Ištrūkti iš tamsos. 30 Skyrius

30 skyrius.


Vakar vėlai naktį Špicenbauveris, pateikęs suklastotus dokumentus, parūpintus dar tada, kai pradėjo dirbti Natanui Artrotui, apsistojo povandeniniame viešbutyje, esančiame Sidabro miesto įlankos dugne. Kaip nebūtų keista, Haris prabudo anksti ryte ir kurį laiką drybsojo aukštielninkas lovoje, besigerėdamas vaizdu pro stiklines lubas. Pavienės ar didžiuliais būriais praplaukiančios žuvys davė nemažai peno akims. Nepaprastą šios vietos grožį sustiprino pro vandens paviršių besiskverbiantys saulės spinduliai.

„– Vat joms tai gerai, – mąstė jis, – gyvena visai kitokiame egzistencijos modelyje... Dar jeigu pilnai suvokia jas supančią aplinką ir veiksnius, tai kas nenorėtų tokio vegetavimo, trunkančio visą gyvenimą? Randi ką nors užkrimsti ir plaukioji sau toliau, kur tik nori... “

Jam tik paleidus į eterį šią mintį, plėšrioji žuvis prarijo smulkesnę žuvelę ir nuplaukė toliau.

„– Ne... Klystu kaip reikiant, kenčia ir jos, – toliau mąstė Haris. “

Hariui taip ir norėtųsi pradrybsoti lovoje visą dieną, galvojant tik apie jam įdomius dalykus. Tingulys vertė jį susimąstyti apie pasitraukimą į pensiją, tačiau tūnoti kiauras dienas su Flintu fermoje pasirodė labai jau neambicingas planas.

„– Ar tai būtų graži senatvė? Galbūt. Per daug nuobodi? Be abejonės, taip. “

Nuo gulėjimo lovoje paskaudus nugarai Špicenbauveris pagalvojo, kad plaučių vėžys šiaip sau neatsiranda, tad reikės pakelti užpakalį, apsirengti ir nešdintis į lauką. Tenais, tiesiog stoviniuojant, rūkyti cigaretes vieną po kitos. Haris, niekur neskubėdamas, užsivilko juodus džinsus ir atsisėdo ant lovos krašto. Jis įsijungė bioninės rankos kompiuterį ir iš jos išlindusiame holograminiame ekrane atsidarė sekimo programėlė, kuri rodė, kad Braideris nuo jo yra nutolęs per keturiasdešimt tris minutes kelio, važiuojant antžeminiu transportu, arba dvylika minučių, skriejant oromobiliu.

„– Geriau jau iki aukos nuvykti lėčiau, bet su pasimėgavimu, negu būti apgautam paranojos, kad esi pilnai identifikuotas ir filmuojamas oro taksi. Įdomu, ką šiąnakt sapnavo politikas? Viliuosi, kad jis dabar nubudęs neskaito sapnininko, bandydamas išsiaiškinti visų sapne matytų keistenybių reikšmes. Dar betrūktų, jei Braideris imtųsi apsisaugojimo priemonių, siekdamas išvengti blogos lemties. O gal jau dabar jis susigūžęs tūno tuščioje vonioje su žibintuvėliu rankoje bei apsikarstęs česnakų pynėmis? “ – garsiai nusikvatojo Haris nuo savo paikų minčių. „– Geriau jau nelįsk į rūsį. Be smulkių vabalų, nuolat besitaikančių įlįsti į burną, tenais tikrai turėtų būti bent viena žiurkių ar pelių šeimyna. Magdės dėka tiek laiko atsibuvau rūsyje, kad net pravėrus mažą durų plyšelį, pagal kvapą galėčiau pasakyti, kiek ir kokios gyvasties ten yra, ir koks tikslus skaičius akių stebi atėjūną net nemirksėdamos“, – postringavo sau toliau mintyse Špicas.

Radijo eteryje grojant senai gerai roko baladei, Haris, stovėdamas vonios kambaryje priešais veidrodį, prisukinėjo atgal ant galvos spyglius ir svarstė, ar nereikėtų apsiskusti. Tačiau nusprendė, kad želianti barzda jam patinka. Į akis jam tik kliuvo tarp implantuotų spyglių atauginėjantys plaukai, slepiantys tatuiruotes. Tvirtai neapsisprendęs, ar reikėtų nuvykti į kirpyklą, Haris valėsi dantis, vis spjaudydamas į kriauklę kruvinas dantų pastos putas. Kraujuojančios dantenos jį jau kamuoja eilę metų, tačiau tai jo nei kiek netrigdo. Po kelių minučių, užbaigęs šią spjaudalynę, Špicenbauveris dantis išsiskalavo burnos skalavimo skysčiu ir nusprendė, jog rytinis higienos ritualas baigtas. Nutaisęs rimtą veido išraišką, Haris paliko viešbučio kambarį, dėdamas visas viltis į savo rūstaus veido atgrąsumą, tam, kad tiesiog niekas jo neužkalbintų, kai išeidinės iš viešbučio.

– Pone, ar gerai pailsėjote? – paklausė vestibiulyje dirbantis jaunuolis.

– Žinoma, taip, labai puiki vieta.

– Ar dabar atsiųsti kambarinę, kad sutvarkytų jūsų apartamentus?

– Taip, galite, – linktelėjęs galvą pasakė Haris, traukdamas tiesiai prie lifto.

– Geros dienos, pone, – šypsodamasis mandagiai pasakė viešbučio patarnautojas.

– Jums taip pat! – garsiai pasakė Haris ir vėl sykiu pasinėrė į savo apmąstymų pasaulį: „–Toks jau šio nelaimingo jaunuolio darbas. Ar tai yra jo svajonė? Priverstinai šypsotis, sakant mandagybes? Ir taip visą darbo dieną? Veikiausiai nelabai. Ar tikėtinas jo išlipimas iš kapitalizmo mėšladuobės, dirbant už minimalų ar kiek didesnį nei minimalų atlygį, variantas? Nelabai... Jis, turbūt, net dvidešimties neturi, o jau šitaip pusvelčiui atidavinėja savo geriausius gyvenimo metus. Jo vietoje, bandant išsikapstyti iš šios vergijos, vogčiau viešbučio klientų bankų sąskaitų detales ir pardavinėčiau juodajame internete. Taip per keletą metų sukaupčiau nemenką sumelę savojo biznio įkūrimui.  Ir kai tapčiau turtingas, nusipirkčiau kuo geresnį sportinį automobilį, atostogaučiau pačiose prabangiausiose pasaulio vietose su krūvomis gražių moterų ir švaistyčiau pinigus, kur tik norėčiau…

– Sveiki, – pasigirdo vyriškas balsas, sutrukdydamas Špicenbauverio svajojimą.

