Sugrįžimas. Burtininkai-30

Burtininkas Peris buvo linksmas, linkęs bendrauti, ne itin gabus, tačiau didžiai mokytas. Mokėsi visur ir visko, tik ne magijos. Šito mokėjo tik tiek, kiek jam leido patogiai gyventi. Tą vakarą sėdėjo namie prie židinio, gurkšnojo vyną ir skaitė neseniai pirktą knygą apie magišką burtininkų kilmę. Traktatas buvo ilgas, painus ir, greičiausiai, nieko vertas. Bent jau taip atrodė iš pirmų puslapių. Tačiau Peris laikėsi nuostatos, kad bet kokią, net pačią prasčiausią, knygą reikia perskaityti iki galo.
Įėjo tarnas:
- Pone, atvyko Ordino karys-gydytojas Nigis.
Burtininkas nesusivokdamas pakėlė galvą nuo knygos:
- Taip vėlai? Neįspėjęs?
- Sakė: reikalas svarbus ir skubus. Ir… man rodos, labai sunerimęs.
      - Sunerimęs, sakai? Hmmm… Sunerimęs Ordino raganius – blogai. Kviesk.
Nigis buvo labai mandagus.
      -Atleisk, burtininke Peri, kad taip netikėtai užgriuvau. Bet aplinkui tokie keisti dalykai dedasi. Bauginantys…
      - Nieko tokio. Sėsk, Nigi. Va, vyno įpilsiu. Gal valgyti nori? Prie židinio sėsk.
      - Ačiū. Vyno išgersiu.
      - Tai pasakok, kas nutiko.
      - Ar girdėjai, burtininke, ką nors apie juoduosius raganius?
Burtininkas tik galvą papurtė.
      - Ordinas irgi tik prieš kelias dienas išgirdo. O vakar ir pamatėm. Tiesa, tik lavoną. O gyvus matė tik viena ragana, kurią užpuolė.
      - Turit lavoną. Tai kodėl mano pagalbos prireikė?
      - Keista viskas, - gurkštelėjo vyno raganius. – Pirmiausia, vienas mūsiškių tą raganių atpažino. Na, lavoną tą. Pasirodo, jis paprastas kareivis buvęs. Antra, ragana Žaižara, kuri su jais susidūrė, sakė, kad kai jie suprato, jog raganos nenugalės, arba dėl kitos priežasties, staiga dingo.
      - Ką reiškia dingo?
      - Tai tą ir reiškia. Tiesiog išnyko, išgaravo.
      - Taaaip… Gal tai raganai pasirodė? Nepastebėjo ko nors?
      - Gali taip būti. Tačiau labai mažai tikėtina. Žaižara ragana ypatinga.
      - Aha. Įdomu. Labai.
Burtininkas nutilo. Gurkšnodamas vyną ir žiūrėdamas į ugnį galvojo apie išgirstas naujienas.
      - O skrodimą darėt? – staiga paklausė.
      - Ne. Aš neleidau. Pamaniau, kad burtininkas jį apžiūrėt turėtų. Ir dar. Va, - ištraukė iš kišenės popieriaus lapą. – Aš perpiešiau ženklus nuo lavono nugaros. Daug gyvenime matęs esu. Bet tokių – ne.
Burtininkas paėmė popieriaus lapą, ilgai studijavo.
      - Nežinau. Keista kažkaip. Nemačiau ir aš jų. Kita vertus, lyg ir mačiau…
Burtininkas dar kurį laiką apžiūrinėjo ženklus. Vartė lapą ir taip, ir taip.
      - Ne. Turiu pamatyti pats. Ir lavoną pamatyt noriu. Bet… gal naktį nejosim. Pernakvosi pas mane.
      - Ačiū, burtininke Peri. Labai reikia pagalbos. Neramu… Žmonės mano, kad čia Ordino kariai persirengę šlaistosi.


Ryte nusileidęs į valgomąjį Sapnys vos nesuklupo pamatęs panelę Imarą. Ji atrodė… prabangiai. Jis porą sykių dalyvavo puotose pas kunigaikštį. Ten matė daug bajorių ir kunigaikštienių. Jos dėvėjo puošnias sukneles, turėjo puikių papuošalų. Bet jos, na, buvo puošnios ir gražios. Tačiau Imara… Ji vilkėjo paprastą žalio aksomo suknelę be jokių kaspinėlių ir raukinukų. Iš papuošalų dėvėjo tik keletą siaurų auksinių apyrankių ir segėjo kuklius auksinius auskarus su rubinu. Ir vis tiek atrodė kaip kokia pasakų princesė.
      - Labą rytą, panele Imara. Labai gražiai atrodai.
      - Labą rytą, rašytojau, - nusišypsojo. – Ačiū už komplimentą.
      - Na, panele, komplimentų sakyti aš nemoku. Sakau tiesą.
      - Gerai. Tai ir aš pasakysiu tiesą. Rašai tu geriau negu atrodai. Žinoma, atsižvelgiant į tavo padėtį.
      - Ačiū už supratingumą, panele.
      - Prašom. O dabar apie tavo rašinėlį. Tu man melavai.
      - Nesuprantu, panele…
      - Sakei, kad niekada nematei tokio žmogaus kaip aš. Bet rašai apie žaliaplaukį burtininką smaragdo akim.
      - Taip. Bet jis tik pusiaužmogus.
      - Pasakysiu paslaptį, Sapny. Aš esu visai ne žmogus.
Sapnys paspringo vynu:
      - Atsiprašau…
      - Ar tave tai… trikdo?
      - Ne. Nežinau. Tai… tai netikėta.
      - Taip, žinoma. Aš net tarnams nesakiau.
