Sugrįžimas. Burtininkai-24

Po kelių akimirkų vidun įšnarėjo mažas čiuplutis senukas. Jo žila barzda vos ne žeme vilkosi, galva plikai nuskusta. Nešėsi užanty Didžiąją burtų knygą, kuri rodėsi jam gerokai per sunki.
    - Na, sveika gyva dar kartą. Žiūriu, tu čia užsibarikadavus. Ir kompanija tavo neatrodo labai draugiška.
    - Malonu tave matyti. Tesaugo tave Praamžis.
    - Tesaugo ir tave. Ir tave, brangute…
    - Džiaugiuos, kad taip greitai atvykai.
Žaižara nusivedė burtininką prie lango ir pusbalsiu viską papasakojo. Sykas keikėsi kaip bemokėdamas ir mėtė rūsčius žvilgsnius į Vijūną.
    - Tai ką darysim, burtininke? – klausimu baigė pasakojimą.
    - Ė-h-ė… Nežinau, vaikeli… - šniurkštelėjo nosim Sykas. – Tau gi ne paslaptis, kad aš viso labo gydytojas. Neturiu jokio laipsnio ir galios Gildijoj. Kartais manau, kad man geriau būtų buvę raganium likti…
    - Na, burtininke, visi tą žino. Aš… aš čia turiu vieną sumanymą. Būčiau tavęs netrukdžius. Bet man reikia trumpam išvykti. O pasitikėti čia galiu tik Sapniu. Jis, žinoma, geras vyras ir šaunus karys. Tačiau, jeigu ims bajoraičiai, jo broliai, maištauti, tai vienas neatsilaikys. Ir dar keisti dalykai čia dedas.
    - Che! Na, tiek aš galiu. O kas ten toks numirėliškas guli?
    - Tai bajoro sūnus Vaukšlys. Aš jau kurį laiką gydyti bandau. Guli taip beveik keturis mėnulius. Ir nieko: nei geryn, nei blogyn. Ligi šiandien. Jo žaizda vėl kraujuoti pradėjo.
Burtininkas nukurnėjo prie Vaukšlio lovos. Ilgai jį apžiūrinėjo, dūsavo ir krenkštė. Pagaliau nuėmė varstį ir išblyško kone labiau už ligonį. Greitai užvyniojo atgal, griebė raganą už rankos ir nusitempė prie lango.
    - Che! ponia ragana, - pradėjo oficialiai. – Che! Che!
Patylėjo kiek. Paskui pašnibždom ėmė berti kaip žirnius:
    - Vaikeli! Košmaras! Ne…e…e… nežinojau, kad čia tokios baisybės dedasi. Che! Būčiau ką į pagalbą pasikvietęs… O ką? Per šimtą varstų anei vieno burtininko. Oi, Žaižara, nežinau, kaip mes išsisuksim… Che! Che! Vaje vaje! Oi-oi-oi!
Paklausiusi minutėlę kitą šitų krenkščiojimų ir dejavimų, Žaižara nebeiškentė:
    - Burtininke! Sakyk galų gale kas tai!
Šis baimingai apsižvalgė ir vos girdimai sukuždėjo:
    - Empūsa, brangioji… tai tikrų tikriausia Empūsa…
Žaižara kurį laiką įtemptai mąstė. Paskui paklausė:
    - Kas ji tokia? Aš negirdėjau. Ir kuo ji tokia baisi?
    - Che! Mes, burtininkai-gydytojai, žinome visas pabaisas nuo pirmojo Chaoso laikų. Moko mus šito ligi pamišimo. Kai buvau tik mokinys, niekaip nesupratau, kam to reikia. O dabar – žinau. Pirmą kartą apsidžiaugiau, kad mokytojas toks negailestingas buvo… Che!
Sykas vėl nutilo. Rodos, pamiršo kur esąs ir ką beveikiąs.
    - Na! – paragino Žaižara.
    - A-taip… che! Empūsa – tai toks pomirtinės Hado karalystės tvarinys. Rodos, į asilą panaši. Ji žmonių kraują gerdavo, gyvus draskydavo. Kaip supranti, senų seniausiai iškeliavus turėjo būti. Iš kur ji čia atsirado, aš nežinau. Bet tikrai tai ji. O susidoroti su ja – ne mūsų nosiai.
