Ištrūkti iš tamsos. 31 Skyrius

31 Skyrius


Įdėmiai apsidairęs aplink ir įsitikinęs, kad nebus jokios staigmenos, kaip aną kartą, Čezas su palengvėjimu padėjo koją ant grindų, norėdamas išjudinti savo tingų, po truputį riebalėjantį kūną. Daugelį metų net ir maitindamasis nesveikai, tačiau itin mažais kiekiais, jis buvo liesas, niekaip nuo kompiuterio negalintis atlipti, išblyškėlis. Pastatęs ir antrą pėdą ant grindų, Čezas išsitiesė, pasirąžydamas, ir ketino nueiti iki virtuvės ko nors, kas laikoma maistu, užkrimsti, tačiau dešiniajame holograminio ekrano kampe išvydo naujai gautos žinutės simbolį.


– Ne dabar! – numojo ranka Čezas ir nupėdino iki tualeto nusilengvinti. Išleidęs iš savęs nereikalingus kūno skysčius, kompiuterių genijus nupėdino į virtuvę ir atidarė šaldytuvą. O ten durelėse stovėjo tik pieno pakelis. Kaip jau įprasta tokioje situacijoje, jo turinys viduje buvo sugedęs. Tiesą sakant, paėmęs į rankas pakelį, jis bandė atsiminti, kada jį pirko, tačiau, kad ir kiek stengėsi, nepavyko atminties gelmėse atrasti failo su tik šiam momentui svarbia informacija. Gurgiantis skrandis, rodos, prašėsi įpilti į jį nors ir sugedusio pieno.

– Atsigersime nieko su… niekuom, – pasakė sau garsiai Čezas, įdėmiai tyrinėdamas kiekvienos spintelės turinį, vildamasis rasti bent ka nors valgomo.

Regis, gerosios maisto dvasios šiame bute neapsigyveno. O jei tai ir padarė, tai greitai išsikraustė tik dėl joms suprantamų priežasčių. Nusiteikęs, kad reikės nukakti iki parduotuvės, Čezas greitai palindo po dušu bei kruopščiai išsivalė dantis. Apsivilkęs tamsiai žalius marškinėlius, išmargintus įvairiomis matematinėmis formulėmis, bei užsidėjęs tamsius bridžus, jis niekaip negalėjo apsispręsti, į kokius sportinius batelius įsispirti. Balti tikrai netiko. Raudoni pasirodė pabodę. Juodi pasirodė kaip tik. Dar kiek padvejojęs dėl raudonų ar juodų, vis tiek įsispyrė į juodus. Įtikinęs save, kad puikiai atrodo, jis atsidarė įrankių dėžę ir pasiėmė iš ten šūsnį grynųjų, kuriuos įsidėjo į piniginę. Jis pagalvojo, kad būtų ne pro šalį labiau paslėpti pinigus. Antai kaip įsirengti slėptuvę po grindimis ar įsigyti seifą. Idėjų būta ir anksčiau, tačiau kompiuterių genijus, niekaip neprisiruošia pajudinti šios temos toliau minčių lygio. Čezo tinginystės dėka namų dvasioms teks kaip nors suklaidinti įsilaužėlius, kad nerastų pinigų. Užrakinęs buto duris, Čezas pagalvojo, ar neverta grįžti ir pasiimti akinių nuo saulės.