Sapnys tylėjo. Nežinojo, ar taktiška klausti, kas ji tokia ir kodėl atrodo kaip žmogus.
      - Suprantu. Tau dabar kilo daug kausimų. Aš tau viską papasakosiu ir atsakysiu į visus klausimus.
      - Kodėl?
      - Todėl, kad tu gerai rašai. Tu pagauni esmę. Ir dar todėl, kad žmonės nieko nežino apie mus. O jau laikas žinoti. Ir tu papasakosi visiems. Tiesą. Bet… čia kalbėtis nepatogu. Gal eime pasivaikščioti?
Jie lėtai ėjo palei upę. Imara pasakojo:
      - Aš esu rofė. O rofai yra demonai. Mūsų Karalystėje mes vadinami žemesniaisiais demonais. Esu senolio jauniausia dukra. Jei skaičiuotum mano amžių mūsų laiku, tai man beveik tūkstantis metų.
      - Kiek? – nustebo Sapnys.
      - Na, mes gyvename Žemėje, bet kitoje dimensijoje. Todėl šiaip jau žmonės mūsų nemato. Mes jūsų irgi. Ir laikas tose dimensijose slenka skirtingai.
      - Nesuprantu.
      - Suprasi. Užrašysi viską. Perskaitysi. Tada sutiksi dar panašių į mane. Ir viską suprasi.
      - Ar jūsų daug?
      - Taip. Bet tarp žmonių mes nelabai būname.
      - O kaip tu? Na, ar tame kitame lygmenyje tu?.. Kaip jūs pereinant iš vienos di?..
      - Dimensijos.
      - ... dimensijos į kitą?
      - Labai sudėtinga. Ir aš nesuprantu, tik žinau kaip naudotis. Karalystėje labai išvystytas mokslas. Ir labai toli pažengę genetiniai tyrimai.
      - Labai, - pakartojo po minutėlės.
      - Kas tie genetiniai tyrimai?
      - Aš irgi neišmanau. Tokių dalykų mokomi tik kilmingieji.
      - Kaip ir pas mus.
      - Taip. Bet esmė ta, kad mes, rofai, irgi esame tų bandymų rezultatas.
      - Labai įdomu. Ir labai painu.
      - Taip. Jeigu toliau domėsies, tai gal sutiksi kilmingųjų, kurie papasakos daugiau.
Abu nutilo. Sėdėjo ant upės kranto. Oras buvo gaivus, bet dar nešalta. O saulės atokaitoje ir visai malonu.
      - Imara, bet nepapasakojai nieko apie save.
      - Ach, taip. Kaip minėjau, esu jauniausia senolio dukra. Ir man jau beveik tūkstantis metų. Kai rofei sukanka tūkstantis metų, ji ištekinama ir išeina į vyro šeimą.
      - Tai nedaug kuo skiriamės, - nusišypsojo Sapnys.
      - Nedaug, - nusišypsojo ir žaliaplaukė.
      - Tai kodėl tu čia?
      - Prieš vestuves išvykau papramogauti, - nusijuokė. – Paskui nebus laiko.
      - Na, žinoma: vyras, vaikai…
      - Nevisai taip. Šiuo klausimu tarp žmonių ir mūsų yra nemažai skirtumų. Vaikų mes turim nedaug. Ir tikrai ne išsyk po vestuvių. Šeima būna didelė: senolis su žmona, jų sūnūs su žmonomis, anūkai su žmonomis ir proanūkiai… Žodžiu, visi vyriškos lyties asmenys su žmonomis ir netekėjusios merginos. Taigi, mūsų daug. Ir dar yra kitų pareigų. Mes visi esame kariai. Daug treniruočių ir pamokų.
      - Ir moterys? – eilinį kartą nustebo Sapnys.
      -Taip, visi be išimčių.
      - Su kuo kariaujate?
      - Čia įdomi istorija. Karalystėje per milijonus metų nebuvo jokio karo.
      - Kaip gi? O kaip pas jus valdžia keičiasi, kilmingieji galynėjasi?
      - Tik intrigos, sąmokslai, manipuliacijos, papirkinėjimai… O jei jau karas, tai tą darome žmonių dimensijoje.
      - Labai įdomu… Bet kam tas visuotinis karinis parengimas?
      - Pranašystė sako, kad bus didelis karas.
      - Bet…
      - Taip, tai labai keista. Ne visi tiki, tačiau tai tapo tradicija.
      - Bet demonai niekada nekariavo?
      - Kariavo. Labai seniai. Didžiajame kare su monstrais ir demonais.
      - Apie šitą ir aš kažką girdėjau.
Staiga mergina linksmai nusijuokė. Sapnys nustebęs pažvelgė į ją.
      - Čia tokia painiava išėjo. Nežinia kodėl žmonės tuos padarus demonais pavadino. Ir tie, ir tie buvo monstrai. Tiesiog skirtingų rūšių. O demonai tada kovojo dievų ir žmonių pusėj.


Burtininkai vėl patraukė į kelią.
      - Kaip manai, - pradėjo Naktižiedė, - ar visos tos nelaimės dėl Rubulo amuleto?
      - Greičiausiai.
      - Ir dar tas staigus kunigaikščio įtarumo priepuolis.
      - Tai ką darysim?
      - Nežinau. Nujosim ir nuspręsim.
Sostinė atrodė lygiai taip, kaip ir pasakojo auksakalys. Visi niūrūs ir baikštūs. Daug juodos spalvos.
      - Į rūmus? – paklausė Naktižiedė.
      - O kur daugiau…
Pirma kliūtis ištiko bandant patekti į centrinę aikštę.