    - Ką gi, - atsiduso Žaižara. – Ne viską supratau, tačiau man visiškai aišku, kad reikia vykdyti mano planą.
    - Kokį dar planą?! Jokio plano, kol šalia nėra kokio galingo burtininko, būti negali!
    - Apie tai ir kalbu. Matai… Ką manai apie burtininką Margenį?
    - Che! – patylėjo kiek. – Tas gal susidorotų. Tuo labiau, kad ir tu, ir aš padėti galim. Tik… kaip tu jį pasikviesi?
    - Na, aš burtų knygoj skaičiau, kad galima keliauti su ugnimi.
    - Che! Mergele, aš tik ant savo asiliuko…
    - Ne apie tave ir kalbu. Aš. Mano žymė – ugnis. Tai galvoju…
Sykas pagarbiai pažvelgė į raganą:
    - Nė nežinojau, vaikeli… Didelį turtą turi. Tokiai kaip tu ne ragana būti.
    - Man sakė. Bet aš patenkinta ir tokiu gyvenimu. Buvau… ligi šiandien.
    - Che! Tada tu gali. Bet, kiek pamenu, Šventosios ugnies reikia.
    - Žinau. Kažkada turėtų mano pasiuntinys grįžti.
    - Che! Tai, vadinas, turim kažkiek laiko atlaikyti.
    - Privalom. Ir manau, kad galim kai ką išsiaiškint.
    - Che! Reikėtų…
Žaižara atsistojo menės vidury ir grėsmingai paklausė:
    - Tai ar kas man papasakos, iš kur šita bjaurastis Empūsa atsirado?
Bajoras Vijūnas suspurdėjo lyg žuvis į krantą išmesta. Tačiau negalėjo nieko nei pasakyti, nei padaryti. Kregždūnė žiobtelėjo ir vėl susičiaupė, pajutusi į nugarą įsmeigtą piktą vyro žvilgsnį. Kemšys ir Raukas žiūrėjo vienas į kitą bukais žvilgsniais. O Sapnys paklausė:
    - Čia kas dar per žvėris?
    - Didelė bjaurastis, mielasis. Che! Che! – švelniai atsiliepė Sykas. – Matai, tuo ji bjauri, kad yra dar iš praėjusio Chaoso laikų. Ir jos čia būti neturėtų.
    - Nesuprantu, burtininke. Dovanok, bet mokslo mažai tegavau.
Burtininkas seniokišku žingsniu pritepeno prie bajoraičio ir ėmė aiškinti saldžiu balsu:
    - Vaikeli, viskas gimsta iš Chaoso. Tai yra, Chaosas virsta Pusiausvyra. Tačiau Pusiausvyra negali egzistuoti amžinai. Tada pamaži ji vėl virsta Chaosu. Tai ir yra Ciklas. Tai ta Empūsa yra iš praėjusių Ciklų.
Sapnys kurį laiką galvojo. O burtininkas stebeilijo į jį meiliom akim.
    - Ar, burtininke, nori pasakyti, kad ji… na, ta Empūsa, už mūsų dievus senesnė?
    - Panašiai. Kadangi dievai irgi Chaoso dalis, tai jie neturi amžiaus. Tačiau Empūsa atsirado ir gyveno prieš Praamžį. Ir seniausiai turėjo iškeliauti.
    - Tai tą Empūsą, vadinasi, turėjo kas nors prikelti?
    - Che! Panašiai, sūneli.
Sapnys vėl ilgam nutilo. Žaižara jau seniai kunkuliavo kaip verdantis vanduo. Jai norėjosi griebti vaikiną už pakarpos ir gerokai papurtyti.
    - Tai tas, kuris ją iškvietė, turėjo būti labai galingas?
    - Tai jau tikrai.
Sapnys vėl patylėjo.
    - Žinai, burtininke, - tarė pagaliau, - man rodos, kad kažką žinau… Bet negaliu prisiminti.
Sykas išsiviepė dar saldžiau:
    - Tai tu, vaikeli, vadinas kažką girdėjai?
    - Ne. Aš kažką mačiau. Mažas buvau.
    - Che! Che! O kiek gi tau metų buvo?
    - Tada… taip. Tada buvo labai šalta žiema. Mano šunelis, jo vardas buvo Kiauksis, mirtinai tą žiemą sušalo. Tai gal kokie šešeri ar septyneri.