– Atsiprašau, bet ar aš jus pažįstu? – nustebintas tokio įžūlumo paklausė Haris.

– Ne, tikrai manęs nepažįstate. Vakar aš jus mačiau per televiziją, kai vyko kova. Jūs ten buvote ar aš apsipažinau?

– Neklystate, – nedaugžodžiaudamas atsakė Haris, mintyse jau šaipydamasis iš pilką kostiumą vilkinčio, neaukšto, trumpais plaukais kirpto, akiniuoto storulio.

– Ir kaip? Netikėta pabaiga? Visi mano pažįstami kone apšalo dėl „Plieninio Platono“ praleisto smūgio. Jis gal buvo išskriejęs į kitą dimensiją? Keistokai atrodė.

– Na…, – Haris, jausdamas pasigerėjimą dėl pranašumo, pasikasė tankiai želiančią barzdą, – spėju, tie, kas eina į ringą, vartoja pačius naujausius farmacijos stebuklus, ir tas jo pastrigimas... Galbūt tai šalutinis poveikis.

– Oho, aš nepagalvojau apie tai. Nelegalūs preparatai... Aa... Tai tikriausiai dėl to jis vakar paskelbė apie atsitraukimą iš profesionalaus bokso neribotam laikui. Reikia, kad kraujas išsivalytų, – protinguolį bandė vaidinti storulis.

– Manote, kad jis tikrai metė karjerą?

– Sakė, kad laikinai nutraukia. Vakar į spaudos konferenciją atėjo stengdamasis nerodyti jokių emocijų, tačiau jo veide matėsi netikrumas. Negi bet kas taip ramiai galėtų pranešti apie pasitraukimą? Nebent jam įgrįso kaskart, išėjus į ringą, leisti oponentui daužyti jo galvą. Po kiekvieno praleisto smūgio į galvą daugiau pilkųjų ląstelių juk neatsiranda.

– Užtat piniginėje atsiranda daugiau pinigų, – nusikvatojo garsiai Špicenbauveris kylančiame lifte. Jam pritarė ir storulis, per visą gyvenimą trunkančią praktiką išmokęs tobulai pritariamai juoktis. Atsidarius lifto durims, vyrukai paleido dar po porą sakinių burnoms atvėsinti ir išsiskirstė kas sau.

„– Tikiuosi, kad daugiau niekas taip įkyriai prie manęs neprikibs šiandien. Jeigu pasikartos panaši situacija, tai teks iškepinti smegenis ar šiaip priversti įkyruolį padaryti kokį bjaurų dalykėlį“, – mintyse pyko Haris, įsėdęs į furgoną. Jis paleido radijo eterį taukšti kasdienius tuščius dalykus, o pats užsirūkė cigaretę, kuri, rodos, jį kiek atpalaidavo. Nusibodus klausytis tuščių niekalų, Haris pakeitė radijo stotį ir kaip tik pataikė ant naujienų laidos. Įprastai perjungtų kitą stotį, tačiau šį sykį paliko įtaigų diktoriaus balsą, skelbiantį apie prieš keletą valandų įvykusią siaubingą avariją, kurios metu susidūrė net devyni automobiliai. Septyni žmonės sunkiai sužaloti, vienas mirė vietoje. Žuvęs yra vyriausias miesto prokuroras Straikeris. Deja, medikai jam jau niekuo negalėjo padėti, nes Straikeris avarijos metu buvo perplėštas per pusę.

-Tai linksmybės vyksta mieste, – garsiai pasakė Haris sau, nutaikęs patenkintą veido išraišką ir išpūsdamas su pasigėrėjimu cigaretės dūmą, – nieko, sidabro mieste, tu dar verksi, o aš linksminsiuos.

Jis iš daiktų dėtuvės išsitraukė virtualios realybės akinius ir, juos užsidėjęs, aktyvavo sekimo įrangą, susiedamas ją su kelionės maršrutu. Vien mintis apie Braiderio nudaigojimą varė Špicenbauverį iš proto. Jis keliskart mintyse pakartojo, tai darąs visuomenės labui.

–Negi dar kas nors šiame mieste ryžtųsi rizikuoti savu kailiu, norėdamas atsikratyti korumpuotais politikais?, - tyliai jis klausė savęs.

Jis vis drąsino ir drąsino save. Jei ne „MTL“, tai dėl nuolatos drebančių kinkų nė nepažiūrėtų į nuožmiau atrodantį, gatve einantį vyrą, bet dabar, pasak jo paties, Hario žodis bus lemiamas sprendžiant ištisų tautų likimus. Neramios mintys, įkyriai lįsdamos į galvą, darė savo. Pašlemėkui papuolus į nuolatinį dešimtos valandos kamštį, trūko kantrybė atlaikyti tokį mažmožį, tad pykčio amplitudė tik kilo į viršų. Jeigu prie jo auros yra prikibęs koks nors astralinis parazitas, vadinasi, jis dabar puotauja. Haris stipriai trenkė organine ranka į vairą, kai pakėlė akis į viršų ir išvydo oro magistralėje mažiausiai kelių šimtų kilometrų per valandą greičiu, be jokių trukdžių skriejančius oromobilius.

“– Kodėl aš nepirkau oromobilio? Galėjau bent pasisavinti... Tiesa, prieš kiekvieną skrydį vyksta keleivių ir piloto asmenybių identifikavimas. Kontrolė... Kontrolė... Visur tą gerklę smaugianti kontrolė. Tuoj aš jiems pakontroliuosiu!!! – toliau mintyse nervinosi Haris, maitindamas astralinius parazitus ir visokius anos dimensijos parazitinės kilmės tvarinius“.