      - Stot! Toliau negalima.
      - Kam? Ar man? – palinko prie sargybinio Margenis. – Klausyk, aš kol kas gerai nusiteikęs. Nenorėk pamatyti kaip atrodau piktas.
      - Tai jei aš praleisiu, kunigaikštis lieps nukirsti man galvą.
      - Gal lieps, gal ne. O aš galiu dabar. Iškart.
Sargybinis liūdnai atsiduso ir praleido burtininkus, svarstydamas, ar bėgti nuo kunigaikščio rūstybės, ar dar palaukti.
Antra sargybinių eilė pasitiko prie dvaro vartų. Sargybinių buvo bent dešimt.
      - Ir kas dabar? – šypsodamasi paklausė Naktižiedė.
      - Nežinau. Bandysim gražiuoju…
      - Na na… Gal pabandysiu aš.
Margenis tik pečiais gūžtelėjo.
      - Gerą dieną, kareivėliai, - toliau šypsojosi Naktižiedė. – Telaimina jus jūsų dievai.
      - Ačiū, ponia burtininke. Bet įleisti negalime.
      - Bet gi gali ką nors pas kunigaikštį nusiųsti ir pasakyti, kad atvyko Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė ir Juodosios magijos Magistras Margenis. Ir dar… priminti, kad burtininkų nepriimti labai nemandagu.
Akimirką patylėjo ir pakartojo:
      - Labai nemandagu.
Ir nusišypsojo.
Sargybinis būtų mielai praleidęs šituos keistus burtininkus. Bet bijojo kunigaikščio.
      - Gerai, ponai burtininkai, palaukite čia.
      - Palauksim, - burbtelėjo Margenis. – Tik neilgai…
Ir nusišypsojo. O sargybiniui ta šypsena patiko mažiau už burtininkės.
      - Kaip manai, ilgai lauksim?
      - Ne, - Naktižiedė toliau šypsojosi. – Kad ir koks įsibaiminęs, neišdrįs mūsų nepriimti.
Ir tikrai. Sargybinis grįžo labai greitai. Kartu atėjo ir šviesiaplaukis jaunuolis.
      - Sekite, ponai burtininkai, paskui šį jaunuolį.
Dvare buvo taip pat šlykščiai niūru kaip ir visame mieste. Tamsios užuolaidos, veidrodžiai uždengti, tarnai tartum vaiduokliai slankioja ant pirštų galų.
      - Na žinai, - šnipštelėjo Naktižiedė. – Tikra beprotybė. Žuvo sūnus, palaidojo. Ir ką?
Toliau per galybę menių, kur prie kiekvienų durų ir langų stovėjo sargybiniai, ėjo tylėdami. Galiausiai pasiekė sosto menę. Kunigaikštis sėdėjo krėsle, sostu vadinamam. Šalia kunigaikštienė. O visoj menėj galybė sargybinių. Ir Naktižiedė pagalvojo, kad mielai ir šitą dvarą sudegintų su visais kunigaikščiais ir sargybiniais.
Burtininkus sustabdė pusiaukelėj iki sosto. Naktižiedė pašaipiai šyptelėjo, o Margenis burbtelėjo:
      - Taip ir norisi kokį ugnies kamuolį paleisti…
      - Sveiki atvykę, burtininkai. Kokiu reikalu?
Šito Margeniui jau buvo per daug. Jis pasitempė ir patraukė link sosto. Prie jo puolė kareiviai. Žalios liepsnos kamuolys į kairę, į dešinę. Klykiantys nuo skausmo, svylančios mėsos kvapas. Tie, kam nekliuvo, atsitraukė. Naktižiedė liko stovėti vietoje. Buvo smagu. Mandagus burtininkas būna tada, kai nori toks būti. Kiti gi privalo būti mandagūs visada.
Margenis prisiartino prie kunigaikščio ir sušnypštė:
      - Kunigaikšti Esmai, jei ne burtininkė Naktižiedė, tai dar prie vartų mandagumo būčiau pamokęs.
      - Aš… - kunigaikštis nesugalvojo ką sakyti.
Naktižiedė vis dar stovėjo menės vidury, o Margenis tęsė:
      - Mes atvykom su reikalais. Ir ilgai čia neužsibūsim. Mums reikia Šventosios ugnies. Pasiųsk ką nors į šventyklą. O tada nuvesi mus ten, kur saugai visokias savo senienas. Turi daiktą, kurio negali turėti ir dėl kurio tave ištiko ta nelaimė su gaisru.
Kunigaikštis nervingai tampė mantijos kampą. Ir galiausiai iškvėpė:
      - Gerai, Magistre Margeni…
Tuo tarpu kunigaikštienė Cerba pasirodė ne tokia išsigandus ir sutrikus.
      - Magistre Margeni, Magistre Naktižiede, kol kas nors iš šventyklos sugrįš, gal suteiktumėt garbę su mumis papietauti?
Prisiartino ir burtininkė. Ji palietė Margenio petį ir kreipėsi į kunigaikštienę:
      - Dėkui. Mes mielai.
Margenis tik petimi trūktelėjo.
Tuo konfliktas ir baigėsi. Kariai susirinko žuvusius ir sužeistuosius. O kunigaikščių pora su burtininkais patraukė į valgomąjį, kur tarnai jau buvo padengę stalą.
Valgė tylom. Galiausiai burtininkė kreipėsi į kunigaikštienę:
      - Neseniai buvau užsukus pas pirklį Turį. Kunigaikštis ten pirko senovinį kaklo papuošalą. O štai žiedą nupirko tavo viešnia. Mums labai reikia žinoti, kas ta viešnia. Ir kur ją galima rasti?