– Greičiau – paragino jis garsiai save. Grįžęs atgal, Čezas užsidėjo „Steam Punk“ stiliaus juodus akinius chromuotais rėmeliais ir prie to paties virtuvėje uždegė keletą smilkalų, dėl saugumo įstatęs juos į kriauklės skylę. Jie pavirto ant šono ir iki tol, kol jis grįš iš parduotuvės, tikrai turėtų būti susmilkę, užpildydami bute tvyrantį orą maloniu pušies sakų aromatu. Atlikęs mažmožius, jis patraukė į seniai pamėgtą vidutinio brangumo ir kokybės, netoliese esantį prekybcentrį. Sustojęs prie automobilio, vis tik nusprendė prasieiti, taip pramankštindamas kojas. Jis pagalvojo, kad kelionė turėtų neprailgti, o ir sveikatai nepakenks. Taip žingsnis po žingsnio, besimėgaudamas tobulu oru, Čezas atsitiktinai užmatė savo atvaizdą gėlių parduotuvės vitrinoje. Jam į akis krito nemenko dydžio pilvas. Grožio ir pasitikėjimo savimi tai nepridėjo. Anaiptol, į galvą pradėjo lįsti gan šlykšti mintis, jog tuoj ir jis atrodys kaip standartiniai šio miesto organiniai keturiasdešimtmečiai, su nuo alaus gurkšnojimo dideliais apvaliais pilvais, nukarusiais pagurkliais ir gan bjaurokai atrodančiais krūtinės speniais, nutysusiais lyg pas apsiparšiavusią kiaulę. Šią košmarišką mintį Čezas bandė vyti lauk, bet ji, lyg apsisukusi bumerangu, vėl grįždavo. Tada jis sukoncentravo žvilgsnį į puikiai prie bendro vaizdo derančius akinius, tačiau akys nukrypo į praretėjusius plaukus. Kompiuterių genijus mintyse save guodė, kad iki vidutinio amžiaus vyrų krizės dar toloka, bet nieko nedarant ir atėjus tai nelemtingai dienai, ji smogtų pilna jėga, sutraiškydama jo neparuoštą šiam atvejui psichologinį pasaulį. Kas tada tylų vakarą švelniai pasibelstų į langą? Alkoholizmo liūnas? Priversiantis mirtinai save užsigraužti dėl išvaistyto laiko veltui ir neatliktų darbų? Šis variantas dažnai pasitaiko vyrų gyvenimuose, ypač sunkiose psichologinėse situacijose. Dar ir tas randas veide tikrai nepuošė. Optimizmas ir savivertė ėmė ristis žemyn, vos tik jis pažiūrėjo į tą nelemtą gėlių salono vitriną.

“– Negi mirštančios gėlės paskui save nori nusitempti ir nieko dėtus žmones? “ – pagalvojo Čezas.

– Kas aš toks esu, šio miesto puošmena ar kanalizacijos žiurkė, išlindusi į paviršių atlikti tiktai tai, ką reikia, ir grįžti atgal pas savo gentainius? 

Čezas parduotuvės vitrinos atspindyje žvelgė tiesiai į save, ir tada po kelių sekundžių nusiėmė akinius ir rimtu veidu tarė:

– Aš esu Čezas, pradėsiantis sveikai maitintis ir aktyviau gyventi. Susigalvosiu veiklą, kuri gyvenime man suteiks džiaugsmo, ir po truputį sustiprėsiu visomis prasmėmis.

Užsidėjęs atgal akinius ant veido, jis sparčiu ir tvirtu žingsniu nuėjo prekybos centro link, palikdamas stovėti išsigandusią gėlių pardavėją parduotuvėje. Ji stebėjo Čezą iš už ilgakočių rožių ir akimirką pamanė, kad šis kažką neaiškaus sau po nosimi burbantis maniakas įsiverš į parduotuvę ir žiauriausiai ją nužudys. Ji tik prieš penketą minučių klausė per radiją, kas įvyko su buvusiu meru Braideriu ir apie protu nesuvokiamas savižudybes viename iš pagrindinių miesto bankų. Pardavėja galvojo užrakinti parduotuvę ir kuo greičiausiai traukti link namų, nekreipiant dėmesio į viršininko grąsinimus atleisti ją iš darbo.

Tuo tarpu Čezas, užėjęs į prekybos centrą, nusipirko organinio maisto, išleisdamas mažiausiai tris kartus daugiau, negu perkant tik nutukimą ir vėžį sukeliantį, darbininkų luomui nuodyti skirtą maistą. Užtat jis rankose nešėsi du pilnus krepšius sveikut sveikutėlio maisto. Kad ir kaip jam buvo sunku nešti krepšius, jis gyrė save, jog dabar nevairuoja ir gali bent kažkiek išdeginti tų prakeiktų nereikalingų kalorijų.

