Aplink gyvulius trepsi.
Ir Kurtė vėl nuėjo prie krosnies.
Po minutėlės vidun įvirto Mirenis. Buvo kiaurai peršlapęs ir piktas:
- Dievai nemirtingieji! Ir kada visa tai baigsis! Jau kad pabodo, tai pabodo.
- Mireni, ar galėčiau su tavimi pasikalbėti? Gal mes su draugu galėsim pagelbėti.
- Ką jau čia, burtininke. Ar gali audrą suvaldyti? Patys andai atjojot nuo liūties slėptis.
- Ne. Audros suvaldyti nemoku. Bet galiu suvaldyti tą, kuris tą audrą sukelia.
- Bene su Perkūnu eisi kariauti?


Burtininkai išjojo dar neišaušus. Bjaurus oras kiek aprimo. Iš vakaro pasnigo, po to pašalo, o paryčiui atšilo ir vėl ėmė lyti. Taigi, arklių kanopos šliurpsėjo permirkusiose samanose. Buvo drėgna ir šalta, bet bent jau nepūtė bjaurus vėjas, kuris siautėjo kelias pastarąsias dienas. Burtininkai traukė į Mirenio nurodytą vietą. Tai buvo dauba, kurioje kažkada (dabar atrodė, taip seniai) rudeniop nusitiesdavo rudmėsių kilimai. Ten jis, kai dar buvo Ąžuolas, praleisdavo daug smagaus laiko. Jam staiga tapo graudu.
- Atjojom.
- Maždaug taip ir įsivaizdavau tą vietą, - linktelėjo Iseitis.
- O aš ne, - burbtelėjo Margenis.
- Prisiminimai?
- Taip. Turėtų būti malonūs, bet, deja…
- Hmm… Gal pėsčiomis?
- Gerai. Nelabai suprantu ko ten žiūrėti. Va, mano amuletas, o ir tavo – nė krust. Ir plika akim nieko nematyti.
- Taip. Bet reikia gi ką nors daryti.
Burtininkai nulipo nuo žirgų ir ėmė leistis į daubą. Po akimirkos virš daubos nušvito saulė. Taip skaisčiai ir šiltai. Tarytum vėlyvą pavasarį.
- Nepatinka man visa tai, - pasakė Iseitis. – Čia mums ką, rodo gražiąją pusę?
- Taip. Manau tuoj parodys ne tokią gražią.
Ir tikrai. Po akimirkos dangus užsitraukė, pakilo vėjas. Dauboje? O paskui iš dangaus pliūptelėjo lietus. Lijo taip smarkiai, kad Margenis nematė už kelių žingsnių stovinčio bendrakeleivio. Burtininkai stovėjo po lietumi tylėdami ir laukė. Lietus liovėsi taip pat staiga. Vėl viskas nurimo. Tiesa, saulė nepasirodė. Burtininkai atsargiai dairėsi, susirėmę nugaromis ir išsitraukę ginklus. Spaudžiant rankoje ginklo rankeną buvo ramiau.
- Ir kas dabar?
- O ką aš žinau? – suirzo Margenis.
Iseitis nekreipė dėmesio į jo nuotaiką. Burtininkas buvo niūrus ir nenuspėjamas. Bet Iseičiui tai netrukdė. Jis buvo absoliutus optimistas. O keliaudamas su Margeniu priprato prie jo keistenybių. Galų gale ir pats buvo ne dovanėlė.
Tą akimirką po kojomis susiūbavo žemė ir ėmė kilti aukštyn. Oras vėl subjuro. Iš pradžių ėmė smulkiai lyti, bet greitai lietus virto sniegu. Ėmė drėbti dideliais kąsniais, vėjas plėšėsi kaip pasiutęs. Žemė vis kilo, ir burtininkai jau susilygino su daubos kraštu. Pagaliau lyg pašėlę ėmė maskatuoti ir blyksčioti burtininkų amuletai.
- Bėgam nuo šitos nesąmonės! – riktelėjo Margenis per pūgos šėlsmą ir nuskuodė neatsigręždamas.
Iseitis pasekė paskui. Bėgti buvo sunku. Tačiau netrukus tapo lengviau, nes dauba staiga tapo kalva, ir burtininkai jau bėgo pakalnėn. Margenis kalaviju nukirto žirgų pavadžius. Ir anie nulėkė į mišką. Tada atsigręžė ir pamatė vis dar kylančią kalvą. Tuo pat metu pripuolė ir Iseitis:
- Na?
- Man rodos, tuoj pamatysim, kas čia šėlioja.
Pūga rimo, o kalva vis dar augo. Danguje vėl švystelėjo saulė, o kalva staiga… sprogo. Į dangų švystelėjo tarytum spyruoklė, o virš jų palinko šlykštus gyvatės snukis.
Burtininkai atšoko.
- Tu į kairę, aš į dešinę! – riktelėjo Margenis ir pasileido bėgti.
Šliužas sustingo dvejodamas. Pasuko galvą į Margenį, paskui į Iseitį. Dvejojo. Pagaliau toji apsisprendė, pasisuko į Margenį, atsilošė ir paleido žalios ugnies burbulą. Burtininko laimei jis pralėkė virš galvos, uždegdamas medžių viršūnes.
Burtininkai pasileido namų pusėn. Šliužas neketino jų vytis, vis gi paleido ugnies kamuolį pavydmui. Tiesa, vėl nepataikė. Burtininkai sparčiu žingsniu traukė link eiguvos. Žirgų nebuvo matyti. Juos, dėkui dievams, rado prie eiguvos vartų.