Saulė danguje plieskė nesigailėdama nei vieno žmogaus. Furgone prikaito tiek, kad Špicenbauveris pagalvojo, ar tik mirtinai nedehidratuos. Nepadėjo net pilnai atidaryti langai, nes lauke nebuvo nei menkiausio vėjelio. Jį vėl staiga aplankė padrikos mintys:

“– Kai taip karšta, galutinai ištirps ledynai, paskandindami pakrančių miestuose gyvenančius nuodėminguosius. Tokiu atveju tikrai neprošal, jei žemė būtų plokščia. Pagal plokščiažemininkų intelektą, prilygstantį tik visiškai degraduavusiam, girtam girtuokliui, gulinčiam palei šiukšledėžę, galima suprasti, kad perteklinis vanduo turėtų ištekėti pro disko formos planetos kraštus. Vadinasi, klimato kaitos aktyvistams, rėkaujantiems, kad tuoj mes visi atsidursime giliai po vandeniu, plokščioje žemėje nebūtų ką veikti. Kaip tada jie staigiai praturtėtų, jei negalėtų imti milžiniškų dotacijų iš valstybių biudžetų? Sukurtų apvalios žemės teoriją!!... Ne... O taip! ” – garsiai sau nusikvatojo Haris, užgimus dar vienai paikiai minčiai. “–jie tada paskelbtų, esą mėnulis yra sudarytas iš gerai brandinto sūrio. Viskas gražu ir gerai, tačiau mėnulyje apsigyveno pelės, kurios kiaurą parą su pasimėgavimu graužia mėnulį, todėl, norint apsaugoti mėnulį nuo sunaikinimo, reikia siųsti erdvėlaivius, grūste prigrūstus pelėkautų, negailint iš valstybių biudžetų paimtų pinigų. Juk, jeigu neliks mėnulio, žemė iš disko formos taps apvali ir, būdama tokios formos, nuriedės į juodąją skylę ir visam laikui išnyks”, -tai dar labiau jį prajuokino. “

Špicenbauveris kuo garsiausiai juokėsi stovėdamas kamštyje, visai nekreipdamas dėmesio į jį spoksančią visą šeimyną gretimoje eismo juostoje.

–Mėnulis iš sūrio! – garsiai užriko Haris, atsisukęs į jį spoksančią šeimyną, ir, kamščiui pradėjus judėti, susikoncentravo daryti du darbus vienu metu. Pirmasis buvo saugiai vairuoti automobilį, o antrasis, naršyti po kompiuterį, naudojant virtualios realybės akinius. Haris patikrino sekimo blakės siunčiamo signalo vietą. Braideris, regis, kažkur išsiruošė. Gal tai ir į gerą, nes jis keliavo į savo linčiuotojo pusę.

Pagaliau eismui įsibėgėjus, furgonas paliko pusiasalį ir užvažiavo ant „Deimantinio tilto“. Tokį vardą tiltas gavo išsyk jį pastačius, kai nuo šimto dvidešimties metrų aukščio atsivėrė įspūdinga panorama į vandenyną, ir saulės spinduliams apšvietus vandens paviršių, atsispindėdavo lyg šimtai deimantų. Prieš gerą šimtmetį statytas tiltas sujungė pusiasalį, kuriame buvo statomi fabrikai ir dar niekuo neišsiskiriantį Sidabro miestą. Praėjus jau šitiek laiko, gamyklų neliko nei ženklo. Jų vietą užėmė įspūdingi prabangūs būstai.

Ne viskas dar buvo išstatyta, nes vietiniai nekilnojamojo turto šulai spaudžia biurokratus iškeldinti socialinių būstų turėtojus, taip atlaisvinant vis brangstančią žemę. Esą dauguma jų yra asocialai, linkę vartoti narkotikus, ir pusiasaliui prestižo tikrai nekelia. Pasak jų, kalvotos vietos, nuo kurių atsiveria įspūdingos panoramos, yra tik turtingųjų privilegija.

Būta prieš gerą dešimtmetį ir bandymų apvalyti šią vietą nuo nepageidaujamo socialinio sluoksnio gan šlykščiu ir šaltakraujišku metodu. Staiga gatvių narkotikų rinką užplūdo nešvarus heroinas. Nuo vienos dozės narkomanai iškeliaudavo į dausas pas Šventą Petrą, prašyti praleidimo pro dangaus vartus. Rezultatai akivaizdžiai pasimatė po mėnesio, kai gatvėse nebuvo matyti valkataujančių narkomanų. Nepaisant jų mirčių, žmonės dėl to nei kiek nepergyveno. Priešingai, jie jautėsi saugesni ir laimingesni, kai iš jų niekas neprašinėdavo pinigų ar, kaip neretais atvejais, grąsindami peliais ar adatomis, apiplėšdavo.

Tačiau, kad ir kaip kažkas iš džiaugsmo trynėsi rankas dėl pavykusio plano, per pusmetį pusiasalyje narkomanų skaičius padaugėjo netgi daugiau nei prieš jų „valymą“. Vėl pilnos pakampės mėtėsi panaudotų švirkštų. Ką jau kalbėti apie benamių padaugėjimą. Už dyką juk niekas narkotikų nedalina. Neretais atvejais viską pardavę silpnavaliai, norėdami toliau kaifuoti, ryždavosi pardavinėti savo kūno organus. Kaip taisyklė, jie buvo stipriai sudėvėti ir niekam netinkami, bet jei narkomanas nesirgdavo mirtinomis, per kraują pernešamomis ligomis, tai jo akys būdavo tinkamos pardavimui.

Jei kas nors gatvėje matydavo suvargėlį su vienu raiščiu ant akies, iš karto, net nespėliodamas, galėdavo pasakyti, jog jis yra adatos vergas. Ne išimtis būdavo, kai visiškai degradavę silpnapročiai parduodavo ir antrąją akį. Tokie tiesiog tūnodavo ištisas dienas miesto gatvėse vienoje vietoje ir, gąsdindami praeivius, niekuom nepridengtu veidu prašynėdavo išmaldos.

