Barbaro atgimimas

Jis nematė ribų,
Paniro tarp geidulių.
Visuominė išsibalansavo,
Jis tarp kekšių save atrado!
Nuėjo gyvulio kreivais takais,
Gyveno pasileidimo laikais.
O gyvulys ne tik gašlus,
Bet ir dantimis aštrus.
Smurtui alkis atsirado,
Jis ideologiją surado.
Geros manieros nuėjo velniop,
Moralė žlugo, skonis kraujui, op!
Pasileidusi tauta pajudėjo,
Net žemė ėmė ir sudundėjo.
Ji tenkins savo norus iškreiptus,
Nušluos stovinčius kelyje visus.
Angelai pravirko danguje,
Barbaras atgimė žmoguje.
Nusispjovė į Dievą,
Tamsi šita diena.
Aukščiausiojo kraupiai bijo jie,
Nuodėmėse įsipainioja šie.
Gėris atsitraukė, blogis suvešėjo,
Jie manęs ir tavęs paimti atėjo.
Laikai neramūs, galąskim kalaviją,
Padės mums Dievas, angelai ir Marija.
Laikyki už kalavijo rankenos tvirtai,
Dorybė laimės prieš ydą tikrai.
Kovok už artimą ir save,
Tebūna meilė tavo galia.
Tu ant ašmenų pastatytas,
Vaizdas jau matytas,
Kai smurtas išsilieja per sienas,
Sekso ir karo jie varomi per dienas.
Alkani žvėrys paleisti į trąsą,
Teks pademonstruoti drąsą.
Ir jie tikrai nuo kalavijo kris,
Protas, drąsa ir valia juos suris.