Ištrūkti iš tamsos. 32 Skyrius

32 Skyrius


1996 metai. Spalio 18 diena. Hipnozės seansas Nr. 1. Vykdytojas dr. R. Špūleris. Pacientas Haris Špicenbauveris.

– Vienas, du, trys. Pradedame. Koks jūsų vardas ir kiek jums yra metų?, - tarė daktaras Špūleris, gulinčiam ant lovos psicheatro kabinete ir užsimerkusiam, hipnozės paveiktam Hariui Špicenbauveriui.

– Aš esu Haris. Man yra šeši metai.

– Kokios bėdos tave kamuoja?

– Kiekvieną naktį į mano sapnus ateina senė Magdė. Ji sakė, kad tėvai ją nusamdė mane auklėti.

– Ji tau nepatinka?

– Taip. Aš jos bijau.

– Ką ji tau daro sapnuose?

– Dažniausiai ji stipriai sugriebia mane už rankos ir nusitempia į savo rūsį, kuris yra po mūsų namu.

– Ką ji su tavimi daro tame rūsyje?

– Kankina ir grasina, kad niekam apie ją nepasakočiau. Kartais pasakoja, kad visi pasaulyje esantys žmonės yra negeri ir juos reikia labai stipriai nubausti.

– Kaip ji tave kankina?

– Dažnai muša su liniuote per pirštus, liepdama kentėti skausmą, jei blogai atlieku užduotį. Vakar ji paėmė didžiulę žiurkę į savo rankas ir pridėjo prie mano veido, liepdama uoliai mokytis matematikos, o jeigu to nepadarysiu, ji leis žiurkei kiekvieną naktį graužti man veidą. Aš Magdės paklausiau: kodėl matematika? O toji atsakė, kad aš turėsiu savo turimomis žiniomis pralenkti visus žmones šioje planetoje, jeigu norėsiu jiems atkeršyti. Tada jai už nugaros atsirado didžiulė lenta ir ji viršuje, dešiniajame kampe, užrašė formulę. Magdė sakė, kad tai yra formulė, kurią supratęs galėsiu atkeršyti visai planetai. Ji nieko nelaukus pradėjo mane mokyti matematikos. Aš staiga atsidūriau mokykliniame suole, ant kurio buvo padėtas sąsiuvinys ir tušinukas, rašantis raudonai. Visą likusį sapną taip ir prasimokiau.

Daktaras Špūleris kažką pasižymėjo savo užrašuose ir trumpam žvilgtelėjo į kabinete ant kėdžių sėdinčius Hario tėvus, kurie nerimastingai vienas į kitą susižvalgė.

– Kada Magdė pirmą sykį tau prisisapnavo?

– Lygiai prieš du mėnesius, kai sapne gulėjau ant metalinio stalo ir kojų gale, nieko nešnekėdami, stovėjo du baisuokliai. Vienas iš jų buvo labai panašus į driežą ir žiūrėjo tiesiai man į akis. Jo žvilgsnis neleido man pajudinti net pirštų, o kitas, mažesnis baisuoklis, turėjo pilką odą, mažą kūną ir didelę galvą su didelėmis juodomis akimis. Jis man į nugarą įdėjo permatomą kirmėlę vaiduoklę, turinčią daugybę į siūlus panašių ataugų.

Išsigandusi Špicenbauverio mama kone drebėdama įsikibo savo vyrui į ranką ir negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Ne ką geriau jautėsi ir daktaras Špūleris. Tai jau ketvirtas panašus atvejis per pastarąjį mėnesį, kai į mažamečių vaikų sapnus įsibrauna ateivių gauja ir aukai įdeda vis tą pačią kirmėlę vaiduoklę. Skiriasi tik jų vardai bei liepiamos užduotys. Hario atveju, bent jau kol kas, jį moko matematikos. Anais trim atvejais vaikus mokino fizikos, chemijos bei kompiuterinio programavimo.

– Ar ta kirmėlė dar ką nors tau darė?

– Taip, ta kirmėlė yra vardu Magdė. Ji man sakė, kad prižiūrės mane visą mano gyvenimą.

– Papasakok apie baisuoklio, panašaus į driežą, išvaizdą.

– Jis vilkėjo sidabrinį kostiumą. Jo visa oda buvo grumblėta, tamsiai žalios spalvos, su mažomis geltonomis dėmėmis, o veidas pratemptas į priekį. Ant galvos mačiau šviesiai žalią skiauterę. Ausų nėra. Tik dvi skylės. Tokios nosies kaip žmogaus jis neturi. Mačiau jį praveriant burną, ir iš jos išlindo liežuvis, kaip pas gyvatę. Dantys aštrūs, labai baisūs. Jis atrodė kaip driežas, bet šiek tiek panašus buvo į žmogų. Aš jaučiau, kad jis yra ir kažkiek žmogus. Negaliu pasakyti kodėl, tiesiog jaučiau.

„Sapnų įsibrovėlių išvaizda idealiai atitinka ankstesnius atvejus. “ Tai pasižymėjęs daktaras Špūleris baigė šiandienos hipnozės seansą.