Atlikęs šiandienos pagrindinę misiją, grįžęs namo Čezas jėgų atgavimui susiplakė kokteilį. Į mikserį įdėjo stiklinę ledukų, o ant viršaus išspaudė vieną laimą, nulupo keturis gerai neprinokusius bananus ir juos supjaustė į mažus gabaliukus. Nepatingėjęs paragauti vieno iš jų, suabejojo, ar išeis skanus kokteilis. Tada įdėjo saują graikinių riešutų bei saują organinių aviečių. Na, bent jau taip skelbė etiketė. Išspaudęs kauliukus, pridėjo lygiai dešimt, iki kraujo raudonumo prisirpusių vyšnių. Pabaigai įbėrė pusę pakelio godži uogų.

Kol mikseris plakė kokteilį, Čezas nusiplovė rankas bei sudėliojo produktus į spinteles ir šaldytuvą. Tai padaręs, jis ėmė ieškoti indo susipilti kokteiliui. Pasistiebęs ant pirštų galų, viršutinėje spintelės lentynoje atrado turįs didelį, apie pusės litro talpos, su miško atvaizdu puodelį. Gerai jį praplovęs, supylė turinį iš mikserio ir išsyk paragavęs nusprendė apie galimybę gurkšnoti panašius skanėstus kiekvieną dieną. Čezas vylėsi laikui bėgant pilnai priprasti prie sveikos arba bent jau sveikesnės mitybos.

Pasimėgavęs laimingesne akimirka, jis nuėjo į svetainę, kuri buvo paversta į miegamąjį, ir patogiai įsitaisęs hamake atidarė nuo Grego siųstą jam žinutę:

<<Sveikas, kaip laikaisi? Ar turi laiko užmesti akį į tai? Nežinau, kas čia, tačiau įtariu labai nešvarius reikalus. Šiandien apie vidurdienį buvęs miesto meras Braideris prekybos centre atakavo žmones, keturis iš jų brutaliai nužudė plikomis rankomis. Vėliau, maždaug po valandos, centriniame miesto banke įvyko kažkas panašaus į satanistų ritualą. Banko darbuotojai išsirengė nuogai ir daužė savo galvas į stiklą, kol patys save nužudė. O lauke esantys žmonės, priešais banką atsiklaupę ant kelių, visą laiką meldėsi pinigams, kol vyko brutalus aktas. Atsitiktiniai praeiviai viską nufilmavo. Pas mane nuovadoje telefonų linijos, rodos, tuoj perkais. Tirti šią bjaurastį atvyksta federaliniai agentai. Braiderio atveju vyriausioji policijos nuovada viešai paskelbė, kad jis buvo stipriai paveiktas narkotinių medžiagų. Tačiau mano dėdė gavo žinių, jog jo kraujas buvo švarus. Net nežinau, ar tai išvis įmanoma. Gal galėtum interneto platybėse pašniukštinėti? Reikalas tikrai neeilinis; jeigu pavyktų aptikti bent menkiausias nuotrupas, atrašyk. Ačiū. >>

Pradžioje Čezas bandė susigaudyti, kas per velniava čia dedasi. Tačiau peržvelgęs prisegtus video failus iš stebėjimo kamerų, pajuto didelį šleikštulį skrandyje, ir po kiek laiko, bjauriam jausmui nurimus, atrašė Gregui:

<<Su visa pagarba aukoms, bet susidariau pirminį įspūdį, kad narkotikų vartojimą galime priskirti tik lauke prie banko besimeldusiems asmenims. Pabandyk surasti bendrą ryšį tarp nusižudžiusiųjų banke, besimeldžiusiųjų lauke ir Braiderio. Gal jie priklausė slaptai satanistinei sektai? Tai, kas įvyko, yra sunkiai suvokiama protu. Neatmetu alternatyvios versijos, kad tai, ką vaikystėje laikėme kosmine fantastika, dabar virto realybe. Galbūt Sidabro miestas tapo vyriausybės slaptų organizacijų arba kitų, priešiškai mums nusiteikusių valstybių bandymų poligonu. Jeigu taip, tada rekomenduoju tau su visa šeima kuo greičiau apleisti Sidabro miestą. Manau, greitu metu su mielu noru pats taip pasielgsiu. Atradęs svarbesnės informacijos būtinai pasidalinsiu su tavimi. >>

