Sugrįžimas. Burtininkai-29

Burtininkai-gydytojai atvyko dar po trijų dienų.
Tuo metu Sapnys sėdėjo salėje ir plempė alų. Burtininkai sprendė kažkokius savo burtininkiškus klausimus. Bajoraitis nieko nesuprato, todėl jam buvo nuobodu. Be to, jam vis atrodė, kad burtininkai norėjo likti dviese. O jis… na, trečia koja. Jį irgi kamavo egzistenciniai klausimai. Na, pasibastys kiek su burtininkais. Bet gi neamžinai. Jie atliks darbą ir išsiskirstys. O ką daryti jam? Taip, Žaižara teisi buvo: jis nori mokytis. O kur? Ir už kokius pinigus? Et!
Tuo metu ir įėjo burtininkai. Be galo aukšta ir liesa rusvaplaukė piktai bėrė:
    - Tikrai norėjau jo trobą su visais sandėliais ir tvartais supleškinti.
Šalia tipenantis mažas barzdotas storulis geraširdiškai bosijo:
    - Na, ką tu, Vada, tai gi jis…
    - Nė nekalbėk! Iš pradžių nugydo visokie žyniai, o tada kviečia burtininką-gydytoją.
    - Du, brangioji…
    - Taigi. Du!
    - Rūpinasi tėvas…
    - Rūpinasi jis! Raganą padorią būtų pakvietęs…
    - Gerai jau. Gana. Valgyti noriu…
    - Tau tik valgyti. Vos prieš porą valandų valgėm.
    - Ką padarysi, sesule… - nuolankiai nusišypsojo.
    - Gerai jau. Eik užsakysi. Aš valgyti nenoriu. Man tik vyno. Visą butelį.
    - Žinau žinau… - vėl nuolankiai nusišypsojo.
Burtininkė Vada skubriu ryžtingu žingsniu patraukė prie stalo, o storulis jau kalbėjosi su šeimininke:
    - Telaimina tave dievai, mieloji. Man kiaulės karką, bulvių košės ir troškintų raugintų kopūstų. Ir alaus. O poniai burtininkei butelį vyno.
    - Ir dar gal kokių sausainukų ar pyrago… - neryžtingai pridėjo. – Jei ką, tai ir aš suvalgysiu.
Ir nusirito prie stalo, kur jau sėdėjo bendrakeleivė.
    - Tu, Drabi, tikras apsirijėlis.
    - Gal. Bet darbui tai netrukdo.
    - Taip. Tu tikras genijus. Nesuprantu, kaip pirklys tave ir prisikvietė.
    - Pro šalį jojau. Iš karo. Ten burtininką drakonas apkandžiojo.
    - Kas? Nesąmonė. Jų gi nebėra.
    - Ir aš maniau, kad nėra. Pasirodo, juos kažkas veisia ir parduoda dresuotus.
    - Reikėtų tam kažkam uodegą primygti.
    - Reikia gerai papurtyti tą, kuris pirko…
    - Aha. Ordinui reikia pranešti. Tie tai moka tiesą sužinoti.
Tuo metu atėjo ir Margenis su Naktižiede.
    - O! – nustebo Margenis. – Rodos tai tie, kurie mums reikalingi.
    - Sveiki, ponai burtininkai, - prisiartino Naktižiedė. – Esu Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė. O ten Juodosios magijos Magistras Margenis. Laukėm jūsų.
    - Sveika gyva. Aš burtininkė-gydytoja Vada.
    - O aš burtininkas-gydytojas Drabis. Prisėsit?
    - Ačiū, - įsitaisė prie stalo. – Labai laukėm jūsų.
    - Ir kas gi, gerbiamoji Naktižiede, nutiko? – maloniai pasiteiravo storulis.
Burtininkė Vada abejingai gurkšnojo vyną.
    - Turiu sveikatos problemų. Tokių… magiškų.
    - Ooo… kaip įdomu. Paskutiniu metu man sekasi, - storulis įdėmiai pažvelgė į Naktižiedę.
    - Na, tau, broli, gal ir įdomu. Bet man tai nelabai. Kankinuosi.
    - Pasakok.
    - Nutiko bjauri istorija. Nužudyti trys burtininkai…
Vada paspringo vynu ir ilgai kosėjo:
    - Kas čia dabar?
    - Taigi. Įsivėliau į tą istoriją…
    - Gal gali vardus pasakyti? – pasidomėjo Drabis.
    - Kodis, Rubulas ir Sykas.
    - Sykas? Tas kuom užkliuvo?
    - Šiaip. Dėl įdomumo…
    - Kodį kažkada pažinojau. Bet, - Vada kiek pagalvojo. – Labai seniai apie jį nieko negirdėjau.
    - Senokai ir žuvo.
    - Kas nužudė?
    - Toks žynys Leidas.
    - Istorijas pasakoji. Keistas.
    - Ji ne tik keista. Ji dar ir baisi. Tas Leidas iš kažkelinto Ciklo. Norėjo kažkada vėlesniame Cikle prisikelti. O Kodis jį prikėlė. Ir sumokėjo gyvybe. O tam Leidui protas visai pasimaišė.
    - Bjauru. Jau seniai tokių baisybių nebuvo.
    - Ten dar ir daugiau baisybių nutiko. Bet pasakojimas  pernelyg ilgas. O man pagalbos reikia.
    - Pasakok, sesule, - storulis susiruošė įdėmiai klausytis.
    - Per kvailumą ir gobšumą Kodžio ir Rubulo amuletus ir žiedus žmonės pardavė. Ir jie plačiai pasklido…
    - O dievai nemirtingieji! – pakėlė rankas į dangų Vada.
    - Nepadės. Jie ten ir man, ir burtininkui Margeniui atskiras sąskaitas turi.
    - Gerai. Pasakok.
    - Tai ne kažką čia pasakoti. Leidausi jų ieškoti. Mane gerokai sužalojo. Iš pradžių apgydė vienas burtininkas, paskui kitas. Bet tik tiek, kad kažkaip galėčiau egzistuoti. Bet vis tiek jaučiuosi bjauriai.
    - Gerai. Eime į kambarį.


Gydymas buvo efektyvus, tačiau labai nemalonus.
    - Labai užleista… labai… - murmėjo Drabis apžiūrėdamas burtininkę. – Ir kur tu buvai?
    - Keliavau. Pirmą kartą šiek tiek padėjo sutiktas burtininkas gydytojas. Paskui kažkiek padėjo burtininkas Margenis.
    - Ar jis yra tas, apie ką galvoju?
    - Taip. Jo gi su niekuo nesupainiosi.
    - Tai jau. Bet… stiprus burtininkas. Tokius sužeidimus gydyti sudėtinga.
    - Man atrodo, kad dalį mano negalavimo jis perėmė.
    - Tikriausiai. Jei tai nemoki, tai geriau nelįsti…
    - Nebuvo išeities. Aš jau mirtimi vadavausi.
    - Na, nieko tokio. Pirma tave pagydysiu. Paskui apžiūrėsiu Margenį. Bet, žinok, malonu nebus.
    - Gerai jau. Negąsdink. Pradėk.
    - Taip. Gulk. Dovanok – nepasigailėsiu…
Naktižiedė tik pečiais gūžtelėjo ir išsitiesė ant lovos.
