Dviejų ugnių (aistros ir šv.Dvasios) dialogas

– Kodėl žmonės visada pirmiausia randa tave? – paklausė ramesnioji ugnis.

– Nes aš deginu ryškiau, – nusijuokė kita. – Aš įsiplieskiu nuo žvilgsnio, nuo juoko, nuo vieno netyčia paliesto delno.

– Ir dažnai juos sudegini.

– Kartais, – sutiko ji. – Bet be manęs jų širdys dažnai liktų šaltos.

Ramesnioji ugnis tyliai supleveno.

– O ką darai tu? – paklausė pirmoji.

– Aš laukiu.

– Lauki?

– Kol jų širdys pavargsta nuo degimo. Kol jie pradeda ieškoti ne tik šilumos, bet ir šviesos.

Įsimylėjėlių ugnis kurį laiką tylėjo.

– Vadinasi, mes nesame priešės?

– Ne, – atsakė ramesnioji. – Tu pažadini širdį.

– O tu?

– Aš ją išmokau mylėti.