Kunigaikštienė nesusivokdama žiūrėjo į burtininkę.
      - Ach, - galiausiai suprato. – Tai buvo mano pusseserė Oja. Bet jos, deja, rasti negalėsite. Mirė prieš keletą mėnesių.
      - Užjaučiu, kunigaikštiene. O kuo sirgo?
      - Nesirgo. Mėgo jodinėti. Nukrito nuo žirgo.
      - Buvo ištekėjus?
      - Ne. Gyveno tėvo dvare. Viena. Su tarnais, žinoma. Ji daugiau į mokslus linkusi.
      - Tai kas paveldėjo jos turtą?
      - Tėvui viskas liko.
Naktižiedė susimąstė ir krūptelėjo išgirdusi Margenio klausimą.
      - Ar kunigaikštytę palaidojo su tuo žiedu?
Kunigaikštienė nustebusi kilstelėjo antakius:
      - Kodėl, ponai burtininkai, jums taip rūpi tas žiedas?
      - Pasakyk jau, - numojo ranka burtininkas.
      - Na, atsitiko toks nemalonus dalykas. Buvo nužudytas burtininkas. O jo amuletas ir žiedas pavogti ir parduoti. Amuletas yra pas kunigaikštį Esmą. O žiedas atiteko tavo pusseserei. Tie daiktai be jų savininko – pavojingi. Dėl tų daiktų ir vyksta visos šitos nelaimės.
      - O vargeli… - sudejavo kunigaikštis. – Ir kas gi dėl to kaltas?
Naktižiedė sudvejojo, o Margenis abejingai pasakė:
      - Toks bajoras Vijūnas.
      - Manau, - rūsčiai tarė kunigaikštis, - jam tai atsirūgs.
      - Na, - šyptelėjo burtininkė, - jis jau atsiėmė su kaupu.


Burtininkas atidžiai apžiūrėjo lavoną. Nieko ypatingo. Vyras. Vidutinio amžiaus. Kelios senos žaizdos. Tada ilgai studijavo ant jo nugaros išdegintus ženklus. Raganiai ramiai laukė. Negalima trukdyti burtininkui. Peris, kaip ir visi burtininkai, puikiai slėpė savo mintis ir jausmus. Tačiau visgi buvo aišku, kad jam kažkas kelia nerimą. Galiausiai burtininkas atsigręžė ir pareiškė:
      - Pirmiausia noriu pasikalbėti su tuo raganium, kuris pažino lavoną. Tada kalbėsiuos su ta Žaižara. – Paskui sunkiai atsiduso ir pridūrė: - Bet ir šiaip galiu pasakyti: susidūrėm su senąja magija.
      - Ką gi, burtininke, - atsistojo Nigis. – Palydėsiu tave į biblioteką ir pakviesiu abu raganius.
Burtininkas kalbėjosi su pagyvenusiu raganiumi:
      - Papasakok man viską ką žinai apie tą lavoną.
      - Nedaug, burtininke. Teko vienu metu dažnokai lankytis Prėslo dvare. Jis tada sargybos vyresniuoju tarnavo. Persimesdavom žodžiu kitu. Betgi žinai: Ordino kariai nėra labai mėgiami, o ir patys bendrauti nesiveržiam.
      - Taip. Suprantu. Bet… jūs gi esat pastabūs, sumanūs. Nors kažką. Koks jis buvo?
      - Man atrodo, jis buvo nedraugiškas. Karys, atrodo, geras, bet nepatenkintas savo tarnyba. Nors sargybos vyresniojo pareigos tikrai neblogos. Ir dar… Žinai, burtininke, kol nepaklausei… Jis buvo nesivaldantis. Kartą mačiau kaip užsipuolė kažkuo neįtikusį eilinį. Pridaužė lazda ligi kraujo. Jei nebūtų įsikišę kiti, tai gal ir užmušęs būtų.
      - Taaaip… Vaizdas nemielas.
      - Taigi. Bet daugiau tai tikrai nieko nežinau.
      - Ačiū. Ir tai labai vertinga. Dabar pakviesk Žaižarą.
Raganius išėjo, o vidun žengė jauna ragana didelėm rudom akim.
      - Sveikas, burtininke. Apklausą man surengsi?
      - Na jau! Pasikalbėti tenoriu.
      - Juokauju, burtininke, - atsiduso. – Labai gerai, kad čia esi. Turiu ką papasakot. Pasakysiu kai ką, ko net Ordino nariams negalėjau.
      - Įdomu… - kilstelėjo antakius. – Tai gal pasakok viską iš eilės.
      - Gal bus ilgokas pasakojimas. Bet pradėsiu nuo labai toli.
      - Pasakok. Viską, kas tau atrodo svarbu.
Ir Žaižara trumpai nupasakojo nuotykius Vijūno dvare.
      - Ir galiausiai, - baigė ji, - tas Leidas pasakė, kad iš kažkur atsibastė senas dievas Jotoub Radas.
Burtininkas atsistojo ir ėmė vaikščioti po biblioteką.
      - Taip ir maniau. Taip ir žinojau… Ir kaip dabar… Negerai negerai negerai…
Pagaliau vėl atsisėdo.
      - Žinai, brangioji raganaite, kažkada buvau nukeliavęs į tokį didelį miestą Marapą. Ten tiek daug visko. Aš lankiau šventyklas. Ilgiausia gatvė šventyklų pristatyta. Ir vienoje iš jų mačiau ženklus, kokie yra ant lavono nugaros. Niekas nežinojo ką tie ženklai reiškia. Akmenį, kuriame ženklai išraižyti, rado žemėje. Tai milžiniška plokštė. Ir ant jos pastatė šventyklą. Nepamenu kokiam dievui ji skirta. Bet aplinka ten slogi.