Burtininkas kažką po nosim burbėdamas iškratė ant stalo savo krepšį. Pirmiausia paėmė akmenį, labai panašų į tą, kurį jau buvo mačiusi. Tik šis buvo žalias. Tada ėmė vedžioti akmenį virš Naktižiedės kažką burbėdamas po nosim. Burtininkės kūną pamaži apėmė maloni šiluma. Tačiau tai truko neilgai. Šiluma ėmė trauktis į sužalotą delną. Šis vis labiau kaito. Galiausiai ėmė atrodyti, kad delnas tiesiog dega. Burtininkė jau įsivaizdavo kaip juoduoja ranka, sproginėja pūslės, visa ranka apanglėja. Galiausiai visa oda ir mėsos nukrito. Liko tik kaulai, kuriuos beprotiškai skaudėjo. Ji šaukė ir blaškėsi, kol galiausiai prarado sąmonę.
Kai atsigavo, pirmiausiai pakėlė ranką ir su palengvėjimu atsiduso pamačiusi, kad su ja viskas gerai.
    - Tvarkoj ta tavo ranka, - nusijuokė Drabis.
Jis sėdėjo prie stalo ir valgė kažką užsigerdamas vynu.
    - Kur tau telpa? – norėjo keltis, bet be jėgų sudribo atgal.
    - Talpi bačkutė, - nusišypsojo glostydamas pilvą. – Žinok, gydymas daug jėgų reikalauja.
Sriūbtelėjo vyno:
    - Kaip jautiesi? Pykina?
    - Lyg ir ne…
    - Dar pykins.
    - Ar jau viskas?
    - Juokauji, brangioji? Porą dienų su tavim turėsiu terliotis. O su savo vidiniais demonais dar ilgai kovosi.
Naktižiedė giliai atsiduso:
    - Ir be to tų demonų per akis…
    - Ką padarysi. Visi mes su savais demonais, - baigė gerti vyną. – Na, dabar tai tikrai pykins. Turėsi išgerti šitą…
Padėjo burtininkei atsisėsti ir įdavė puodelį kažkokios garuojančios šlykštynės.
    - Iki dugno.
    - O kaip dvokia…
    - Nieko nepadarysi. Iki dugno!
Ir neleido Naktižiedei nė atsikvėpti. Suvertė viską gerklėn. Buvo taip šlykštu, kad išsyk ėmė žiaukčioti. Ir būtų išsyk viską išvėmusi. Tačiau gydytojas burbtelėjo kažką. Ir Naktižiedė viską nurijo.
    - Na va: pamiegosi dabar. Išsivemsi paskui.


Pabudo burtininkė tampoma skrandžio spazmų. Skubiai pasilenkė iš lovos, kur Drabis apdairiai buvo padėjęs didžiulį dubenį. Vėmė ilgai ir skausmingai. Ją tampė konvulsijos. Kai skrandis visiškai ištuštėjo, turėjo išgerti daug vandens, kad vėl ir vėl vemtų. Dabar jau vien vandeniu.
    - Na, skrandis lyg ir tvarkoj. Ranką apgydžiau kiek galėjau. Visai sveika niekada nebus. Kartais skaudės.
    - Tai jau viskas? – silpnai paklausė.
    - Oi ne, brangioji. Dar šiek tiek su tavo galva padirbėsiu. Žinoma, kaip ir sakiau, dar liks visokių nemalonių reiškinių. Bet tu susidorosi.
    - Tai tu dabar po mano smegeninę kapstysies?..
    - Šiek tiek. Miegok!
Ir burtininkė užmigo. Tačiau miegas buvo neramus. Pradžioje ji kovojo su Empūsa. Toji taikėsi perkąsti jai gerklę. Naktižiedė gynėsi, mojavo kalaviju. Tačiau bjaurūs asilo dantys nenumaldomai artėjo prie gerklės.
    - Ne! Šalin! – blaškėsi burtininkė. – Tavęs nėra!  Tavęs čia negali būti! Šalin! Tavęs nėra!
Pagaliau Empūsa dingo, o Naktižiedė atsidūrė deivės Velionos šventykloje. Ji kovojo su žyniais. Brovėsi link vyriausiojo žynio miegamojo. Ant žynio piršto piktai žybčiojo žiedo akis. Pašaipiai žvelgė į ją.
    - Nepasiseks tau, bjaurybe! Vis tiek tave pribaigsiu! – šaukė ji žiedui ir griebė jį traukti nuo žynio piršto.
Žiedas nepasidavė. Priešinosi. Kai galiausiai suspaudė jį delne, atrodė, kad rankoje laiko žariją. Bet ji ryžtingai bėgo link Šventosios ugnies aukuro, kovodama su žyniais. O aukuras tolo ir tolo. Bėgo nuo jos. Galiausiai žiedas atsidūrė aukure, o burtininkė nukrito Prėslo dvare į mažų voriukų gniutulą. Ją puolė vorai ir kitokie bjaurūs gyviai. Žaibavo, griaudė, kilo baisus vėjas, kaip iš kibiro pylė lietus. O ji ėjo pirmyn. Žingsnelis po žingsnelio. Amuletas stūmė ją atgal, toliau nuo savęs. Tačiau ji matė tą bjaurų daiktą, kuris lyg nuodinga gyvatė šliaužiojo po rūmus.
    - Eik šen! Nepasislėpsi, bjaurus padare!
Ranka degte degė. Ji niekaip negalėjo pasiekti amuleto. Tas rangėsi, slydo, šliaužė tai po lova, tai po spinta. Tai dingdavo visai. Galiausiai sugriebė jį. Ranka jau liepsnojo tarytum fakelas. Bet burtininkė tvirtai laikė tą bjaurų besirangantį padarą. Galiausiai tą besirangančią, visą akimis aplipusią ir į ją pašaipiai žiūrinčią gyvatę burtininkė įmetė į indą su Šventąja ugnim. Viskas paskendo liepsnose, o Naktižiedės sąmonė aptemo.
Paskui burtininkė jau balne. Buvo beprotiškai šalta, tačiau delnas degė. Ji buvo pavargus ir vos laikėsi. Tada išgirdo šimtų žirgų kanopų bildesį, šnarpštimas ir žvengimas. Ją apsupo juodi šešėliai. Puolė. Žvaigždžių šviesoje blyksčiojo ginklai. Burtininkė aršiai gynėsi. Kirto ir dūrė. Jėgos visai išseko. Trūko oro. Ranka vos benulaikė kalaviją. Ir galiausiai Naktižiedė nukrito nuo žirgo.
    - Mirk… mirk… mirk… - šaukė, šnabždėjo, šnypštė. - Mirk… mirk… mirk…
Vienas šešėlis priartėjo, pakėlė kalaviją ir piktai išrėkė:
    - Mirk, pažymėtoji!
Paskui viskas dingo, o burtininkės sąmonė aptemo.
Drabis sėdėjo užsimerkęs ir krūpčiojo nuo vaizdų burtininkės galvoje.


Margenis gėrė vyną ir nervingai burbėjo:
    - Ką jis ten su ja daro? Pribaigs. Nepribaigė ta bjaurastis, tai gydytojas pribaigs…
    - Liaukis, - Vada piktai atsikando pyrago. – Viskas bus gerai. Drabis genialus gydytojas, nors taip ir neatrodo. Jei jau drakono sukandžiotą burtininką sugebėjo…
    - Ką? – pastatė taurę ant stalo Margenis. – Kokius niekus paistai?
    - Visai ne niekus. Jo paklausk. Kažkam reikia gerai kailį iškaršti. Veisia drakonus, dresuoja ir prekiauja.
    - Kažkas čia dedas. Nepatinka man viskas. Iš pradžių ta Empūsa, tada Leidas, dabar drakonai ir kažkokie juodieji raganiai… A, ir dar tas nežinia iš kur atsiradęs senasis dievas Jotoub Radas.
