Virš žemės

Ašaros byra – Lozoriaus nebėr,
Tuščios tos maldos – kas jį prikels?
Kas taip suraišiojo, supainiojo,
Kam tiek akmenų ant širdies užritino? 

Kvapas sunkus – nerimo garas,
Žodžiai nešildo – juose tik galas.
Kandžiai įsikimba, lyg šaltas vanduo,
Ir žvilgsnis sustoja ties „buvo“ ir „o“. 

Rankos tuščios – nėra ką laikyt,
Žmogus dar gyvas, bet kaip ir nebėr.
Verksmas užstringa kažkur gerklėje,
Nuplauna kas ilgu, arba ligota. 

Jei būčiau Jėzus – jau būčiau prikėlus,
Arba sparnus angelo Tau užauginus.
Pakilčiau virš skausmo, virš žemės tamsos,
Parneščiau Tave iš nakties ir kančios. 

Bet esu tik žmogus – su malda ir viltim,
Su širdim, kuri mokos kasdieną pakilt.
Ir nors stebuklų man duota mažai,
Aš Tave nešuos – kol esu, kol esi.