Esaties trapumas

Gal žiedais išvarvėsiu prie kelio palinkusios liepos
Tau ant lūpų palikus tą juntamą kvapą medaus,
Gal atgimsiu paukščiu ir giedosiu tau giesmes atlėkus,
Kad patirtum ir tu tą nežemišką jausmą dangaus.

Gal šaltiniu ištrykšiu suradusi tavąjį krantą,
Kad dulkes nuplaučiau klajojančių tavo minčių,
Mes esame upės kurios savo vagą suranda
Po šituo bekraščiu gyvenimo pilnu skliautu.

Gal rūku nusidrieksiu virš bundančių žaluma pievų
Kur laikas sustingsta pavirtęs sidabro rasa.
Pajausk tą alsavimą - amžiną įsaką Dievo
Nusiprausk tuo tikėjimu - savo vidine šviesa.

O gal tiesiog būsiu tyla, kuri viską pasako,
Kai žodžiai nubyra rasom pakalnučių žieduos.
Užtvindysiu širdgėlas tavo pavasario kvapo
Ir liksiu ant lūpų prisirpusių vyšnių spalvos.

Jei skęsti  tai tam, kad bangos išneštų į šviesą,
Jei mirti  tik tam, kad meilė prikeltų paukščiu,
Kurio giesmėje širdis savo dangų paliečia
Jei gyvu alsavimu savo  tavęs neliečiu.