Burtininkas nutilo ir sunkiai atsiduso. Jau gailėjosi, kad čia įsivėlė.
      - Dabar papasakok apie susitikimą.
      - Jojau aš pas tą Leidą. Dėl juodųjų raganių pasiaiškinti. Ir sumaniau pakeliui į savo trobelę užsukti. Niekam nesakiau, net pati nežinojau, kad ten užsuksiu. Bet esu tikra, kad jie manęs laukė.
      - Kodėl taip manai?
      - Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. – Tiesiog taip jaučiu.
      - Jauti? Gerai. Tavo pojūčiais galima pasitikėti. Ir kas toliau?
      - Užpuolė mane. Penkiese. Tikrai nebūčiau atsilaikiusi.
      - Bet atsilaikei, - prisimerkė burtininkas.
      - Dabar, burtininke, pasakysiu tai, ko nesakiau niekam. Ir norėčiau, kad nesužinotų.
      - Gerai. Pasakok.
      - Taigi. Šitą, kurio lavoną turim, sužeidžiau. Ir jis nukrito nuo žirgo. Kaip vėliau paaiškėjo, užsimušė atsitrenkęs į akmenį. O aš…
Žaižara nutilo.
      - Drąsiau.
      - Na, aš lyg ir turėčiau burtininke būti.
      - Girdėjau, - linktelėjo burtininkas.
      - Tai va: aš galiu valdyti ugnį. Neseniai sužinojau. Todėl pasinaudojau tuo. Du sudeginau. O kiti du dingo. Nežinau, sužeisti ar ne.
      - Paaiškink, ką reiškia dingo.
      - Tą ir reiškia. Buvo ir nėra.
      - Įdomu. Labai. O kur tie apdegusieji?
      - Palikau ten. Daugiau negu vieno negalėjau atgabenti. Be to, nežinojau kaip paaiškinti tokius nudegimus.
      - Toli ta tavo trobelė?
      - Nelabai.
      - Gal ryt abu nujosim. Noriu pasižiūrėt.


Sapnys ir Imara nakvynės namuose gyveno jau tris dienas. Jie arba vaikščiojo palei upę, arba sėdėjo svetainėje prie židinio. Imara vis pasakojo, o Sapnys atidžiai klausėsi ir viską kruopščiai užrašinėjo vakarais. Tai, ką pasakojo rofė, buvo keista, nauja, neįtikėtina. Tai buvo visai kitoks pasaulis negu pažinojo jaunasis bajoras. Tiesa, jei nebūtų buvę tų įvykių tėvo dvare, nebūtų susipažinęs su burtininkais, tai gal nė nebūtų patikėjęs Imaros pasakojimais. O dabar galvojo, kad pasaulis ir gyvenimas yra tokie įvairūs, kad patikėti galima viskuo.
Jie vėl sėdėjo prie upės. Buvo maloni rudens popietė. O Imara pasakojo apie valdovę Učišą ir jos meilės istoriją.
      - Taip, - linktelėjo Sapnys. – Valdovų meilės reikalai visur sudėtingi. Tu lyg ir valdai šalį bei jos žmones, bet visiškai nevaldai savo gyvenimo.
      - Tu teisus. Kita vertus, visi mes nevisiškai laisvi.
      - Nežinau. Anksčiau ir aš taip jaučiausi. Bet dabar man atrodo, kad tereikia pasiryžti…
      - Gal. Na, aš savo gyvenimu nesiskundžiu. Ir, tiesą pasakius, nežinau, ar esu laisva, ar ne.
      - Kas žino. Manau, kad laisvas esi tada, kai gerai jautiesi.
      - Turbūt…
Paskui jie ilgai tylėjo žiūrėdami į lėtai plaukiantį upės vandenį.
      - Eime, - galiausiai atsistojo Sapnys ir ištiesė ranką. – Darosi vėsu.
      - Taip, šaltoka. Šiuo požiūriu žmogiškas kūnas jautrus.
Ir jie patraukė į nakvynės namus, lydimi nustebusių praeivių žvilgsnių. Dailiai nuaugęs jaunuolis ir žaliaplaukė įspūdinga mergina traukė akį.
Svetainėje pavalgė vakarienę. Sapnys vakarieniaudavo anksti, nes, grįžęs į kambarį, dar ilgokai rašydavo. Taigi, ir šįvakar palinkėjęs labos nakties patraukė į savo kambarį. Kasdienis rašymas išlavino ranką. Dabar, ne taip kaip pirmosiomis dienomis, ranka lengvai ir laisvai liejo žodį po žodžio, eilutę po eilutės. Buvo toks įsitraukęs, kad neišgirdo beldimo į duris.
      - Ar galiu užeiti? – sučiurleno.
Atsigręžė. Tarpdury stovėjo Imara. Vilkėjo kažkokį keistą gėlėtą drabužį. Ir šypsojosi. Taip gundančiai. Sapnys, žinoma, nebuvo šventuolis. Jauno bajoro pasilakstymai nebuvo smerkiami, netgi skatinami. Taigi, viena kita kambarinė ar ištekėjusi bajorė jau buvo sąraše. O dabar, lėtai uždariusi duris, priešais jį gundančiai šypsodamasi stovėjo žaliaplaukė fėja. Ji lengvai truktelėjo dirželį, ir drabužis nuslydo žemėn.
      - Pamaniau, kad prieš vedybas galiu sau leisti papramogauti. Jei tavęs neįžeisiu…
Į galvą kalė: „Ji ne žmogus! “
      - Nesijaudink. Tu nebūsi nei pirmas, nei paskutinis turėjęs santykių su demone. Žemėje netgi vaikų yra. Tiesa, gimdo tik moterys. Demonės – ne.