Burtininkė susimąsčiusi kramtė pyragą:
    - Taaaip… Keisti dalykai dedasi. Dar sklinda kalbos apie demonų karą. Matyt, Ciklas baigiasi…
Sapnys klausėsi burtininkų ir svarstė, kad geriau būtų likęs namie. Nežinotų tų bjaurių ir nesuprantamų dalykų, apie kuriuos čia dabar burtininkai kalba. Kai pagalvoji, tai koks dabar tikslas mokytis ar ką nors veikti. Juk, kaip burtininkai sako, artėja pasaulis į pražūtį…
    - Pagaliau! – iš minčių pažadino Margenio šūksnis. – Jau maniau niekada nebaigsi.
Drabis sudribo ant suolo šalia Vados:
    - Pavargau… Bjaurus reikalas. Burtininkė Naktižiedė labai pažeista. Geriausia būtų, kad jotų namo ir pusmetį pailsėtų. Bet, kaip suprantu, to nebus.
    - Nebus, - linktelėjo Margenis. – Jei jau nusprendė, kad reikia ką nors nuveikti, tai nieks nesustabdys.
    - Kalbam su burtininku Margeniu, kad negeri dalykai aplinkui dedasi.
    - Taip ir supratau. Kas žino, kas tie juodieji šešėliai?
    - Juodieji raganiai, - atsiliepė Margenis. – Čia buvo užsukę Ordino kariai. Jie susirūpinę.
    - Yra ko. Matau, kad rūpesčių tik daugėja…- burbtelėjo Vada.
    - Tai kaip ten burtininkė Naktižiedė? – galiausiai paklausė Sapnys, nes tas burtininkų dejavimas ėmė bauginti. Geriau buvo aiškūs dalykai.
    - Gerai. Kiek gali būti gerai. Miega dabar. Miegos visą parą. Pailsėsiu. Ir imsiuos tavęs, Magistre Margeni.


Žaižara jojo į pilį. Buvo pavargusi ir pikta. Tie nuotykiai bajoro Vijūno dvare atėmė daug laiko ir jėgų. Ji abejingai lingavo balne. Buvo jau netoli. Ir iš anksto džiaugėsi šiluma, normaliu maistu ir susitikimu su kitais raganiais. Pavargo nuo bendravimo su burtininkais ir žmonėmis. Burtininkai vargino savo visažinybe, o žmonės – kvailumu. O padėtis vis tiek liko neaiški. Lyg ir išsprendė, lyg ir ne. Ir kaip ten Naktižiedei sekasi…
    - Atiduok vaiką ir nešdinkis!
Žaižara taip krūptelėjo, kad net žirgas išsigando. Ji apsižvalgė. Kiek atokiau nuo keliuko prie medžio spaudėsi pagyvenusi moteris, tvirtai prie savęs glausdama kokių trejų metų berniuką. Kištis nevertėjo, bet…
    - Ei! Palikit moterį ramybėj!
Trys vyrai lyg pagal komandą atsigręžė į ją. Akivaizdu, buvo svetimšaliai, nes raudonas raganos apsiaustas įspūdžio nepadarė.
    - Jok pro šalį ir nesikišk! – metė vienas.
Ir vyrai vėl ėmėsi savo. Rodos, jie bijojo sužeisti berniuką. O moteris buvo taip su juo sulipus, kad pulti sudėtinga. Tačiau ir paleisti jų neketino. O jai reikėjo nesikišti…
Tačiau, pati to nejausdama nušoko nuo žirgo, kalavijas pats įslydo į delną. Užteko keleto mostų, ir miške jau voliojosi trys lavonai. Ragana lengviau atsiduso – pagaliau išliejo visą susikaupusį pyktį.
    - Ačiū, geroji ponia, - moteris vis dar stovėjo atsirėmusi į medį ir glaudė prie savęs vaiką.
    - Na, nesu aš jau tokia gera. Ir ne ponia aš. Didžiosios Ragės ordino kariūnė Žaižara. O jūs visi, - ji apsižvalgė, - rodos, svetimšaliai.
    - Taip, ponia… ragana?
    - Žinoma, aš ragana. Gali ir vardu kreiptis. Kaip čia atsidūrėt? Ir kodėl to berniuko šitiems taip reikėjo?
    - Aš pabėgau. Vaiką išsivežiau. Mūsų karalystėje įvyko perversmas. Berniuko tėvus nužudė. Ir jam grėsė tas pat. Aš – jo auklė. Negalėjau to leisti.
    - Bet tie trys nenorėjo vaiko nužudyti.
    - Aš irgi nesuprantu. Mes išvykom daugiau nei prieš metus. Ten pasikeitė kažkas gal. Tik… nežinau.
    - Ir ką man su jumis dabar daryti?
    - Nieko, ponia ragana. Aš turiu pinigų. Pasislėpsim kur nors…
Žaižara kurį laiką svarstė. Reikėjo palikti juos miške. Bet ne. Tą dieną ji elgėsi neracionaliai.
    - Nieko nebus, - tarė tvirtai. – Jus ir vėl suras. Ir nebus kas apgina…
    - Bet…
    - Nieko nenoriu girdėti.
Ir taip Žaižara įsivėlė į dar vieną istoriją.


Naktižiedė pabudo. Kurį laiką gulėjo nejudėdama, klausydamasi savo kūno. Nieko neskaudėjo. Galva buvo šviesi, nesvaigo. Nepykino. Ji atsargiai pakėlė ranką, apžiūrėjo. Ranka buvo švari: jokių nudegimų, neskaudėjo. Burtininkė atsargiai atsisėdo lovoje. Nieko. Nuleido kojas nuo lovos. Viskas gerai. O tada agresyviai suurzgė pilvas. Naktižiedė atsistojo, žengė kelis žingsnius ir sustojo priešais veidrodį. Atrodė sulysusi ir suvargusi. Tačiau jautėsi gerai. Todėl apsitvarkiusi nusileido žemyn.
    - Na va: mūsų ligonė jau sveika, - Drabis linksmai šūktelėjo iš užstalės. – Kaip jautiesi, brangi sese?
    - Ačiū. Gerai. Tik valgyti noriu.
    - Tai gerai. Taip ir turi būti. Neškit viską, ką turit geriausio.
Šeimininkė puolė nešti ant stalo, o Naktižiedė prisėdo prie Sapnio.
    - Tai ką, burtininke, jau sveika? – nusišypsojo šis.
    - Atrodo. Dėkui Drabiui. Jei ne jis, galą būčiau gavus.
Margenis nervingai spaudė rankoje vyno taurę ir sausai išspaudė:
    - Džiaugiuosi, kad tau daug geriau.
    - Ačiū. O tu kaip?
    - Nežinau. Truputį galva svaigsta. Bet Drabis sako, kad dabar manęs imsis.
    - Sėkmės, - šyptelėjo burtininkė. – Aš dėkinga jam už gydymą. Bet pakartoti nenorėčiau.
    - Gąsdini?
    - Ne. Tik konstatuoju faktą.
    - Nieko jam nenutiks. Tik šiek tiek paveiktas. Gal jau ir eisim. O tai labai jau ilgai namo keliauju.
Margenis atsistojo ir nusekė paskui Drabį.
Naktižiedė gi puolė valgyti. Kai galiausiai baigė, pasiėmė vyno taurę ir patenkinta atsirėmė sienos:
    - Kaip gera, kai nieko neskauda.
    - Tikrai, - nusišypsojo Vada. – Gal dabar galim pasikalbėti?