Ar netekę vilties, ar dėl suvokimo, ką padarė, ir galbūt savigarbos likučių, tokie visiškai žlugę priklausomybę turintys žmonės nusigaudavo iki „Deimantinio tilto“ ir perlipę apsauginius barjerus nušokdavo nuo jo žemyn, taip užbaigdami pačių rankomis sužlugdytus gyvenimus. Liūdnasis Sidabro miesto pusiasalio istorijos puslapis gan greitai nugrimzdo užmarštin, kai išmirė paskutiniai beakiai narkomanai ir buvo sukurtos puikiai funkcionuojančios bioninės akys.

Haris, važiuodamas šiuo tiltu, žvilgtelėjo į dešinę pusę ir pagalvojo apie šokančius žemyn žmones. Apie jų savižudybes jis nieko nėra girdėjęs, bet tikėtina, kad šios vietos bioenergetinis informacinis laukas išsaugos šią informaciją per amžius. Špicenbauveriui pasirodė, kad pilnai užtenka tokio aukščio norint prisiploti it musiai prie sienos, norint nusižudyti.

Jam pravažiavus pilkos spalvos tiltą, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčią su deimantais ar jų atspindžiais, navigacijos vedamas, pravažiavo požeminiu tuneliu, esančiu po miestu. Tik iš jo išvažiavus Haris pasuko į prekybos centro stovėjimo aikštelę, kur sekimo įranga rodė Braiderio sekamo automobilio siunčiamą signalą. Jis pravažiavo visai arti superautomobilio, kurį vairuoja politikas, ir, pamatęs, kad jame nieko nėra, ėmė svarstyti, ar laukti jo furgone, ar eiti į vidų ir susidoroti su juo ten.

Prekybos centras yra tikrai ne iš mažųjų, tad Hariui tektų gerai pavargti, norint surasti Braiderį, tiksliau, jeigu bent jau pavyktų tai padaryti. Taip ir būtų Haris pralaukęs aukos, jei ne karštai čirškinanti saulė. Špicas pakėlė savo subinę nuo vairuotojo sėdynės ir, eilinį kartą nekęsdamas būti minioje, patraukė į prekybos centrą, akylai dairydamasis Braiderio.

Dar nieko nepusryčiavęs, jis sustojo šalia įėjimo esančio ledų pardavėjo. Žvelgiant į pasiūlą, Haris pajuto „déjà vu“. Nusipirkęs du kaušelius mango skonio ledų vafliniame indelyje ir juos skanaudamas, stengėsi kiek įmanoma labiau nekreipti dėmesio į jį supantį bei be galo erzinantį šurmulį.

Praslampinėjęs keletą minučių, varstant akimis žmones ir susikuriant sau iliuziją, kad šiame skruzdėlyne įmanoma atrasti Braiderį, Špicenbauverio dėmesį patraukė vyriškų batų parduotuvė. Stovėdamas priešais vitriną, jis apžiūrinėjo kiekvieną batų porą, bandydamas įsivaizduoti, prie kokios progos galėtų avėti vis skirtingus batus.

– Taip, aš užtruksiu visą amžinybę... – garsiai vokiškai pyktelėjo ant savęs ir patraukė toliau. Špicas, sustojęs prie brangių firminių kaklairašių parduotuvės, aktyvavo „MTL“, tikėdamasis, kad Braideriui atsitiktinai patekus į penkiasdešimties metrų veikimo spindulį, jis, it musė, paklius į voratinklį. Atlikęs nesudėtingą veiksmą, dabar jis galėjo skirti visas jėgas aplinkui zujančių žmonių niekinimui ir pavydui, kad nebėra jaunas.

Senstelėjęs, nuolat bambantis maniakas užsuko į džinsų parduotuvę ir, net nesimatavęs, išsirinko savo dydžio džinsus su praplėšytais keliais. Špicenbauveris nesimatuoja kelnių parduotuvėse jau keliasdešimt metų. Jis visad sakydavo tėvams, kad, žinant savo dydį, neturėtų įvykti protu nesuvokiami stebuklai perkant paprasčiausias kelnes. Kita priežastis, verčianti jį taip elgtis, buvo baimė užsikrėsti per odą pernešamomis ligomis.

– Aš juk prausiuosi keletą kartų per dieną ir esu higieniškas. Kas, jeigu ateis nevala ir pasimatuos džinsus? Jis juk paliks nuo savo odos bakterijas, galbūt sukeliančias lėtines odos ligas.

Tąsyk jo itin religingas ir griežtas tėvas pritarė sūnaus išsakytai minčiai ir negrąsino, jog, kai grįš namo, atsiims kaip reikiant.

– Ar dar ko nors norėtumėte?

– Ne, ačiū, – imdamas popierinį pirkinių maišelį su įsigyta preke, pasakė Haris ir, niekur neskubėdamas, ėjo vedamas nuojautos kryptimi, labiau žiūrėdamas į hologramines reklamas nei į žmones.

Jis pilnai tikėjo jį ir Braiderį jungiančiomis nematomomis aukos ir medžiotojo gijomis. Tereikia intuityviai jas sekti. Nuojauta visad nurodys tinkamiausią kryptį ar poelgį, norint išspresti aklavietėje įstrigusią situaciją. Tai kaip tūnojimas grobuonių pilnoje pelkėje ir žinojimas apie labai mažus šansus iš jos išbristi į saugią sausumą. Tokiu atveju telieka tikėti tik pačiu savimi ir, užsimerkus, bristi pasirinkta kryptimi. Dėl aplinkui tūnančių parazitų gausos, telieka geriau pasikliauti nuojauta nei regimojo pasaulio analize, kurią klaidingai sukuria stresinėje situacijoje negalintis puikiai funkcionuoti protas.

Haris žingsniavo ir dairėsi politiko, tačiau taip jo ir neišvydo. „MTL“ taip pat neaptiko jo smegenų skleidžiamo dažnio. Staiga Haris, patenkintas pats sau, vyptelėjo išvydęs robotikos parduotuvę. Jis pasijuto aptikęs dalelę savęs.