O tada Sapnys pagalvojo, kad jis išvyko pažinti pasaulį. Ir kas gi jam nutiks? Mergina tokia graži ir gundanti. Jis priėjo artyn ir apglėbė Imarą. Jos plaukai kvepėjo vandens lelijomis, oda buvo švelni tarytum aksominė. Ir Sapnys pasinėrė į aistros svaigulį, nebegalvodamas apie tai, kad jis dalyvauja kažkokiame keistame dviejų pasaulių susiliejime.
Miegojo Sapnys kietai ir ilgai. Imaros nebebuvo, o ant stalo gulėjo raštelis.

Mielas Sapny,
dėkoju tau už nuostabų bendravimą. Dabar aš daug geriau suprantu žmones. Manau, kad kada nors dar susitiksim. Artėja dideli pokyčiai. Žmonėms ir demonams teks susivienyti, kad nugalėtume atslenkantį blogį. Su kai kuriomis to blogio apraiškomis tu jau susidūrei savo tėvo dvare. Bet tai tik pradžia.
Norėdama tau atsidėkoti ir šiek tiek pagelbėti pas šeimininką palikau dovaną.
Sėkmės tau. Rašyk. Žmonės turi pažinti pasaulį iš pažinusio pasaulį savimi.
Imara

Šeimininkas perdavė Sapniui bajorui pritinkantį kelioninį kostiumą ir įmantriais ženklais raižytą durklą rubinu puošta rankena. Bajoraitis pasijuto kiek nejaukiai. Nebuvo įprasta imti dovanas iš moterų. Paskui pagalvojo, kad Imara nėra moteris tiesiogine prasme. Ir tai galima priimti kaip vienos rasės atstovės dovaną kitos rasės atstovui.
Taigi, Sapnys, pernakvojęs dar vieną naktį, patraukė į kelią. Jam pasisekė. Nusamdė jauną valstietį, kuris norėjo nuvykti į Marapą. Ten gyveno jo dėdė, ir vaikinas tikėjosi gauti kokį darbą. Šeima jo buvo neturtinga, ūkelis nedidelis. O dar buvo vyresnis brolis, kuriam tas ūkelis turėjo atitekti, bei sesuo, kuriai reikės kraitį duoti. Todėl vidurinėlis ir nusprendė laimės ieškoti dideliame mieste, bet pinigų kelionei neturėjo. Tai ir sutarė, kad vaikinukas važnyčios vežimaitį, o Sapnys už tai jį maitins.
Kelias vėl buvo nuobodus. Viena kita sodyba, kaimelis ar miestelis. Pakeleivių nedaug. Oras tapo bjaurus: vėjai, lietūs, retkarčiais iškrintančios snaigės. Galiausiai stojo žiema su sniegu ir šalčiu. Daugiau panašių nuotykių kaip su Imara jis nepatyrė. Žinoma, sutiko įvairių gan įdomių keliautojų, burtininkų, žynių, raganių. Matė net keletą mėlynplaukių, tačiau pabendrauti su jais neteko.
O jis vis rašė ir rašė. Visas linksmas ir liūdnas istorijas, kurias kartais noriai, o kartais tik po vienos kitos vyno taurės pasakojo sutiktieji.
Ir galiausiai, jau gerokai įsismarkavus žiemai, pasiekė Marapą.


Kai pagaliau jaunas šviesiaplaukis bajoras atgabeno indą su Šventąja ugnim, burtininkai patraukė į senovinių daiktų saugyklą. Patalpa buvo milžiniška. Bet, reikia pasakyti, labai tvarkinga. Ant sienų sukabinti paveikslai. Tvarkingai sustatyti senoviniai baldai, lentynose sukrauti visokie rakandai. Papuošalai tvarkingai išdėlioti ant stalų.
Burtininkai atidžiai apžiūrinėjo viską. Tačiau amuleto nebuvo.
      - Nėra, - konstatavo Naktižiedė.
      - Nėra. Bet turi būti.
      - Vadinasi pasislėpė. Arba…
Burtininkė patylėjo.
      - Ot kvailė! Višta visiška! Ir tu!
      - Kas?
      - Sudegė tai ne šitie rūmai. Sudegė dvaras.
      - Taip. Ir… Manai, kad jis kažkokiu būdu nukeliavo ten?
      - Paprasta. Prikimbi prie kokio drabužio ar daikto. Ir keliauji.
      - Tai kas dabar?
      - Reikia keliauti prie tų degėsių. Ten matysim.
Margenis susiraukė:
      - Papultų po ranka dabar Vijūnas…
      - Taip, - nusijuokė burtininkė. – Aš irgi apie tai pagalvojau.


      - Na, apžiūrinėti nebėra ko, - pareiškė burtininkas. – Ženklai ant nugaros matyti, bet ką reiškia nežinia. Ir skrosti neverta. Nuo jo sklinda magija.
      - Taigi raganius, - gūžtelėjo pečiais Nigis.
      - Aš moku atskirti septyniasdešimt tris magijos rūšis. Tačiau šitos nežinau.
      - Ir ką tai reiškia?
      - Nieko ypatinga. Tiesiog tai tokia magija, su kuria niekas dar nebuvo susidūręs. Ir, mano nuomone, šitas žmogus juoduoju raganiumi tapo ne savo noru.
      - Tai jį kažkas valdė?
      - Liūdna, bet taip.
Visi nutilo. O ką čia sakyti? Bėda. Didžiulė bėda.
      - Tai ką darysim, burtininke? – galiausiai paklausė Nigis.