    - Galim.
    - Pirmiausiai pasakok apie tą Empūsą. O tai tavo bičiulis buvo toks niūrus, kad klausinėti nenorėjau. Dėl tavęs rūpinosi.
    - Mat kaip, - vyptelėjo Naktižiedė. – Na, mes labai seni bičiuliai. Nuo vaikystės.
    - Bet girdėjau, kad dvikova jūsų laukia.
    - Tai nieko nekeičia. Iki dvikovos laiko daug. Tai kol kas tąsomės kartu.
    - Aišku. Tai ką ta Empūsa?
    - Ji labai senovinė. Kaip ji atsidūrė mūsų Cikle, neaišku. Net mūsų dievai nežinojo. Sugavo ją. Ir tiek.
    - Tiek to. O tas Leidas?
    - O čia pirmiausia Sapnio reikia klausti. Papasakok nuo pradžių, Sapny.
    - Verti mane nepatogiai jaustis, burtininke.
    - Ir ko? Tu gi niekuo dėtas.
    - Na, - pradėjo Sapnys, - mano tėvas bajoras Vijūnas…
Staiga nutilo ir prajuko:
    - Ar man su visais titulais iki dešimtos ar kelintos ten kartos pasakoti?
Naktižiedė smagiai nusijuokė:
    - Tiek to. Šiaip pasakok.
    - Tai va. Buvo tėvas į ilgą kelionę išvykęs. Lyg su reikalais, lyg šiaip. Keliavo ir po šalį Stebuklų šalimi vadinamą. Ir parsivežė iš ten karstą, sarkofagu vadinamą.
    - Idiotas! – metė Vada.
    - Net neįsivaizduojat koks! Jis bandė iš to sarkofago brangiuosius akmenis išlupti. Tik nesisekė. Tada pasikvietė auksakalį. Nesugebėjo ir tas. Tai jį nužudė. O tada nusprendė, kad reikia burtininko pagalbos.
    - Na, žinoma. Kai bėda prispiria, tai burtininko reikia, - prunkštelėjo Vada.
    - Taigi. Susirado burtininką Kodį. Tas ilgai spyriojosi. Bet galiausiai sutiko. Už didelius pinigus. Bet nutiko didelė bėda. Bandydamas tą karstą išlydyti ar ką ten padaryti, prikėlė tą, kas tame karste buvo. Žynį Leidą. Tas jį ir nužudė. Bet tada prasidėjo… Aplink namus. trainiojosi Empūsa. Ir tas Leidas siautėjo. Leidui nuraminti teko už jo seserį Švitrę ištekinti. Su Empūsa buvo sunkiau.
Sapnys kiek patylėjo, išgėrė vyno ir tęsė:
    - Dar buvo pasikvietęs burtininką Rubulą. Dėl tos Empūsos. Bet, atrodo, nieko jis padėti negalėjo. Tik išseko. Tada nuėjo ilsėtis. O Stičas nužudė jį.
Naktižiedė reagavo ramiai. O štai Vada pasiuto. Tiesiog kibirkščiuoti ėmė:
    - Bepročiai! Išgamos! Idiotai! Prismaugti maža! Kankinti reikia! Kokiu bjauriu šliužu paversti!
Sapnys sutikdamas linksėjo, o Naktižiedė ramiai pasakė:
    - Nusiramink, sese. Atsiėmė jis už viską. Pasakok, Sapny.
    - Tai ne kažkas ir liko. Mano brolį Vaukšlį apkandžiojo ta Empūsa. Leidas, nors jis lyg ir šeimos narys, padėti atsisakė. Tik juokėsi. Tada pasikvietė Didžiosios Ragės ordino kariūnę Žaižarą. O tada…
    - Gerai jau. Toliau aš pasakosiu. Visko ten dar daug buvo, bet galiausiai Leidas nusprendė nebekovoti. Bet pasakė keistą dalyką. Atsirado ar prisikėlė kažkoks senas dievas Jotoub Radas. Ir anas norįs, kad vienas iš mūsų, Margenis arba aš, mirtume. Leidas kaži kodėl atsisakė. Nežinia, ar tikrai, ar tik pertrauką padarė.
    - Taaaip… - nutęsė Vada. – Reikalai. Dar apie juoduosius raganius.
    - Nežinau. Tai tebuvo juodi šešėliai. Jie lyg ir norėjo mane nužudyti, bet staiga dingo. Ne nujojo, bet dingo. Man dėl to neramu.
    - Čia dar kažkokie nauji veikėjai. Nieko negirdėjau apie juos. Ir tas blogai. Labai blogai. Nes dabar paaiškėjo daug keistų dalykų. Kažkas vyksta…
    - Taip. Laukiame Tautų suvienytojo Atluko sugrįžimo.
    - Girdėjau kažką. Gal ir tiesa.
Tuo metu sugrįžo Drabis. Išsidrėbė ant suolo ir puolė valgyti.
    - Na? – paklausė Naktižiedė.
    - Gerai viskas. Stiprus jis. Tiesą pasakius, jis pats beveik išsivalė. Labai stiprus burtininkas.
    - Taip. Aš irgi stipri. Tai kodėl mane taip paveikė?
    - Oi, brangute! Tu gi rankoj tuos daiktus laikei, kovojai su jais. O poveikis Margeniui buvo antrinis. Jis tik iš tavęs “nuleido” šiek tiek magijos. O kad labai susijęs su žeme, tai dalis išsyk nutekėjo į žemę.
    - Tai kur jis?
    - Miega, žinoma. Tegul pailsi. O tai kol gydžiau tave, įsitempęs buvo. Rūpinosi…
Naktižiedė tik atsiduso sunkiai:
    - Gerai. Tegul ilsisi. O tai tos kelios transformacijos per trumpą laiką…
    - Norėčiau pamatyti, - kramtydamas dešrą iškvėpė Drabis.
    - Mačiau. Geriau nematęs būčiau… - burbtelėjo Sapnys.


Galiausiai Žaižara pasiekė pilį. Ją labai norėjo pamatyti Purkšna. Tačiau ragana piktai metė:
    - Ryt. Man išsimiegoti reikia.
Žinojo, kad vyresnioji rytoj bus nepatenkinta. Bet jai buvo vis vien. Tokia pavargus jautėsi. Juk pastaruoju metu nedaug miegojo. O ir tada lyg zuikis atmerktom akim.
Rytojaus dieną po pusryčių užėjo pas Purkšną.
    - Tai ką? – piktai sutiko vyresnioji. – Dingsti nežinia kur. O grįžusi nė akių nerodai.
    - Pavargus buvau, - ramiai pasakė. – Aš kelias paras normaliai nemiegojau. Tai ne ataskaitos man galvoj buvo.
    - Tai kur buvai?
    - Bajoro Vijūno dvare.
    - Kokį galą ten taip ilgai veikti?
    - Daug prisidirbęs bajoras Vijūnas buvo. Net burtininkų pagalbos prireikė šauktis.
    - Vaje!
Ir Žaižara ėmė smulkiai pasakoti. O Purkšna klausėsi ir dūsavo. Viskas vyko ne taip jau toli nuo pilies. O jie nieko nežinojo.
Apie moterį su berniuku, keisto jausmo vedama, nepasakojo. Nusprendė, kad nereikia apie juos kitiems žinoti. Juk raganiai vienas kitam apie savo užduotis nepasakoja. Nors ir retai, bet pasitaikydavo, kad du raganiai kokiam konflikte atstovaudavo priešingoms pusėms. Dažniausiai tokie konfliktai baigdavosi taikiai. Raganiai priversdavo susitaikyti. Bet jos atvejis atrodė labai jau keistas. Kam pasakoti.