“– Pagaliau skudurininių lėlių ir beprasmių dirbtinių šypsenų pasaulyje yra šio bei to naudingo“, – pagalvojo jis. Akimirką Haris net pamiršo, kokiu tikslu atklydo į šį milžinišką prekybos centrą. Tai jam išsyk priminė virtualios realybės akiniuose išlindęs priminimas, kad ieškomas objektas yra paieškos zonos ribose.

“– Ir kur gi tu tiksliai randiesi, šūdžiau? Negi kavinėje kemši į save saldėsius, užsigerdamas pusiau atvėsusia kava ir lėtai kramsnodamas mėgaujiesi tobula akimirka? ” – mąstė Špicas.

Jis, apsimesdamas, kad žiūri prie kavinės įėjimo esantį holograminį meniu, nužvelgė prie staliukų sėdinčius klientus. Deja, Braiderio ten nesimatė, ir Haris pagalvojo, kad reikės apžiūrėti visas aplinkui esančias parduotuves, ieškant tikslingai veikiančio šio miesto žlugdytojo.

Paėjęs į šalį nuo kavinės, apsisuko ratu ir, paklusęs nuojautai, patraukė tiesiai į robotikos parduotuvę. Su lig kiekvienu žingsniu, rodos, Hario širdis plakė vis greičiau. Auka ir jis. Hariui kone kojos suvirpėjo, išvydus Sidabro miesto gyvąjį vėžį, pasipūtėlį Braiderį, su šypsena veide besišnekučiuojantį su parduotuvės konsultantu.

„– Negi ir jis nori pasigerinti? ” – pagalvojo Haris. Jis jau ruošėsi žengti į parduotuvės vidų, tačiau paskutinę akimirką pasuko į šoną, į šalia esančią šventiniais atvirukais ir dovanų įpakavimo popieriumi prekiaujančią parduotuvę. Haris atsistojo prie lentynos, esančios iškart prie vitrinos, ir paėmė į rankas pirmą pasitaikiusį atviruką, sveikinantį su gimtadieniu senelį.

– Kuom galiu jums padėti? – paklausė vidutinio amžiaus konsultantė.

– Renkuosi... Noriu paties geriausio atviruko. Ketinu užtrukti, – šaltai atsakė Haris, leisdamas suprasti, kad dingtų jam iš akių. Paėmęs į rankas sekantį atviruką, jis pajuto prakaituojant pirštus. Haris laukė to momento, kai Braideris pasirodys jo akiratyje ir galės įvykdyti pirmąjį žmonijos istorijoje teroro aktą, panaudojant naująją protų kontrolės technologiją. Nusišluostęs organine dešine ranka nuo kaktos žliaugiantį prakaitą, didžiai susijaudinęs bei didžiuodamasis pats savimi, jis laukė lemtingo momento toliau. Tiesiog laukė, it koks leopardas, prigludęs prie žolės, laukdamas medžiojamos gazelės. Laikas dabar arba išvis neegzistavo, arba tyčiojosi iš savo paties širdies dūžius girdinčio medžiotojo. Įstojęs į nematomą despotų klubą, kuruojamą paties šėtono, trokšte trokštančio naujų skerdynių, Haris galiausiai ėmė norėti po visko kuo greičiau nešdintis lauk. Bailys, tūnantis giliai jo viduje, nedavė jam ramybės, vis ragindamas nutraukti tai, ką yra sumąstęs, ir kuo ramiausiai atsitraukti. Kaip tyčia, Špicas galvoje išgirdo šlykštų Magdės kikenimą.

„– Tik ne dabar, iškrypusi sene! – užrėkė jis mintyse. “ O ji kikeno ir kikeno. Vis garsiau ir garsiau.

– Tvardykis, – sau po nosimi burbtelėjo medžiotojas, ir jam net palengvėjo, kai išvydo einantį pasitikinčio savimi žmogaus eisena, Braiderį.

Špicenbauveris mintimis aktyvavo Braiderio agresiją šimtu procentų ir kone sustingęs žiūrėjo į būsimas pasekmes. Kiekvieno demonams pradėjusio tarnauti ar ilgą laiką tarnaujančio parsidavėlio dorybė yra padaryti vis naują niekšybę. Haris beveik pajuto orgazmą, išvydęs Braiderį abiem rankomis susiėmusį sau už galvos ir staugiant it, kaip vilkolakiai siaubo filmuose. Jis tyliai pasakė tekstą, skirtą Braideriui, ir virtualios realybės akiniuose mintimis paspaudė mygtuką „VYKDYTI“. Išvydęs, kad išleido žvėrį iš narvo, Haris atsitūpė kuo arčiau, priglusdamas prie lentynos kaip ir kiti persigandę parduotuvės klientai. Nenorėdamas nei matyti, nei girdėti siaubų, jis abiem rankomis užsidengė sau ausis ir užsimerkė. Kol Špicenbauveris savo galvoje kartojo sau, kad viskas tuojau baigsis, už keliasdešimt metrų virė pragaro puota. Be viso ko, Magdė kikeno iš pasitenkinimo dar garsiau. Atrodė, kad senė mėgaujasi reginiu, laukdama finalinės scenos, kada galės pati išplėšti iš aukos dar plasdančią širdį ir godžiai ją suryti.

„– Ne, ne! Šių žmonių klyksmų neturėtų būti. Čia viskas per mane. Ką aš padariau, ką aš padariau! “ – šaukte šaukė mintyse Haris, bandydamas jo galvoje esantį įkyru Magdės kikenimą į nustumti į šalį. “

Įsidrąsinęs jis iškišo galvą iš už lentynos ir pamatė, kad Braiderio kumštį tvirtai laiko tas pats parduotuvės konsultantas, kuris dar ką tik mielai šnekučiavosi su teroristu. Haris, mintyse kaltindamas save, atsistojo ir ėmė bėgti lauk su kitais prekybos centro lankytojais. Bailys bėgo net neatsisukdamas. Jis tenorėjo kuo greičiau palikti šią vietą, kol kaltės jausmas neužspaudė jo paties, priverčiant prisipažinti tai, ką padarė.

Stresinėje būsenoje Haris neatsiminė nei kaip saugiai pasišalino iš parduotuvės, nei kaip atsidūrė furgone. Jo kūnas virpėjo iš baimės, negalėdamas nurimti. Drebančia organine ranka jis įsidėjo cigaretę į burną ir ją prisidegė tik iš penkto karto.