      - Tiesą pasakius, nieko padaryt ir negalim. Bet rytoj su Žaižara dar josim į tą vietą kur ją užpuolė.
      - Ir ko?
      - Gal kas paaiškės…


Burtininkai jojo į sudegusį dvarą.
      - Negaliu pakęst šitos nesąmonės, - burbėjo Margenis. – Kokio galo mes lakstom paskui tuos amuletus?
      - Neburbėk. Žinai gi, kad jei paliksim, tai bus tik blogiau ir blogiau.
      - Tai taip. Bet man jau pabodo. Ir nesu tikras, kad tai mūsų pareiga.
      - Ai, - numojo ranka Naktižiedė. – Burbi ir tiek.
      - Žinoma, burbu. Kažkas vyksta aplinkui, o…
      - Ša! Paklausyk…
Tolumoje pasigirdo šuoliuojančių žirgų kanopų bildesys.
      - Mažiausiai dešimt, - spėjo Margenis.
      - Gal daugiau.
      - Ką darom? Dar spėtumėm pasitraukt iš kelio.
      - O kam? Negi manai, kad kas nors drįstų pulti du burtininkus.
      - Ne. Bet gal nebūtina, kad žinotų apie mus.
      - Tiek to. Pažiūrėkim kas čia atjoja.
Po akimirkos iš už posūkio išniro būrelis juodais apsiaustais plevėsuojančių raitelių.
      - Mat kaip, - burbtelėjo Naktižiedė. – Seni pažįstami.
Pastebėjęs juos būrelis sulėtino žingsnį. Juos, rodos, sudomino vieniši raiteliai. Galiausiai jie susitiko.
      - Gerą dieną, ponai burtininkai, - pasisveikino turbūt vyresnysis. – Kur traukiate?
      - Diena gal ir nebloga… - Margenis primerkė smaragdines akis. – Bet taip nemandagiai kreiptis į burtininkus – neįprasta.
Vyresnysis kiek sutriko. Ir šiaip atrodė, kad šis susitikimas raiteliams netikėtas ir gal net nemalonus.
      - Na, burtininkas ar ne, - galiausiai pareiškė, - bet savo teritorijoje mes turime teisę žinoti, kas ir kur keliauja.
      - Įdomu, - nusišypsojo Naktižiedė, - kas gi jūs tokie? Ir kodėl tai jūsų teritorija, kur du keleiviai kelia kažkokią grėsmę?
      - Mes – Juodieji raganiai. Ir mes globojame čia gyvenančius žmones.
      - Tiiikrai? – kilstelėjo antakius ir Margenis. – Ir kuris gi kunigaikštis jūsų pagalbos prašė?
      - Esmus, - ramiai atsakė.
      - Gerbiama ponia Baltosios magijos Magistre Naktižiede, - kreipėsi pašaipiai, - kai pietavom su jo Šviesybe kunigaikščiu Esmu ir jo žmona jos Šviesybe kunigaikštiene Cerba, pamenu sakė…
      - Gerbiamas Juodosios magijos Magistre Margeni, nepamenu, kad sakė. Užtat gerai pamenu, kad kai buvau papuolus į bėdą ir sirgau, tai mane vienišą naktį užpuolė va šitie…
      - Vai, gerbiamoji Naktižiede, kaip negražu. Pulti vienišą keleivį. Ir dar burtininką… Oi, ogi ten buvo ne kunigaikščio Esmo valdos…
      - Taigi, - nekaltai sumirksėjo didelėm akim. – Gal man su orientacija blogai?
      - Atsiprašau, ponia burtininke, bet tu kažką painioji.
      - Žinai, Margeni, man jau atsibodo.
      - Taip. Štai ką pasakysiu, ponai juodieji raganiai. Nežinau kur ir ko keliaujat. Su Ordinu ir šiaip raganiais burtininkų santykiai geri: meilės nėra, bet pagarba – tikrai. Kas jūs tokie, mes nežinom. Neprisistatėte. Todėl… Dinkit iš čia! Ir tikiuosi, kad daugiau jūsų nesutiksiu. Jūs net neįsivaizduojat su kuo susidūrėt.
Ir burtininkai pavarė žirgus. Raiteliai prasiskyrė. Bet nujodama Naktižiedė išgirdo:
      - Tai jūs nežinot su kuo susidūrėt…
Pajojėjusi galiuką paklausė:
      - Ar aš grasinimą girdėjau?
      - Taip. Pačirškint juos reikėjo…
      - Gal. Bet… grasina, vadinas, gali?
      - Blogai. Reikėtų pasiaiškinti, kas tai per organizacija. Net Ordinas, jei karo nėra, tokiais būriais nejodinėja.
Kairėje jau buvo matyti dvaro degėsiai.
      - Labai keista. Matai, net mūras išsilydęs. Tai kokia čia kaitra turėjo būti?
Margenis linktelėjo:
      - Taip. Jojam. Pažiūrėsim.
Artėjant prie sudegusio dvaro Naktižiedei ėmė dilgčioti delną.
      - Jis čia…
      - Iš kur žinai?
      - Ranka…
      - Jauti visgi?
      - Tai man taip ir sakė. Visiškai išgyti neįmanoma.
      - Tai gal tu nejok artyn?
      - Manai ir vėl vaidentis pradės?
      - O ką? Gali.
      - Tai tu mane pasergėsi, - nusišypsojo.
      - Gerai jau. Jojam.
Dvaras tikrai buvo visiškai sudegęs.
      - Tai kaip čia visame tame rasim?
      - Lipam nuo žirgų, - jau šokdama žemėn pasakė burtininkė. – Eisim klaidžiot po degėsius.