Baigusi pokalbį su Purkšna Žaižara patraukė į kiemą, kur dažniausiai būdavo visi nuo darbų laisvi raganiai. Kas šukavo žirgus, kas mankštinosi ar šiaip šnekučiavosi. Tuo metu pro atvirus pilies vartus šuoliais įlėkė trijulė, nušoko nuo žirgų ir, nė nepasisveikinę, nulėkė pas Purkšną. O po akimirkos atbėgo vienas iš jaunųjų raganiūkščių šaukdamas:
    - Žaižara! Tave Purkšna kviečia!
    - Vaje, - nustebo ragana. – Ką tik pas ją buvau.
    - Nežinau. Liepė pakviest.
Ir nulėkė kažkur.
Žaižara atsiduso ir vėl patraukė pas vyresniąją. Ten rado ką tik atvykusius Ivavą, Ajotą ir Nirgą.
    - Na? Kas dar?
    - Rodos sakei, kad pas tą bajorą buvai su burtininkais Naktižiede ir Margeniu?
    - Taip.
    - Mes buvom juos sutikę, - pasakė Ivava.
    - Tai kas?
    - Blogai burtininkei Naktižiedei. Bet ne apie tai. Ją užpuolė juodieji raganiai.
    - Kas čia dar?
    - Nežinau. Niekas nežino. Gandus jau seniai girdim. O dabar burtininkai patvirtino.
    - Ir ką?
    - Žmonės mus su jais painioja. Sako, kad tai Ordino nariai persirengę žmones gąsdina. O dabar dar ir burtininkę užpuolė.
    - Iš kur jie atsirado?
    - Tą ir reikia išsiaiškinti, - pareiškė Purkšna. – Jie ne tik mūsų gerą vardą teršia. Jie dar ir pavojingi. Išdrįso burtininkę pulti.
    - Taip, - linktelėjo Ivava. – Tai labai išskirtinis atvejis.
    - Taip, - susimąsčiusi pratarė Žaižara. – Yra čia dar vienas kabliukas. Aš čia kai pasakojau, tai vieno dalyko nepaminėjau, nes maniau, kad tai tik burtininkams svarbu. Bet dabar atrodo, kad ir mums. Tas žynys Leidas kalbėjo apie kažkokį labai seną dievą Jotoub Radą, kuris prašė nužudyti nors vieną iš burtininkų. Tai dabar galvoju, kad tie juodieji tarnauja jam.
    - Kas tas Leidas? – susirūpino Ivava.
Žaižara trumpai nušvietė savo paskutinių dienų nuotykius.
    - Kuo toliau, tuo įdomiau… - Ivava atrodė pavargusi ir suirzusi. – Ką darysim?
    - Nežinau… - Purkšna sunkiai pakilo nuo krėslo ir nukrypavo prie lango.
Ji buvo sena. Labai sena. Net sau bijojo prisipažinti kiek jai metų. Derėjo šitą vargą kam jaunesniam perleisti. Bet… negalėjo. Dar turėjo atlikti vieną darbelį, kurio, būdama eiline sena ragana, tikrai negalėtų įveikti. Teks pakentėti metelius kitus.
    - Šiaip ar taip, - grįžo į savo vietą, - apie tuos juoduosius raganius reikia sužinoti kuo daugiau. Ir apie tą dievą…
Pavartė ant stalo gulinčius popierius ir nusprendė:
    - Žaižara, tu jau pažįsti tą Leidą, kad ir kas jis būtų. Suprantu, kad santykiai nebuvo labai draugiški, bet gal kaip nors. Sužinok ką nors daugiau apie tą nežinia iš kur atsiradusį dievą.
    - Gerai, - atsiduso ši. Nelabai troško vėl sutikti Leidą.
    - Kažką vėl reikės pasiųsti tų juodųjų raganių ieškoti. Ir išsiaiškinti kas čia vyksta. Gal galima su jais tartis? Teritorijas pasidalinti ar kaip…
    - Tai neradom nieko, - irzliai pratarė Ivava. – Tik kalbos…
    - Bet dabar kiek aiškiau: jie tikri ir agresyvūs. Negalim to palikti savieigai.


Margenis pabudo. Jautėsi lyg naujai gimęs. Tiesą pasakius, turėjo ne tiek fizinių ar maginių pažeidimų, kiek psichologinių. Be to, kad buvo pavargęs, tai dar be galo jaudinosi kol gydė Naktižiedę.
Burtininkas išlipo iš lovos, pasirąžė ir patraukė žemyn.
    - Na va, ir šitas ligonis jau sveikas, - nusivaipė Vada.
    - Tai gerai, - linktelėjo Naktižiedė. – Galėsim joti. Darbai nelaukia.
    - Taip. Visiems laikas keliauti, - sutiko Drabis.
    - Jums gerai. Žinot kur ir ko jojat. O ką daryti man? – atsiduso Sapnys.
    - Tiesą pasakius, taip ir nesupratau, ko tu su burtininkais valkiojies, - burbtelėjo Vada.
Margenis šyptelėjo:
    - Nesivalkioja jis. Manęs Žaižara prašė jam padėti.
    - Ir kaip padedi? – Naktižiedė blykstelėjo pašaipia šypsena.
    - Niekaip nepadedu. Tavęs ieškojom.
    - O ką tu nori veikti, bajoraiti? – pasidomėjo Drabis.
    - Mokytis noriu.
    - Ko nori mokytis?
    - Visko.
    - Ėėėėė… mielasis. Visko išmokti neįmanoma.
    - Kad nežinau. Esu neblogas karys. Moku skaityti ir rašyti. Visas knygas tėvo bibliotekoj perskaičiau.
    - Duosiu patarimą. Keliauk į didelį miestą Marapą. Ten daugybė visokių žmonių. Ir ne tik. Mokytis galėsi kiek širdis geidžia.
    - Pinigų neturiu…
    - Na, pirmai pradžiai aš tau duosiu, - pasakė Naktižiedė. – O vėliau užsidirbsi.
    - Kaip? Aš gi…
    - Sakei geras karys esi, - nutraukė Vada. – Ten visada atsiras norinčių išmokti.
    - Taip taip, - linktelėjo Drabis. – Galėsi joti su manim. Man į tą pusę. Žinoma, iki pačio Marapo aš nejosiu. Bet iki pusiaukelės. Ir man linksmiau bus.


Sapnys išsiskyrė su burtininku Drabiu ir dabar vienas keliavo į Marapą, didelį miestą, apie kurį anksčiau nė nebuvo girdėjęs. Burtininko patartas keliavo pagrindiniais keliais.
    - Visų pirma, - aiškino burtininkas, - nepaklysi. Ten visada rasi ko pasiklausti. Be to, kaip suprantu, niekur toliau iš savo dvarelio nebuvai išvykęs. Tai pamatysi didesnių ir mažesnių miestų. Nė vienas jų neprilygsta Marapui. Bet padės kiek apsiprasti su miesto gyvenimu. Nesakau, kad turi visais nepasitikėti, bet būk atsargus.
    - Vaje, burtininke, tiek pripasakojai, kad man jau noris grįžt į savo dvarelį.
    - Tai dar neviską pasakiau. Bet tu – protingas vyras, susidorosi. O kiurksoti tuose tavo miškuose – ne išeitis.