Čezas, išsiuntęs žinutę ir pagautas intrigos, ėmėsi skaitinėti šios dienos karščiausias naujienas. Jis apsistojo ties straipsniu, pavadintu „Psichozė pinigams“, jau dabar turinčiu per šimtą tūkstančių komentarų. Dauguma iš jų tebuvo avių bandos kvailas capaliojimas apie visai nelogiškus dalykus. Greitai perskaitęs straipsnį, Čezas surinko savo mėgstamiausio sąmokslo teorijų tinklalapio adresą, kuriame po straipsniu apie šios dienos brutalius įvykius dominavo komentatorius, pasivadinęs „Inferno 13x13“:

<<Na, kas nors paneikite, jeigu jau dedatės tokie protingi, jog tai nėra kariškių darbelis, pasitelkus balta­chalačius, jiems ištikimai dirbančius mokslininkus. >>

Į diskusiją įsitraukė

„Zeus power up“:

<<Viskas, ką tu rašai, yra nuolatos priskiriama slaptoms vyriausybinėms organizacijoms. Kitų alternatyvų neturi? >>

<<Inferno 13x13: Tai gal eksperimentams susimetė pakampėse dvesiantys benamiai? Sistema mėtys pėdas ir spėju, tu esi vienas iš jos statytinių. Iš kur, po galais, pas banko darbuotojus atsirado tiek valios daužyti savo galvas į stiklą iki tol, kol ištiks mirtis? Gal kas nors atjungė jų skausmo jutimą? Nauji ginklai jau padėti ant stalo ir manau, kad mūsų šalies vyriausybė parodė likusiam pasauliui, kas jų lauks, jeigu nesutiks pasirašyti po nosimi pakištų sutarčių. Aš nematau kito tikslo taip viešai demonstruotis. Tai tiesiog buvo demonstravimas pačios naujausios ginkluotės. >>

<<Zeus power up: Tikrai niekad nebandžiau ir nebandysiu dangstyti jų subinių. Įvykis prie banko atrodo, lyg būtų padarytas koks ritualas. Aš galvoju, kad visi buvo kaip reikiant apsivartoję. Koks žmogus norėtų ir gebėtų taip pats save pribaigti? Manau, kad už visko stovi pasaulinė satanistų sekta. Jie parodė vieną iš savo nesveikų juodųjų mišių. Klūpantys ant kelių juk meldėsi pinigams? Satanizmas yra paremtas troškimu valdyti. Kapitalistiniame pasaulyje be pinigų nieko neprivaldysi. Neveltui ant dolerio pavaizduota viską matanti akis. Viską kontroliuojantys satanistai. Logiška? Man tik sukėlė įtarimą įvykį filmavę asmenys. Aplinkiniai žmonės arba bėgo kuo toliau, arba iš baimės vos nealpo, o tie sau ramiausiai stovėjo ir filmavo. Keistoka? Manau, policijai reikėtų juos gerai pakratyti. >>

<<Inferno 13x13: Tave, kaip ir mane, sukrėtė brutalumo mastas. Jeigu tai yra naujos rūšies teroro aktai, tai, manau, neužilgo prisižiūrėsime užtektinai. Aš tvirtai laikausi savo nuomonės dėl panaudoto psichotroninio ginklo. Miestuose, kur yra didelė koncentracija žmonių, nuo šiol gyvenimas apkars pezėjusiems apie megapolių privalumus. Aš dabar lekiu susikrauti išlikimui skirtos mantos ir dar po vieno tokio viešo spektaklio tikrai nešdinsiuos kuo toliau iš Sidabro miesto. >>

<<Zeus power up: Neatmesk versijos apie klonuotus arba sintetinius žmones, gebančius iki galo atlikti jiems pavestą užduotį. Galbūt dabar požemiuose sistema juos štampuoja tūkstančiais, it plastmasines figūrėles, ir reikalui esant pakeis jais likusius organinius žmones. Vyriausybė ar satanistai, valdantys šalį, norėjo pasigirti apie naujos kartos karius. O gal vergus? >>