Špicenbauveris visas išpiltas šalto prakaito, sunkiai orientuodamasis, kur randasi, pajudėjo iš mašinų stovėjimo aikštelės, vos neatsitrenkdamas į keletą automobilių, kurių vairuotojai, taip pat stipriai sukrėsti įvykio, bandė kuo greičiau nešdintis iš šios velnio irštvos. Haris, nuvažiavęs apie kilometrą, sustabdė furgoną, išlipo iš jo ir, nubėgęs keletą metrų, apimtas šleikštulio pradėjo vemti šalikelėje.

– Tai ne man. Šitoks gyvenimas nėra man skirtas… – žiaugčiodamas įtikinėjo jis save.

Atliejęs lauk skrandžio turinį, jis organine ranka nusivalė vėmaluotas lūpas bei kiek pastoviniavo, laukdamas antrosios vėmimo bangos. Tačiau taip jos ir nesulaukęs, įlipo atgal į furgoną. Žiūrint iš šono, Haris, sėdėdamas už vairo, atrodė labai prislėgtas. Anaiptol. Tai netiesa. Tiesiog jo skrandį suko į mazgą. Atsidaręs vairuotojo pusėje esantį langą, jis išspjovė karčias, tirštas seiles ir sumojo, kad, trūks plyš, reikia įmesti ką nors į skrandį, antraip vėl prasidės nevaldomas žiaugčiojimas.

Kaip tik Hario akys užmatė šalia kelio esančią šūdmaiščio užeigą, siūlančią visokio dydžio burgerius. Kaip jau įprasta ir nieko keisto šiame pasaulyje, dėl kompanijos taupymo programos gaminami mėsos papločiai yra kiek skanesni nei popierius, nuo kurių iškart pavalgius stoja skrandis ar ima sukti žarnas. Tokiose vietose reikia valgyti tik prispyrus tokiam reikalui, kaip neišvengiama mirtis iš bado ar grasinant teroristams, kad, jei nesuvalgysi dviejų didelių burgerių, bus susprogdintas ištisas miestas.

Kitokiu atveju reikia atsižvelgti į gyvūnų elgesį. Jeigu, duodant šūdmaiščio, šunys ar katinai tik pauosto ir nevalgo, net jei ir grasinate jiems mirtimi, reiškia, žmogui taip pat nevalia valgyti atliekų kratinio, pavadinto greituoju maistu. Privažiavęs prie aptarnavimo langelio, Špicenbauveris puolė užsisakinėti viską paeiliui.

– Sveiki, norėčiau užsisakyti penkias skardines gazuoto apelsinų skonio gėrimo. Dešimt ant grilio keptų vištienos sparnelių. Tris mega burgerius su majonezo padažu ir triguba skrudintų bulvyčių porcija. Dar norėčiau mėlynių šerbeto.

Hari, Hari, kad tu žinotum, kokią dabar žalą padarysi visam savo organizmui. Tavo cholesteroliu užkimštos kraujagyslės, jei galėtų, išlystų lauk iš tavęs ir patį pakabintų žemyn galva už kiaušinių ant artimiausio stulpo. Netiki? Patikėk… Mirsi anksčiau laiko taip ir nepraregėjęs, kas slypi už gyvūliško, instinktais paremto pasaulio ribų.

Sumokėjęs už užsakymą, nekantriai laukė, kol jis bus sudėtas į popierinį krepšį. Jam skrandį maudė vis labiau ir labiau. Kiekviena sekundė, praleista laukiant, rodos, virto valandomis. Tik gavęs savo svajonių maistą, Haris nuvažiavo į šalia pat esančią nemokamą automobilių stovėjimo aikštelę.

Špicenbauveris išsyk čiupo burgerį, nė kiek neprimenantį to, kuris buvo pavaizduotas holograminėje reklamoje, ir pradėjo kramtyti jį taip godžiai, lyg gyvenime nebūtų regėjęs maisto. Su kiekvienu laukinio žmogaus kąsniu padažas dribo pro kraštus visur, kur papuola. Begraibant ranka skrudintas bulvytes, popierinis maišelis apvirto ir vienas indelis su jomis išvirto ant sėdynės.

Apkiautėlio puotai įpusėjus, Haris, prieš atsidarydamas skardinę su gėrimu, apčiulpė kiekvieną padažu išteptą pirštą, užmiršdamas, kad jie vis dar buvo vėmaluoti. Beveik sykiu ištuštinęs skardinę gėrimo, viską nuvainikavo garsiu atsiriaugėjimu, laisvai galėsiančiu patekti į apkiautėlių gyvenimiškų epizodų top dešimt. Kol nedingo apetitas, jis ėmėsi ant grilio keptų vištienos sparnelių, kuriuos bekandant smulkūs gabaliukai ir padažas krito tiesiai ant kelnių.

Juk žmogus valgo, kas čia tokio? Ar nesuprantate dvidešimt pirmojo amžiaus vidurio maitinimosi ypatumų? Valgymas automobilyje yra neatsiejama naujųjų technologijų amžiaus dalis. Prie to pačio, ne dabar, tačiau galbūt vėliau, jeigu sistema pripratins dvikojus padarus, besivadinančius žmonėmis, galbūt bus įprasta iškart ir nusituštinti automobilyje, tik pavalgius greituosius užkandžius, į tą patį popierinį maišelį. Praktiška ir patogu! Ir svarbiausia, nebūtų eikvojamas vanduo išmatų nuplovimui. Žalieji tikriausiai labai džiaugtųsi už tokias puikias įstatymų pataisas, privalomai liepiančias taip elgtis visiems be išimties, valgantiems greitąjį maistą automobiliuose.

Vis dar bečiapsint, kaip penimam kuiliui garde, Haris riebaluotais pirštais, ištepdamas skaitmeninį ekraną, įsijungė radiją, kur vėl tas pats rimtas pranešėjo balsas skelbė, jog dėl sunkiai suvokiamų aplinkybių buvęs miesto meras Braideris, matomai, stipriai apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, prekybos centre užpuolė ir, nepatvirtintais duomenimis, negailestingai nužudė keturis asmenis. Kol kas aukų skaičius yra tikslinamas. Braideris yra sulaikytas ir, vykstant tyrimui, į laisvę už užstatą nebus paleistas.