    - Taip. Aš labai noriu mokytis. Bet neturiu pinigų. Naktižiedė ir Margenis man, žinoma, davė šiek tiek. Bet, manau, mieste pragyvenimas brangus. O jei dar mokytis norėsiu…
    - Žinoma. Bet tu susirasi darbą. Esu tikras. O ko mokytis nori?
    - Aš… - Sapnys staiga susigėdo. Kalbasi dabar su burtininku, labai mokytu žmogum o pats tėra paprastas kaimo bernas. Kas kad skaityti ir rašyti moka.
    - Ko nutilai?
    - Gėda sakyti…
    - Ko gėda? Norėti mokytis niekada negali būti gėda.
    - Kad aš tokio keisto dalyko…
    - Na na…
    - Noriu sužinoti viską apie tai, iš kur žmonės, dievai ir visi kiti atsirado.
    - Aaaa… istorijos nori mokytis. Tai labai gerai. Labai…
Burtininkas nutilo. Ir kurį laiką jojo tylėdami, kol pasiekė nedidelį miestelį.
    - Čia sustosim, - pasakė burtininkas. – Pernakvosim, pailsėsim, o tada teks skirtis. Už miestelio yra kelias į mano namus. Tolokai dar, pusdienį joti reikia.
    - Gaila, burtininke, kad išsiskirsim, - pasakė Sapnys, kai abu sėdėjo nakvynės namų kieme ir gurkšnojo vyną.
    - Gaila, žinoma, - sutiko burtininkas. – Man buvo įdomu su tavim. Tu toks… nebajoriškas. Retai tokių pasitaiko.
    - Ačiū, burtininke, kad taip gražiai apie mane kalbi.
    - O už ką dėkoji? Tiesą sakau. Bet dar noriu tau patarimą duoti. Arba gal, tiksliau, pasiūlyti.
    - Klausau, burtininke. Sakyk, patarimų man labai reikia.
    - Taigi, tu gali Marape susirasti kokį mokytoją. Jis turės dar kelis tokius kaip tu. Mokėsit jam ir klausysit ilgiausių nuobodžių pamokslų. Iš tų jo pasakojimų sužinosi labai nedaug. Ir tik apie žmones. Net apie tuos, kurie yra pusiaužmonės, sužinosi tik visokius sapaliojimus.
    - O kas tie pusiaužmonės? – nustebo vaikinas.
    - Na, tu, pavyzdžiui, esi žmogus, o aš jau pusiaužmogus. Ir kiti burtininkai, daug raganių. Ne tie, žinoma, kurie gyvena kokiam kaimely ir gydo žolelėmis bei užkalbėjimais.
    - Tai gal girdėjai, burtininke, apie Didžiosios Ragės ordiną?
    - Negirdėjau tokio, bet iš pavadinimo sprendžiu, kad tai kokie raganiai-kariškiai. Ir gal dar kokių gabumų turi. Tai taip, jie pusiaužmonės.
    - Aišku. O apie dievus?
    - Apie dievus? – staiga prajuko Drabis.
    - Kas čia juokingo, burtininke?
    - Apie dievus tau pripasakos tokių vėjų… Be to dar yra pusiaudvasių, pusdievių, pusiaudemonų ir demonų.
    - Demonų? Apie juos išvis nieko negirdėjau.
    - Ir neišgirsi iš to savo mokytojo.
    - Tai ką man daryti? – Sapnys staiga pajuto, kad savo tikslo jis niekaip negalės pasiekti.
    - Dėl to ir norėjau patarimą tau duoti. Tiek, kiek tau papasakotų tas mokytojas, galėsi perskaityti knygose. Susirasi Marape Išminties šventyklą. Ji yra šventyklų gatvėje. Paklausi, bet kas parodys. Kai nuvyksi, pasakyk, kad aš atsiunčiau.
    - Ar patikės manimi?
    - Mielasis, ten prie įėjimo sėdi koks nors sargas, kuriam tu net norėdamas negalėtum pameluoti. Tai va, patars tau ir duos knygų. O šiaip… imkis rašyti.
    - Ką rašyti? – nustebo Sapnys.
    - Viską. Štai dabar, parėjęs į savo kambarį, sėsk ir užrašyk viską, ką šiandien matei, apie ką kalbėjomės ir net ką tu apie tai galvoji.
    - Nesuprantu, burtininke, kam man tą daryti. Kam įdomūs bus tokie mano užrašai?
    - Kai praeis metai, perskaitysi. Ir suprasi, kokie jie naudingi. Kai atsijosi tik savo asmenį liečiančius dalykus, pamatysi, kad gavai labai daug vertingų žinių. Tokių, kurių nerasi jokiose knygose.
    - Niekada nemaniau, kad mano patirti dalykai gali būti kam nors įdomūs… - susimąstęs tarė Sapnys.
    - Čia ir bėda. Žmonės mano, kad jų istorijos nesvarbios. Tačiau taip nėra. Pavyzdžiui, kiek žmonių sužinos apie tai, kas įvyko tavo tėvo dvare, jei tu smulkiai to neaprašysi?
Ir dar daug įdomių dalykų papasakojo jam burtininkas Drabis.


Ryte Žaižara išsiruošė pas Utį. Anas dabar taip gyveno. Žinoma, neapsidžiaugs ją pamatęs. Bet nebuvo kas daryti. Oras buvo bjaurus. Purškė lietus. Šalti vėjo gūsiai varė iš proto. Nors raudonas apsiaustas nuo visokių negandų saugojo patikimai, bet net žiūrėti į tokį orą buvo bjauru. Pusiaukelę pasiekusi ragana staiga nusprendė, kad turėtų užsukti namo. Šiaip Ordino nariai gyveno pilyje ir nuosavų namų neturėjo. Tačiau Žaižara miške turėjo trobelę, kur buvo šiokių tokių atsargų. Kartais ten apsistodavo norėdama pailsėti nuo kitų.
Artėdama prie trobelės pajuto: ten kažkas yra. Tikrai ne dievas ar dvasia. Ir ne žmogus. Ji sustabdė žirgą, o ranka automatiškai nuslydo prie kalavijo. Dar kelios akimirkos. Ir ją puolė…
Penki juodi šešėliai apsupo raganą. Kovėsi tylomis. Klausti ko nors buvo beprasmiška. Žaižara išsyk suprato, kad tai juodieji raganiai. O po kelių akimirkų tapo aišku: jos nenori nužudyti, nori paimti gyvą. Mirti ragana buvo pasiruošusi. Tai Ordino narių kasdienybė. Bet patekti į nelaisvę nežinia kam… To Žaižaros planuose nebuvo. Todėl ji puolė arčiausiai esantį, sėkmingai sužeidė ar nužudė. Gilintis nebuvo kada. Ji apsimetė bėganti. Tada staiga apsigręžė, paleido kalaviją iš rankų, suglaudė delnus. Priešais jau stovėjo keturi juodi šešėliai. Žaižara atitraukė delnus vieną nuo kito. Tarp jų ūžė ryškus ugnies kamuolys. Ir paleido jį į priešininkus. Pasigirdo kraupūs, tačiau visai žmogiški, klyksmai, skausmingas žirgų žvengimas. Du priešininkai užsiliepsnojo draug su žirgais. Dar vienas nusirito nuo žirgo ir voliodamasis ant žemės bandė užgesinti degančius drabužius.
O tada… jie dingo.
Žaižara kurį laiką stebėjo aplinką. Tačiau viskas nurimo. Tik ūžavo vėjas ir šniokštė lietus, nes dabar jau pylė kaip iš kibiro. Ji nulipo nuo žirgo ir nuėjo apžiūrėti žuvusių. Abu buvo gerokai apanglėję kaip ir vienas žirgas. Kitas dar buvo gyvas, bet sunkiai kriokė. Ir Žaižara perrėžė jam gerklę. Kiek atokiau gulėjo lavonas. Sužeistas buvo lengvai, tačiau nesėkmingai krito ir atsitrenkė galva į akmenį. Žirgas pabėgo į mišką.