Čezas, paskaitinėjęs komentarus, pajuto nuobodulį ir dabar tikrai neketino laužtis į svarbių miesto asmenų pašto dėžutes, ko norėjo iš jo Gregas. Jis ėmėsi kasdienės veiklos, pasijungdamas ralio kompiuterinį žaidimą ir jam paskirdamas pusantros valandos. Žaisdamas jis niekaip negalėjo išmesti iš galvos matytų vaizdų banke ar kaip Braideris užmušinėjo žmones prekybos centre. Priedo, Čezas kaltino save mintyse dėl laiko švaistymo, žaidžiant kompiuterinius žaidimus, tačiau, kaip visada, pats save ignoravo ir, žinodamas, kad priešinasi pats sau, žaidė toliau. Nusibodus ralio žaidimui, Čezas prisijungė prie onlaininio laiko „sunkiko“, visados padedančio iš burnos išspausti paskutinius keiksmažodžių likučius. Eilinį kartą neįveikus drakono ar katakombose su kardais lakstančių skeletų, ar dvidešimties metrų ūgio, į Liuciferį panašaus boso, esančio giliai požemiuose, burna, rodos, pati savaime ima laidyti necenzūrinius žodžius. Kaip taisyklė, Čezas niekad nepralaimi dėl savo kaltės. Kalti yra jo komandos draugai, nemokantys teisingai susidėlioti magijos taškų ar mūšiui įpusėjus tiesiog paliekantys žaidimo vietą, nes kartais reikia ir pavalgyti.

– Snow tedi, ką tu veiki? Užkniso jau laukti tavęs, flegmatike tu! – rėkdamas į mikrofoną paragino savo komandos draugą Čezas.

– Aš tuoj, greitai, liko dar pora kasnių! – sutrūkčiojo garsas.

– Visą amžinybę nelauksiu, kol tu surysi tuos porą kąsnių! – toliau nerviškai rėkė Čezas.

– Gerai jau, gerai, duok man porą minučių ir aš būsiu aktyviausias komandos narys, – įtikinėjo paaugliškas balsas.

– Man tikrai jau bloga nuo tavęs! Kaip tu išvis pasiekei aštuoni šimtai dešimtą lygį? Gal nusipirkai profilį, šūdžiau?! – išrėkė Čezas, kad net į visas puses ištryško seilės ir ant kaktos išpampo vena.

Suvokęs situacijos absurdiškumą ir neleisdamas išsivystyti eiliniam ir įprastam keiksmažodžių mūšiui, dažnai pasitaikančiam tarp kompiuterinių žaidimų žaidėjų, Čezas atsijungė nuo žaidimo ir, nusiplėšęs nuo galvos ausines, nusviedė jas ant žemės. Stryktelėjęs iš hamako, jis basomis nupėdino į virtuvę ir atsidarė spintelės stalčių ir išsiėmė cigarečių pakelį, skirtą malšinti nervams po nenusisekusių panašių situacijų, žaidžiant kompiuterinius žaidimus.

-Negalima šitaip, broli. Man tuoj bus trisdešimt penkeri, o žaidžiu tą patį žaidimą daugiau nei dvylika metų. Ne, ne. Taip negalima, – ramino jis save, – laikas viską keisti. Aš nesu jų vergas. Aš juk gebu viską užprogramuoti, kur reikia įsilaužti, o sėdžiu vienoje valtyje su nevykėliais, nesugebančiais gyvenime nieko daugiau nuveikti nei kiauras dienas spoksoti į ekraną ir gadinti orą sau po nosimi. Per šį sumautą žaidimą turbūt praradau galimybę dirbti prestižinį darbą kosminėje agentūroje ar panašiai. Šūdas! Šūdas! Šūdas! – kumščiu trankydamas į spintelių duris liejo įniršį Čezas.