Burtininkai slankiojo po sudegusį dvarą. Naktižiedės delnas dilgčiojo. Tačiau nieko rasti nepavyko.
Galiausiai Margenis numojo ranka:
      - Nieko nebus. Gal jis įsilydė į kokį akmenį ar metalo gabalą.
      - Tai ką darysim?
      - Nežinau. Gal pailsėkim.
Burtininkai išsitraukė gertuves ir kapšelius su maistu. Susėdo po medžiu ant žolės. Kurį laiką valgydami tylėjo. Galiausiai sriūbtelėjusi vyno Naktižiedė tarė:
      - Noriu namo. Pavargau.
      - Taip. Aš irgi. Bet mane nervina du dalykai. Tie juodieji raganiai. Ir šitas sumautas amuletas, kuris yra, bet rasti jo neįmanoma.
      - O ką darysim naktį?
      - Gal čia apsistojam?
      - Nebijai?
      - Ko?
      - Kad ir tų raganių. Trainiojasi aplink.
      - Taip. Nedrįstų niekas šiaip sau burtininkams grasinti.
      - O tai ką daryt? Matai aplinkui kur galėtumėm apsistoti? Be to, jeigu tie sutvėrimai puls, tai manai sustos prieš žmones?
Margenis tik pečiais gūžtelėjo.
      - Nakvosim čia, - galiausiai nusprendė Naktižiedė. – Ryt ieškosim vėl.


Burtininkas Peris lingavo balne šalia Žaižaros. Jam nepatiko istorija į kurią įsivėlė. Kita vertus, puikiai suprato, kad susidūrė su neaiškiais dalykais, kurie turės įtaką viskam aplinkui.
      - Ar dar toli, raganėle?
      - Ne.
Žaižarą erzino tas “raganėle”, bet nusprendė, kad burtininkas, kaip ir visi burtininkai, keistuolis. Tegul sau…
      - Štai už to miškelio suksim į dešinę. Ir beveik atjojom.
Keista, bet lavonai gulėjo taip, kaip ir paliko. Užtat žirgai jau gerokai apgraužti.
Burtininkas Peris atidžiai apžiūrėjo lavonus. Abu buvo paprastų paprasčiausi vyrai. Vienas net neatrodė, kad būtų geras karys. Toks čiuplutis. Kaip ir sugebėjo kalaviją pakelti?
      - Nagi, padėk apversti, - pasiraitojo rankoves, kad neišsiteptų.
Burtininkas nukrapštė drabužius ant abiejų lavonų nugaros. Abu buvo pažymėti tokiu pačiu ženklu.
      - Taigi… - mąsliai tarė Peris. – Jie kažkam priklauso. Greičiausia kokiam dievui.
      - Jotoub Radui?
      - Negalim tiksliai taip sakyti. Bet, kadangi daugiau nieks neapsireiškė…
      - Ir ko tam dievui iš manęs reikia?
      - Šitą tik jis ir gali pasakyti. O mes galim traukt atgal.
      - O ką darysim su lavonais?
      - Turbūt geriausia sudeginti. Užkasti nerizikuočiau.
      - Manai, gali atgyti?
      - Kas žino? Kas žino, raganėle...


Amuletas tyčia ar netyčia išsidavė pats. Burtininkai jau taisėsi miegoti, kai degėsiuose ryškiai blykstelėjo, o Naktižiedei taip nudegino ranką, kad ji net riktelėjo.
      - Greičiau! – pašoko Margenis.
Jis griebė indą su Šventąja ugnim ir paknopstom puolė į blyksnio pusę. Naktižiedę gi sukaustė stingulys.
      - Nedrįsk! – sužviegė galvoje. – Nežinai, kaip blogai tau baigsis, kvaiša! Be rankos liksi!
      - Ne! Ne! Ne! – bandė priešintis burtininkė.
Tačiau stingulys dar labiau slėgė prie žemės. Ranka jau liepsnojo. Naktižiedė suvokė, jog tai haliucinacija, tačiau nieko negalėjo padaryti. Sėdėjo sustingusi ir žvelgė į liepsnojančią ranką.
Margenis tuo tarpu sulėtino žingsnį. Kojos tapo sunkios, gniaužė gerklę, kvėpuoti buvo sunku, ėmė dilgčioti delnai. Burtininkas suprato, kad, jei dar dels, tai nepasieks. Todėl atsivėdėjo ir metė indą su Šventąją ugnim ten, kur ką tik blykstelėjo amuleto akis. Po akimirkos suliepsnojo tai, kas atrodė jau buvo sudegę. Pasigirdo sprogimai, pasipylė žiežirbos. Ir burtininkas prarado sąmonę.
Pirmoji atsigavo Naktižiedė. Buvo jau gili naktis. Mėnulis pasislėpė už juodų sunkių debesų. Šiek tiek šviesos skleidė tik vis dar rusenantys dvaro akmenys. Apsižvalgiusi pamatė atokiau gulintį Margenį. Pašaukė. Šis neatsiliepė. Burtininkė sunkiai pakilo ir nusvirduliavo prie jo.
- Ei! – papurtė už peties. – Atsibusk! Gana drybsoti…
Galiausiai burtininkas atsiduso ir atmerkė akis. Sunkiai atsisėdo.
- O Pikuoli… - sudejavo. – Kaip skauda galvą skauda… ir pykina…
- Praeis. Gal… - atsisėdo šalia. – Tai jo jau nebėr?
- Nėra. Dar liko tas… žiedas.
- Taip. Bet mes dabar tokie bejėgiai…
- Aha. Teks kur nors apsistoti ir pailsėti.