Ragana kurį laiką stovėjo lietuje ir mąstė. Dabar puolimo nesitikėjo. Gavo į kailį pakankamai. Jei norėjo konkrečiai jos, tai kitam kartui pasiruoš geriau. Tas užtruks. Joti pas Utį lyg ir nebebuvo prasmės. Bent jau kol kas. Ir ji nusprendė: paims lavoną ir grįš į pilį.
Bet pirmiausia reikėjo apdžiūti, sušilti ir užkąsti. Tad užkūrė krosnį, išsitraukė lauknešėlį ir pavalgė. Apšilusi ir išdžiovinusi drabužius ėmė ruoštis į kelionę. Į kelias lovatieses suvyniojo lavoną. Ir labai apsidžiaugė, nes grįžo pabėgęs žirgas. Tad pririšo lavoną prie jo ir patraukė į pilį.
Tikslą pasiekė jau po vidurnakčio.
    - Ko čia naktį trankaisi? – suirzo sargybinis.
    - Reikia, - ramiai atsiliepė Žaižara. – Ir trimituok pavojų.
    - Išprotėjai? Kas čia mus puola? Ryto palauksi…
Ragana pasilenkė prie sargybinio, sugriebė už krūtinės ir sušnypštė:
    - Daryk ką sakau… Aš pavargus ir labai nervinga. Galiu ir nesusivaldyti…
Sargybinis pamatė jos akis ir suprato: reikalas ne tik svarbus, bet ir galvą gali palydėti. Žaižara garsėjo karštu būdu.
Po signalo vienas po kito į kiemą pasipylė raganiai.
    - Kas? Puola? Kokia čia nesąmonė? Žaižara! Ką čia išdarinėjat?
    - Ša! – riktelėjo paskutinė atpūškavusi Purkšna.
Kai galiausiai triukšmas aprimo, ji paklausė:
    - Tai kas čia vyksta? Žaižara?
Žaižara nuėmė nuo žirgo lavoną, paguldė ant žemės ir išvyniojo.
    - Kas čia? – paklausė priėjusi Purkšna.
    - Juodasis raganius.
    - Aš jį pažįstu… - pasakė kažkas.
    - Kas pažįsta? – pakėlė galvą Purkšna.
    - Aš, - žengė į priekį pagyvenęs raganius. – Jis tarnavo pas kunigaikštį Prėslą. Vienu metu net sargybos viršininku buvo. Karys neblogas.
    - Gaila, kad negyvas… - burbtelėjo kažkas.
    - Tikrai, Žaižara, - atsigręžė Purkšna. – Galėjai paimti gyvą.
    - Negalėjau, - ramiai atrėmė Žaižara. – Po kovos jie tiesiog dingo. Tie, kurie buvo gyvi, kad ir sužeisti.
    - Nesuprantu…
    - Ko čia nesuprasti? - gūžtelėjo pečiais. – Jie dingo. Nenujojo, nenubėgo, nenuskrido… Dingo. Buvo ir nėra.
    - Rodos, turim didelę bėdą, - niūriai konstatavo Purkšna.
Apie tai kaip laimėjo kovą Žaižara nutylėjo. Niekam apie savo galias nepasakojo. Vylėsi, kad nieks ir nežino.


Sekančią dieną Naktižiedė ir Margenis patraukė į kelią. Reikėjo galiausiai baigti su tais burtininkų žiedais ir amuletais. Jojo tylėdami. Kiekvienas galvojo apie savo reikalus. Kita vertus, mintys buvo panašios. Aplinkui dėjosi tiek keistų dalykų. Margenį trikdė Didžiosios Lados išdaiga. Kelias buvo tuščias. Oras pusėtinas. Nešilta, bet lietus liovėsi dar naktį. Aprimo ir vėjas. Galiausiai popiet pasiekė gyvenvietę.
    - Kaip tau atrodo, - nutraukė tylą Naktižiedė, - iš ko jie čia gyvena? Aplinkui pliki laukai. Nieko nepasėta. Gyvulių nematyti.
    - Neįsivaizduoju.
Užsuko į pirmą pasitaikiusį kiemą. Jiems belipant nuo žirgų iš trobos išėjo jaunas vyras.
    - Sveiki atvykę, ponai burtininkai.
    - Sveikas ir tu, - atsiliepė Naktižiedė. – Telaimina tave ir tavo šeimą tavo dievai.
    - Ačiū, ponia… burtininke.
    - Esu Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė. O čia – Juodosios magijos Magistras Margenis. Keliaujame į kunigaikščio Esmo dvarą. Priimsi pailsėti?
    - Žinoma. Prašau užeiti. Žmona tuoj ko valgyti paduos.
Burtininkai įėjo trobon, palaimino jauną raudonskruostę šeimininkę ir tris vienas už kitą mažesnius vaikus.
    - Sėskit, ponai burtininkai. Sesieta, duok ko užkąsti.
Kilo bruzdesys. O burtininkai žvalgėsi po trobą. Viskas rodė ne prabangą, tačiau tvarką ir turtą. Didžioji baldų dalis – pirktiniai. Užuolaidos taip pat. Šeimininkė tvarkinga. O kai pradėjo nešti indus, tai Naktižiedė net antakius pakėlė. Tikros grožybės.
    - Vaišinkitės, ponai burtininkai.
Valgė tylėdami. O kai pasisotino, Naktižiedė pradėjo kalbą:
    - Mes šiam krašte pirmą kartą. Nedaug čia jūsų gyvena. Bet matyti, kad turtingai. Iš ko gyvenat? Laukai, matau, tušti: nieko nesėjat. Gyvulių irgi nematau.
    - Mūsų kaimelis, ponia burtininke, iš kunigaikščio Esmo gavo išskirtinę teisę brangiaisiais akmenimis, metalais prekiauti, papuošalus ir kitus prabangius daiktus gaminti. Tai visi čia gyvenantys tuo užsiima.
    - Aišku. Bet dirbtuvių niekur nematau.
    - Paslėptos, - šyptelėjo vyras. – Daug norinčių mus apiplėšti. Vaikai nežino. O suaugusieji nė kankinami nepasakys. Be to, mus Ordinas globoja. Nuo tada visai problemų neturim.
    - Mat kaip… - nutęsė burtininkė.
    - O kas girdėti iš Esmo dvaro? – pasidomėjo Margenis.
    - Žinai, ponas burtininke, kai paklausei… Dar anądien susirinkę svarstėm. Kaimynas Galis neseniai dvare buvo. Tai keistų naujienų atnešė.
    - Gal galim su tuo Galiu pasišnekėt?
    - Žinoma. Tygi, - pašaukė vyriausią kokių septynerių sūnų. – Pakviesk dėdę Galį.
Šis išstraksėjo į kitą gatvės pusę. Po akimirkos iš ten atėjo vidutinio amžiaus, bet jau visiškai žilas vyras. Liesas, vidutinio ūgio. Žengė tvirtai ir drąsiai. Buvo aišku, kad burtininkus gerbia (o kaipgi?), bet nebijo.
    - Gerą dieną, ponai burtininkai.
    - Ir tau. Telaimina tave ir tavo šeimą dievai.
    - Dėkui. Ar paklaust ko norėjot?