    - Puiku! Che! Che! Va taip: po truputį, po truputį ir prisiminsim. Tai ką tada veikei, kai kažką pamatei?
    - Aš… Kai buvau mažas, vis bibliotekoj lindėdavau. Tėvas kažkodėl labai pykdavo. Todėl aš paimdavau kokią knygą su paveikslėliais, įlįsdavau kur į kampą ir vartydavau.
Sapnys prisimerkė ir sužiuro kažkur į tolį, tarsi norėdamas pamatyti tą dieną.
    - Taigi, - tęsė po akimirkos. – Tą dieną varčiau knygą apie senovę. Į biblioteką kažkas įėjo. Tai buvo tėvas ir kitas vyras. Aš jo nepažinojau. Aukštas, liesas, kiek pakumpęs. Jis buvo susisupęs į platų juodą apsiaustą. O Praamži! tai buvo burtininkas. Apsiaustas lygiai toks kaip tavo. Tik juodas.
    - Aha… Che! Vadinas, juodasis burtininkas. O vardo… vardo neminėjo?
    - Ne. Tėvas į jį vis kreipėsi “magistre”.
    - Che! Galingas, vadinas, burtininkas.
    - Ko prašė tėvas, aš nesupratau. Burtininkas kalbėjo mažai. Tik vis neigiamai purtė galvą. O tėvas prašė prispyręs. Ir vis dėjo priešais burtininką kapšelius su auksu. Galų gale burtininkas liko patenkintas. Jie abu išėjo iš bibliotekos ir patraukė į rūsį.
    - Iš kur žinai? – skubiai paklausė Žaižara.
    - Na…a…a… Man buvo labai smalsu, tai nusekiau iš paskos. Tėvas atrakino sandėliuko, kurio raktą vienas teturėjo, duris ir abu įėjo vidun. Durys liko praviros, ir aš nuslinkau prie plyšio. Sandėliuko vidury stovėjo žemas platus stalas, ant kurio buvo padėta kažkokia keista dėžė. Ji visa tviskėjo. Ir dabar suprantu, kad ji – auksinė. Didžiulė dėžė. Bent jau man taip atrodė. Dėžė buvo labai prabangiai ir įmantriai išpuošta.
Žaižara atidžiai stebėjo burtininką. Kai tik Sapnys pradėjo pasakoti apie dėžę, burtininkas ėmė blykšti, jo šypsena darėsi vis dirbtinesnė ir dirbtinesnė.
O Sapnys tęsė:
    - Burtininkas atvėrė tą dėžę. Ten gulėjo žmogus. Ten dar buvo kažkokių keistų daiktų, o ant jo krūtinės gulėjo keturios negyvos katės. Tačiau ir žmogus, ir katės atrodė ką tik mirę. Burtininkas tėvui liepė pažiūrėti, ar gerai uždarytos durys. Ir aš pabėgau.
Sapnys nutilo. Jo veido išraiška rodė, kad niekaip negali prisiminti kažko svarbaus. Burtininkas sunėrė rankas ant pilvo ir nervingai suko nykštį aplink nykštį. Syko kakta išrasojo. Jis sunkiai šnarpštė ir kosčiojo. Žaižara jau neteko kantrybės ir norėjo klausti kas čia vyksta. Tačiau ją aplenkė Sapnys. Jo balsas buvo sklidinas nustebimo:
    - O Pikuoli! Visų mirusiųjų Valdove! Ten buvo!.. buvo!.. Tai buvo Utis!!!
Kai tik bajoraitis ištarė tą vardą, nesavu balsu sukliko Kregždūnė ir apalpo. Žaižarai sulinko keliai, ji įsitvėrė krėslo atlošo, staiga ėmė trūkti oro. Beveik tuo pat metu užriko ir Vijūnas. Jam pagaliau pavyko išspjauti nosinę. Ir dabar jis kriokė taškydamasis seilėmis.
    - Tu! Tu prakeiktas vaikigali! Vienos bėdos per tave! Kad tau liežuvis nudžiūtų! Ir kodėl Vaukšlį, o ne tave ta Empūsa apkandžiojo?! Tu nudvėsęs būtum!
Vijūno balsas atgaivino raganą lyg kibiras šalto vandens. Ji plačiais žingsniais prišoko prie bajoro ir smagiai smogė. Vijūnas išsyk nutilo ir susmuko.
