Mėnulis

Mėnulis kyla lėtai,
lyg kažką prisimintų.
Jo šviesa nešaukia –
ji lieka.

Ant stogų, ant langų,
ant vėjo paliktų minčių
nusėda tylus sidabras,
neprašo nieko.

Mėnulis nemoko gyventi,
jis tik stebi.
Kaip grįžtam per vėlai,
kaip tylim per ilgai.

Ir kai naktis tampa per plati,
jis lieka vienintelis ženklas,
kad šviesa gali būti rami
ir nebūtinai skaudi.