Pusiau surūkytą cigaretę jis užgesino kriauklėje ir, grįžęs į svetainę, vėl įsitaisė hamake. Tik šįsyk holograminio ekrano paieškos lauke mintimis suvedė žodžius, padėsiančius įnešti, galbūt, šviežio oro gurkšnį į jo chaotišką egzistenciją: „Darbas programuotojams“. Prieš jo akis atsivėrė nesuskaičiuojama begalybė tinklalapių su programuotojams skirtais darbo pasiūlymais. Per daug nesigilindamas jis atidarė patį pirmąjį puslapį. Kriterijų skiltyje ėmė žymėti, kad teikia privalumą laisvo grafiko darbui. Atstumas nuo gyvenamosios vietos – šimtas kilometrų, atlyginimas – nesvarbu. Pasirinkęs rodyti tik naujausius skelbimus, laukė, kol atsinaujins puslapis. Tai įvykus, priešais jo akis pasirodė du skelbimai, įdėti prieš dvi ir septynias minutes. Čezas pradėjo skaityti senesnį skelbimą:

<<Sveiki, ieškomas programuotojas/meistras, gebantis iš detalių surinkinėti kompiuterius. Atlygis priklauso nuo padaryto darbo kiekio. >>

– Na, jau ne. Tikrai nesiruošiu lindėti mažame sandėliuke, apsikrovęs senais ar vogtais kompais… Tai dar labiau sužlugdytų mane. Lengvai pasipiktinęs galimai nesąžiningu darbdaviu, uždarė skelbimą ir atsidarė įdėtą vos prieš keletą minučių:

<<Reikalingas programuotojas, kuriam patinka dirbti su technika ir kurti įvairias inovacijas. Reikėtų apsiimti projektu, susijusiu su galvakojais. Atlygis sutartinis. Laiko limito nėra. Suteikiama visiška kūrybos laisvė, jeigu tik tai padės greičiau įgyvendinti šį projektą. >>

Skirtingai nei pirmasis, šis skelbimas stipriai sudomino Čezą. Vildamasis, jog niekas neužėmė darbo vietos, jis išsyk surinko telefono numerį. Po dviejų signalų atsiliepė žemas vyriškas balsas, kalbantis keistu akcentu.

– Klausau?

– Labas vakaras. Aš pagal skelbimą. Norėčiau imtis šio projekto.

– Dar saulė nenusileido, tad vis dar diena, – keistokai atsakė ir nusijuokė pašnekovas, – tai moki programuoti ir konstruoti?

– Taip, tai darau visą gyvenimą. Man patinka gyvenime imtis iššūkių. Tai padeda būti stipresniam už kitus, – Čezas pats nusistebėjo, ką čia tauškia.

– Aha… Prie šito projekto reikės, kad smegeninė dirbtų šimtu procentų… Kada gali pradėti?

– Kad ir nuo rytdienos.

– Iš tiesų? Skamba puikiai. Aš tau atsiųsiu adresą, o tu rytoj atvyk į vietą devintą valandą, gerai? Ji randasi valanda kelio nuo miesto. Ar tau atstumas nėra kliūtis?

– Ne.

– Puiku. Tada šiek tiek apie projektą. Reikėtų sukonstruoti aparatą, gebantį kuo giliau pasinerti po vandeniu ir, jam išsyk išnirus į paviršių, kuo greičiau transformuotis į skraidyklę. Pats svarbiausias dalykas, pritaikyti šį būsimą aparatą pagal galvakojo poreikius. Ar tave tenkina projektas?

– Taip, žinoma...

– Tada lauk žinutės su adresu ir iki rytdienos. Iki.

– Iki.

Baigęs pokalbį Čezas pagalvojo, kad išgirstas balsas kažkoks keistas. Viskas konkretu, jokio daugžodžiavimo, bet gal jis yra asmuo, einantis pamišėlio išradėjo keliu, todėl tai darant pasidarė mažų mažiausiai keistokas.

– Aaa… Aš sukuriu aparatą, gaunu atlygį, o jis viską patentuoja savo vardu. Neišdegs jam taip paprastai. Tiek to, geriau negu amžinai trūnyti tarp keturių sienų, – pagalvojo jis. Galiausiai, užsimanęs pasigirti Gregui ir Džeikui apie šiokį tokį įvykį gyvenime, vis tik nusprendė patylėti. Juk jų nenustebinsi darbu, kai jie tai daro visą savo gyvenimą. Prieš užmiegant Čezas pažiūrėjo naujienų laidas, rodžiusias šiandienos kraupiuosius įvykius, bei vėl prisijungė prie nervus gadinančio onlaininio žaidimo.