    - Tegul pailsi… - iškošė piktai ir grįžo prie burtininko.
    - Na, Sykai, laikas ir man sužinoti, kokios čia nesąmonės apie dėžę ir Utį.
    - Oi, Žaižarėle… Che! Che! Jau man darosi baugu. Greičiau tas tavo pasiuntinys grįžtų…
    - Negąsdink. Geriau paaiškink.
    - Na… Che! Che! Prie šitų visų neaiškinsiu. O be to reikėtų tą rūsį apžiūrėti…


Jie atsargiai leidosi laiptais. Burtininkas ėjo pirmas, Žaižara sekė iš paskos, nepaleisdama kalavijo iš rankų. Nors puikiai suprato, kad iš jo naudos ne kažin kiek. Pagaliau nusileido žemyn. Sykas ėjo prie kiekvienų durų, atidžiai stebėdamas savo amuletą. Prie trečiųjų durų iš kairės amuletas ėmė švytuoti kaip pašėlęs.
    - Che! Va ir atėjom…
Burtininkas kurį laiką burbėjo kažką po nosim, pavartė savo knygą, rado ko reikėjo.
    - Imk. Aš sakysiu lėtai, o tu skaityk.
Kai juos pagaliau apgaubė apsauginis kupolas, durys braškėdamos išvirto. Sustoję prie durų ėmė žvalgytis.
Viskas buvo taip, kaip pasakojo Sapnys. Tik sarkofago nebuvo, o ant grindų – švariai apgraužti žmogaus griaučiai. Sprendžiant iš apsiausto tai buvo burtininkas. Ir dar po patalpą blaškėsi dvi perkarusios katės. Jų akys žėrėjo negera ugnim.
    - Na na… - suniurnėjo Žaižara.
    - Che! Che! – ėmė krenkščioti Sykas. – Bus taip, kaip ir maniau…
    - Ir ką gi tu manei?
    - Na… karstas, kiek aš suprantu, yra iš Senojo Egipto. Palaidotas jame galingas žynys. O tai reiškia, kad jis buvo burtininkas. Tiesiog tame cikle šitaip burtininkus vadino. Ir jis nebuvo miręs. Tokie galingi žyniai gali išbūti karste galybę metų. Ir prisikelti. Arba kas nors gali juos prikelti.
    - Tu manai, kad bajoras Vijūnas…
    - Būtent! Che! Che! Nežinau kur šitą daiktą gavo. Na, puspročių, kurie už pinigus kiša nagus prie to, ko neišmano, devynios galybės. O bajoras, matyt, apie tai kai ką išmanė. Reikėtų po jo biblioteką pasirausti. Pats jis, žinoma, žynio prikelti negalėjo. Tai pasikvietė burtininką. O šiam, kaip matai, blogai baigėsi. Na, gal aš tas kates pribaigsiu. Che! Che!
Sykas kurį laiką tylom krutino lūpas. Paskui nukreipė į kumštį suspaustą ranką kačių pusėn. Plykstelėjo žalia liepsna. Ir iš kačių liko tik pelenų krūvelė.
    - O toliau? - pasiteiravo Žaižara.
    - O kas toliau? Žynys, kuris dabar Učiu vadinasi, ir iššaukė Empūsą. Kas jo makaulėj dedasi, aš nežinau. Todėl eime dabar tavo žygūno laukti. Aš kol kas bibliotekoje pasirausiu.


Kai Žaižara įėjo, į ją įsmigo kelios dešimtys laukiančių akių.
    - O kur burtininkas? – paklausė Sapnys.
    - Bibliotekoje. Karys dar negrįžo?
    - Ne. Turėtų jau.
    - Taip. Jeigu pakeliui kas neatsitiko. Dabar jau nebesu tikra, kad jo kelionė bus paprasta.
    - Kodėl?
    - Kodėl? Kodėl? Ogi todėl, kad tavo tėvas – prakeiktas idiotas! Ir motina – kvaila višta!
    - Na, šito, ponia ragana, galėjai ir nesakyti, - linktelėjo Sapnys. – Pats žinau.
    - Atleisk, - mostelėjo ranka Žaižara. – Tiesiog galva nebeišneša ką daryti. Jei galėčiau, maučiau iš čia kuo toliausiai. Deja, jau vėloka.