– Cha, cha! Šūdžiau! Sėdėsi belangėje iki pat mirties. Nevykėlis! Sakiau, kad tavo giminės viešpatavimą, valdant Sidabro miestą, nutrauksiu! – be galo savimi patenkintas garsiai pasakė Haris.

Pakylėtas ką tik išgirstos informacijos, niekšelis vėl pajuto niekšybių alkio jausmą. Šiandien jis norėtų iškrėsti dar ką nors. Tai, kas iš tiesų sukrėstų niekam tikusią visuomenę. Tik ką?

Nusivalęs purvinus pirštus į popierinę servetėlę, numetė ją ant keleivio sėdynės ir pajudėjo miesto centro link. Pasitikinčiai savimi vairuojant furgoną ir smagiai klausantis klasikinio roko bei metalo dainų, Špicenbauveriui kelias neprailgo, ir dabar jis, priparkavęs furgoną, apžiūrinėjo banką, esantį kitapus kelio.

“–Išsišiepę kostiumuoti pasipūtėliai. Amžinai vagiate paprastų žmonių pinigus. Aš, tik vienintelis aš, galiu apginti sistemos išnaudojamus vargšelius. Tuoj aš jums suteiksiu pelnytą atpildą, kurio nusipelnėte, vagių gauja. Šiame pasaulyje aš esu grandinės viršūnėje. Jokie bankininkai man netrukdys ramiai gyventi“, – pykčio perkreiptu veidu mintyse tūžo Haris ant banke dirbančių niekuo dėtų žmonių.

Jis pagalvojo, kad atsumo tikrai turėtų pakakti, norint surengti niekad nepamirštamą šou. Taipogi jis nusprendė, kad nuo šiol svarbesniems išpuoliams suteiks numerius, nes sistema mėgsta viską ir visuomet sunumeruoti. Kodėl gi jis negalėtų taip pasielgti? Haris, užgesinęs cigaretę ir pritildęs radijo imtuvą, pradėjo finalinį šios dienos pasirodymą. Žvilgtelėjęs į holograminį ekraną, pamatė:

Rasti: keturiasdešimt trys signalai.

Skenuoti / Aktyvuoti.

Jis atrėmė bioninės rankos plaštaką taip, kad atrodytų, lyg delnu remtųsi į kairiąją veido dalį, ir į mikrofoną, įmontuotą rankoje, tarė:

– Tie, kurie atėjo susitvarkyti reikalus banke, išeikite iš jo į lauką ir atsistokite penki metrai nuo jo, o tie, kurie dirba banke, užrakinkite jį ir nieko neįsileiskite į vidų.

Davęs šią komandą, Špicenbauveris stebėjo, kaip užzombinti žmonės palieka banką ir, atsistoję lauke, spokso į niekur. Vienam iš banke dirbusių asmenų užrakinus pagrindines įėjimo duris,  MTL nepaveikti žmonės, nesuprasdami, kas darosi, nepatenkinti stoviniavo prie banko ir garsiai reiškė savo nepasitenkinimą.

– Visi, kas dirba banke, išimkite iš saugyklų pinigus ir, atnešę juos, numeskite ant grindų vidury laukimo salės. Visi, kas nedirbate banke ir esate lauke, atsiklaupkite ant kelių priešais banką, sudarydami puslankį, ir melskitės pinigams laukinių žmonių stiliuje. Tieskite į banką abi rankas ir garsiai sakykite: „– Aš myliu pinigus! “ ir tada muškite abiem kumščiais sau į širdį, sakydami: „– Pinigai mane nuves į rojų! “. Kartokite tai nesustodami.


Atsiklaupus prie banko ant kelių beveik trisdešimčiai žmonių ir atliekant kažką panašaus į teatralinį gatvės pasirodymą, šis reginys kaipmat pritraukė eilinių žmonių dėmesį. Dauguma iš jų, išsyk griebėsi mobiliųjų telefonų ir pradėjo tiesiogines transliacijas internetu, ar šiaip viską filmavo atsiminimui.

– Jie nesveiki! Taip ir maniau, kad vieną dieną gims pinigų religija. Pasaulis niekad nenustos manęs stebinti, – tarė tiesioginę transliaciją darantis raudonus dredus turintis dvidešimtmetis jaunuolis, apsvaigęs nuo legalizuotos marihuanos ir dar gerai nesuvokiantis to, ką mato.

Praėjus geroms penkioms minutėms, žmonių prisirinko tiek, kad gatvė tapo nepravažiuojama. Jie stebėjosi besimeldžiančiais ir banko patarnautojais, kurie, sunešę visus pinigus iš saugyklos, stovėjo nuleidę galvas, kaip buvo liepta daryti. Žiūrovai nekantravo, puikiai suprasdami skrupulingai suplanuoto spektaklio laikomą intrigą. Špicenbauveris jautėsi, lyg iš tiesų būtų režisierius. Pasikasęs barzdą, šyptelėjo, liepdamas užzombintiesiems vykdyti naują nurodymą:

– Banko darbuotojai, nusirenkite nuogai ir, mėtydami aukštai į orą pinigus, šokite baletą. Tai darydami vyrai juokitės, o moterys šypsokitės kuo platesnėmis šypsenomis. Džiaukitės pinigais, lyg ką tik iškritusiu sniegu.

Haris negalėjo atsistebėti, kaip tobulai yra vykdomi jo nurodymai, todėl jis, iš gilaus susijaudinimo, užsirūkė cigaretę, besimėgaudamas savos kūrybos spektakliu ir galvodamas, kuo dar nustebinti susirinkusiuosius. Susigrūdę žmonės ėmė kvatoti iš nuogų banko darbuotojų, šokančių baletą.

– Tai bent maskaradas, seniai tokio nesu mačiusi. Kam tas nuogumas? – paklausė pagyvenusi moteris šalia stovinčios draugės, negalinčios atplėšti akių nuo nuogo banko tarnautojo.

– Kaip kam? Dėl gero reginio, – atsakė pastaroji, net neatsigręždama į pašnekovę.

