Hitech džiunglės

Cyber punk ateitis horizonte,
Čipsas metalo tavo smegenyse,
Kad geriau matytum,
Kad geriau girdėtum.
Kova hitech džiunglių mieste,
Bet kokios priemonės arsenale.
Užmirštas Dievas ir dangus,
Džiunglėse vienišas žmogus.
Pasikliaujantis tik savo jėgomis,
Įveikti šią Žemę ir Pasaulį, šiomis.
Intoksikuotas Žeme,
Kur metafizinė dvasia?
Schema susukta, lazeris delne,
Priešai įveikti, pinigai kapše.
Jam dvidešimt devyneri,
Greičiau sukis, jei gali!
Nes kai dieduku patapsi,
Programos nebenulauši.

Ir jis pasiekė žvibantį turtuolių rojų,
Liūtas riaumoja ant dangoraižių bokštų.
Serumas ištęsė gyvenimą iki šimto dvidešimties,
Guli ant mirties patalo ir galvoja, išties:

„Esu ant bedugnės krašto,
Negirdėjau Dievo balso,
Esu iš Žemės, į Žemę sugrįšiu,
Tapsiu dulkėmis, ką daugiau patirsiu?
O, kad aš suraščiau kelią,
Į tikrą ir amžiną meilę,
Kažkas iliuziško,
Kažkas neapčiuopiamo,
Bet taip to norisi širdyje,
Hitech džiunglių būtyje,
Sėmiau Pasaulį rankomis visomis,
Mirties patale jaučiuosi lyg tuščiomis,
Bet aukso sienos žvilga ir supa mane
Šiltas, sotus patalas glamonėja ne tave.
Pavydėti man ko tikrai yra,
Gaila, tai baigiasi kaip visada. „

Neuronai užgęso,
Čipsai sugedo.
Išpūtė paskutinį kvapą,
Kas liko atgulė į kapą.

Atmintis įrašyta į mikroschemą,
Ėmė ir atgulė į plačią biblioteką.
Gal kažkas ją pasinaudos,
Ir tikrą progresą duos?