Ragana lėtai priėjo prie lango. Ji pažvelgė į mišką ir mostelėjo Raukui su Kemšiu.
    - Ei, judu abudu! Eikit šen ir pasakykit ką matot.
Bajoraičiai nerangiai prisiartino ir subedė nosis į langą.
    - Dūmai… - išspaudė Kemšys.
    - Rodos, ponia ragana, miškas dega… - pritarė Raukas.
    - Dega, - nervingai pakartojo ragana. – Įdomu. Žaibas netrenkė. Tai kaip tokioj šlapybėj miškas gali degti? Antrą savaitę lietus pila. Nebent…
Ragana akimirką patylėjo.
    - O Didžioji Rage! – šūktelėjo po akimirkos. – O Praamži! O dievai nemirtingieji!
    - Kas? Kas atsitiko? – verksmingai paklausė Kregždūnė.
    - Šventoji ugnis! Tik ji bet ką ir bet kada…
    - Karys… - išspaudė Raukas.
Virėja ir kambarinė, ligi šiol tik tylom vieną kitą ašarą nubraukusios, ėmė raudoti balsu. Kregždūnė eilinį kartą bajoriškai nualpo. O vyrai ėmė dūsauti ir baimingai kuždėtis.
    - Ša! – piktai sudraudė Žaižara. – Kam nepatiko kas, elkitės kaip Kregždūnė. Apalpo – ir ramu. Sapny! Lėk burtininko ieškoti!
    - Aš čia! Čia, vaikeli… Che! Che! Ko šūkauji? Che! Che! Radau aš tą knygą, iš kurios…
    - Paskui, Sykai! Paskui! Dabar pro langą žvilgtelk!
Sykas pritepeno prie lango.
    - Che! Miškas dega. Ar mums tai pavojinga?
    - O Didžioji Rage! – susiėmė už galvos ragana. – Kaip, tavo manymu, per tokią šlapybę miškas užsidegti galėjo.
Burtininkas pažiūrėjo į raganą, tada – vėl pro langą.
    - Che! manai, - neryžtingai paklausė, - tai Šventoji ugnis?
    - O kas daugiau?
Burtininkas piktai peštelėjo barzdą:
    - Tai ką darysim?
    - Man reikia ten. Ar tavo žirgas? …
    - Klipata! – metė Sykas. – Koks jojikas… Ir dar asilą atsivedžiau.
    - Klipata ne klipata, bet vis greičiau. Burtininke, ar vienas su šitais susidorosi?
    - Che! Juokas, - linktelėjo Sykas. – Man kalavijai nebaisūs. Juk žinai. O ir šiaip… Jei neilgam, tai ir prieš Empūsą atsilaikysiu. Šiaip ar taip, burtininkas esu.
    - Tada aš paimsiu su savim Sapnį. Ką gali žinoti: gal jo pagalba labai pravers.
    - Kažin, - netvirtai pradėjo Sapnys, - kaip aš ant asilo?
    - Pati ant asilo josiu. Mokėti reikia su juo bendrauti. O man teko. Tai gal ir negaištam.


Jojo tylėdami. Priekyje kinknojo asilas, iš paskos – gana prasta kumelė. Kadangi Sykas buvo prastas keliauninkas, tai ir jo gyvuliai nekokie. Tačiau rinktis nebuvo iš ko.
Krapnojo smulkus lietutis. Tačiau šiaip oras neblogas. Žaižara vis žvairavo viena akim į krepšį, kuriame buvo Didžioji burtų knyga, ir mąstė, kaip jai pasiseks. Kiek dalykų per paskutines dvi dienas (o Praamži, tik dvi!) ji darė pirmą sykį? Kiek padarė tokių dalykų, kurių jai nederėjo ne tik daryti, bet ir žinoti? Staiga Žaižara nervingai sukikeno, prisiminusi, kaip pati to nepastebėdama, visą laiką vadovavo burtininkui. Ji vėl nusijuokė. Šį kartą skambiai ir garsiai.
    - Ko žvingauji? – piktai paklausė Sapnys. Jam buvo baisiai nesmagu ant tokio kuino joti, todėl buvo gerokai suirzęs.
    - Šiaip, - numykė Žaižara. – Tiesą pasakius, juoktis visai nėra ko.
    - Taigi, kad nėra, - neatlyžo Sapnys. – Nežinia kas mūsų laukia. Labai norėčiau būti kur nors kitur.