– Gal jie yra kokie gyvūnų teisių aktyvistai?

-Nukvakėliai, va kas jie, – atšovė pasipiktinęs tolėliau stovintis vyriškis, – kas jiems darbo, gavo geras premijas ir vykdo sukriošėlių režisierių užgaidą. Tai išgirdęs pro atidarytą furgono langą Špicenbauveris mažumėlę įsižeidė, pavadintas sukriošėliu režisieriumi, todėl nusprendė pasirodymą užbaigti netikėtai, bei labai šokiruojančiai.

-Banko darbuotojai, baikite šokti ir visi priėję prie stiklo atsistokite į vieną eilę. Žiūrėkite tiesiai į akis gatvėje susirinkusiems žmonėms.

Netikėta pauzė privertė sunerimti tiek gatvėje esančius, tiek internete gyvą pasirodymą stebinčius žiūrovus, kurių skaičius nepaliaujamai tik didėjo. Užzombinti ir pinigams besimeldžiantys žmonės, nekeisdami savo rolės, pradėjo kelti vis didesnį nerimą susirinkusiems smalsuoliams. MTL paveiktieji, nedarydami jokių pauzių, nuolatos kartojo duotą jiems rolę.

-Aukšto lygio pasirodymas, – tarė pliktelėjęs stambus vyriškis, vilkintis trumpus havajietiškus marškinius.

-Tuoj jie pavarys, brangieji, nepabėkite nuo transliacijos! – ragino savo sekėjus dreduotas jaunuolis.

Haris „MTL“ nustatymuose įjungęs aktyvumą iki šimto procentų pradėjo šio vidurdienio linksmybių finalinį etapą.

-Banko darbuotojai, dabar iš visų jėgų pradėkite trankyti savo galvas į stiklą. Darykite tai nesustodami. Ir Hariui paliepus pastarieji pradėjo tai daryti vienodu tempu, lyg būtų repetavę šimtus kartų. Bum, bum, bum! Versdami žmones aikčioti iš baimės.

-Ką jie daro? Gal jiems protas pasimaišė!, – pasigirdo minioje jaunos moters balsas.

Ant stiklo pasirodžius pirmajam kraujui, užzombintieji vistiek nesustojo. Silpnesnių nervų žmonės jau šalinosi iš šios vietos, ragindami ir kitus taip pasielgti. Duslūs bumbsėjimai į neperšaunamą banko stiklą nepaliaujamai kartojosi, ir po kiekvieno smūgio kraujo buvo vis daugiau ir daugiau. Špicas aktyvavo agresiją iki šimto procentų, todėl dabar banko darbuotojai, žiūrėdami į stebėtojus psichopatiškais žvilgsniais, trankė galvas dar įnirtingiau. Jie tai darė neskleisdami jokių aimanų, tarsi būtų bejausmiai robotai.

-Negaliu patikėti... Kas per velniava... Reikia iš čia nešdintis! – pasigirdo dar vienas baimės persmelktas balsas iš minios.

Tuo tarpu Haris, lyg būtų pagavęs menininkams būdingą įkvėpimą, linksminosi toliau.

-Besimeldžiantys pinigams nevykėliai, šaukite sakomus žodžius tiek, kiek tik gerklės leidžia.

Dar po kelių akimirkų šokiruoti žmonės tekini pasileido bėgti kuo toliau, kur tik akys mato, kad tik patiems nieko panašaus nenutiktų. Instinktui suveikus, pusė minios pasileido bėgti. Savo vietose liko tik amžinai nepasotinami, mėgstantys internete žiūrėti įvairiausius šlykščius vaizdelius, iškrypėliškų polinkių turintys asmenys. Jie stovėjo, atkišę savo išmaniuosius telefonus į priekį, ir viską filmavo. Tokie galėtų ir savo pačių mirtį įamžinti tiesioginėje transliacijoje. Staiga likusi minia aiktelėjo, kai susilaužęs kaukolę ant žemės nukrito kraujais apsipylęs nuogas banko darbuotojas. Jo kūną traukė konvulcijos, bet tai truko neilgai. Šalia jo nukrito negyvas dar vienas patarnautojas su sulaužyta kaukole. Pagaliau likusieji stebėtojai gatvėje susigaudė, kad kažkas čia vyksta ne taip. Negyviems banko darbuotojams griūnant ant žemės, kaip musėms, net ir dredus turintis ir nuo legalios marihuanos apkvaitęs jaunuolis, laikęs save labai drąsiu žmogumi, nenutraukęs tiesioginės transliacijos, šalinosi nuo kraupiosios vietos kuo toliau.

-Viskas, man gana. Meldžiu, pasakykite man, kas nors, kas čia ką tik įvyko? Tai tikrai nejuokinga! – šnekėjo jis į telefono kamerą, pritūpęs ir pasislėpęs skersgatvėje už šiukšliadėžės.

Kai už neperšaunamo, stipriai kraujais aptaškyto stiklo gulėjo negyvi, su sutraišytomis kaukolėmis beveik visi banko darbuotojai, liko tik viena pagyvenusi moteris, kurios nuogas kūnas buvo nusidažęs raudonai jos pačios krauju. Jau sulaužiusi savo kaukolę, ji paskutinį sykį smūgiavo su savo galva į neperšaunamą stiklą. Pasigirdus paskutiniam dusliam smūgiui, trykštelėjo kraujas, ir ji negyva nukrito ant grindų šalia kraujo balose gulinčių ir kartais nuo konvulcijų traukomų kolegų. Didžio mechanizmo mažyčiai sraigteliai sustreikavo, vėliau užduosiantys tyrėjams tūkstančius klausimų, į kuriuos bus atsakoma vis pro šalį, nei kiek nepataikant į „MTL“ pusę.

-Tai buvo stipru, – pats save pagyrė Špicenbauveris ir, atleidęs rankinį stabdį, paliko savo pasilinksminimų aikštelę, kurioje kraujo baloje gulėjo negyvėliai ir vis dar pinigams meldėsi ant kelių atsiklaupę „MTL“ paveikti žmonės, o miesto džiungles užpildė kaukiančių sirenų gausmas.