Slavė sapnavo, kad yra bulvė su karūna,
Kad karvė jai rašo laišką iš Neptūno.
Tragedija lyg iš operetės protus krėtė,
Slavė stringus ar triko ne ta puse užsitraukė -
šikynės šniūras padribusio skusto kūšio neslėpė.
Tuo metu spinta pradėjo lotyniškai keiktis,
O kilimas it uždanga ėmė nuo lubų žemyn leistis.
Langas užsimerkė, nes gėda jam buvo,
Šaukštas su šakute tyliai susituokė už stalo krašto.
Bet svarbiausia – taburetė, sena ir klastinga,
Su trim kojom, bet ambicijom kaip niekada galinga.
Ji krenkštė: „Aš čia sostas, ne šiaip baldas paprastas,
Ant manęs sprendžias likimas – ir gražus, ir aukštas. “
Planavo perversmą kambary tyliai, be riksmų.
Pakilo centimetrą, o tai jau revoliucija.
Tada karūna nuo galvos nuriedėjo,
Veidrodis raudojo, šunys lojo.
Absurdas.
Nieks neplojo.


Keliaujantis Tamsa