    - Taip, - Naktižiedė maloniai nusišypsojo. – Jojam į kunigaikščio Esmo dvarą. Sako, kad neseniai ten buvai. Ir turi naujienų.
    - Tai, - lėtai pradėjo, - pas kunigaikštį, o tiksliau į sostinę, vykstu kiekvieną mėnulį. Praeitą mėnulį viskas buvo kaip visada. O šį… Kunigaikštis sostinėje beveik negyvendavo. Kiek piečiau turi dvarą, kuris kunigaikštienei labai patinka. Sostinėj tik per valstybines šventes būdavo. Tai va. Nuvykstu sostinėn ir girdžiu, kad kunigaikštis su šeima sostinėj jau nuolat gyvena. O ir sostinė visa pasikeitus. Visur juodos vėliavos. Kai tik kokį pirklį ar kilmingąjį sutinki, tai visas juodai apsirėdęs. Klausiu, kas nutiko. Tai man pažįstamas pirklys papasakojo. Sako, tame dvare, kur kunigaikštis nuolat gyveno, kilo didžiulis gaisras.
    - Gaisras? – sukluso Margenis. – Ir nuo ko tas gaisras kilo?
    - Kad niekas nežino. Baisus, sako, buvo. Dvaras ligi pamatų sudegė. Kunigaikštis su kunigaikštiene vos išsigelbėjo. Bet sudegė jų vyriausias sūnus.
    - Tai gal padegė kas? – pasiūlė priežastį Naktižiedė.
    - Ką tu, ponia burtininke! Ten tokia sargyba. Uodas nosies neįkištų. Mūsų kunigaikštis paskutiniu metu kiek… na, labai baikštus pasidarė.
    - Ir ką tai reiškia?
    - Sargybos dvigubai daugiau. Dvaruose tiek kareivių, kad praeit neįmanoma. O jei koks reikalas pas kunigaikštį, tai iškrato ligi paskutinio siūlo. Ir už stalo, kaip anksčiau, su kunigaikščiu neatsisėsi. Vienu du su kunigaikštiene sėdi.
    - Labai įdomu, - burbtelėjo Margenis.
    - Taigi, - atsiduso Galis. – Toj sostinėj dabar nyku.


Po to, kai išsiskyrė su burtininku Drabiu, Sapnys jojo jau penkias dienas. Oras buvo dar neblogas, nors jau rudenėjo. Nakvodavo pas ūkininkus. Dažniausiai daržinėse.
Tame miestelyje, kur buvo apsistojęs su burtininku, nusipirko popieriaus ir rašymo lazdelių. Ir kiekvieną dieną pareigingai rašė. Kadangi kelionėje nieko nenutikdavo, tai aprašymas apsiribodavo keliais sakiniais. Ir kažkaip savaime ėmė rašyti savo prisiminimus nuo pat vaikystės. O jau trečią dieną suprato, kiek svarbių ir vertingų dalykų žino.
Dar po dešimties dienų apsistojo eiliniame nedideliame miestelyje. Oras pradėjo bjurti, ir keliauti raitomis darėsi nemalonu. Be to, turėjo nemažą pluoštą užrašų. Ir jų bus dar daugiau. Todėl galiausiai nusprendė pirkti vežimaitį. Tokį, kuriame galėtų pasislėpti nuo lietaus ir sniego, o jei reikės ir pernakvoti. Na, o savo žirgą galės tiesiog vestis.
Tame miestelyje jis sutiko keistą merginą. Tokia nedidutė, apvalutė. Ryškiais žaliais plaukais ir didelėm smaragdo akim. Ji keliavo su tarnaite ir vaikinuku, kuris važnyčiojo karietaitę.
Išskyrus Margenį, kuris nebuvo žmogus, panašių niekada nebuvo sutikęs. O kad dabar viską smulkiai aprašinėdavo, tai, norėdamas viską geriau įsiminti, gal pernelyg ilgai ir įkyriai į ją žiūrėjo. Nes priėjo tarnaitė:
    - Pone, panelė kviečia tave prie savo stalo.
Sapnys kiek sutriko, tačiau mandagiai (motinos auklėjimas!) atsakė:
    - Padėkok panelei. Aš tuoj… prisijungsiu.
Pasėdėjo kelias akimirkas, svarstydamas kaip reikės pasiteisinti dėl savo nemandagumo. Ir tada galvoje nušvito. Burtininkas tarp kitų patarimų davė ir dar vieną. Atsidūrus nejaukioje ar net pavojingoje situacijoje sakyti tiesą, kad rašo knygą ir domisi visais bei viskuo. Taigi, ryžtingai atsistojo ir patraukė prie žaliaakės stalo.
    - Bajoras Sapnys, panele. Ačiū už kvietimą.
    - Sėsk, bajore, - nusišypsojo.
Sapnys nusprendė, kad geriausia bus išsyk pasiaiškinti:
    - Atleisk, panele, kad buvau kiek įkyrus. Tokių kaip tu niekada sutikęs nebuvau. Aš keliauju ir viską kruopščiai aprašinėju. Todėl taip nemandagiai į tave žiūrėjau.
Mergina mąsliai pažiūrėjo į jį, nusišypsojo ir švelniu lyg upelio čiurlenimas balsu pasakė:
    - Mano vardas Imara. Keliauju… O tu, bajore, įdomiai prisistatei, - gurkštelėjo vyno. – Nesuklydau tave prie stalo pavadindama. Kadangi rašai knygą, kaip sakai, tai galėčiau tau labai įdomių dalykų papasakoti. Bet… aš noriu įsitikinti, kad sakai tiesą. Jei leisi perskaityti ką jau esi parašęs, tada nuspręsiu.
Sapnys kiek sutriko. Nemanė, kad yra geras pasakotojas. Tačiau… Kas gi blogo nutiks? Paskaitys mergina jo keverzones, pasijuoks ir nieko nepasakos. O paskui jie išsiskirs ir niekada nebesusitiks.
    - Panele Imara, nesu tikras, kad mano rašliava verta tavo dėmesio. Bet aš sutinku. Nes jei man pasiseks, tai atlygis bus daug vertas.
    - Taip ir sutarsim. Atsiūsiu pas tave tarnaitę, kad tavo užrašus paimtų. Pažadu nesugadinti ir neprapuldinti.


Raganiai-gydytojai atidžiai apžiūrinėjo kūną. Nieko ypatingo. Vyras kaip vyras. Vidutinio amžiaus. Kelios kovų žaizdos, neskaitant tų, kurias gavo kovoje su Žaižara.
    - Tai ką darysim? – kreipėsi į visus Pakis. – Skrosim?
    - Taip. Ir kuo greičiau, - sutiko Kasi.
    - Kažin… - sujudėjo krėsle vyriausias grupės narys Nigis.
    - O kas negerai? – nustebo Kasi.
    - Matėt, ženklas ant nugaros? Aš per visą gyvenimą nemačiau tokių. O Žaižara sakė, kad anie dingo. Gal šitie ženklai su tuo susiję.
    - Tai ką darysim?
    - Reikia burtininko.
    - Burtininkas kam? – nusistebėjo Pakis.
    - Tai tu pagalvok. Jie – raganiai. Bet tikrai gali daugiau nei mes. Nekalbant jau apie eilines raganas. Ir dar… Šitas gi buvo paprastas kareivis. Tai kaip čia išeina?
Visi patylėjo. Galiausiai Nigis tarė:
    - Aš josiu pas burtininką Perį. Jis nėra labai galingas. Bet girdėjau, kad labai mokytas, turi daug knygų, istorija domisi. Gal bus ką girdėjęs.