    - Visi norėtume. Deja…
    - Sakyk, Žaižara, ar ta… Empūsa labai pavojinga?
    - Aš iš kur galiu žinoti? Iš Syko pirmą kartą išgirdau. Sprendžiant iš to, kaip jis krenkščia ir baimingai dairosi, nieko gero tikėtis negalime.
    - Tai jau… Jeigu arklidėse ji darbavosi.
    - Taip.
    - Na, tada tikiuosi, kad dievai mūsų pasigailės.
    - Hmm… - neapibrėžtai numykė.
Abu nutilo. Gaisravietė buvo jau čia pat. Žaižara atidžiai žvalgėsi. Tačiau nieko nematė, negirdėjo, o blogiausia, kad nieko nejautė. Miškas degė tarytum sausas parakas, nors jau kurį laiką nuolat lijo. O ir dabar krapnojo smulkus lietutis.
    - Tu palauk čia, - paliepė. – O tai supleškėsi kaip tie medžiai.
    - O tu?
    - Manim nesirūpink.
Sapnys tik pečiais gūžtelėjo.
    - O ką man daryti, jei negrįši?
    - Grįšiu.
Žaižara nulipo nuo asilo.
    - Tu ką, pėsčia eisi?
    - Žinoma. Gyvulėlio gaila.
Ir patraukė keliuku tolyn. Rado apanglėjusį kario lavoną. Šiek tiek toliau gulėjo negyvas žirgas. Žaižara atsargiai apžiūrėjo lavoną. Rodos, neliestas. Tada patraukė prie žirgo. Čia jau buvo akivaizdu, kad kažkas puotavo: iš kulšies išplėštas geras gabalas. Ragana grįžo prie kario lavono. Šalia jo voliojosi šventyklos indas ugniai. Matyt, karys nukrito nuo žirgo ir užsidegė. O nuo Šventosios ugnies nepabėgsi, jos neužgesinsi. Žaižara liūdnai atsiduso ir sukalbėjo maldą mirties dievams. Tada paėmė indą, pridėjo anglių, užmetė sausų šakelių ir grįžo pas Sapnį.
    - Štai, paimk. Atiduosi burtininkui. Gal jam pravers. Aš dabar… išeisiu. Tu palauk kol ugnis užges. Palaidok karį ir dumk namo. Jei kas užpultų, mesk žariją. To turėtų užtekti.


Kiek vėliau, jau jodamas namo, Sapnys pagalvojo, kad atrodė šiek tiek kvailokai, kai vėpsojo į tai, kas vyko. Niekada nematė nieko baisesnio ir nieko gražesnio tuo pačiu metu.
Iš pradžių, kai Žaižara dingo liepsnojančiame miške, jis pagalvojo, kad reikės labai ilgai laukti, kol ugnis užges. Tačiau netrukus pastebėjo keistą dalyką. Ugnis nebesiplėtė. Ji plazdėjo ir tyliai šnypštė, tačiau sustojo vietoje. Pamaži formavosi ugnies ratas, kuris pradėjo trauktis į vidurį. Liepsnos prisiplojo prie žemės. Ir Sapnys dabar galėjo aiškiai matyti taisyklingą ugnies ratą, o jo centre stovinčią raganą. Ji stovėjo iškėlusi rankas į dangų. Moteris aiškiai ir garsiai kažką kalbėjo. Sapnys nesuprato, tačiau pamanė, jog tai užkeikimas. Ugnies ratas pamažu traukėsi ir traukėsi tarsi pamažu užveržiama kilpa. Sapniui ėmė atrodyti, kad aplink Žaižaros kojas ne plaikstosi ugnies liežuviai, o glaustosi maži oranžiniai kačiukai. Ugnis jau netgi nešnypštė. Ji tarytum meiliai murkė. Paskui prisiplojo prie žemės kaip šokti pasiruošusi katė. O po akimirkos toje vietoje, kur ką tik stovėjo ragana, pliūptelėjo ugnies stulpas. Tai tetruko kelias akimirkas. Ir ugnis… Ne, ji neužgeso. Tiesiog pakilo į viršų ir dingo pilkame danguje.
Kai Žaižara suprato, jog viską atliko teisingai, atsipalaidavo. Ir tada galvoje šmėstelėjo neaiški mintis:
    - Utis!